Ne taip svarbu, ar iš tiesų raidynas yra giminiškas ideografiniam raštui. Dėl to labai ginčijasi rašto istorikai. Svarbu tai, kad raidinio rašto ribose jokio reprezentacinio, panašumo ar simbolinio santykio. Taigi Saussure‘as niekada negalėjo galvoti, kad raštas yra sakytinės kalbos atvaizdas, reprezentacija, simbolis.
Dabar reikėtų galvoti, kad raštas yra daugiau nei išoriškas šnekai, nes jis nėra jos atvaizdas ar simbolis, ir drauge daugiau nei iš vidaus artimas šnekai, kuri jau pati savaime yra raštas. Netgi dar nebūdama susieta su graviūra, piešiniu ar raide, su signifikantu, implikuoja įsteigti pėdsako instanciją. Įsteigtas pėdsakas yra nemotyvuotas, bet jis nėra savavališkas. Tas nemotyvuotumas juda nuo vienos struktūros prie kitos, ženklui įveikiant simbolio etapą.
Vartojant Saussure‘o kalbą, reikėtų pasakyti: nėra nei simbolio, nei ženklo, bet tik simbolio tapimas ženklu.
Be to, pėdsakas nėra labiau natūralus nei kultūrinis, nėra labiau fizinis nei psichinis, biologinis nei dvasinis. Pėdsakas yra tai, dėl ko galimas ženklo tapimas nemotyvuotu. Nuo tada, kai esama prasmės, esti vien ženklai.
Pėdsako nemotyvuotumas turi būti suprastas kaip veikimas, o ne kaip būvis, kaip aktyvus judėjimas, motyvacijos panaikinimas, o ne kaip duota struktūra.
„Ženklo arbitralumo“ (arbitralus – nemotyvuotas) mokslas, pėdsako nemotyvuotumo mokslas, rašto iki šnekos ir šnekoje mokslas – gramatologija šitaip aprėptų plačiausią lauką, kurio viduje kalbotyra nubrėžtų savo pačios erdvę su ribomis, kurias reikėtų dar kartą patikrinti kiekvienoje šnekos/rašto sistemoje judant per pasaulį ir istoriją.
Taigi Bendrosios kalbotyros paskaitų programoje semitologiją reikėtų vien tik žodinėje plotmėje pakeisti gramatologija. Šis pakeitimas bus naudingas tuo, kad suteiks rašto teorijai užmojį, reikalingą priešinantis kalbotyros valdžiai.
Žodinė kalba yra ne tik tam tikra rašto rūšis, kurią galimą palyginti su raštu, bet ir tam tikros rūšies raštas. Manoma, kad apibendrintas raštas nėra vien išrastinos, hipotetinės ar ateityje galimos sistemos idėja. Sakytinė kalba jau priklauso tokiam raštui. Tariamas rašto išvestinumas, kad ir koks realus bei milžiniškas būtų, buvo įmanomas tik su viena sąlyga: kad pirmapradė, natūrali ir t.t. kalba niekada neegzistavo, niekada nebuvo nepažeista, nepalytėta rašto, kad ji pati visada buvo raštas. Kitaip sakant, archiraštas, kuris negali ir niekada negalės būti pripažintas kokio nors mokslo objektu, nes jis net nesileidžia redukuojamas į esaties formą. O šioji valdo bet kokį objekto objektyvumą ir bet kokį pažintinį santykį.
Kopenhagos mokykla išlaisvina tyrimų lauką: dėmesys skiriamas ne tik formos, atsietos nuo bet koki natūralaus ryšio su substancija grynumui, bet ir visam tam, kas kalbos sluoksniuose priklauso nuo grafinės išraiškos substancijos. Šitaip atveriama nauja negirdėtų ir vaisingų tyrinėjimų sritis.
Iš tiesų pėdsakas yra absoliuti prasmės apskritai kilmė. Nesama prasmės apskritai absoliučios kilmės. Pėdsakas yra skirsmas, atveriantis pasirodymą ir reikšmę. Tai, kas gyva, artikuliuodamas per tai, kas negyva apskritai, būdamas bet kokio kartojimosi kilme, pėdsakas yra ne daugiau idealus nei realus, ne daugiau suvokiamas protu nei jusliškas, ne daugiau perregima reikšmė nei neperregima energija, ir jokia metafizikos sąvoka negali jo aprašyti.
__________________________
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: raštas iki rašto
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: signifikantas ir tiesa
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: rašytinė būtis
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: pleištas
“Apie gramatologiją”: summa summarum
Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)
Straipsnio autorė Daiva Trumpienė