Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (2 dalis)

Maldonio eilėraštis – tai atviras komunikacijų laukas: jame lyrinis subjektas tarsi pakibęs tarp labai aiškių žinojimo polių, bet kartu ir daug klausiantis, ieškantis atsakymų. Jis nesijaučia išskirtinis, todėl tapatinasi su „kitu“, to paties likimo subjektu: „Mūs likimai – kaip du kardai / Iš to pačio plieno.“  Pastebėtinas dalykas, kad lyrinis „aš“, jausdamasis lygus su visa savo karta, sprendžia ir bendruosius būties klausimus. Suvokdamas, kad kiekvienas žmogus paklūsta nenuvaldomai jėgai, stipresnei už jį patį, retorinius klausimus gręžia į patį žmogų kaip sutvėrimą. Pradedama suvokti, kad likimas nėra kažkas negailestingai primesta iš aukščiau, bet tai kartu ir iš mūsų pačių sklindanti šviesa ir tamsa, gėris ir blogis, daromi geri ir blogi darbai, kurie skirtingai paliečia žmoniją ir mus pačius. Taigi, tampa svarbu išsiaiškinti, „Kaip atskirti blogį ir gėrį?“ , kaip turim suvaldyti savo aistras, „Ką turim palikti, ką turim pakelti, / Kokie turim būti po vakaro šito?“ , kaip atsilaikyti prieš likimo vėją, kuris „Mus neša lyg putą nuo ežero žydro.“

„Kai nutyla dienos šurmulys, išgyvenami ir apmąstomi esminiai dalykai. Kas tu esi kitiems – tėvams, draugams, savo kartai? Ar žinai savo paskirtį? Ar užteks dvasinių jėgų įvykdyti pareigą, kai jau esi suvokęs mirties paprastumą? Ji kasdienybės dalis, kaip tas juodas krūmas baltame lauke.“  Iš tiesų, mirtis nėra kažkas, su kuo žmogus susidurs neapibrėžtoje ateityje, kai gyvenimas baigsis. Ji nėra po gyvenimo einantis žmogaus lemties etapas – tai visuomet atvira gyvenimo galimybė, kaip ir tai, kad gyvendami bei priimdami sprendimus mes pasirenkame ir savo lemtį:

Ruošis ilgam gyvenimui,
Ilgai kalbai,
O jau buvusio savo derliaus
Duoną kasdienę valgai.
Senų dienų atšvaitais
Kaip sidabru švieti.
Jau nedaug įsimeni,
Bet nieko nepamiršti. <…>

Argi tik šitaip sau širdį
Mintys ir metai bando,
Argi už vasaros aido
Nebus pavasario gando?
<…>

Nepragyvenamų metų
Gegužės kiekvienam prikukuoja.  /

„Pavasario gandas“

Kiekvienas turim pragarą savy.
Ten dega ir gyvi ir negyvi,
Kuriuos teisei, nebūdamas teisėjas,
Kuriuos kely apleidai, netesėjęs
Žadėtos meilės arba pareigos.

„Kiekvienas turim pragarą savy“

„Niekas negali perimti kito mirties“ , lygiai taip pat, kaip ir kito lemties. Lemtis iškyla kaip staigus gyvenimo pokytis, kuris nei lauktas, nei numanytas atsigręžia prieš mus pačius netikėčiausiu metu. Likimas gali pasirodyti neatšaukiamas, bet kartais jo pasekmes, intensyvumą lyg ir galima (bent jau) sušvelninti. Šio intensyvumo sumažinimu ir galėtų būti retrospektyvus žvilgsnis į praeitį, prabėgusio gyvenimo permąstymas, priežasčių ir pasekmių grandinės suvokimas, prioritetų sudėliojimas, kaltės prisiėmimas, žodžiu, akistata prieš gyvenimą ir patį save. Galbūt tada ir taps „kaltė atpirkimu“, visatos dulkėm švies lempa, „žolės žalumas – tėviške“, o žodžiai taps pačiu likimu. Pagal Alfonsą Maldonį, visiškai įmanoma, kad tylios lemties, būties refleksijos išves lyrinį subjektą į tiesos kelią ir prasiplės žinojimo ribos, nors ir tiesa nebus ta, kurios tikėtasi, o supratimas toks gilus, kad taptų visuotinis.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)

Kaip pasakytų filosofai, tikras yra tik amžinų idėjų pasaulis, o čia ir dabar regima realybė – tik jo atspindžiai ir šešėliai. Tačiau A. Maldonio lyriniam subjektui svarbesni amžinieji klausimai, kurie ligi šiol net filosofų nėra atsakyti.

Natūralus noras gyvenime apčiuopti tai, kas paprastai praslysta. Pamatinė esmė, prasmė tarsi nuolat yra užtušuojama nereikšmingų minčių srauto. Susimąstymo rimtis ir susitelkimas į atraminį tašką – pagrindinė refleksijos sąlyga, leidžianti susikurti palankią svarstymų terpę ir be didesnio emocingumo praskleisti už kasdienybės slypinčią būtį. Būtent tai ir būdinga Maldonio lyrikai.

Paprasta kalba, ramus ir susitvardantis tonas, svari ir talpi frazė byloja apie visiems rūpimus, tikrus ir pastovius dalykus. Minties laukas, galima sakyti, išsiplečia itin toli, bet kartu aprėpia tik tai, kur slypi esmė: egzistencija, būtis, jos prasmė, lemties vaidmuo, žmogus kaip lėmėjas, pasekėjas ir kartos atstovas. Esminga tai – ką galima palikti po savęs atėjus mirčiai, kokios tai įtakos turės kitiems, ir ar tai prasminga. Ir apskritai, kur yra prasmė, jei ji išvis yra, jei išvis ir pats buvai:

Tik eini, gyveni,
Tik alsuoji,
Sapnuoji sapnus,
Tik šypsaisi
Bereikšmiu šypsniu…
<…>
Kas dar slepias
<…>
Už to laiko,
Kuriame tu
Buvai nebuvai?     „Baltas lapas“

Nesuklysiu pasakius, kad A. Maldonio lyrikos pagrindinis klausimas yra gyvenimo prasmės (daugiau apie tai „Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)“ ir „Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)“), žmogaus ir to pasaulio, kurį jis suvokia, tikslo paslaptis. Eilėraštis čia dažniausiai turi atsakyti į klausimus: kam gyveni, kokia to prasmė, kas liks po tavęs? Kita vertus, Maldonio eilėraštis ne tik klausia, bet ir atsako: kai kada spėjant, kai kada atsakymą jau nuo seniau žinant. Kaip yra pastebėjęs Sventickas, „Jame randame šių dienų lyrikoje retą dalyką – minties išbaigtumą, meninę išvadą. Reikia drąsos, kad atsispirtum rafinuotai nutylėjimų madai.“

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Alfonso Maldonio kūryba

Kadaise, 1977-aisiais, Donatas Sauka itin įžvalgiame straipsnyje „Minties švytėjimas“ apie Alfonso Maldonio kūrybą tarsi nuspėjo: „Šita lyrika kasdieniškesnė nei buvo kada nors anksčiau. O lyrika kasdieniškesnė kartu jau – ir likimiškesnė.“ . Šis pastebėjimas itin svarus. Ne tik lyrika turi savo likimą, bet ir žmogus. Likimas pildosi laike, o kaip žinia, Maldoniui visada visi laikai buvo laikini. Poetas visada skaudžiai, bet kaip neišvengiamybę ar net būtinybę jautė, jog galiausiai viską ištinka „užmarštis – antroji mirusių mirtis“.

Maldonio lyrikoje daug vietos skiriama gamtos vaizdui. Jis palaipsniui perėjo iš savo pirmykščio tyrumo į refleksijos sritį, neretai susimaišydamas su intelektualinėmis sąvokomis. Kiekviena „atskira strofa – jau ne vieno vaizdo plėtotė, o kelios minties linijos, paraleliškai suguldytos, keli savarankiški vaizdinių ir sąvokų judėjimai, nepajungti centriniam taškui“ . Tokie vaizdiniai sukuria ligi galo neišsakytų prasmių įtampą. „Eilėraščio vyksmą ir metaforiką A. Maldonis atgręžė į šiaurietišką santūrumą.“ , kur lyrinis subjektas nebesijaučia esąs pasaulio centras. Jis jau moka į save pažvelgti iš šono, apmąstyti praėjusį laiką, įžvelgti likimiškumą, matyti laukiančią mirtį, o tai itin svarbu. Pasak V. Sventicko, „A. Maldonio lyrikoje žodis apie gamtą yra žodis apie žmogų.“

A. Maldonis lyrikoje taip pat „nedrįsta hiperbolizuoti savo „trumpų buities seansų“ kaip aukščiausios vertybės, todėl stengiasi įsižiūrėti į bendrąjį žmonių likimą“ , ir atskirai į kiekvieno, pasijausti tarsi eiline dalelyte istorijos supančiame pasaulyje, bet kartu ir tuo reikšmingu sraigteliu, kuris atlieka svarbią rolę. Žmogaus būties paprastumas ir aiškumas, pats žmogus, gamta, istorija lygiai taip pat dalyvauja būties „atradimuose“.

Poetas eilutėse nuolatos grįžta į atsiminimus apie kaimą, į savo vaikystę ir jaunystę. Daugelis mūsų šiais technikos, informatikos ir naujovių pasaulyje pamirštame viską, kas susiję su kaimu, gamta, papročiais. Maldonis atvirkščiai, jam meilė kaimui yra dabarties problema, gyva, egzistuojanti, prieštaringa ir sudėtinga.

Baigiant šią trumpą visos lyrikos apžvalgą ir pereinant prie temą atitinkančių įžvalgų, kurios negalimos be viso, kas iki tol buvo išsakyta kitų tyrinėtojų, norėtųsi prisiminti K. Nastopkos žodžius: „A. Maldonio poezija nesistengia priblokšti mintimi ar žodžiu. Ji tyliai šviečia už daiktų. Nereikia stambių dydžių, paradiško monumentalumo. Džiaugsmas renkamas iš kasdienybės smulkmenų.“

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje

Lemtis arba likimas – tai mitologinė ir archajinė kategorija. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas likimo sąvoką apibrėžia kaip nuo žmogaus nepriklausomų, neišvengiamų aplinkybių eigą ir dėl gyvenimo sąlygų susidarančią būklę, dalią. Paprastai lemties kategoriją linkstama apauginti įvairiausiais prietarais, pamokslais ir burtais. Prie likimo limpa ir chiromantija, ir reinkarnacijos doktrina, kai kada ir apvaizda. Iš esmės, lemtis, likimas yra ta sfera, kurios žmogus nepajėgus nuspėti, išsiaiškinti ar žinoti iš anksto, todėl tai yra paslaptis.

Gintaras Beresnevičius viename savo straipsnių yra taikliai pastebėjęs, kad „likimo kategorija neleidžia pernelyg „išsimušti“ iš gyvenimo srauto. Likimas tarsi jau savo padaręs, žmogus savo gyvenimą turi modeliuoti pagal likimo vagą ir negali rinktis; likimas atmeta laisvo pasirinkimo galimybę. Jeigu yra likimas, pasirinkimo nėra, belieka patogiau ar saugiau įsitaisyti jo teritorijoje.“  Kita vertus, „likimo dimensija nukreipta ne vien į ateitį, ji stipriai įsišaknijusi praeityje kaip asmeninė biografija; būtent praeityje galima verifikuoti likimo prasmes, jos pasirodo beesančios tikros, nes žvelgiant praeitin gerai matyti, kokie įvykiai, žmonės, susitikimai, sutapimai lėmė biografiją ir kad tokių sutapimų vektorius dėsningai veda į dabartinę dvasinę ir fizinę būklę.“  Kai negalima likimo pakeisti, visada yra galimybė jį apmąstyti, t.y. galima refleksija („gilus susimąstymas, samprotavimai, pagrįsti ko nors analize. Mintis, kuri kilo pamąsčius, pasvarsčius.“ ) Tai savotiškas savęs pažinimo procesas.

Trumpai tariant, likimo dimensiją kiekvienas žmogus gali išgyventi visiškai savitai, o pačią lemtį pajusti susikurdamas bendrą lauką su kitomis pajautomis.

Neatsietai nuo lemties galima kalbėti ir apie mirtį, kuri yra kiekvieno žmogaus laukianti neišvengiamybė. Tai bene labiausiai bauginanti realija. Šiame kontekste atsiduriantis žmogaus gyvenimas neatsiejamas nuo žmonijos būties, nuo būties plačiąją prasme. Taigi, greta aptartų lemties ir refleksijos sąvokų dera nepamiršti konteksto, samprotavimo lauko, kuriame savo vietą turi ir mirtis, ir būtis, ir nuojauta, pajauta, ir savianalizė.

Šiapusybėje besiskleidžianti žmogaus egzistencija <…> laikinė ir laikina.“ , o į anapusybę galima patekti tik per mirtį. Laikinumą galima arba sutrumpinti, arba prailgini, o tai jau kiekvieno žmogaus atitinkamų pasirinkimų grandinė, kurios pasekmes paprastai labiau linkstama vadinti lemties vardu, nesusimąstant, jog savo būtį įprasminame mes patys. Tam tikra prasme, panašią mintį pristato Philippe‘as Ariesas knygoje „Mirties supratimas Vakarų kultūroje“. Joje pateikiamas įvairių epochų žmonių požiūris į mirtį, nagrinėjamos tokio požiūrio atsiradimo priežastys ir mirties, kaip neišvengiamos lemties, priėmimas arba atmetimas priklausomai nuo epochos žmonių sąmonės, kuri keičiasi kintant visuomenės mentalitetui, kultūrinėms, socialinėms bei religinėms nuostatoms.

Apie lemtį, būtį, egzistenciją ir mirtį rašomi filosofiniai traktatai, kultūrologinės apžvalgos, su lemtimi susiduriama nuolat, tad ji kaip pagrindinė ir kertinė tema įsipina ir į literatūrą. Nerasime nė vieno poeto, kuris būtų apie lemtį, būtį, egzistenciją nerašęs ar bent nebandęs atskleisti savito požiūrio taško.

___________________________

Daugiau skaitykite:

(Ne)užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba