Žyma: antraštė

Publicistinis stilius iš kitų stilių išskiriamas remiantis vartojimo sfera ir kalbos funkcijomis. Pagrindinė vartojimo sfera yra periodinė spauda, kurioje realizuojamas publicistikos tikslas ir funkcijos. Publicistikos tikslas – ne perteikti faktus, bet įtikinti, atitinkamai nuteikti adresatą, todėl šiame stiliuje realizuojamos dvi pagrindinės kalbos funkcijos – komunikatyvinė (pranešimo arba informacijos) ir ekspresinė (poveikio).

Laikraščio, radijo ar televizijos pranešimas – skubi ir svarbi informacija, kurios tikslas ne tik pasiekti adresatą, bet ir jį sudominti. Bet kuri skubi informacija, kuri turi būti paskelbta, pirmiausia turi atkreipti dėmesį, kad jos būtų klausomasi, todėl privalo turėti antraštę ar pavadinimą, atspindintį informacijos turinį. Tačiau kartais antraštės gali būti ne tik neutralios, kurios perteikia informaciją (pvz.: „Nekilnojamojo turto nuperkama vis mažiau“, arba „Ir vėl suksime laikrodžius“, „Sulaikytas laivas, plaukęs iš Belgijos į Estiją, nes jo kapitonas buvo visiškai girtas“, „Panevėžio ugniagesiai išgelbėjo į upę įlūžusį paauglį“ ir pan.), bet ir ekspresyvios (pvz.: „Daugiabučiai laukia antros jaunystės“, „Valdžios apynasris jauniems specialistams“). Publicistinio stiliaus antraštės plačiau aptartos šiame apraše.

SINTAKSINĖS RAIŠKOS PRIEMONĖS

Vienas iš publicistinio stiliaus ekspresyviųjų antraščių rašymo būdų yra sintaksinių raiškos priemonių naudojimas. Rašant tokias antraštes, panaudojami brūkšniai („Boso dienai – boulingo kamuolių maršas“, „Vilniaus ekipai – skaudus antausis“), klausiamieji („Kas galėtų pasakyti?“, Už ką mes mylime 03. 11?“) ir šaukiamieji sakiniai („Nepražiopsok gardaus kąsnelio!”), taip pat paaiškinimai su dvitaškiais, klausimų ir atsakymų formos („Išsiruošei važiuoti? Devynis kartus pamatuok.“), kiek rečiau – inversijos, elipsės.

LEKSINĖS RAIŠKOS PRIEMONĖS

Antrasis publicistinio stiliaus ekspresyvių antraščių rašymo būdas – leksinių priemonių naudojimas. Dominuojančiomis antraštėmis galima laikyti tas, kurios sudaromos naudojant metaforas (a) ir metonimijas (b). Tokių antraščių daugiausia: a) „Miestas žvelgia aikščių akimis“, „Aleksoto tiltas vakarais dūsta“, „Pensijos nepaveja kainų“, „Įtariamajam žudikui jau tiksi kalėjimo laikrodis“, „Skaitmeninis fabrikas užsiaugino raumenų“ (apie naujos kartos DVD diskus), „Buvę bendražygiai neapykantos apkasuose“ (apie kauniečius signatarus, kurie negali prisiversti vieni kietiems paduoti rankos); b) „Odinis kamuolys sienų nepripažįsta“ (straipsnis apie futbolo komandos žaidimą užsienyje), „Mero kėdė mielesnė už parlamentaro“ (galvoje turimos pareigos), „Senamiestis per anksti eina miegoti“ , „Vilkikų vairuotojus drausmins naujas botagas“, „Estai vėl nušluostė nosį Lietuvai“.

Be metaforos ir metonimijos esama nemažai perifrazių vartojimo: „Virtualios erdvės paralyžius“ ( Internetas), „Šokis su peiliais mokyklos prieigose“ (= muštynės ), „Iš pelenų kyla svajonė“ (= po gaisro), „Demokratijos pamoką teks pakartoti“ (= rinkimus), kuriomis taip pat labai efektyviai pasiekiamas poveikis ir iš kart atkreipiamas  skaitytojo dėmesys.

Kiek plačiau rašant publicistinio stiliaus antraštes galima kalbėti apie frazeologizmų pasirinkimą. Čia gan dažnai vartojami tokie frazeologizmai, sustabarėję posakiai, kurie turi neigiamą konotaciją, pvz.: „Vienas kandidatas į merus jau iškėlė baltą vėliavą“ (pasidavė), „Seimas A. Pocių vėl kvies ant kilimėlio“ (pasikalbėti), „Arenos kaina tariama puse lūpų“ (labai tyliai, slepiama), „Biurokratai varo pedagogus eiti kryžiaus kelius“. Neigiamą konotaciją turintys frazeologizmai, dažnu atveju slepiantys ir ironiją, yra puiki priemonė antrašte pateikti ne tik informaciją, bet dar perteikti ir adresanto vertinimą.

Norint straipsnių antraštėmis perteikti neigiamą vieno ar kito reiškinio, dalyko vertinimą, pasirenkami menkinamąją vertę turintys posakiai („Jungtuvėse iš išskaičiavimo į jaunikių veidus nežiūrima“ – o paantraštė byloja: „Sostinės socialdemokratai tęsia flirtą su Rolando Pakso liberaldemokratais“; „Mero reveransas premjerui“). Tokių posakių žymiai mažiau, tačiau jais taip pat labai ryškiai pabrėžiamas asmeninis adresanto vertinimas.

Labai retai pasirenkamos tokios leksikos priemonės kaip hiperbolės (a) ar palyginimai (b): a) „Vaikiškas bučinys istorijai„ (fotografija su vaiku, kuris bučiuoja paminklą), „Su pavasariu neverta derėtis ( fotografija, kurioje užfiksuotas žibučių puokštelių pardavinėjimas); b) „Moteris kaip upė“ ir kt. Tokio tipo antraštės neišreiškia neigiamo vertinimo, rašomos paprastai virš straipsnių, kuriuose kalbama ne apie politiką, valdžios peripetijas, o tiesiog gražias kasdienybės akimirkas, kurių mūsų gyvenime nėra gausu, tad spaudoje jos retos.

Atskirai derėtų minėti antraštes, kuriose pavartoti intertekstualumo elementai ir terminai. Tokių antraščių spaudoje nėra gausu, tačiau jos išsiskiria iš visų kitų publicistinio stiliaus antraščių. Į publicistiką yra „atitempiama“ tautosaka (posakiai, patarlės) ir perfrazuojama, suaktualinama pagal šiandienos realijas: „Saldūs sąmokslai ir kartūs jų vaisiai“ (asociacijos su patarle „Mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs), arba tiesiog posakiai „Nelaimė viena nevaikšto“, „Darbas darbą veja“, „Kiekvienas iš savo varpinės“, „Žmogus pats sau išsikasa duobę“ ( su patarle „Nekask duobės kitam, nes pats įkrisi“). Esama ir intertekstualumo atvejų, kai antraštėse pavartojamos frazės iš literatūros kūrinių: „Aštuonkampio stalo riteriai kausis už meną“ (iš karto suprantame, kad tai asociacija su „Keturiais muškietininkais“). Kiek rečiau į antraštes „braunasi“ terminai, tačiau yra tendencija, rodantį terminų gausėjimą. Vis dažniau spaudoje galima rasti tokių antraščių kaip „Mados infekcija“, „Rinkimų tiesioji“, „Meilės virusas“, „Skaitymo manija“ ir kiti. Terminas virusas palaipsniui įgyja teigiamą reikšmę ir vis dažniau atsiduria antraštėse, pvz.: „Keturiasdešimtmetė neatsikrato adrenalino viruso“, „Mados „virusas“ abejingų nepaliko“.

Geriausiai sintaksinių ir leksinių priemonių pasiskirstymą parodo diagrama, sudaryta atsitiktinai paėmus šimtą ekspresyvių antraščių ir jas suklasifikavus pagal atskirus leksinius ir sintaksinius vienetus.

Visgi matyti, kad ekspresija daugeliu atveju antraštėse lemia leksinės priemonės.

IŠVADOS

1. Ekspresyviosios antraštės publicistikoje rašomos naudojant sintaksines ir leksines raiškos priemones, tačiau pastarosios dominuoja, nes yra produktyvesnės.

2. Pastebima tendencija, kad publicistinio stiliaus antraštėse iš sintaksinių raiškos priemonių dažniausiai pasirenkami dvitaškiai, t.y. pateikiant teiginį ir jį plačiau paaiškinant, ir brūkšniai, kuriais rodomas minties šuolis bei  tuo kuriamas  netikėtumo įspūdis.

3.  Kai naudojamos leksinės raiškos priemonės rašant antraštes, paprastai pasirenkamos metaforos ir metonimijos, rečiau perifrazės su frazeologizmais, kurie daugeliu atveju turi neigiamą konotaciją. Rečiau naudojamos litotės ( tai semantinės meninės raiškos priemonės, žodis ar žodžių junginys, kuriuo vaizduojamojo daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybės yra sumažinamos, sumenkinamos), palyginimai, terminai (vis dažniau įgyjantys teigiamą konotaciją), bet jiems kaip tam tikra atsvara tampa menkinamąją vertę turintys pasakymai, intertekstualumas, hiperbolės.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Reklamos tekstas ir jo struktūra (I dalis)
Reklamos tekstas ir jo struktūra (II dalis)
Meninės raiškos priemonės (1)
Meninės raiškos priemonės (2)
Metafora ir metonimija
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė“