Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą

Šiuolaikinės postmodernybės tėvyne yra laikoma Prancūzija. Tačiau esama dviejų postmodernizmų: „vokiškojo“ ir „prancūziškojo“. Vienas iš „vokiškojo“ postmodernizmo šalininkų yra Habermasas. Jis į visa tai žiūri labai rimtai, gilinasi ir užsidegęs polemizuoja su „prancūziškuoju“ postmodernizmu – Derrida, Bataille, Foucault.

Welscho knygos „Mūsų postmodernioji modernybė“ postmoderniosios koncepcijos variantas – „vokiškasis“. Knygoje aptariama postmoderniosios tradicijos „klasika“ – skirties sąvokos interpretacijos Derrida, Foucault, Deleuze‘o tekstuose. Seka ir prancūzų postmodernistu Jean – François Lyotard‘u, kuris rėmėsi ne Nietzcshe‘s radikalia racionalumo kritika, o Ludwigo Wittgensteino kalbos žaidimais. Viena vertus, autorius gina postmodernybės teises nuo jos apokaliptinių vertinimų ir kritikų, kita vertus, jis yra vieno šių kritikų (Habermaso) pats akivaizdžiai paveiktas. Autorius mano, kad modernybė niekur nedingo. Postmodernybė tėra tik naujas jos variantas. Welschas postmodernybėje neįžvelgia grėsmės tradiciniam racionalumui. Jo postmodernybė nusidriekia iki antikos laikų: ištakas įžvelgia net Aristotelio ir Kanto tekstuose (aiškina tuo, kad Aristotelis yra sulaužęs vienovės vaizdinį sakydamas, kad „vienovė“ kaip ir „būtis“ yra daugybinė sąvoka. Jis ieškojęs ne įvairių proto formų, o jų dermės).

Kalbant apie postmodernybę, neišvengiamai pasitelkiama filosofija, nes ji skatina mąstyti, padeda kritikuoti ir vertinti tai, ką daro architektai. Tačiau, kaip pabrėžia Welschas, architektūra eitų pirma, o filosofinė kritika – iš paskos.

Postmodernizmas nuo 1978 m. iki 1981 m. tapo pasauliniu judėjimu (Lyotard‘o „Postmodernusis būvis“ – 1979 m.), o architektūra, kaip ir filosofija, komunikacijos priemone. Ji sukūrė savo „žodžius“, „frazes“, „sintaksę“ ir „semantiką“.

Welschas knygoje „Mūsų postmodernioji modernybė“ pateikia savitą postmodernizmo koncepciją, tačiau remiasi ir Kantu, kuris skyrė tris racionalumo formas:

•    teorinę;
•    praktinę;
•    sprendimo galios.

Kantas pabrėžė skirtį, o Welschas – jungimą, todėl postmoderniojo pliuralizmo perspektyvoje proto sąvoka tapo pakitusi, nes dabar jis reiškia įvairių racionalumo formų siejimo ir ribų peržengimo gebėjimą. Iš to išplaukia ir tai, kad kiekvienai etikai galima parašyti ir ją atitinkančią estetiką.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

Tarininis pažyminys

Ne visuose sintaksės vadovėliuose ir darbuose minimas tarininis pažyminys. Dar 1927 metais Mykolas Durys „Lietuvių kalbos sintaksėje“ kalbėjo apie tarininį pažyminį. Jo sintaksė buvo su akivaizdžiais mokslinės sintaksės pagrindais. Durys rėmėsi Vakarų Europos ir rusų sintaksės darbais, nutoldamas nuo Jablonskio sintaksės.

1927 metų tarininis pažyminys įvairiose sintaksėse nebuvo minimas iki 1967 metų, kada lietuvių kalbos instituto „Kalbotyros“ 9 tome A. Valiokienė predikatyvinį pažyminį išskyrė kaip atskirą sakinio dalį. Taigi, jis laikytas atskira sakinio dalimi.

Tačiau ta sakinio dalis turi būti priskiriama pažyminių grupei. Tai tikrasis pažyminys, kitaip sakant, savitos raiškos pažyminys – priedėlis. Tarininis pažyminys priskiriamas pažyminiui.

Veleckienė išsamiai aprašė raišką, bet daug dalykų nusižiūrėjo iš rusų sintaksės darbų.

Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje 1994 m. vėl grįžtama prie Durio termino – tarininis pažyminys. Tam įtakos turėjo V. Ambrazas, kuris yra visos dabartinės lietuvių kalbos gramatikos redaktorius.

Vidurinėje mokykloje sakinių su tarininiu pažyminiu vengiama, tačiau Dobrovolskio vadovėlyje esama kelių pavyzdžių:

„Brolis grįžo linksmas.“

Vadovėlinis nagrinėjimas nėra labai tikslus. Taigi, kas tas tarininis pažyminys? Tarininis pažyminys – tai savita pažyminio rūšis. Tai pažyminys, turintis dvigubą sintaksinį ryšį:

• Su tariniu;
• Su veiksniu arba su papildiniu.

Pav.: Brolis grįžo.

Tarininis pažyminys, patekęs į tarinio traukos sferą:

BrolisSemantika: Tarininis pažyminys reiškia būseną, susijusią su pagrindiniu veiksmu arba pagrindine būsena, ir ta būsena egzistuoja pagrindinės būsenos metu.

Raiška: įprasta pažyminius skirstyti į derinamuosius ir nederinamuosius, kur pastarieji dar skirstomi į skiriamuosius, koreliuojamuosius ir valdomuosius.

Koreliuojamasis pažyminys – tai priedėlis.

Tarininis pažyminys pagal raišką artimas tikrajam pažyminiui. Gali būti valdomasis ir šliejamasis.

Tarininis pažyminys, išreikštas būdvardiniu žodžiu, yra šliejamasis. Ryšys pagal reiškimo būdą neaptariamas:

Linksmas – vientisinis tarininis pažyminys (koks brolis? Koks grįžo?), išreikštas būdvardžiu.

Tarininiai pažyminiai kaip ir tikrieji yra reiškiami derinamaisiais žodžiais: būdvardžiais, dalyviais, įvardžiais, skaitvardžiais. Tarininis pažyminys tarsi priedėlis gali būti reiškiamas ir koreliuojamąja forma:

„Nesitikėjom, kad sugrįši priešas.“
„Aš Mantą pažinojau dar studentą.“

Tarininis pažyminys gali būti reiškiamas prielinksninėmis konstrukcijomis:

„Kaip tu, tėveli, gyvensi be sveikatos?“

Gali būti išreikštas daiktavardžiu. Tokiu atveju jis gali turėti savo pažyminį:

„Tėvas šaltą dieną išėjo su vienu megztiniu.” (kokiu?)
Kaziuką surado papurusiais plaukais.“

Gali būti reiškiamas lyginamąja konstrukcija:

„Vilius Karalius į miestą važiuoja kaip šeimininkas.“
„Visa apylinkė tėvą gerbė kaip gabų meistrą.“
___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Tarinys
Suvestinis tarinys
Sudurtinis tarinys
Mišrusis tarinys

Poetinė semantika

Poetinė semantika yra meninių prasmių sfera, aptarianti santykį tarp tiesioginės ir perkeltinės reikšmės. Poetinėje kalboje didžioji dalis teksto yra perkeltinės prasmės tekstas, kuriam suprasti ir įžvelgti reikia tam tikrų teorinių sąvokų. Santykis tarp tiesioginės ir perkeltinės prasmės gali susidaryti trimis būdais:

1. gretinimo;
2. lyginimo;
3. kontrasto.

Tas santykis tarp tiesioginio ir netiesioginio pasakymo vadinamas tropu. Tropas – tai yra motyvas, susidarantis iš perkeltinės prasmės ir turintis pamatą tiesioginiame pasakyme.

Pagal prigimtį ir raiškos sudėtingumą tropai skirstomi į metonimijas ir metaforas. Ne visada tarp jų išlieka aiškios ribos, kartais šie tropai būna ir metaforos, ir metonimijos. Metaforai yra būdingos dvi savybės – vidinis judesys ir vertinimo aspektas. Metonimija yra pastovesnis tropas, sustingęs, bet gretinimo pamatas aiškiai jaučiamas.

Metonimijos pagal išraišką yra skirstomos į paprastąsias ir išplėtotas. Paprastos yra trumpos ir lakoniškos (2, 3 žodžiai), glaudžiai susijusios su gretinamuoju žodžiu. Pagal jį paprastosios metonimijos yra skirstomos į:

Metoniminį epitetą (žaliaskarė eglė);
Medžiagos metonimiją (geltonlapis klevas, vario klevai, sidabro jūra);
Vietos metonimiją (dūmuos paskendus kavinė);
Priklausomybės metonimiją (Mėgau Grygą ir Čiurlionį mėgau. – turima galvoje jų kūryba).

Metonimija remiasi ne panašumo, o realios priklausomybės pamatu.

Išplėtotos metonimijos:

Perifrazė – išplėtota metonimija, kada aiškiai numanomas objektas ar reiškinys apibūdinamas kitu, perkeltiniu vaizdu:

Mano metai eina per žmones.
Mano metai. (J. Marcinkevičius) – taip apibūdinamas senėjimas.

Sinekdocha – kai per dalį pasakoma apie visumą, t.y. vienaskaitos vartojimas vietoj daugiskaitos, bendros sąvokos – vietoj konkretesnės arba atvirkščiai:

„Atsakai už grūdą, dirvoje pasėtą.” (A. Baltakis) – kalbama apie vieną grūdą, o galvoje turima daugiskaita.

• Antonomazija – tikrinio vardo vartojimas bendrine reikšme arba atvirkščiai – bendrinio tikrine:

O kiek einšteinų ir galilėjų.
Šešiolikmetis žemėje miega. (J. Marcinkevičius)

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Alegorija
Metafora ir metonimija
Meninės raiškos priemonės (1)
Ugnies semantika Vytauto Mačernio poezijoje (I dalis)
Ugnies semantika Vytauto Mačernio poezijoje (II dalis)

Iš „literatūrinių” prisiminimų

Magiškasis diskurso terminas

Tekstas – tai kas parašyta;
Diskursas – tai, kas pasakyta – situacijos padarinys (teksto vienetas).

Pastaraisiais metais dažnai vartojamas žodis diskursas. Ši sąvoka į lietuvių kalbą atėjo iš semantikos darbų ir tapo magišku terminu. Vartojamas nesusimąstant, ką reiškia.  Labai dažnai žodžiu diskursas pavadinamas tekstas. Jeigu diskursas, išskyrus tekstą, daugiau nieko nereiškia, tai nėra prasmės vartoti šį pavadinimą. Tačiau skirtumų yra. Diskursą galima suprasti kaip gyvą vienkartį tekstą, tuomet teksto terminas tiktų nusakyti teksto struktūrai. Ir nauja pora tekstas – diskursas gražiai įeitų į analogiškų sąvokų porų grupę, kaip fonema – garsas, sakinys – pasakymas.

Vakarų humanitarinėje literatūroje diskursas ne tik kalbinė sąvoka. Jis suvokiamas kaip fonas, erdvė. Čia terminas atspindi pačią plačiausią sąvokinę apimtį (yra sakoma: politinis diskursas, socialinis diskursas). Lingvistinėje literatūroje yra samprotavimų, kad diskursas galėtų būti vadinamas mažiausias teksto vienetas). Tokių minčių yra rusų kalbininko Zvegincevo darbuose.

Diskursas, kaip mažiausias teksto vienetas, konkretinamas dviem anglų kalbos terminais:

a) topic
b) coment

Šios sąvokos kartais bandomos susieti su tema ir rema. Tai tas pats, kas būtų pasakyta – topikas – pastovusis komponentas, atitinkantis temą, o komentaras – kintantis komponentas, kuris atitiktų remą. Tada galima sakyti, kad diskursas – pastoviojo komponento aptarimas.

Kita vertus, labai dažnai apie diskursą pasakoma taip: tai „1. Pokalbis ar diskusija filosofine, politine, religine, literatūrine ar pan. tema; mokslinis veikalas, traktatas.
2. Lingvistikoje diskursas reiškia bet kokią kalbos atkarpą, didesnę nei sakinys. Šiuo atžvilgiu diskursas ir teksto sąvokos dažnai vartojamos kaip sinonimai. Diskursu laikoma bet kokia kalbinė veikla – eilėraštis, Biblijos komentaras, laikraščio vedamasis ar tostas.
3. Moderniose kultūros teorijose diskursu vadinamos ir kitos, ne žodinės, raiškos (filmas, reklama, muzikos kūrinys, ritualas).”

Parengta remiantis įvairiais šaltiniais.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Referencijos sąvoka ir samprata

Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (6)

Apibendrinant emocines būsenas džiaugsmą ir pyktį negalima pasakyti, kur žmoguje jos kaupiasi, tačiau kad jos yra be galo intensyvios, rodo į metaforas įeinantys veiksmažodžiai. Apie džiaugsmą dažniausiai sakoma: aptemdė, gėrė, išliejo, nuėmė, išrėkti, gniaužė, trykšti, sudrumsti, kilti, suskambėjo, išsitempė, užgulė. O pyktį apibūdina veiksmažodžiai išlieti, trypti, čiaumoti, prigesinti, kurstyti, kilti, trykšti, pašokti, rusenti, plykstelti, rusenti, siūbtelėti, susikaupti, tramdyti.

Ir vis gi, kad atskirtumėm džiaugsmą ir pyktį, galima palyginti tokias konceptualias metaforas:

DŽIAUGSMAS – DAIKTAS PYKTIS – DAIKTAS
DŽIAUGSMAS – MATAVIMO MATAS PYKTIS – MATAVIMO MATAS
DŽIAUGSMAS – VIRŠUS PYKTIS – VIRŠUS
DŽIAUGSMAS – ŠVIESA PYKTIS – UGNIS
DŽIAUGSMAS – TAMSA ——————–
DŽIAUGSMAS – SKYSTIS PYKTIS – SKYSTIS
DŽIAUGSMAS – GARSAS ——————–
DŽIAUGSMAS – TYLA ——————–
DŽIAUGSMAS – SKONIS / MAISTAS ——————–
———————– PYKTIS – GYVŪNAS / ŽVĖRIS
———————– PYKTIS – AUGALAS

Taigi, visomis metaforomis yra teigiama, kad abi emocinės būsenos – džiaugsmas ir pyktis – yra galingos jėgos, kurios siekia paveikti būsenos patyrėję – žmogų – ir suardyti jo vidinę pusiausvyrą bei harmoniją.  Tačiau pats patyrėjęs yra pajėgus būsenas kontroliuoti: ugnį gesinti, skystį išlieti, su žvėrimi kautis, jį tramdyti, tamsą paversti šviesa, o tylą sudrumsti garsu.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (1)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (2)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (3)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (4)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (5)