Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (I dalis)

„Žmogus – kaip raidė knygoje, kurios pavadinimas – žmonija. Tiktai pažindami raides pradedame skaityti.“
J. Marcinkevičius

Žmogus – tai mažytė ląstelė, maža gyvybė, mažas taškelis pasaulyje, kurio neįmanoma įžiūrėti net pro padidinimo stiklą, tačiau kartu jis ir didis, didis savo prasmingai nugyventu gyvenimu, atliktais darbais, sukaupta patirtimi, kurią vargu ar įmanoma sunaikinti, kaip tai galima padaryti su ląstele, su mažu taškeliu. Reikia daug išgyventi, daug patirti, kad galiausiai galėtum pavadinti save žmogumi.

„Patirtis – tai amžina gyvenimo mokykla.“
J. V. Gėtė

Kauno marių dugnas, Šilėnai, tipiškas senovinis kaimas su daugeliu abiejose gatvės pusėse išsidėsčiusių trobesių. Jis lyg ir niekuo neišsiskiria: nei didumu, nei mažumu, o visi jo gyventojai taikūs, draugiški ir darbštūs. Tik jo istorija – savotiškas likimas. Dar bemaž prieš šešiasdešimt metų jame gyveno daugybė darnių šeimų, o dabar šis kaimas, po to, kai Nemunas išsiliejo, liko tik tamsus Marių dugnas. Būtent čia prieš 88 metus gimė Anastazija Belazaraitė – Kučinskienė. Likimas jai lėmė čia praleisti ketvirtadalį savo gyvenimo – vaikystę ir jaunystę – linksmą, nerūpestingą, vėliau sunkią ir atsakingą.

(Anastazija – Kučinskienė sėdi pirmoje eilėje antra iš dešinės pusės)

Taip nutinka visiems, tik vieniems tos linksmybės, nerūpestingumas tęsiasi ilgiau, kitiems – trumpiau, nelygu, kokia šeimos padėtis, kilmė. Tokie dalykai labai paveikia vaikus, nulemia jų likimus. Įdomus ir sudėtingas yra ir šios moters gyvenimas.

Pirmą kartą ji išvydo pasaulį Šilėnų kaime, nedidukėje trobelėje. Ją priėmė jauki aplinka ir keletas dar visai naujų, nematytų ir nejustų žmonių. Mergaitė augo, vystėsi, kasdien vis susipažindama su pasauliu, kasdien atrasdama vis kažką naujo, nepaprasto. Viskas tada ją žavėjo, traukė į save, imlią, žingeidžią mergaitę domino, todėl galbūt jaunystėje ji jau daug ko buvo išmokusi iš mamos ir jai padėdavo, o paūgėjus su visais eidavo dirbti į laukus. Taip Anastazija krovė kraitį gyvenimui. Būdama namuose iš mamos perėmė visą sukauptą patirtį: išmoko ruošti valgį, tvarkytis namuose ir aplink juos, austi, verpti, susipažino su viskuo, ko ateityje prireikė. Ir dabar, būdama jau 88 metų, Anastazija Kučinskienė smulkiai prisimena visus savo gyvenimo įvykius. Jos žodžiais tariant – „tai neišdildomi prisiminimai.“ Dar ir šiandien, ji prasitaria, jog visiškai nesigaili, kad vaikystė jai atvėrė duris iškart į suaugusiųjų pasaulį, suteikdama didžiulę naudą – gyvenimišką patirtį.

Anastazija Kučinskienė prisimena, kai dar būdama visai nedidukė, rudeniui atėjus, linus išsibrukdavo, numindavo ir sėsdavo verpti. Ir taip, kol darbų nedaug, per visą žiemą iki pat Užgavėnių. Nuo Užgavėnių pradėdavo austi. Kaip ji pati akcentavo, pirmiausia būdavo audžiami tie audiniai, kuriuos reikėdavo balinti ir tai darydavo sodams žydint. Dažniausiai drobes tiesdavo savo sode arba prie Nemuno. Ir jau daug vėliau, kai drobės būdavo baltos, Anastazija Kučinskienė pasakojo, kad jos abi su mama niekieno nepadedamos iš jų siūdavo viską, kuo rengdavosi (ne tik moterys, bet ir visa šeima). Vėjais nepralėkė ir jaunystė. Kiek vyresnė Anastazija mėgdavo įsisukti ir į besilinksminančias jaunimo gretas.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (II dalis)
Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (III dalis)
Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (IV dalis)

Alfonso Maldonio žvilgsniai

Alfonso Maldonio poezija pasiduoda ne tik tokiam skirstymui, kai plačiu žvilgsniu aprėpiama visuma, kiti (savos ir svetimos aplinkos žmonės), bet matomas ir „aš pats“, t.y. žvilgsnis nukrypsta į save, pasineriama į savianalizę, apmąstymus, pasvarstymus. Daugelyje eilėraščių dėmesys koncentruojamas ties šiuolaikinio žmogaus psichologine savijauta, vidinio išgyvenimo permainų fazėmis, kurių daug daugiau rinkinyje „Rytas vakaras“, priešingai nei „Rugiaveidėje“, kur labiau susitelkiama ties tiesos, teisybės paieškomis, bandymu prie jos priartėti, net prisiliesti.

Ir visgi, poezijoje svarbu atsiremti į tai, kas priartina prie žmogiškumo esmės. Pasak J. Lankučio: „Poetą vilioja atkaklus ir atviras gilinimasis į save, į savo kartos dvasines būsenas, vidaus prieštaravimus.“ :

Pavirsti ne sava valia
Į šaltą pažinimo žaltį,
Gyvos akimirkos galia
Iš šono į save pažvelgti.

„Ne gyvenu čia…”

Šis savęs suvokimas istorijoje ir laike yra vienas pagrindinių A. Maldonio poezijos leitmotyvų. Tai ne tik minties, bet ir jausmo kriterijus, kuris „padeda poetui geriau ir giliau suvokti savo kartos vietą šių dienų pasaulyje, asmeninės ir istorinės patirties reikšmę, laiko distanciją, kūrybinės veiklos prasmę…“  Dabartinio žmogaus pasaulėjauta dabar nelabai paženklinta realiu atsakomybės jausmu, tačiau visa tai nukreipta į visiems rūpimas problemas, į mūsų amžiaus „psichologiją“. Maldonio eilėse ši psichologija yra gan savita: lyrinis subjektas čia jaučia atsakomybę ne tik prieš save, bet dar daugiau prieš kitus:

Kai išeisiu, suvisam išnyksiu,
Gal po dešimties, o gal po metų,
Nežinau, ką jums paliksiu –
Smulkmenų kartėlį, džiaugsmo medį?

„Lobiai“

Smulkiai ir lėtai perkračius gyvenimą, norėtųsi aukštai pakelti galvą, „atsigręžti, parodyti kiekvienam: / Štai mano gyvenimo laukas, / Mano žali želmenėliai“ , tačiau taip „tvirtais žingsniais matavęs gyvenimą, žmogus staiga pajunta, kad gyvenimas negailestingai matuoja jį patį“ , kad tuščio ir netikro gyvenimo baimė visada bus šalia, nenutols iki užsimiršimo, bus kaip toji savikontrolė, neleidžianti išklysti iš prasmingų darbų ir dienų srauto, kai per „neišsibaigiančias erdves leki leki / ir netgi pėdsakų nėra – nematomų grandinių“ . Taigi, toks tarsi nešališko žiūrovo įspūdį sudarantis „žvilgsnis iš šalies“ tampa pagrindiniu lyrinio vertinimo komponentu.

Dar vienas reikšmingas A. Maldonio poetinio pasaulėvaizdžio bruožas – autoironija. „Blaivus analitikas sugeba skeptiškai žvilgtelti į save. Vienas pašaipus sakinys – ir jau griūva, rodos, tvirtai suręstas vaizdų statinys, atsiveria sakytum vientisos meninės realybės plyšiai.“ Teisuoliško pamokslautojo poza A. Maldoniui yra svetima, todėl reikalinga autoironija, skirta pačiam sau kaip tam tikra savikritikos rūšis – daugelis visuotinių žmogiškųjų nuodėmių prisiimamos kaip savos. Būtent per tokią autoironiją parodoma ne tik atsakomybė už save ir kitus, bet ir tam tikras požiūris, t.y. prieš žvalgydamiesi į kitus ir iš jų reikalaudami, pradėkime pirmiau nuo savęs, kad neužgestumėm kaip šviesos niekuo neįžymūs.

Kitas labai svarbus žvilgsnis į save skleidžiasi rinktinėje „Rugiaveidė“. Susirūpinama laiko stoka, gyvenimo trumpumu, savosios veiklos produktyvumu ir naudingumu. Prieš visa tai nublanksta net mirtis, rodoma per gamtos reiškinius (apskritai gamtiškumas visoje poezijoje neatsiejamas nuo žmogaus egzistencijos) ir kitimus:

Ir širdį suspaudžia
Ne lapų kitimas,
Žolynų vytimas,
Žiemos nujautimas –

Suspaudžia mintis,
Kad ne viską suspėjęs,
Smėlynuos pušynuos
Aptilsi lyg vėjas.

„Vėjuotą dieną žiūrint į Vilnių“

„Apskritai poetas daug kur mato ir vaizduoja daiktus dviem rakursais – iš kasdienybės taško ir iš istorinės perspektyvos.“  Pirmasis planas labiau susijęs su emocijomis, o antrasis – su filosofiniu ir idėjiniu apibendrinimu, kuris žymiai reikšmingesnis. Yra savistabos akimirkų, „Kai tyliai į save žiūri, / Kai taurę atminties geri“  ir susilieja reali nuotaika su sapnu, įsivaizdavimas tampa tikru išgyvenimu, parodančiu kasdien slopinamo jausmo galimas pasekmes. Tokiais atvejais sukuriama gryno vidinio veiksmo iliuzija: kas būtų, jei nemokėtum tvardytis, jeigu galėtum galupirščiais paliesti tiesą, jeigu atsisakytum kasdieninio elgesio taisyklių, jeigu paklustum pirmajam impulsui… Savistaba ir savikontrolė visgi neleidžia išsprūsti iš aplinkos ir erdvės, taigi, belieka kurti prasmingą ir būtį, ir egzistenciją.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)

Pavadinimas – tai pirmoji svarbi nuorodą į minėtus pasikartojimus, tačiau be konteksto mažai iškalbinga. Eilėraščiu sudaromas gyvenimo naštos nepakeliančio lyrinio subjekto vaizdas. Per pasikartojimus, per nuolatinę metų kaitą, per laikrodžio įvaizdį rodomas amžinasis gyvenimo ritmas, kuris monotoniškas ir nesikeičiantis kaip augantys medžiai ir plaukiančios upės.

Jei reikėtų įvardyti, apie ką šis A. Maldonio eilėraštis, tikriausiai būtų galima nusakyti vos keliais žodžiais – apie laiką, likimiškumą ir gyvenimo laikrodį. Laikrodžio įvaizdis čia itin reikšmingas, nes įformina tai, ką mes vadiname laiku. Per laikrodžio įvaizdį suvokiamas kartojimasis bei sukimasis ratu, grįžimas kasdien, kas metai į tą patį laiką. Negalima būtų sakyti, kad tai didžiausias žmogaus laimėjimas kovojant su laiku. Gal taip lyrinis žmogus ir įveikia laiką, tačiau tik išoriškai, ne savo vidumi. Maldoniškame eilėraštyje amžinybė kaip tokia nelabai randa vietą gyvųjų pasaulyje, čia valdo likimas ir negailestingas laikas, o darbus skaičiuoja prabėgę metai. Laikrodis lieka tik amžinybės imitacija.

Eilėraščio lyrinis subjektas – tai žmogus, perskaičiuojantis savo metus ir dėkojantis praktiškai už jam suteiktą gyvenimo galimybę patirti patį gyvenimą. Tirpstantis laikas – tai likimas, dingstantis apmąstymuose, keliantis artėjančios mirties baimę, uždedantis nepakeliamą metų naštą – „Lyg būčiau aprimęs, lyg būčiau pavargęs“. Jausmai, išreikšti dalyvine veiksmažodžio forma, nurodo abejojimą ir savo jausena, savo vidine būsena. Išties, kai žinai, jog esi pavaldus laikui, belieka tik prasmingai jį leisti, kad būtų ką prisiminti. Filosofijoje laikas apibūdinamas kaip viena pagrindinių materijos egzistavimo formų, pasireiškianti materialinių objektų egzistavimo trukme, jų būsenų kaitos nuoseklumu. Taigi galima daryti išvadą, jog laikas, likimas ir erdvė neatsiejami vienas nuo kito.

Maldonis apie save yra pasakęs: „Visą laiką man daugiau rūpėjo klausimas, apie ką ir vardan ko, negu kaip. Man įtartinos yra išorinės stilistinės puošmenos, efektingi pasažai. Kaip ir visa, kas gyvenime paremta efektu ir žūtbūtiniu noru patraukti dėmesį, priblokšti.“ Tuo rėmėsi ir poezijos eilėse. Čia išlikęs noras kalbėti be puošmenų, tačiau prasmingai ir apie visiems rūpimus, aktualius dalykus: „Kas metai“ prabyla apie pačius pamatinius reiškinius – kartų kaitą, neišvengiamą senėjimo procesą, visatos ir gamtos amžiną kitimą bei natūralią atranką. Panaši idėja viską natūraliai priimti kaip neišvengiamybę siūloma ir žmogui, besisielojančiam dėl prabėgusio laiko, netvirtai besijaučiančiam ir išgyvenančiam netikrumą.

Prie lemties prieinama taip pat per gyvenamą. Gyvenimo laikrodis tiksi kiekvienam be išimties, sukasi ratu ir gimimas, ir mirtis. Likimas suvokiamas kaip kartusis pelynas – „Likimo žolyne, kartusai pelyne“– nepageidaujamas, bet natūraliai priimamas, nors naikinantis svajones ir kerojantis širdyje. Likimo kategorija neleidžia pernelyg „išsimušti“ iš gyvenimo srauto. Likimas tarsi jau savo padaręs, žmogus savo gyvenimą turi modeliuoti pagal likimo vagą ir negali rinktis. Lemtis iš tiesų atmeta laisvo pasirinkimo galimybę. Jeigu yra likimas, pasirinkimo nėra, belieka patogiau ar saugiau įsitaisyti jo teritorijoje. Eilėraštyje lyrinis „aš“ dėkoja jam už mūsų akimis žiūrint labai keistus dalykus: karčiąją sveikatą, nežydintį savo likimą, žvirgždo takelį po kojų – bet tai visa, kas likę atmintyje ir aiškiausiai įsispaudę laike.

Dar viena svarbi laiko kategorija – tai paties eilėraščio laikas. Ruduo ir „trumpėjančios dienos“, debesys ir lietus tarsi lieka nesvarbūs be viso konteksto, tačiau šios sąvokos reikšmingos kaip žmogiškojo laiko pakaitalai, senatvės liudytojai. Šis laikas tinkamiausias peržvelgti prabėgusius metus, įvertinti atliktus darbus, sustoti ir pamąstyti, kas tas gyvenimas yra iš tikrųjų, kuo jis žmogui reikšmingas, ir iš kur atsirandantis nepakeliamas likimas kerojasi ir auga širdyje, o metų kaita įprasmina visą būtį.

___________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)

Jeigu apie erdvę galime kalbėti visiškai paprastai ir žemiškai, kalbėdami apie laiką neišvengiamai turėsime pasitelkti filosofinę perspektyvą. Tai kur kas paslaptingesnė kategorija. Jei pabuvę vienoje vietoje, užsinorėtumėme vėl ten grįžti, greičiausiai taip ir padarytumėm, o laiko atgal atsukti nepavyktų. Štai kas labiausiai ir kelia nerimą. Laikas kaip lemtis, būties primesta sąlygą. Kita vertus, ką reikštų pasakymas – dabar X valanda, Y diena, Z metai ir taip toliau? Visa tai rodo laiką, sietiną pirmiausiai su laikrodžiu, o šis tik neegzistuojančius skaičius. Jis apverčia aukštyn kojom laiko esmę: sukdamasi ratu, rodyklė sukuria nuolatinio pasikartojimo, amžino to paties sugrįžimo įspūdį. Sekundės, minutės, valandos – jos niekur nenueina, o rodyklės amžinai grįžta į jau būtą padėtį. Taigi, vizualusis laiko pasikartojimas yra labai sąlyginis dalykas, o tikrasis laikas reikalauja filosofinio apmąstymo.

Gilus laiko pajautimas plėtojamas ir A. Maldonio poezijos rinkiniuose. Nors Maldoniškas „laiko sindromas“ „stipriai susijęs su nacionalinės kultūros formavimosi procesais, valstietiškos gyvenimo sanklodos kitimais“ , bet nesvetimas ir vaizdavimas kitu rakursu. Poezijoje itin svarbu apčiuopti ir užfiksuoti pastangas naujai pasverti etines vertybes, pajusti, kad auga vaikai, medžiai, daigai, o ypač, kad prasmingai bėga laikas:

Į žemę įmintas
Kyla daigas.
Ateis tavo laikas,
Stos
Tavo laikas
Pajusi rytojų,
Kaip savo žemę
Po kojų.

„Motina Dainava“

Gamtos fone neretame eilėraštyje yra apmąstomas ir „aš pats“, t.y. pats lyrinis subjektas. Prisibijoma tuščiai, neprasmingai praleisto laiko, išeikvotos praeities, kurioje nėra nieko, išskyrus sąstingį, lyg letargo miegą, iš kurio pabudus nėra ką prisiminti: „Ir po laiko praleisto dykai, / Pabundi iš keisto letargo, / Vien dairaisi, kur patekai.“  Kita vertus, tam tikra prasme, nevaisingas mąstymas, pašalinės mintys taip pat laikomos laiko švaistymu.

A. Maldonis itin dažnai akcentuoja pasikartojančią, nuolatinę laiko tėkmę, apskritai laiko praeinamumą, gal net per greitą tėkmę kaip likimo siųstą neišvengiamybę. Po tokio laiko, kai nėra ką prisiminti, po nevaisingo įsižiūrėjimo į save, kaip atpildas ateina mirtis, prieš kurią visi lygūs. Beje, mirtimi laikoma ir kiekviena neprasmingai ir neturiningai praleista diena, keliaujanti į amžiną atilsį („Vidinis monologas“ ).

Kaip niekur kitur, poeto lyrikoje nuolatos pabrėžiama kaita, amžinas laiko ratas, atsikartojimas: pavasaris, ruduo, rytas, vakaras, metai ir t.t. Perkeltinė reikšmė dažniausiai prislopinta, ji perteikiama ne sąvokomis, o turinio visuma. Taigi, eilėraščio reikšmės skleidžiasi tik kontekstinėj visumoje. Toks yra ir eilėraštis „Kas metai“:

Lyg būčiau apmiręs, lyg būčiau pavargęs.
Aplinkui vešlios žalumos okeanas.
Trumpėjančios dienos, rudenės žalmargės, –
Kaip tyliai jos miško kirtimuose ganos.

Vėl trankosi debesys, pliūpteli lietūs.
Klausaisi kaip laikrodžio kirmio graužimo.
Nuščiūva širdis – lyg į galą drovėtųs
Kalbėti, ką žemė ir žmonės jau žino.

Ką žino seniai ir kas metai kartojo.
Kartojo ir tarsi iš naujo pradėjo.
Palaimink man žodį kaip drąsą artojo,
Kur sėjo ir arė, kur arė ir sėjo.

Žvaigždė vakarinė, šalna rytmetinė.
O medžiai vis auga, o upės vis plaukia.
Likimo žolyne, kartusis pelyne,
Takus užkerojęs, į širdį man augi.

Dėkoju už karčiąją tavo sveikatą,
Nežydintį savo likimą dėkoju.
Ir lapkričio rytas karališkai meta
Pridaigstytą žvirgždo takelį po kojų.

___________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo

Lyrika – komunikatyvinis menas. Ji visada ką nors perteikia, pasakoja, jungia. Lyrinio vyksmo fone sutinkamas eilėraščio žmogus su visais jį supančiais išgyvenimais paprastai skaitytoją įtraukia į savo svarstymų ir patyrimų laiką, apgaubia savomis žiniomis ir leidžia pajusti visa, kas itin neramina lyrinį „aš“ konkrečią akimirką. Ši akimirka – tai vienas eilėraštis, vienas išgyvenimas, viena pajauta. Tai žinojimas, kuris kartu ir emocinis, ir loginis.

Žinojimo ribos labai skiriasi ne tik atskirame eilėraštyje, bet ir skirtinguose Alfonso Maldonio poezijos rinkiniuose. Rinkinyje „Rytas vakaras“ nors ir esama lemties, būties refleksijų, tačiau jos dar nėra tikrasis žinojimas. Lyrinė meditacija tvirtą ir aiškų apibendrinimo statusą pasiekia rinktinėje „Rugiaveidė“, į kurios eilėraščius šiame skyrelyje ir bus sutelktas visas dėmesys.

Rinkinio „Rugiaveidė“ poetinis pasaulis kietas, rūstus, tačiau atviras ir gyvenimui, ir nebūčiai:

Jau žinau, kad nebūti –
Ir tereiškia nebūti… (1)         „Se leži litvanec“***

Viename eilėraštyje, skirtame žuvusiam broliui už tėvynę, praktiškai sutelpa pusė viso žinojimo ir suvokimo apie būtį, mirtį ir lemtį, kuris būdingas eilėraščio žmogui. Mirtis jį palietė labai skausmingai, tad išliekantis skausmas leidžia suvokti ir lemtį ir būtį, ir gyvenimą ir mirtį. Deklaruojamas žinojimas, jog ir miręs žmogus lieka pasaulyje, tačiau dvasinės atramos taškai nenutrūksta su gimtine, kur „žalios žieduotos lankos“, baltų obelų laukas, laukų gyvybė matoma ir nežiūrint, o motinos balsas girdimas ir nesiklausant. Vis viena, „žemė – visų žmonių planeta. / O laisvė ir laimė – / Visų žmonių sesuo…“

Žmogaus egzistencija – tai būtis myriop.“ Iš tiesų, tik egzistencija, tik buvimas. Maldonio eilėraščių žmogus tai ne tik junta, jis tai tvirtai žino, aiškiai jaučia ir suvokia, kad ši egzistencija laikina. Žinojimas, kad visų laukia ta pati lemtis, jau ateina iš ankstesnio rinkinio „Rytas vakaras“ („Negyvenu čia, o būnu. / Ir nežinau, kiek laiko būsiu. / Ir jeigu vaisių tau skinu, / Neužmirštu, jog pats supūsiu.“ ) ir pratęsiamas „Rugiaveidėje“, kur dar tvirčiau pajuntamas gyvenimo trapumas ir mirties artumas, kitaip tariant, kad ji yra vidinė paties gyvenimo galimybė ir būties sąrangos dalis:

Kai nyksta
Tavo balsas

Tarp retėjančių

Draugų balsų,
Nutolsti matomas
Nematomas
Artėji prie visų.

„Artėjimas“

Ak, gyvenime mano,
Visas tu iš šito trapumo.

„Baltos lankos“

Šiek tiek kitoks žinojimas atsiveria apie visatos tvėrėją. Prieš jį žmogus tik menkas sutvėrimas ir ne jam prilygti visų karalysčių tvėrėjui („Jau žinau, kad mūs jėgos nelygios. / Nebelaužyk man rankų, / Karalysčių visų pranokėjau… / Tu laimėsi.“ ). Tačiau esama ir to, ką galima vadinti lemtimi, ko atimti nepajėgs niekas, o kiekvienas žmogus tai gauna kaip nuopelną – būtį į pasaulį, kuri iš dalies yra ir paslaptis ir nežinia, ir kartu galimybė, kurią kiekvienas užsitarnauja savo buvimu žemėje. „Ir tik su baime į nežinią lenkias / Tiktai tas, kas nežino, kad buvęs…“ Kiekvienas sulaukia savo likimo, kurį užsitarnauja gyvenimu, buvimu, veikla. Poetas pateikia idėją ir žinojimą, jog tai dar itin stipriai veikia ir kiekvieno individualus būdas, kurio pats žmogus nepajėgus pakeisti: „Nepakeisi savo ištikimo būdo…“ Toks išankstinis žinojimas, praplečiantis mąstymo galimybes, yra ir ribinis, užtveriantis kelius veikimui, juo labiau, būties ir lemties koregavimui.

__________________________

*** („Se leži litvanec

Tai užrašas ant Alfonso Maldonio brolio, žuvusio partizanaujant andainykštėj Jugoslavijoj, kapo.

Vienoje savo pastraipų parašiau, kad jį „paėmė į rusų armiją 1944 metais“. Iš tiesų buvo kitaip.
A. Baltakis papasakojo, kad jis buvo išvežtas į Reicho darbus, iš ten pabėgo (perėjo Austrijos sieną), kalnuose susidėjo su partizanais. Per vieną apsupimą šiems besitraukiant, jis gynėsi ir… gavo kulką tiesiai į kaktą.
Alfonsas (kilęs iš tų pačių kraštų kaip ir aš) ilgai to nežinojo. Sykį tik susapnavo, kad brolis guli negyvas vidury Europos… Apie tai yra eilutė eilėraštyje.
„Viskas paaiškėjo daug vėliau.“)

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba