Poetas Antanas Justinas Vienažindys

Poetas Antanas Justinas Vienažindys gimė 1841 m. rugsėjo 26 dieną Anapolyje (dab. Rokiškio raj.), Plioterių dvare. Tai lietuvių poetas, kunigas ir vienas pirmųjų lietuvių lyrikų bei priešaušrio laikotarpio autorius. Jis laikomas simboline jungtimi tarp Baranausko ir Maironio.

A. Vienažindys anksti neteko tėvo, bet berniuko šeima rūpinosi patėvis. Jis siekė išmokslinti povaikius ir sūnų. Pirmąją klasę Antanas pradėjo lankyti 1856 metais, tačiau, mokyklą pertvarkius, jis jau gavo gimnazijos penkių klasių baigimo pažymėjimą. Mokydamasis gimnazijoje būsimas poetas turėjo galimybę mokytis lenkų kalba dėstomų Šv. Rašto pamokų, rusiškai – matematikos, geografijos, gamtos istorijos, mokytis lotynų, vokiečių, prancūzų it rusų kalbų. Gimnazija atvėrė duris pažinčiai su grožine literatūra. A.Vienazindys.jpgGimnazija ir svetimų tautų literatūra darė įtaką būsimam poetui. Maždaug nuo studijų laikų A. Vienažindys, veikiamas lenkų įtakos, ėmė pasirašinėti Vienožinskiu.

1861 m. rudenį Vienažindys įstojo į Žemaičių kunigų seminariją ir po ketverių metų jis tapo diakonu, o 1865 m. vasarį vyskupas Motiejus Valančius jį įšventino kunigu. Tų pačių metų kovo 24 d. gautas gubernatoriaus leidimas Vienažindžiui eiti Šiaulėnų vikaro pareigas. Vienažindys itin susibendravo su parapijiečiais, būrė juos krūvon ir įtaigiai pamokslavo.

Krinčine ir kitose parapijose Vienažindys rėmė pasipriešinimą spaudos draudimui, pats platino religines knygas, paskatino šiai veiklai garsų knygnešį Antaną Krasinską-Voverį.

A. Vienažindys neapsiribojo kunigyste, jis ir toliau lavinosi: domėjosi filosofija, teologija, tyrinėjo mokslo ir religijos santykius. Mėgo filosofuoti su konfratais. Vertindamas išprusimą, ragino lavintis giminaičius bei rėmė jų studijas.

Ne visiems patiko A. Vienažindžio vikaravimas, tad poetas buvo perkeltas iš Krinčino, vėliau iš Vainuto. Nuo 1873 m. rudens jis buvo Breslaujos vikaras, o nuo 1876 m. gegužės pabaigos – klebonas Laižuvoje. Čia Vienažindys energingai ūkininkavo, palaikė ryšius su knygnešiais. Krinčine pradėjęs platinti knygas, organizuoti knygnešius, jis šią veiklą tęsė ir kitur. Parapijose platindavo ir savo eilėraščius, organizuodavo chorus.

1891 m. rudenį poetas sunegalavo, nuo skrandžio vėžio jis gydėsi Varšuvoje, Tartu, Rygoje, bet tai negelbėjo. Antanas Vienažindys mirė 1892 metų liepos 29 d. ir buvo palaidotas Laižuvos kapinėse.

Kūrybinis A. Vienažindžio kelias  pirmaisiais paeiliavimais prasidėjo seminarijoje. Jo eilėraščių likę nedaug, o be to, poetas niekur nerašė datų, taigi sunku nustatyti kūrybos periodiškumą. Jo eilėraščiai surimuoti lyg dainos, o ir jis pats juos taip vadino. Iš viso išlikę 26 užrašyti eilėraščiai „Dainos lietuvio žemaičiuose“ (kritikoje žinomas kaip „Dainos“) ir dar priskiriama 10 kitų eilėraščių be pavadinimų. 1894 metais šis rinkinys pasirodė Amerikoje. Vienažindžiui, kaip ir Antanui Strazdui, buvo priskiriama kur kas daugiau eilėraščių – anoniminės bei liaudies kūrybos. Poeto įkvėpimas neretai siejamas su meile gimnazijos mokinei Rožei Stauskaitei.

Poetas laikomas vienu pirmųjų dainiškosios poezijos pradininkų, meilės lyrikos kūrėjų. Nors Vienažindys artimas Strazdui, tačiau šio stilius buitiškesnis, o Vienažindžio – artimas Maironiui. Poetas ieškojo dailesnio, jausmingesnio kalbėjimo. Jis įtvirtino jambą, vyriškus rėmus, matoma pastangų kurti silabotoninę eilėdarą.

Rinkinys „Dainos“ – tai nuoseklios, apgalvotos struktūros lyrinės bei satyrinės poezijos rinktinė. Jį pradedanti „Daina” yra ir Vienažindžio kredo, išreiškianti jo talentą. Eilėraštyje atsiskleidžia individuali poeto lemtis, kuri reprezentuoja tautos likimą. Vienažindžio poezijos šaltinis yra skausmas, kuris gimdo kentėjimą, o iš šio išsirutulioja daina.

Oi dainos dainelės, jūs mano patieka!
Visi širdies skausmai pas jumis palieka.
Tada aš laimingas, kada jums dainuoju,
Kada savo vargus verkdams išrokuoju…

Kentėjimo priežastis – valdžios priespauda – taip pat sudėta dainose:

Aštrūs valdžios peiliai širdį man pervėrė
Ir sunkį lenciūgą ant kaklo užnėrė.
Reik man naštą nešti ir krimst plutą kietą,
Vienam kaip žuvelei gyvenant ant svieto.

Su liaudies daina Vienažindį artina tam tikri dainų motyvai (sakalas, gulbelės, namų vaizdiniai, bernelis, motutė, lakštingalėlė), tarmybės, žmogus ir gamta, deminutyvai, epitetai:

Toli ir tu esi, o mano gulbele!
Kodėl neatskrendi, tu mano paukštele?!
Kodėl gi tu gaili baltųjų sparnelių?
Kodėl neaplankai ir mano namelių?
Laukiu ašen tavęs, ranka pasirėmęs,
Ašaroms aptvinęs, rūpestį paėmęs…

Poeto skiriamasis ženklas – tai melodija ir įsimintina eilutė. Melodija išlygina ritmo nesklandumus, žodžių trumpinimus, kitus eiliavimo kliuvinius, o įsimintina eilutė išlieka dainos centru. Paralelizmai, žodžių samplaikos, tautologiniai junginiai, perifrazės ir deminutyvai sieja Vienažindžio ir liaudies dainos poetiką.

Vis dėlto net ir tie poeto kūriniai, kurie iš pažiūros artimiausi tautosakai, bent viename struktūros lygmenyje turi ryškų autorystės įspaudą. Vienažindys laikomas ne tik dainuojamosios poezijos, bet ir lietuviško romanso pradininku.

Liūdesiu ir elegiškumu A. Vienažindys artimas J. Biliūnui.

_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Jonas Mačiulis – Maironis
Antanas Baranauskas
Motiejus Valančius
Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Gyvenimas ir kūryba
Jonas Biliūnas

Poetinė semantika

Poetinė semantika yra meninių prasmių sfera, aptarianti santykį tarp tiesioginės ir perkeltinės reikšmės. Poetinėje kalboje didžioji dalis teksto yra perkeltinės prasmės tekstas, kuriam suprasti ir įžvelgti reikia tam tikrų teorinių sąvokų. Santykis tarp tiesioginės ir perkeltinės prasmės gali susidaryti trimis būdais:

1. gretinimo;
2. lyginimo;
3. kontrasto.

Tas santykis tarp tiesioginio ir netiesioginio pasakymo vadinamas tropu. Tropas – tai yra motyvas, susidarantis iš perkeltinės prasmės ir turintis pamatą tiesioginiame pasakyme.

Pagal prigimtį ir raiškos sudėtingumą tropai skirstomi į metonimijas ir metaforas. Ne visada tarp jų išlieka aiškios ribos, kartais šie tropai būna ir metaforos, ir metonimijos. Metaforai yra būdingos dvi savybės – vidinis judesys ir vertinimo aspektas. Metonimija yra pastovesnis tropas, sustingęs, bet gretinimo pamatas aiškiai jaučiamas.

Metonimijos pagal išraišką yra skirstomos į paprastąsias ir išplėtotas. Paprastos yra trumpos ir lakoniškos (2, 3 žodžiai), glaudžiai susijusios su gretinamuoju žodžiu. Pagal jį paprastosios metonimijos yra skirstomos į:

Metoniminį epitetą (žaliaskarė eglė);
Medžiagos metonimiją (geltonlapis klevas, vario klevai, sidabro jūra);
Vietos metonimiją (dūmuos paskendus kavinė);
Priklausomybės metonimiją (Mėgau Grygą ir Čiurlionį mėgau. – turima galvoje jų kūryba).

Metonimija remiasi ne panašumo, o realios priklausomybės pamatu.

Išplėtotos metonimijos:

Perifrazė – išplėtota metonimija, kada aiškiai numanomas objektas ar reiškinys apibūdinamas kitu, perkeltiniu vaizdu:

Mano metai eina per žmones.
Mano metai. (J. Marcinkevičius) – taip apibūdinamas senėjimas.

Sinekdocha – kai per dalį pasakoma apie visumą, t.y. vienaskaitos vartojimas vietoj daugiskaitos, bendros sąvokos – vietoj konkretesnės arba atvirkščiai:

„Atsakai už grūdą, dirvoje pasėtą.” (A. Baltakis) – kalbama apie vieną grūdą, o galvoje turima daugiskaita.

• Antonomazija – tikrinio vardo vartojimas bendrine reikšme arba atvirkščiai – bendrinio tikrine:

O kiek einšteinų ir galilėjų.
Šešiolikmetis žemėje miega. (J. Marcinkevičius)

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Alegorija
Metafora ir metonimija
Meninės raiškos priemonės (1)
Ugnies semantika Vytauto Mačernio poezijoje (I dalis)
Ugnies semantika Vytauto Mačernio poezijoje (II dalis)

Iš „literatūrinių” prisiminimų

Metafora ir metonimija

Žodžio reikšmės perkėlimas – tai vienas žodžio naujos prasmės įgijimo būdų: tiesioginė žodžio reikšmė perkeliama kitam reiškiniui ar daiktui pavadinti. Žodžiai pavartoti perkeltine reikšme, vadinamas tropais. Tropas – tai motyvas, susidarantis iš perkeltinės prasmės ir turintis pamatą tiesioginiame pasakyme. Žodžio reikšmės perkėlimas galimas dviem būdais:

a)    metaforiškai (Mėlynos sutemos verpia sapnus. – Nėris. S.)
b)    metonimiškai (Ar daugel sutilps į šį daktilį / Gyvenimo tokio plataus.)

Ne visada tarp jų išlieka aiškios ribos, kartais tropai gali būti ir metaforos, ir metonimijos. Metaforai yra būdingos dvi savybės: vidinis judesys ir vertinimo aspektas. Metonimija yra pastovesnis tropas, dažniausiai sustingęs. Gretinimo pamatą aiškiai galim jausti.

Metonimijos pagal išraišką yra skirstomos į paprastąsias ir išplėtotas. Paprastos – lakoniškos, trumpos (2,3 žodžiai), glaudžiai susiję su gretinamuoju žodžiu. Pagal tai paprastosios metonimijos skirstomos į: metoniminį epitetą (žaliaskarė eglė), medžiagos metonimiją (vario klevai), vietos metonimiją (dūmuos paskendus kavinė), priklausomybės metonimiją („Mėgau Grygą ir Čiurlionį mėgau“ – omeny turima jų kūryba).
Išplėtotos metonimijos:

a)    Perifrazė – kada aiškiai numanomas objektas ar reiškinys apibūdinamas kitu, perkeltiniu vaizdu („Mano metai eina per žmones / Mano metai.“ – senstama.)
b)    Sinekdocha – kada per dalį pasakoma apie visumą (Lanko bitė raudonųjų dobilėlių žiedą – vietoj daugiskaitos pasakoma vienaskaita)
c)    Antonomazija – tikrinių žodžių vartosena bendrine prasme (Išbėgs Nemunai į plačiąsias Marias)

Metafora – skiriama remiantis kelių daiktų panašumu. Metafora būna paslėptas palyginimas („Tik pienė pagriovy iškėlusi saulytę“). Šnekamosios kalbos metaforos teikia informaciją. Jos visiems įprastos ir dėl dažno vartojimo gerokai nublukusios, kalbančiųjų net nepastebimos: bėga metai, slenka laikas, drožia kalbą, skelia galvą…

Metafora besiplėtodama gali pavirsti alegorija. Aišku, jog metaforos yra trumpos – akimirkos iliuzijos vaisius. Tačiau kai apie tą pat dalyką ilgesnį laiką kalbama metaforomis, tuomet susidaro alegorija.

Taip antai, Evangelijos palyginimai yra alegorijos, nes ten imama visa eilė metaforų, pavyzdžiui kad ir šis: Dievo žodžio skelbėjas – sėjikas, Dievo mokslas – sėkla, klausytojai-įvairios dirvos rūšys.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Meninės raiškos priemonės (1)
Meninės raiškos priemonės (2)
Eilėraštis. Poetinė sintaksė.
Alegorija

Publicistinio stiliaus ekspresyviųjų antraščių aprašas

Publicistinis stilius iš kitų stilių išskiriamas remiantis vartojimo sfera ir kalbos funkcijomis. Pagrindinė vartojimo sfera yra periodinė spauda, kurioje realizuojamas publicistikos tikslas ir funkcijos. Publicistikos tikslas – ne perteikti faktus, bet įtikinti, atitinkamai nuteikti adresatą, todėl šiame stiliuje realizuojamos dvi pagrindinės kalbos funkcijos – komunikatyvinė (pranešimo arba informacijos) ir ekspresinė (poveikio).

Laikraščio, radijo ar televizijos pranešimas – skubi ir svarbi informacija, kurios tikslas ne tik pasiekti adresatą, bet ir jį sudominti. Bet kuri skubi informacija, kuri turi būti paskelbta, pirmiausia turi atkreipti dėmesį, kad jos būtų klausomasi, todėl privalo turėti antraštę ar pavadinimą, atspindintį informacijos turinį. Tačiau kartais antraštės gali būti ne tik neutralios, kurios perteikia informaciją (pvz.: „Nekilnojamojo turto nuperkama vis mažiau“, arba „Ir vėl suksime laikrodžius“, „Sulaikytas laivas, plaukęs iš Belgijos į Estiją, nes jo kapitonas buvo visiškai girtas“, „Panevėžio ugniagesiai išgelbėjo į upę įlūžusį paauglį“ ir pan.), bet ir ekspresyvios (pvz.: „Daugiabučiai laukia antros jaunystės“, „Valdžios apynasris jauniems specialistams“). Publicistinio stiliaus antraštės plačiau aptartos šiame apraše.

SINTAKSINĖS RAIŠKOS PRIEMONĖS

Vienas iš publicistinio stiliaus ekspresyviųjų antraščių rašymo būdų yra sintaksinių raiškos priemonių naudojimas. Rašant tokias antraštes, panaudojami brūkšniai („Boso dienai – boulingo kamuolių maršas“, „Vilniaus ekipai – skaudus antausis“), klausiamieji („Kas galėtų pasakyti?“, Už ką mes mylime 03. 11?“) ir šaukiamieji sakiniai („Nepražiopsok gardaus kąsnelio!”), taip pat paaiškinimai su dvitaškiais, klausimų ir atsakymų formos („Išsiruošei važiuoti? Devynis kartus pamatuok.“), kiek rečiau – inversijos, elipsės.

LEKSINĖS RAIŠKOS PRIEMONĖS

Antrasis publicistinio stiliaus ekspresyvių antraščių rašymo būdas – leksinių priemonių naudojimas. Dominuojančiomis antraštėmis galima laikyti tas, kurios sudaromos naudojant metaforas (a) ir metonimijas (b). Tokių antraščių daugiausia: a) „Miestas žvelgia aikščių akimis“, „Aleksoto tiltas vakarais dūsta“, „Pensijos nepaveja kainų“, „Įtariamajam žudikui jau tiksi kalėjimo laikrodis“, „Skaitmeninis fabrikas užsiaugino raumenų“ (apie naujos kartos DVD diskus), „Buvę bendražygiai neapykantos apkasuose“ (apie kauniečius signatarus, kurie negali prisiversti vieni kietiems paduoti rankos); b) „Odinis kamuolys sienų nepripažįsta“ (straipsnis apie futbolo komandos žaidimą užsienyje), „Mero kėdė mielesnė už parlamentaro“ (galvoje turimos pareigos), „Senamiestis per anksti eina miegoti“ , „Vilkikų vairuotojus drausmins naujas botagas“, „Estai vėl nušluostė nosį Lietuvai“.

Be metaforos ir metonimijos esama nemažai perifrazių vartojimo: „Virtualios erdvės paralyžius“ ( Internetas), „Šokis su peiliais mokyklos prieigose“ (= muštynės ), „Iš pelenų kyla svajonė“ (= po gaisro), „Demokratijos pamoką teks pakartoti“ (= rinkimus), kuriomis taip pat labai efektyviai pasiekiamas poveikis ir iš kart atkreipiamas  skaitytojo dėmesys.

Kiek plačiau rašant publicistinio stiliaus antraštes galima kalbėti apie frazeologizmų pasirinkimą. Čia gan dažnai vartojami tokie frazeologizmai, sustabarėję posakiai, kurie turi neigiamą konotaciją, pvz.: „Vienas kandidatas į merus jau iškėlė baltą vėliavą“ (pasidavė), „Seimas A. Pocių vėl kvies ant kilimėlio“ (pasikalbėti), „Arenos kaina tariama puse lūpų“ (labai tyliai, slepiama), „Biurokratai varo pedagogus eiti kryžiaus kelius“. Neigiamą konotaciją turintys frazeologizmai, dažnu atveju slepiantys ir ironiją, yra puiki priemonė antrašte pateikti ne tik informaciją, bet dar perteikti ir adresanto vertinimą.

Norint straipsnių antraštėmis perteikti neigiamą vieno ar kito reiškinio, dalyko vertinimą, pasirenkami menkinamąją vertę turintys posakiai („Jungtuvėse iš išskaičiavimo į jaunikių veidus nežiūrima“ – o paantraštė byloja: „Sostinės socialdemokratai tęsia flirtą su Rolando Pakso liberaldemokratais“; „Mero reveransas premjerui“). Tokių posakių žymiai mažiau, tačiau jais taip pat labai ryškiai pabrėžiamas asmeninis adresanto vertinimas.

Labai retai pasirenkamos tokios leksikos priemonės kaip hiperbolės (a) ar palyginimai (b): a) „Vaikiškas bučinys istorijai„ (fotografija su vaiku, kuris bučiuoja paminklą), „Su pavasariu neverta derėtis ( fotografija, kurioje užfiksuotas žibučių puokštelių pardavinėjimas); b) „Moteris kaip upė“ ir kt. Tokio tipo antraštės neišreiškia neigiamo vertinimo, rašomos paprastai virš straipsnių, kuriuose kalbama ne apie politiką, valdžios peripetijas, o tiesiog gražias kasdienybės akimirkas, kurių mūsų gyvenime nėra gausu, tad spaudoje jos retos.

Atskirai derėtų minėti antraštes, kuriose pavartoti intertekstualumo elementai ir terminai. Tokių antraščių spaudoje nėra gausu, tačiau jos išsiskiria iš visų kitų publicistinio stiliaus antraščių. Į publicistiką yra „atitempiama“ tautosaka (posakiai, patarlės) ir perfrazuojama, suaktualinama pagal šiandienos realijas: „Saldūs sąmokslai ir kartūs jų vaisiai“ (asociacijos su patarle „Mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs), arba tiesiog posakiai „Nelaimė viena nevaikšto“, „Darbas darbą veja“, „Kiekvienas iš savo varpinės“, „Žmogus pats sau išsikasa duobę“ ( su patarle „Nekask duobės kitam, nes pats įkrisi“). Esama ir intertekstualumo atvejų, kai antraštėse pavartojamos frazės iš literatūros kūrinių: „Aštuonkampio stalo riteriai kausis už meną“ (iš karto suprantame, kad tai asociacija su „Keturiais muškietininkais“). Kiek rečiau į antraštes „braunasi“ terminai, tačiau yra tendencija, rodantį terminų gausėjimą. Vis dažniau spaudoje galima rasti tokių antraščių kaip „Mados infekcija“, „Rinkimų tiesioji“, „Meilės virusas“, „Skaitymo manija“ ir kiti. Terminas virusas palaipsniui įgyja teigiamą reikšmę ir vis dažniau atsiduria antraštėse, pvz.: „Keturiasdešimtmetė neatsikrato adrenalino viruso“, „Mados „virusas“ abejingų nepaliko“.

Geriausiai sintaksinių ir leksinių priemonių pasiskirstymą parodo diagrama, sudaryta atsitiktinai paėmus šimtą ekspresyvių antraščių ir jas suklasifikavus pagal atskirus leksinius ir sintaksinius vienetus.
antrastes
Visgi matyti, kad ekspresija daugeliu atveju antraštėse lemia leksinės priemonės.

IŠVADOS

1. Ekspresyviosios antraštės publicistikoje rašomos naudojant sintaksines ir leksines raiškos priemones, tačiau pastarosios dominuoja, nes yra produktyvesnės.

2. Pastebima tendencija, kad publicistinio stiliaus antraštėse iš sintaksinių raiškos priemonių dažniausiai pasirenkami dvitaškiai, t.y. pateikiant teiginį ir jį plačiau paaiškinant, ir brūkšniai, kuriais rodomas minties šuolis bei  tuo kuriamas  netikėtumo įspūdis.

3.  Kai naudojamos leksinės raiškos priemonės rašant antraštes, paprastai pasirenkamos metaforos ir metonimijos, rečiau perifrazės su frazeologizmais, kurie daugeliu atveju turi neigiamą konotaciją. Rečiau naudojamos litotės ( tai semantinės meninės raiškos priemonės, žodis ar žodžių junginys, kuriuo vaizduojamojo daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybės yra sumažinamos, sumenkinamos), palyginimai, terminai (vis dažniau įgyjantys teigiamą konotaciją), bet jiems kaip tam tikra atsvara tampa menkinamąją vertę turintys pasakymai, intertekstualumas, hiperbolės.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Reklamos tekstas ir jo struktūra (I dalis)
Reklamos tekstas ir jo struktūra (II dalis)
Meninės raiškos priemonės (1)
Meninės raiškos priemonės (2)
Metafora ir metonimija
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė“