Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: raštas iki rašto

Pirmoji knygos „Apie gramatologiją“ esė  „Raštas iki rašto“  stambiais bruožais nubrėžia teorinę matricą. Ji nurodo tam tikrus istorinius orientyrus ir pasiūlo keletą kritinių sąvokų.

Mokslo ir rašto idėjos – taigi ir rašto mokslo idėja – mums turi prasmę tik atsiradus tokiam pasauliui, kuriam jau buvo priskirta tam tikra ženklo samprata bei tam tikra šnekos ir rašto ryšių samprata. Tai labai apibrėžtas ryšys, nepaisant to, kad jis (ypač Vakaruose) viešpatavo kelis tūkstantmečius ir pasiekė tokį laipsnį, kad šiandien jis gali pats save suardyti ir paneigti savo paties ribas.

Žodis „kalba“ nuvertėjo. Infliacija ima grėsti pačiai kalbos gyvybei, kalba netekusi atspirties ir praradusi bet kokias ribas.

Programa: Pamažu išstumiama ar bent jau apibendrinama ir „rašto“ sąvoka. Rašto samprata pradėjo peržengti kalbos paplitimo ribas, tarsi raštas aprėptų kalbą visomis šio žodžio reikšmėmis. Žodis „raštas“ nenustoja reiškęs signifikanto signifikantą, priešingai, aprašo kalbos procesą, kilmę. Rašto prasidėjimas yra žaismo prasidėjimas. Šiandien žaismas nukrypsta pats į save, sugriaudamas ženklų cirkuliavimą ir kalbos lauką. Tai prilygsta „ženklo“ sampratos ir visos jo logikos griovimui. Vakarietiška kalbos samprata ją sieja su liežuviu, balsu, klausa, garsu bei kvėpavimu, su šneka. Pirminis raštas tai šnekos pakaitalas. Arba raštas niekada nebuvo paprastas pakaitas, arba reikia sukonstruoti naują pakaitalo logiką.

Savipratos – kalbėjimo sistema turėjo viešpatauti per visą pasaulinės istorijos epochą ir netgi sukūrė pasaulio idėją.

Suteikti techninę pagalbą kalbai: tam tikras klausimų apie rašto prasmę ir kilmę tipas persipina su tam tikru klausimų apie technikos prasmę ir kilmę tipu. Štai kodėl technikos sąvoka niekada nenuskaidrins rašto sąvokos.

Taigi tai, kas vadinama kalba, savo kilme galėjo būti tik tam tikras rašto momentas arba rūšis. Šiuo metu pasiekėme knyginės kultūros mirtį, kuri visų pirma reiškiasi konvulsišku bibliotekų plitimu. Ši knygos mirtis žada vien tik šnekos mirtį ir naują pokytį rašto istorijoje.

Tad teiginys, kad rašto samprata pranoksta kalbos sampratą, sukuria atitinkamą kalbos ir rašto apibrėžimą. „Kalba“ buvo veiksmas, procesas, mąstymas, refleksija, sąmonė, pasąmonė, patirtis, jausena ir t.t. Dabar visus šiuos dalykus linkstama vadinti „raštu“, nesvarbu, ar jis būtų raidinis, ar neraidinis: tai gali būti kinematografija, choreografija, tapybos, muzikos, skulptūros „raštas“ ir t.t. Galima būtų kalbėti apie atletikos, karo ar politikos raštą. Visas kibernetine programa padengtas laukas yra rašto laukas.

Pvz., teorinė matematika: jos raštas niekada nebuvo susijęs su garsų skleidimu. Į tai yra atkreipę dėmesį visi rašto istorikai: jie primena apie raidinio rašto, kuris taip ilgai buvo laikomas patogiausiu ir protingiausiu raštu, netobulumus. Mokslinės kalbos praktika vis labiau neigia fonetinio rašto idealą.

Informacinės praktikos išplėtė „pranešimo“ galimybes: jis nėra kalbos „raštiškas“ vertimas. Tai vyksta plintant fonografijai ir kitiems šnekamosios kalbos konservavimo būdams. Taigi fonetinis raštas yra apribotas laike bei erdvėje.

__________________________

Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: signifikantas ir tiesa
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: rašytinė būtis
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: išorė yra vidus
Jacques Derrida: pleištas
“Apie gramatologiją”: summa summarum
Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė

Alfonso Maldonio kūryba

Kadaise, 1977-aisiais, Donatas Sauka itin įžvalgiame straipsnyje „Minties švytėjimas“ apie Alfonso Maldonio kūrybą tarsi nuspėjo: „Šita lyrika kasdieniškesnė nei buvo kada nors anksčiau. O lyrika kasdieniškesnė kartu jau – ir likimiškesnė.“ . Šis pastebėjimas itin svarus. Ne tik lyrika turi savo likimą, bet ir žmogus. Likimas pildosi laike, o kaip žinia, Maldoniui visada visi laikai buvo laikini. Poetas visada skaudžiai, bet kaip neišvengiamybę ar net būtinybę jautė, jog galiausiai viską ištinka „užmarštis – antroji mirusių mirtis“.

Maldonio lyrikoje daug vietos skiriama gamtos vaizdui. Jis palaipsniui perėjo iš savo pirmykščio tyrumo į refleksijos sritį, neretai susimaišydamas su intelektualinėmis sąvokomis. Kiekviena „atskira strofa – jau ne vieno vaizdo plėtotė, o kelios minties linijos, paraleliškai suguldytos, keli savarankiški vaizdinių ir sąvokų judėjimai, nepajungti centriniam taškui“ . Tokie vaizdiniai sukuria ligi galo neišsakytų prasmių įtampą. „Eilėraščio vyksmą ir metaforiką A. Maldonis atgręžė į šiaurietišką santūrumą.“ , kur lyrinis subjektas nebesijaučia esąs pasaulio centras. Jis jau moka į save pažvelgti iš šono, apmąstyti praėjusį laiką, įžvelgti likimiškumą, matyti laukiančią mirtį, o tai itin svarbu. Pasak V. Sventicko, „A. Maldonio lyrikoje žodis apie gamtą yra žodis apie žmogų.“

A. Maldonis lyrikoje taip pat „nedrįsta hiperbolizuoti savo „trumpų buities seansų“ kaip aukščiausios vertybės, todėl stengiasi įsižiūrėti į bendrąjį žmonių likimą“ , ir atskirai į kiekvieno, pasijausti tarsi eiline dalelyte istorijos supančiame pasaulyje, bet kartu ir tuo reikšmingu sraigteliu, kuris atlieka svarbią rolę. Žmogaus būties paprastumas ir aiškumas, pats žmogus, gamta, istorija lygiai taip pat dalyvauja būties „atradimuose“.

Poetas eilutėse nuolatos grįžta į atsiminimus apie kaimą, į savo vaikystę ir jaunystę. Daugelis mūsų šiais technikos, informatikos ir naujovių pasaulyje pamirštame viską, kas susiję su kaimu, gamta, papročiais. Maldonis atvirkščiai, jam meilė kaimui yra dabarties problema, gyva, egzistuojanti, prieštaringa ir sudėtinga.

Baigiant šią trumpą visos lyrikos apžvalgą ir pereinant prie temą atitinkančių įžvalgų, kurios negalimos be viso, kas iki tol buvo išsakyta kitų tyrinėtojų, norėtųsi prisiminti K. Nastopkos žodžius: „A. Maldonio poezija nesistengia priblokšti mintimi ar žodžiu. Ji tyliai šviečia už daiktų. Nereikia stambių dydžių, paradiško monumentalumo. Džiaugsmas renkamas iš kasdienybės smulkmenų.“

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba