Filosofinė – poetinė pasaka (I dalis)

Filosofinė – poetinė pasaka sudėtinga, išsiskiria patraukliais siužetais, simbolinių detalių gausa, spalvingomis metaforomis ir siužetinėmis situacijomis, kurios rodo antrą erdvę – potekstę.

Janušas Korčakas – tai lenkų rašytojas ir gydytojas. Tikrasis Janušo Korčako vardas – Henrikas Holdšmitas. Jis gimė 1878 metais Lenkijoje inteligentiškoje, pasiturinčioje žydų šeimoje. Visą gyvenimą Henrikas Holdšmitas jautėsi esąs lenkas, tačiau atėjus laikui sąmoningai pasirinko tragišką žydo likimą (mirė 1942 m.).

Henriko tėvas buvo žinomas Varšuvos advokatas, tad vaikas augo be rūpesčių, kol vieną dieną šeimos maitintojas susirgo psichikos liga ir buvo paguldytas į ligoninę, iš kurios jis namo negrįžo. Tai buvo šeimos nuskurdimo priežastis. Paūgėjęs Henrikas vertėsi repetitoriaus paslaugomis, taip pat mokėsi medicinos. Baigęs mokslus pradėjo rašyti poeziją, publicistiką, prozą… kaip tik tada ir gimė mintis susigalvoti pseudonimą Janušas Korčakas.

Tapęs garsiu gydytoju praktiku Korčakas apsisprendė įgyvendinti savo mintis apie vaikų auklėjimą, tad 1908 m. įsitraukė į labdaringą organizaciją „Pagalba našlaičiams“. Būdamas 29 – erių metų apsisprendė paskirti savo gyvenimą svetimiems vaikams. Jis dirbo vaikų namuose, naktimis rašė pasakas vaikams ir knygas apie vaikų auklėjimą suaugusiesiems: pedagoginė knyga suaugusiems „Kaip mylėti vaikus“, „Kai vėl būsiu mažas“.  Pasak Korčako, „vaikų meno kūrėjas turi ne nusileisti iki vaiko asmenybės lygio, o pakilti.“

Išskirtinai norėtųsi minėti Korčako pasaką vaikams „Karalius Motiejukas Pirmasis“, parašytą 1923 metais. Tai graudi, eleginė pasaka, kurios bendriausia idėja – kilnumo, geranoriškumo tragizmas. Pasakos bruožai išoriškai nėra ryškūs, nes gan tikroviškai pavaizduotas vaiko vidaus pasaulis, pažiūros į žmogų, į gyvenimą, taip pat jausmai ir mintys. Tiesus, taurus, nuoširdus, teisingas Motiejuko siekimas pertvarkyti pasaulį. Ir vienatvė. Tačiau tai visgi yra pasaka, nes:

1. veiksmo laikas ir vieta nėra apibrėžti, nėra geografinių, istorinių konkretybių;
2. akivaizdus veikėjų neapibrėžtumas, abstraktūs vardai (Geltonasis Karalius ir kt.)
3. siužeto momentai nuspalvinami pasakiška spalva;
4. dominuoja svajonės išsipildymo principas;
5. svarbi pasakotojo „aš“ figūra – pasakotojo pozicija artima pasakos struktūrai, t.y. į pirmą planą iškeliami jausmai.

Pasaka sudaryta iš dviejų dalių, kurių antroji „Karalius Motiejukas – reformatorius“. Šioje pasakoje karalius susiduria su aplinkos veidmainyste, kurios akivaizdoje keliamas klausimas „ką padarius, kad visiems būtų gerai“. Galima sakyti, kad šis klausimas – tai raktas į tolimesnį idėjų pasaulį.

Pasakoje „Karalius Motiejukas negyvenamoje saloje“ filosofiniai apmąstymai dar ryškesni. Motiejukas rašo dienoraštį, norėdamas išlieti susikaupusias mintis, tačiau tai kelia tik liūdesį. Akivaizdu – pripažįstama, kad gyvenimas sunkus. Pasakos pabaiga dar gi ir tragiška – karalius Motiejukas žūsta. Apibendrinant galima sakyti, kad tai knyga apie gyvenimo sudėtingumą, pasaulio veidmainiškumą ir tai, kaip sunku jį perprasti ir valdyti. Knyga nukreipta prieš karą, pasisakoma už rasinę lygybę, keliamos socialinės lygybės nuostatos. Apskritai knyga įdomi kaip psichologinis – filosofinis romanas, kuriame apmąstymai kyla iš įvykių ir poelgių.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Filosofinė – poetinė pasaka (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Klasikinė literatūra vaikams
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)
Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)
Romantizmas vaikų literatūroje

Anglų literatūrinės pasakos tradicija (I dalis)

Anglų literatūrinės pasakos žanras suklestėjo vėliau, nei Vokietijoje – XIX a. viduryje. Svarbiausias dalykas – paradokso ir nonsenso poetika, kurių ištakų reikia ieškoti anglų folklore.

Luisas Kerolis (1832 – 1898), tikroji pavardė Čarlzas Dodgsonas. Buvo matematikas. Vieną vidurvasarį, bendraudamas su savo draugo dukra Alisa, pasekė pasaką, kurios pagrindinė veikėja ir buvo Alisa. 1865 m. parašė „Alisa stebuklų šalyje“, o 1875 m. „Alisa veidrodžių karalystėje“. Pajutęs sėkmę, parašė ir dar keletą kūrinėlių: „Snarko medžioklė“, „Silvis ir Bruno“. Pastarąjį laikė svarbiausia knyga, tačiau ji vaikų literatūroje neprigijo.

Su „Alisa stebuklų šalyje“ Kerolis įtvirtino nonsenso poetiką. Nonsensas – tai tikrovės modeliavimo būdas, groteskinis pasaulio vaizdas. Kerolio kūryboje tai reakcija į kūrinio suvokimą. Vaikai mato daiktus ne taip, kaip suaugę, t.y. jie pirmiausiai įžvelgia pirminę daiktų prasmę.

Kerolis teigė, kad rašydamas šią knygą nesiekė jokių auklėjamųjų tikslų. Nonsensas – antididaktiškas žanras. Nuo satyros skiriasi savo juoku.

Pirmoji knyga apie Alisą yra improvizacinis kūrinys, antra knyga – jau griežtesnio ir nuoseklesnio siužeto kūrinys. Erdvės ir laiko modeliavimas – pasakose labai svarbus bruožas. Pirmoje dalyje dominuoja sapno motyvas, kaip perėjimo iš tikrovės į pasaką principas. Antroje dalyje ryškesnis principas – „žaidžiam ar apsimetam“. Realistinėje plotmėje minimos pasakinės plotmės personažai, o pasakiniame pasaulyje dominuoja realistinio pasaulio detalės. Takoskyros nebuvimas irgi reikšmingas.

Realybės ir pasakos sandūra turi reikšmės modeliuojant laiką ir erdvę. Pirmoje dalyje priežastiniai ryšiai tarp atskirų įvykių neegzistuoja, todėl epizodai gali būti lengvai keičiami vietomis, perėjimai taip pat neakcentuojami, nemotyvuojami. Kuriant laiką ir erdvę dominuoja principas – „staiga“.

Antroje dalyje svarbus veidrodinio atspindžio, apvertimo principas. Jis egzistuoja ne visur, o tik kai kuriose epizoduose, labiau išnaudojamas kuriant erdvę, o ne laiką. Paradoksalų efektą lemia tai, kad vaizdas apverčiamas, o Alisa lieka tokia pat. Laiko modeliavime šis principas irgi panaudojamas, bet rečiau. Visa tai susiję su šachmatų žaidimu. Erdvės ir laiko santykiai formuojami tuo principu – juoda prieš baltą. Tai padeda sukurti nuoseklesnę logiką – tai tarsi vedimas į tikslą. Veidrodžio karalystė suskirstyta į 8 erdves. Alisa tampa savotišku pėstininku, kuris įvedamas į skirtingus laukus.

Antroje knygoje labiau pastebimi ryšiai su folkloru. Atsiranda įvykių ir personažų iš anglų folkloro (liūtas ir vienaragis, pliumkis). Siužete svarbu tai, kad kai kurie folkoloro motyvai Alisai iš anksto žinomi, vyksmą ji gali stebėti iš šalies. Kelionę per veidrodžių karalystę galima gretinti su folkloro motyvu – herojaus išbandymu.

Pasakos pasaulis Alisai svetimas. Tokia konfrontacija padeda Alisą pavaizduoti kaip romantinį vaiko idealą. Alisa šiame „nesąmonių fejerverke“ yra vienintelė blaiviai mąstanti būtybė, autoriaus gėrio raiška.

Kerolio kūryba susijus su romantizmu. Iš jo autorius perėmė vaiko dvasios tyrumą, tačiau jį sujungė su stebuklais ir netikėtumais. Nors labiausiai akcentavo nonsensą, daug ir stebuklinių pasakų bruožų.

Knygose galima ieškoti prasmės, potekstės, užuominos. Atidžiau įsiskaičius galima pamatyti, kad išjuokiama to meto mokykla, scholastinė sistema, stačiokiškas suaugusiųjų santykis su vaikais, teismo procedūros, beprasmybės, nuobodumas, kritiškai vertinamas nelogiškumas, absurdiškumas.

Taip pat svarbus estetinis – meninis knygos įspūdis. Labiausiai paradoksalumas atsiranda iš laiko ir erdvės konstravimo, kuriamos žaidimo iliuzijos. Vaizduojamasis pasaulis kuriamas kaleidoskopo principu, kai pasaulio vaizdas matomas per daugiabriaunią prizmę.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Italų literatūrinė pasaka (I dalis)
Italų literatūrinė pasaka (II dalis)
Švedų rašytoja Selma Lagerliof
Pasakos žanro situacija Rusijoje (XX a. 3 ir 4 dešimtmetis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (III dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Romantizmas vaikų literatūroje

Požiūrio taškas ir epinė distancija

Šios dvi kategorijos kalba apie epikos vidinę sąrangą. Pasakojimas kaip toks yra meninio pasaulio kūrimo būdas epikoje, charakteringiausias jos bruožas. Pasakojimas neįsivaizduojamas be pasakotojo, pasakojamos istorijos ir adresato. Šie elementai ir sudaro vadinamąją epinę situaciją. Pasakotojas (naratorius) yra savotiškas tarpininkas tarp anksčiau įvykusios istorijos ir skaitytojo. Adresatas istoriją sužino netiesiogiai, bet iš tarpininko. Toks vaizdavimo būdas, „tarpiškumas“, yra specifinis epinės literatūros požymis, išskiriantis epiką iš kitų rūšių: lyrikos ir dramos. Abstrakčiai kalbant, kiekvienas epikos tekstas turi savo kūrėją, tačiau ne kiekviename epikos tekste galima aptikti autoriaus ir pasakotojo pėdsakus.

Kaip pavyzdį paimkim V. Pietario „Algimantą“ – patį pirmąjį istorinį romaną. Jame pasakojami įvykiai, komentuojami veikėjų išgyvenimai pasakotojo vardu. Tuo tarpu autobiografiniame V. M. Putino romane „Altorių šešėly“ pasakotojas ir autorius dažnai susilieja, kalbama pirmu asmeniu siekiant perteikti vidinio pasaulio dramą. Antra vertus, abu tekstai yra panašūs pagal aprašymo objektą, t.y., istorines realijas, geografinių vaizdų kūrimo būdą. Tekstai skiriasi epinės situacijos atžvilgiu: istoriniame tekste nerandame jokios užuominos apie tai, kas, kada, kur kalba, tuo tarpu autobiografiniame romane pirmas asmuo nurodo kalbos objektą. Kalbančiojo raiškos pobūdis lemia esmines teksto ypatybes, todėl pasakotojo paveikslas, pozicija gali būti pasakojamų būdų klasifikacijos pagrindu. Pagal tai, kieno vardu kalbama, epinis pasakojimas skirstomas į: objektyvizuotą (pvz.: V. Pietario „Algimantas“) ir subjektyvųjį. Kitaip tariant, šie du pasakojimo būdai nulemia epinio kūrinio išeities tašką, autoriaus poziciją, kuri vadinama požiūrio tašku.

Požiūrio taškas – tai daugiau ar mažiau fiksuota pozicija, iš kurios pavaizduotas pasaulis yra stebimas ir vertinamas epikos kūrinyje. Jis visuomet egzistuoja epikoje, net ir pačiame neutraliausiame pasakojime, kitaip neįmanoma perteikti įvykių, jų išdėstyti, paaiškinti.
Paprastai epiniuose kūriniuose įvykis ar istorija pasakojamojo momento atžvilgiu jau būna įvykusi. Šią situaciją pabrėžia būtasis laikas arba kartais laikų kaita. Taigi, epiniame kūrinyje galima išskirti du erdvės-laiko planus: fabulos erdvė-laikas ir pasakojimo veiksmo erdvė-laikas. Pasakojimo planas paprastai nekrinta į akis, jį užgožia fabulos planas. Toks dviplaniškumas yra universalus prozos bruožas, leidžiantis laisvai judėti erdvėje ir laike. Nesunku suprasti, kad tarp dviejų pasakojimo planų (fabulos ir pasakojimo veiksmo plano) yra tam tikras nuotolis: erdvės ir laiko tarpsnis. Tą atstumą tarp fabulos erdvės-laiko ir pasakojimo veiksmo erdvės-laiko vadiname epine distancija.

Tradicinėje (klasikinėje) epikoje  (pvz.: romane) savaime reikšmingas yra tik pasakojimas, t.y., naratoriaus kalba, o veikėjų žodžiai ir mintys tampa svarbiais semantiniais kūrinio elementais tik tada, kai jiems pritaria autorius. Priešingu atveju, veikėjų saviraiška tėra charakterio kūrimo būdas, psichologiškai prasmingas gali būti, bet mažai tada pasakantis apie autoriaus idėją. Epinė distancija (požiūrio taškas yra vienas iš jos elementų) suformuodama meninio pasaulio pasakojimo būdą (t.y., laiko-erdvės struktūrą) kartu lemia to pasaulio suvokimą ir vertinimą. Pasakojimas, kuriame epinė distancija ryški, vadinamas epiniu pasakojimu, o romanas, kuriame toks pasakojimas vyrauja, vadinamas epiniu romanu.

VIDINIS MONOLOGAS

Skaitytojas, norėdamas orientuotis meniniame pasaulyje, turi susivokti jo erdvės-laiko koordinatėse, užčiuopti centrą, iš kurio pasaulis matomas. Tradicinis skaitytojas yra įpratęs, kad jam iš karto būtų nurodytas meninio pasaulio centras. Ilgametės prozos tradicijos įpratino skaitytoją prie pastovios to centro vietos. Tas centras paprastai būdavo atskirtas nuo pavaizduoto pasaulio didesne ar mažesne epine distancija. Tai, kas buvo praeityje, aiškiai turėjo prisiminimų funkciją, kas vyksta dabar ar vyks ateityje, turėjo perspektyvų prasmę. Apie šuolius erdvėje ir laike būdavo informuojama žodžiais „po dviejų metų“, „viename kaime“ ir t.t. tipiniame pasakojime erdvės-laiko vienovė buvo viena iš tvirčiausių taisyklių.

Tuo tarpu modernėjančioje literatūroje, pvz., vidinio monologo prozoje, iš pagrindų pasikeitė klasikinė epinė situacija. Čia nebelieka savarankiškos istorijos, įvykio, kuris būtų pasibaigęs iki pasakojimo momento istorijos. Kita savybė, kad skaitytojas nemato istoriją pasakojančio asmens – pasakotojo. Vietoje trijų laikų (praeities, dabarties ir ateities) likęs tik esamasis laikas ir ta dabartis vidiniame monologe yra akimirkos šuoliai, per kuriuos pasireiškia personažo sąmonėje spontaniškai atsinaujinančios mintys, žodžiai, pojūčiai. Tokį momento pavidalą įgyja net tai, kas, objektyviai žiūrint, personažui yra praeitis ar įsivaizduojama būsiant ateityje. Esamojo laiko situacija, įspūdis, sąmoningai yra stiprinami. Dažniausiai vidiniame monologe griaunamas nuoseklumas, imituojant, atkuriant vidinį mąstymą, deformuojant kalbos struktūrą (šokant į kitą mintį, trumpinant sakinius).

Vidinio monologo „dabartiškumą“ daugelis tyrinėtojų laiko esminį to monologo požiūriu. Čia vidinių ir išorinių įvykių grandinė išyra ir egzistuoja ne pasakotojo dėka, o tarsi savaime, tarsi sąmonės srautas būtų materialus laiko tėkmės pavidalu. Nors vidinio monologo prozoje paprastai kalbama pirmu asmeniu, tačiau jis anaiptol nesutampa su autoriumi. Šioms kategorijoms atskirti yra sukurti atskiri terminai.

Herojus, kurio sąmonės ekrane atspindimas ir vidinis, ir išorinis pasaulis, vadinamas mediumu. Herojus, kuris dalyvauja veiksme ir kartu pasakoja apie jį pirmu asmeniu, vadinamas pasakotoju. Dažnas pasakotojas epikoje, kuris viską žino, ko žmonėms neduota žinoti (žino, ką personažai galvoja, gali kilnotis laike, vietose), vadinamas visažiniu pasakotoju – naratoriumi.

Vidinio monologo prozoje mediumas yra pati dažniausia figūra, tačiau ji tik yra išgyvenimo, bet ne veiksmo subjektas. Mediumas vadinamas ir kalbos subjektu, kadangi jis pats nepasakoja, o kažkas kitas fiksuoja jo sąmonės srautą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Pasakojimas pirmu asmeniu
Pasakojimas ir pasakotojas
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Dialogas ir monologas
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai

Iš „literatūrinių” prisiminimų

Jacques Derrida: pleištas

Erdvės ir laiko patirties kilmė – tas skirties raštas, tas pėdsako audinys – įgalina erdvės ir laiko skirtį artikuliuotis. Ši artikuliacija leidžia grafinei grandinei prisitaikyti prie kalbėjimo grandinės. Skirtis yra artikuliacija.

Šneka pasaulyje yra įsišaknijusi pasyvume, kurį metafizika vadina jusliškumu. Anot Saussure‘o, šnekos pasyvumas – tai visų pirma jos ryšys su žodine kalba.

Suerdvinimas kaip raštas yra subjekto tapimas ne esančiu ir jo tapimas nesąmoningu. Pleištas žymi ženklo, signifikanto ir signifikato vienovės, negalimybę rastis esamybės ir absoliučios esaties pilnatvėje. Štai kodėl nėra pilnutinės šnekos, kuri sako esanti tiesa.
Kadangi pėdsakas – atminties archifenomenas – kurį reikia mąstyti iki gamtos ir kultūros, iki gyvuliškumo ir žmogiškumo ir t.t. priešpriešos, priklauso pačiam reikšmės judėjimui, tai reikšmė a priori yra rašytinė – nesvarbu, ar ji užrašoma, ar ne, kokia forma ji užrašoma juslinėje bei erdvinėje stichijoje, vadinamoje išorine. Archiraštas, – pirmoji šnekos, o tada ir rašmens siaurąja to žodžio prasme galimybė, – šis pėdsakas yra pirmoji išorybė apskritai, mįslingas gyvos būtybės ryšys su savo kitu ir vidaus ryšys su išore – suerdvinimas.

Tai, kad signifikatas pirmapradiškai ir esmiškai yra pėdsakas, kad jis visada jau užima signifikanto padėtį – būtent tai yra iš pažiūros nekaltas sakinys, kuriuo remdamasi lotoso, esaties bei sąmonės metafizika turi apmąstyti raštą kaip savo mirtį ir savo išteklių.

__________________________

Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: raštas iki rašto
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: signifikantas ir tiesa
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: rašytinė būtis
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: išorė yra vidus
“Apie gramatologiją”: summa summarum
Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė

Magiškasis diskurso terminas

Tekstas – tai kas parašyta;
Diskursas – tai, kas pasakyta – situacijos padarinys (teksto vienetas).

Pastaraisiais metais dažnai vartojamas žodis diskursas. Ši sąvoka į lietuvių kalbą atėjo iš semantikos darbų ir tapo magišku terminu. Vartojamas nesusimąstant, ką reiškia.  Labai dažnai žodžiu diskursas pavadinamas tekstas. Jeigu diskursas, išskyrus tekstą, daugiau nieko nereiškia, tai nėra prasmės vartoti šį pavadinimą. Tačiau skirtumų yra. Diskursą galima suprasti kaip gyvą vienkartį tekstą, tuomet teksto terminas tiktų nusakyti teksto struktūrai. Ir nauja pora tekstas – diskursas gražiai įeitų į analogiškų sąvokų porų grupę, kaip fonema – garsas, sakinys – pasakymas.

Vakarų humanitarinėje literatūroje diskursas ne tik kalbinė sąvoka. Jis suvokiamas kaip fonas, erdvė. Čia terminas atspindi pačią plačiausią sąvokinę apimtį (yra sakoma: politinis diskursas, socialinis diskursas). Lingvistinėje literatūroje yra samprotavimų, kad diskursas galėtų būti vadinamas mažiausias teksto vienetas). Tokių minčių yra rusų kalbininko Zvegincevo darbuose.

Diskursas, kaip mažiausias teksto vienetas, konkretinamas dviem anglų kalbos terminais:

a) topic
b) coment

Šios sąvokos kartais bandomos susieti su tema ir rema. Tai tas pats, kas būtų pasakyta – topikas – pastovusis komponentas, atitinkantis temą, o komentaras – kintantis komponentas, kuris atitiktų remą. Tada galima sakyti, kad diskursas – pastoviojo komponento aptarimas.

Kita vertus, labai dažnai apie diskursą pasakoma taip: tai „1. Pokalbis ar diskusija filosofine, politine, religine, literatūrine ar pan. tema; mokslinis veikalas, traktatas.
2. Lingvistikoje diskursas reiškia bet kokią kalbos atkarpą, didesnę nei sakinys. Šiuo atžvilgiu diskursas ir teksto sąvokos dažnai vartojamos kaip sinonimai. Diskursu laikoma bet kokia kalbinė veikla – eilėraštis, Biblijos komentaras, laikraščio vedamasis ar tostas.
3. Moderniose kultūros teorijose diskursu vadinamos ir kitos, ne žodinės, raiškos (filmas, reklama, muzikos kūrinys, ritualas).”

Parengta remiantis įvairiais šaltiniais.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Referencijos sąvoka ir samprata