„Apie gramatologiją”: summa summarum

Šioje knygoje J. Derrida iš esmės neigia teoriją, kad fonetinis ženklas yra pirmesnis už grafinį ir kad jis ženklina kokią nors esatį, taigi vienu metu filosofas paneigia ir galimybę stabilizuoti jo reikšmę. „Lygiai kaip pirmieji žmogų kalbėti privertę motyvai buvo jausmai, taip ir pirmieji pasakymai buvo perkeltinės reikšmės“, – aiškina J. Derrida, aiškindamas metaforinę kalbos prigimtį. Anot jo, pirmoji turėjo gimti perkeltinė kalba, o tiesioginė jos reikšmę buvo surasta vėliau. Žvelgdamas į kalbos prigimtį iš tokių filosofinių tolybių, J. Derrida atvedė prie naujo tekstų filosofinės analizės būdo – žaismės, gimstančios iš dekonstravimo.

Poststruktūralizmo epocha ir dekonstrukcionizmas – su šiomis dviem sąvokomis nuo praėjusio amžiaus vidurio ir yra siejamas J. Derrida. Snobiškasis mūsų laikų herojus išsikėlė sau tikslą dekonstruoti visą Vakarų metafizikos mąstymą ir plačiai atverti kelius poststruktūralizmui. Šios epochos žmonės pasaulį pradėjo įsivaizduoti kaip tūkstančių keistų, bet įdomių nesusipratimų grandinę, gyvenimas prarado savo struktūrą ir formą, jis tapo spalvingesnis, kupinas netikėtų požiūrio kampų ir idėjų.

Juk postmodernu galėtų būti ir tradicinės kaimiškos vestuvės (su muzikantais ir piršlio korimu) kosminiame laive, lėtai slenkančiame iš Veneros į Marsą, ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, persirengęs Verka Serdiučka bei dalyvaujantis G8 grupės susirinkime, ir lietuviai su lenkais, rengiantys pirmąją visuotinę Žečpospolitos dainų šventę ant Ignalinos AE stogo. Žinoma, šios vizijos toli gražu nerodo to, kas rašoma knygoje „Apie gramatologiją“, juolab, kad kur kas postmoderniau atrodo, kai „Vagos“ knygyne pardavėja šios knygos ieško lingvistikos, o ne filosofijos leidinių lentynoje.

__________________________

Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: raštas iki rašto
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: signifikantas ir tiesa
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: rašytinė būtis
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: išorė yra vidus
Jacques Derrida: pleištas
Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė

Jacques Derrida: pleištas

Erdvės ir laiko patirties kilmė – tas skirties raštas, tas pėdsako audinys – įgalina erdvės ir laiko skirtį artikuliuotis. Ši artikuliacija leidžia grafinei grandinei prisitaikyti prie kalbėjimo grandinės. Skirtis yra artikuliacija.

Šneka pasaulyje yra įsišaknijusi pasyvume, kurį metafizika vadina jusliškumu. Anot Saussure‘o, šnekos pasyvumas – tai visų pirma jos ryšys su žodine kalba.

Suerdvinimas kaip raštas yra subjekto tapimas ne esančiu ir jo tapimas nesąmoningu. Pleištas žymi ženklo, signifikanto ir signifikato vienovės, negalimybę rastis esamybės ir absoliučios esaties pilnatvėje. Štai kodėl nėra pilnutinės šnekos, kuri sako esanti tiesa.
Kadangi pėdsakas – atminties archifenomenas – kurį reikia mąstyti iki gamtos ir kultūros, iki gyvuliškumo ir žmogiškumo ir t.t. priešpriešos, priklauso pačiam reikšmės judėjimui, tai reikšmė a priori yra rašytinė – nesvarbu, ar ji užrašoma, ar ne, kokia forma ji užrašoma juslinėje bei erdvinėje stichijoje, vadinamoje išorine. Archiraštas, – pirmoji šnekos, o tada ir rašmens siaurąja to žodžio prasme galimybė, – šis pėdsakas yra pirmoji išorybė apskritai, mįslingas gyvos būtybės ryšys su savo kitu ir vidaus ryšys su išore – suerdvinimas.

Tai, kad signifikatas pirmapradiškai ir esmiškai yra pėdsakas, kad jis visada jau užima signifikanto padėtį – būtent tai yra iš pažiūros nekaltas sakinys, kuriuo remdamasi lotoso, esaties bei sąmonės metafizika turi apmąstyti raštą kaip savo mirtį ir savo išteklių.

__________________________

Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: raštas iki rašto
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: signifikantas ir tiesa
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: rašytinė būtis
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: išorė yra vidus
“Apie gramatologiją”: summa summarum
Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė

Jacques Derrida: išorė yra vidus

Ne taip svarbu, ar iš tiesų raidynas yra giminiškas ideografiniam raštui. Dėl to labai ginčijasi rašto istorikai. Svarbu tai, kad raidinio rašto ribose jokio reprezentacinio, panašumo ar simbolinio santykio. Taigi Saussure‘as niekada negalėjo galvoti, kad raštas yra sakytinės kalbos atvaizdas, reprezentacija, simbolis.

Dabar reikėtų galvoti, kad raštas yra daugiau nei išoriškas šnekai, nes jis nėra jos atvaizdas ar simbolis, ir drauge daugiau nei iš vidaus artimas šnekai, kuri jau pati savaime yra raštas. Netgi dar nebūdama susieta su graviūra, piešiniu ar raide, su signifikantu, implikuoja įsteigti pėdsako instanciją. Įsteigtas pėdsakas yra nemotyvuotas, bet jis nėra savavališkas. Tas nemotyvuotumas juda nuo vienos struktūros prie kitos, ženklui įveikiant simbolio etapą.

Vartojant Saussure‘o kalbą, reikėtų pasakyti: nėra nei simbolio, nei ženklo, bet tik simbolio tapimas ženklu.

Be to, pėdsakas nėra labiau natūralus nei kultūrinis, nėra labiau fizinis nei psichinis, biologinis nei dvasinis. Pėdsakas yra tai, dėl ko galimas ženklo tapimas nemotyvuotu. Nuo tada, kai esama prasmės, esti vien ženklai.

Pėdsako nemotyvuotumas turi būti suprastas kaip veikimas, o ne kaip būvis, kaip aktyvus judėjimas, motyvacijos panaikinimas, o ne kaip duota struktūra.

„Ženklo arbitralumo“ (arbitralus – nemotyvuotas) mokslas, pėdsako nemotyvuotumo mokslas, rašto iki šnekos ir šnekoje mokslas – gramatologija šitaip aprėptų plačiausią lauką, kurio viduje kalbotyra nubrėžtų savo pačios erdvę su ribomis, kurias reikėtų dar kartą patikrinti kiekvienoje šnekos/rašto sistemoje judant per pasaulį ir istoriją.

Taigi Bendrosios kalbotyros paskaitų programoje semitologiją reikėtų vien tik žodinėje plotmėje pakeisti gramatologija. Šis pakeitimas bus naudingas tuo, kad suteiks rašto teorijai užmojį, reikalingą priešinantis kalbotyros valdžiai.

Žodinė kalba yra ne tik tam tikra rašto rūšis, kurią galimą palyginti su raštu, bet ir tam tikros rūšies raštas. Manoma, kad apibendrintas raštas nėra vien išrastinos, hipotetinės ar ateityje galimos sistemos idėja. Sakytinė kalba jau priklauso tokiam raštui. Tariamas rašto išvestinumas, kad ir koks realus bei milžiniškas būtų, buvo įmanomas tik su viena sąlyga: kad pirmapradė, natūrali ir t.t. kalba niekada neegzistavo, niekada nebuvo nepažeista, nepalytėta rašto, kad ji pati visada buvo raštas. Kitaip sakant, archiraštas, kuris negali ir niekada negalės būti pripažintas kokio nors mokslo objektu, nes jis net nesileidžia redukuojamas į esaties formą. O šioji valdo bet kokį objekto objektyvumą ir bet kokį pažintinį santykį.

Kopenhagos mokykla išlaisvina tyrimų lauką: dėmesys skiriamas ne tik formos, atsietos nuo bet koki natūralaus ryšio su substancija grynumui, bet ir visam tam, kas kalbos sluoksniuose priklauso nuo grafinės išraiškos substancijos. Šitaip atveriama nauja negirdėtų ir vaisingų tyrinėjimų sritis.

Iš tiesų pėdsakas yra absoliuti prasmės apskritai kilmė. Nesama prasmės apskritai absoliučios kilmės. Pėdsakas yra skirsmas, atveriantis pasirodymą ir reikšmę. Tai, kas gyva, artikuliuodamas per tai, kas negyva apskritai, būdamas bet kokio kartojimosi kilme, pėdsakas yra ne daugiau idealus nei realus, ne daugiau suvokiamas protu nei jusliškas, ne daugiau perregima reikšmė nei neperregima energija, ir jokia metafizikos sąvoka negali jo aprašyti.

__________________________

Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: raštas iki rašto
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: signifikantas ir tiesa
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: rašytinė būtis
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: pleištas
“Apie gramatologiją”: summa summarum
Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė

Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija

Rašto sąvoka turėtų apibrėžti mokslo lauką. Bet ar mokslininkai gali jį nustatyti nepaisydami visų išankstinių istorinių-metafizinių apibrėžčių? Ką visų pirma galėtų reikšti rašto mokslas, jei pripažįstama:

1) kad pati mokslo idėja gimė tam tikroje rašto epochoje;

2) kad ji buvo apmąstyta ir suformuluota kaip idėja tokia kalba, kuri implikuoja šnekos ir rašto santykių tipą;

3) kad dėl to ji visų pirma buvo susijusi su fonetinio rašto samprata, nors pavyzdinis moksliškumo modelis – matematika – nuolat tolo nuo fonetinio rašto;

4) kad siauresnė rašto bendrojo mokslo idėja gimė XVIII amžiuje tam tikroje sistemoje tarp gyvos šnekos ir užrašymo;

5) kad raštas nėra vien pagalbinė mokslo priemonė, bet ir idealių objektų, mokslinio objektyvumo galimybės sąlyga;

6) kad pats istoriškumas yra susijęs su rašto galimybe.

Taigi, ieškodamas savo objekto, rašto mokslas turėtų eiti prie moksliškumo šaknų. Rašto istorija turėtų atsigręžti į istoriškumo kilmę.

Gramatologas, dar labiau nei kuris kitas negali išvengti klausimo apie savo objekto esmę, keliamo kaip kilmės klausimas: „Kas yra raštas?“ reiškia „kur ir kada prasideda raštas?“

__________________________

Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: raštas iki rašto
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: signifikantas ir tiesa
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: rašytinė būtis
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: išorė yra vidus
Jacques Derrida: pleištas
“Apie gramatologiją”: summa summarum
Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė

Jacques Derrida „Apie gramatologiją”: rašytinė būtis

Nietzsche smarkiai prisidėjo prie signifikanto išlaisvinimo iš jo priklausomybės nuo logoso arba jo kildinimo iš logoso bei su juo susijusios tiesos. Skaitymas, taigi ir raštas, tekstas Nietzschei yra „pirminiai“ veiksmai tokios prasmės atžvilgiu, kurios jie visų pirma neturi perrašyti ar atskleisti ir kuri dėl to nėra pirmapradėje stichijoje ženklinama tiesa ir logoso esatis. Nietzsche parašė, kad raštas – visų pirma jo paties raštas – nėra pirmapradiškai pajungtas logosui ar tiesai. Jis tapo pajungtas epochoje. (Logosas – begalinis Dievo protas) Būties logosas, „Mąstymas, paklusnus Būties Balsui“ yra pirmasis ir paskutinis ženklo šaltinis. Žodis „būtis“ esąs pirmapradis žodis, visiems kitiems žodžiams užtikrinantis buvimo žodžiu galimybę.

1) Ar šiuolaikinė kalbotyra, t.y. reikšmės mokslas, suskaldantis žodžio vienovę, dar turi ką bendra su kalba?

2) Ar, priešingai, visa, kas taip giliai apmąstoma kaip būties mąstymas ar būties klausimas, neslypi senojoje žodžio kalbotyroje?

Užsiminęs apie „būties balsą“ Heideggeris primena, kad jis yra tylus, nebylus, begarsis, bežodis, pirmapradiškai a-foniškas.  Jis tvirtina, kad būtis randasi kaip istorija tik per logosą ir anapus jo yra niekas, taigi signifikato ir signifikanto skirtis yra niekas.

Šiems mąstymams (Nietzsches ir Heideggerio) būdingas svyravimas nereiškia kokio nors nerišlumo: tai visiems pohėgeliškiems mėginimams ir šiam perėjimui nuo vienos epochos prie kitos būdingas svyravimas. Anot Hegelio, raštas yra savimarša, užmaršties galia. Bet jo rašto kritika baigiasi, kai jis ima kalbėti apie raidyną.  Raidynas, kaip fonetinis raštas, yra vergiškesnis, nepakenčiamesnis, antraeiliškesnis. Raidinis raštas reiškia garsus, kurie jau patys yra ženklai. Taigi raidinį raštą sudaro ženklų ženklai. Bet kartu fonetinis raštas yra ir geriausias raštas, dvasios raštas, istorijos raštas.

Nefonetiniu raštu gali naudotis kurtieji ir nebyliai. Tai, ką savo nefonetiniu aspektu išduoda pats raštas, yra gyvenimas. Raštas kelis grėsmę tiek kvėpavimui, tiek dvasiai, tiek istorijai, – raštas yra jų pabaiga. Nutraukdamas kvėpavimą, sustingdydamas dvasinę kūrybą raidžių pasikartojimu, apribotas siauros aplinkos ir skirtas mažumai, raštas yra mirties pradas būties tapsme. Raštas šnekai yra tas pats, kas Kinija Europai.

Hėgelis reabilitavo mąstymą kaip ženklus gaminančią atmintį, naujai įvedė esminę rašytinio pėdsako būtinybę filosofiniame diskurse, – tai paskutinis knygos filosofas ir pirmasis rašto mąstytojas.

__________________________

Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: raštas iki rašto
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: signifikantas ir tiesa
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: išorė yra vidus
Jacques Derrida: pleištas
“Apie gramatologiją”: summa summarum
Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė