Emigracijos tema XXI a. pradžios prozoje

Apžvelgiami kūriniai: A. Šileikos „Bronzinė moteris“, A. Matulevičiūtės „Ilgesio kojos“, B. Jonuškaitės „Baltų užtrauktukų tango“.

◊   ◊   ◊

Emigracijos tema Lietuvai niekada nebuvo svetima, jau XX a. pr. Krėvė parašė apsakymą pavadinimu „Vis toji Amerika, kad ji prasmegtų“, Lazdynų Pelėda apysakose „Klajūnas“, „Vanka“ vaizdavo emigraciją kaip viską žlugdantį, atimantį vertybes reiškinį. O kaip emigracijos tema vaizduojama šiuolaikinėje literatūroje? Kas yra emigracija XXI a. pradžioje?

Emigracijos sąvokai pavadinti lietuviai turi net keletą žodžių, t.y. emigracija, išeivija, egzilis, diaspora. Išeivija dažniau vadinami pokario laikų išeiviai, o tikrieji emigrantai suvokiami kaip pastaruosius dešimtmečius emigravę, dėl ekonominių tikslų.

XX a. literatūroje dar matome stiprų tautiškumo, prarastos tėvynės motyvą literatūroje, sakralizuotą agrarinę kultūrą, žmogus dar tapatina save su gimtąja kalba ir savo kraštu. Nuo Nepriklausomybės atkūrimo lietuvių literatūra vis plačiau įsijungia į pasaulinį kultūros procesą.

Emigracijos tema XXI a. pr. literatūroje vaizduojama ypač nyki, dramatiška. Čia susijungia skirtingos kultūros, pasaulėžiūra. A. Šileikos romane „Bronzinė moteris“ pasakojama apie kaimo vaikino Tomo Stumbro ieškojimus Paryžiuje. Tomas Stumbras emigracijoje pirmiausia siekia išsilaisvinti iš lietuviškos kultūros, jis gėdijasi savo aistros lietuviškiems Dievams ir siekia jos atsikratyti, tačiau paradoksas: būtent sugrįžimas į lietuvišką kultūrą, jos suliejimas su tarptautiniais meno standartais suteikia jam taip lauktą progą išgarsėti. Tačiau romanas baigiasi tragiškai, autorius parodo jog emigrantas – žmogus be vietos, Tomas apkaltinamas žmogžudyste ir jam nieko nelieka tik bėgti, nes Paryžiuje jo niekas neapgins.

Dar vienas tragiškai pasibaigęs XXI a. pr. romanas emigracijos tema- B. Jonuškaitės „Baltų užtrauktukų tango“. Pati rašytoja ne emigrantė, tačiau bando rašyti emigracijos tema. Emigracija čia įsukama į buitiškumą, suvokiama kaip socialinė dabarties aktualija. Kai kurie šią knygą vadina ir emigracijos gidu. Tarp „baltų užtrauktukų“ t.y. amerikiečių šypsenų, vaizduojama sunki emigrantų dalia – svajonių šaly, kur pagrindinė herojė, kovodama su vėžiu, pati juo suserga ir jos sūnus apkaltinamas žmogžudyste. Romanas įdomus ir keistas tuo, jog čia su išgalvotais personažais gyvena realūs asmenys Liūnė Sutema, Alė Santarvienė. Galbūt žurnalistinis romano tipas autorei padeda atspindėti judrią dabarties tikrovę, emigracinę realybę, kurioje ir dominuoja buitiškumas.

B. Jonuškaitė, A. Šileika dar rodo tradicinį požiūrį į emigraciją, sunkią emigranto dalią. Vis dar daug dėmesio skiriama buitiškumui, dominuojančioms socialinėms problemoms bei darbiniams rūpesčiams. Kitoks žvilgsnis į emigraciją man pasirodė A. Matulevičiūtės novelių romane „Ilgesio kojos“. Autorė tyrinėja „svetimo“ situaciją Paryžiuje. Autorė nesivelia vien į buitiškumą, ji bando perteikti tai, kas vyksta žmonių sielose, emigranto gyvenimo dvasią, bandymą prisitaikyti ir atrasti save. Prastai jaučiasi knygoje ne tik pagrindinė herojė, multikultūrinėje visuomenėje sunku prisitaikyti ir kitiems knygos herojams. Multikultūriniame Paryžiuje regime skirtingas kalbas, religijas, elgesio modelius, skirtingų valstybių atstovus,  tai ir formuoja skirtingumo, kitoniškumo efektą knygoje. Visi skirtumai – kalbiniai, socialiniai, kultūriniai ir psichologiniai knygoje vaidina labai svarbų vaidmenį santykyje su išoriniu pasauliu ir pačiu savimi. Emigracija čia ne visada yra veiksmas, ji gali būti suvokiama ir kaip savijauta.

Emigracijos temą tyrinėti galime remdamiesi ir  literatūros aksiologijos teorija, tačiau šiuolaikinė literatūros aksiologija yra labai subjektyvi. XX a. kūriniuose emigracijos tema dominuoja rūpestis dėl savos kultūros, tradicijų nuvertinimo, apskritai – tautiškumo. XX a. rašytojai literatūroje sukūrė jiems svarbią vertybių sistemą, deja, šiandieninėje prozoje emigracijos tema, jaučiama vertybių krizė, hierarchinė vertybių sumaištis. Tautinis charakteris, kaimo tradicija, nacionalinės kultūros vertybės lieka XX a. Šiandieninėje literatūroje emigracijos tema regime, pirmiausia, žmogų – individą, kuris bando prisitaikyti visuotinėje globalizacijoje.  XXI a. literatūroje emigracijos tema jau nerandame  apibrėžtų pasaulio vertybių. Šiuolaikinei literatūrai emigracijos tema svarbi dekonstrukcija, ji siekia suardyti, sugriauti dabartinius mitus apie emigraciją, perteikti nepagražintą emigranto realybę.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė A. Šulinskienė

Jacques Derrida: pleištas

Erdvės ir laiko patirties kilmė – tas skirties raštas, tas pėdsako audinys – įgalina erdvės ir laiko skirtį artikuliuotis. Ši artikuliacija leidžia grafinei grandinei prisitaikyti prie kalbėjimo grandinės. Skirtis yra artikuliacija.

Šneka pasaulyje yra įsišaknijusi pasyvume, kurį metafizika vadina jusliškumu. Anot Saussure‘o, šnekos pasyvumas – tai visų pirma jos ryšys su žodine kalba.

Suerdvinimas kaip raštas yra subjekto tapimas ne esančiu ir jo tapimas nesąmoningu. Pleištas žymi ženklo, signifikanto ir signifikato vienovės, negalimybę rastis esamybės ir absoliučios esaties pilnatvėje. Štai kodėl nėra pilnutinės šnekos, kuri sako esanti tiesa.
Kadangi pėdsakas – atminties archifenomenas – kurį reikia mąstyti iki gamtos ir kultūros, iki gyvuliškumo ir žmogiškumo ir t.t. priešpriešos, priklauso pačiam reikšmės judėjimui, tai reikšmė a priori yra rašytinė – nesvarbu, ar ji užrašoma, ar ne, kokia forma ji užrašoma juslinėje bei erdvinėje stichijoje, vadinamoje išorine. Archiraštas, – pirmoji šnekos, o tada ir rašmens siaurąja to žodžio prasme galimybė, – šis pėdsakas yra pirmoji išorybė apskritai, mįslingas gyvos būtybės ryšys su savo kitu ir vidaus ryšys su išore – suerdvinimas.

Tai, kad signifikatas pirmapradiškai ir esmiškai yra pėdsakas, kad jis visada jau užima signifikanto padėtį – būtent tai yra iš pažiūros nekaltas sakinys, kuriuo remdamasi lotoso, esaties bei sąmonės metafizika turi apmąstyti raštą kaip savo mirtį ir savo išteklių.

__________________________

Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: raštas iki rašto
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: signifikantas ir tiesa
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: rašytinė būtis
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: išorė yra vidus
“Apie gramatologiją”: summa summarum
Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė

Dekonstrukcija (II dalis)

Žakas Derrida dekonstrukcijos principą pritaikė ir gramatologijai, ieškojo tam tikrų prieštaravimų teksto viduje. Iš esmės, tai yra darbas su tekstu – jau minėtas įvykis. Dekonstrukcija – tai kartu ir paieška tų prasmių, kurių galėjo nepastebėti ne tik skaitytojas (jį Derrida vadina naiviuoju), bet ir pats autorius. Štai čia ir pasitarnauja decentracija, kuri ardo, išsklaido įprastas stereotipines prasmes. Derrida ir sako, kad suvoktumėm bet kokios idėjos prasmę, pirmiausiai tą idėją reikia dekonstruoti. (Dekonstrukcija dar vadinama tokiu skaitymo būdu, kuris dažnai nusakomas taip: „tekstas skaito pats save kaip savo priešybę“.) Postmodernus literatūros tekstas žaidžia: jis ieško tiesos ir tikrovės ir rodo, kad tai jam nepasiekiama. Ž. Derrida rūpėjo ir dar vienas dalykas: gramatologijoje jis bandė paneigti tradicijos įtvirtintą sakytinė kalbos prioritetą prieš rašytinę, nes manė, jog tai, kas parašyta, yra daug svarbiau: popieriuje paliktas ženklas turi išliekamąją vertę. Per dekonstrukciją nagrinėja ir ženklo problemą. Sako, jog ženklas yra laisvas nuo daikto, kurį jis pavadina, vadinasi, daiktą visada galima pakeisti ženklu. Pasak Derrida, mūsų sąmonė ženklą visada atpažins, nes veikia skirtybių pagrindu. Skirtybės leidžia žaisti prasmėmis (pvz.: tekste, pačiuose žodžiuose) ir kartu taip papildo tekstą. Tuo remdamasis, įveda naują terminą „differance“, kuris reiškia skirtybę ir nuo „difference“ – skirtumo skiriasi tik viena raide (nors tariama vienodai). Tačiau prasmė pakinta. Mano, jog a vietoj e skiriasi procesu, nukreiptu į ateitį. Ši skirtybė sujungia ir skirtumą ir tapatumą. Kaip visa tai veikia, Derrida palygina su dabartimi sakydamas, jog ji gryna neegzistuoja, nes joje jau yra praeities pėdsakas ir ateities užuomina. Viską pagrindžia per differance sąvoką „pėdsakas“. Pėdsakas žymi ne patį daiktą, bet jo buvimą (pvz.: kad suvoktumėm skaičių „du“, turim žinoti, kad jis eina po „vieno“ ir turi „trijų“ užuominą). Pėdsaką dar galima paaiškinti ir rašymu, kuris irgi yra tam tikros žymės palikimas popieriuje. Visa tai vėl veda į gramatologiją, paaiškinamą per dekonstrukciją.

Kalbą apie dekonstrukciją norėtųsi pabaigti filosofine citata iš A. Jurgutienės knygos „Dekonstrukcija“, kurioje klausiama: „Kas nėra dekonstrukcija? – Viskas. Kas yra dekonstrukcija? – Niekas.“

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Dekonstrukcija (I dalis)
Jacques Derrida “Apie gramatologiją”: raštas iki rašto
Jacques Derrida “Apie gramatologiją”: rašytinė būtis
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida “Apie gramatologiją”: signifikantas ir tiesa
Jacques Derrida: išorė yra vidus
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: pleištas
“Apie gramatologiją”: summa summarum

Dekonstrukcija (I dalis)

dekonstrukcija1Dekonstrukcijos pradininku laikomas Žakas Derrida. Šį terminą jis pagrindė knygoje „Apie gramatologiją“ 1966 m. (gramatologija – mokslas apie rašto kalbą). Terminas derina du elementus / sandus: griaunantį „de‘ ir kuriantį „ko“. Dekonstrukcija bendrąja prasme visada yra įvykis. Knygoje „Apie gramatologiją“ slepiasi pagrindinės dekonstrukcijos idėjos. Dekonstrukcijos tikslas – suardyti / paneigti opozicijų hierarchiją, kitaip tariant, sugriauti dabartinę metafiziką, nes ji pagrįsta logocentrizmo kultu. Pagal Žaką Derridą, centro nėra, jis tik fikcija, todėl kritikuoja vakarų filosofiją už „onto – teo – teleo – falo – fono – logocentrizmą“. Teigia, kad negali būti vieno gryno šaltinio (onto), nes yra intertekstualumas; negali būti vieno dievo (teo), nes jų yra daug; teleo –pasisakė prieš tikslingumą, nes už kiekvieno tikslo bus dar kažkas; falo – tai, kad vyriškoji kultūra ne vienintelė, šalia yra ir moteriškoji; fono – kultūra ne tik garsas, yra ir rašto kultūra, kuri dar svarbesnė; ir galiausiai logocentrizmas – už tai, kad yra daug centrų ir prasmių. Taigi, ir mano, kad visus centrizmus galima įveikti per dekonstrukciją. kuri, dar kitaip sakant, yra decentracija (centro naikinimas). Kadangi, pagal Derrida, viskas yra tekstas, o kultūra – tekstų suma, tai decentracija pasitarnauja ne tik kad ardytų tokią hierarchiją kaip tekstas – kontekstas, bet ir tokias kaip: gamta – kultūra, aš – kitas aš ir t.t.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Dekonstrukcija (II dalis)
Jacques Derrida “Apie gramatologiją”: raštas iki rašto
Jacques Derrida “Apie gramatologiją”: rašytinė būtis
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida “Apie gramatologiją”: signifikantas ir tiesa
Jacques Derrida: išorė yra vidus
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: pleištas
“Apie gramatologiją”: summa summarum