Akademinė recenzija

Akademinė recenzija suprantama kaip studentų diplominių darbų vertinimas. Tai vienas iš žanrų, kuris yra nesumišęs su kitais žanrais. Ji ypatinga tuo, kad turi dvejopą pavidalą: pirmiau parašoma raštu, o po to tik skaitoma per darbo gynimą. Todėl pagal atliekamas teksto funkcijas akademinė recenzija iš karto priklauso dviems grupėms, t.y. apeliacinėms ir informacinėms kalboms. Akademinė recenzija turi labai tvirtą struktūrą, t.y. ją sudaro tokios svarbios struktūrinės dalys:

ĮVADAS, kuriame aptariama darbo sritis, tema, svarstoma problema, jos aktualumas;

PAGRINDINĖ RECENZIJOS DALIS, kurioje aprašoma viso darbo struktūra, jos sudedamosios dalys;

PAPILDOMOS RECENZIJOS DALYS, kuriose atskirai aptariami pasirinktiniai darbo ypatumai: apimtis, kalba, metodai – mokslinis aparatas – terminai. Nurodomi darbo privalumai ir trūkumai.

RECENZIJOS PABAIGA. Pateikiamas darbo verdiktas (įvertinimas).

Recenzijose, ypač akademinėse, pastebėta, kad dažnai kartojami stereotipiniai sakiniai,  t.y. visoje recenzijoje nuolat vartojamos vertinamosios frazės.

Įvadinėje dalyje tipiškiausios šios:

… savo darbui pasirinko labai aktualią temą.”

Gali būti minimi ir kiti dalykai: naujumas, įdomumas, sudėtingumas:

„… susidūrė su nenagrinėta tema…”

„… ėmėsi sunkios problemos, reikalaujančios daug išmanymo…”

Komentuojamojoje dalyje irgi yra nuolat besikartojančių frazių. Čia teigiamas vertinimas pateikiamas konstatuojamojo tipo sakiniais. Vartojami vertinamieji būdvardžiai:

„…reikšmingas priedas…”

„…metodika adekvati..”

„… duomenys profesionaliai analizuojami…”

Priekaištai turi būti pasakomi itin atsargiai:

„Darbo struktūra galėtų būti geriau apgalvota.”

„… būtų buvę pravartu paaiškinti…”

Teigiami dalykai paprastai iškeliami ir heperbolizuojami:

„Darbo aktualumas nekelia abejonių.”

„Darbas parašytas be jokių gramatinių klaidų.”

„Autorė turi aiškią nuomonę.”

Kartais reikia padėtį švelninti:

„Kaip ir kiekviename darbe, taip ir šiame, neišvengta trūkumų.”

Kartais itin prastas darbas dėl kurio nors teigiamo įvertinimo leidžia apsispręsti tik išklausius studento gynimąsi.

Recenzento priekaištai reiškiami įvairiomis kalbos priemonėmis: pastabomis, pageidavimais, poleminiais teiginiais. Kitas priekaištų švelninimo būdas – yra čia pat pateikti trūkumų atsiradimo priežastis. Kitu atveju galimas ir malonaus priekaištavimo būdas – pridengti priekaištą pagyrimu. Tai itin svarbus visų recenzijų požymis.

„Darbas stokoja konkretesnių išvadų, tačiau imponuoja faktinės medžiagos gausa.”

Recenzento priekaištai bei pageidavimai gali būti reiškiami  sąlygos sakiniais arba teigiamąja nuosaka:

„Norėtųsi, kad…”

„Darbas būtų išsamesnis, jei…”

Priekaištai gali būti švelninami pabrėžiant jų subjektyvumą:

Recenzento diskutuotina nuomone…”

Gana dažnai vartojami gausūs deminutyvai (trūkumams įvertinti):

„Neišvengta šiokių tokių klaidelių.”

„Yra stiliaus nuodėmėlių.”

Po nurodytųjų trūkumų eina specialusis baigiamasis patikinimas – išvada:

„Minėtos pastabos nė kiek nesumenkina darbo vertės.”

Ir galiausiai pateikiamas siūlomas vertinimas – dažniausiai „Darbą siūlau vertinti teigiamai.”

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Odė džiaugsmui, kuris trunka tik akimirką… (I dalis)
Odė džiaugsmui, kuris trunka tik akimirką… (II dalis)

Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos

Vaikų literatūra – tai ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams skirta literatūra.
Terminas nėra vienareikšmis, nes vaikų literatūros samprata susiklostė istoriškai. Vaikai suprantami kaip lengvai galintys suvokti tautos sąmonėjimą. „Vaikų literatūros“ terminas atsirado tik XIX a. pabaigoje, plačiau imtas vartoti tik XX a., kai atsirado daugiau vaikams skirtos literatūros. “Vaikų literatūros“ terminas apima dvi sąvokas:

1)    Rašytojų sukurta vaikų literatūra;
2)    Literatūrinė vaikų kūryba.

Ir vaikiška knyga, ir vaikiška literatūra – tai kūriniai, skirti mažiesiems. Vaikų literatūra su kitom literatūrom sieja tos pačios funkcijos:

•    pažintinė;
•    vertybinė (formuojamos estetinės normos, keliami klausimai);
•    pedagoginė (vaikų literatūros paskirtis dvejopa: formuojamas vaiko požiūris ir meninis skonis bei meninio vaizdavimo principai);
•    estetinė (jei kūrinys meniškas, jis turi veikti vidinį pasaulį);
•    pramoginė.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūros specifika
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas

Reklamos tekstas ir jo struktūra (II dalis)

alaus-reklamaReklamos struktūrinių dalių turinys dar kartą įtvirtinamas trumpa, įspūdinga, lengvai įsimenama PABAIGA. Vienos reklamos baigiamos pateikiant adresą, telefoną, nuorodą, kur ieškoti reklamuojamo objekto, kitos – perspėjimu ar rekomendacija, trečios – tai trumpas, įspūdingas ir įsimintinas ŠŪKIS.

Pastarojo tipo pabaigos turi didžiausią poveikį ir yra dažniausios. Jos gali būti skirstomos į keletą grupių:

  • Pagal formą: eiliuoti, elipsiniai šūkiai
  • Pagal turinį: informaciniai, liepiamieji, palinkėjimų tipo, sentencijos.

Reklamos tekstas dažniausiai turi įvairių funkcinių stilių bruožų, dėl to skiriasi įvairių reklamų tekstų turinys, medžiagos pateikimo būdai, kalbos priemonių atranka, nuo kurio priklauso reklamos teksto poveikis adresatui. Pagal panašumus į tam tikrus funkcinius stilius, reklamos tekstai skirstomi į mokslinį, publicistinį, administracinį, grožinį ir buitinį. Toks skirstymas yra sąlyginis, tačiau kiekvienoje reklamoje galima rasti tam tikram funkciniam stiliui būdingų bruožų. Paprastai reklama niekada nepriklauso tik vienam funkciniam stiliui. Jų reklamos tekste galima rasti bent kelis, tačiau visada būna vienas vyraujantis, kuris nustelbia kitus.

Bene dažniausiai kuriami reklamos tekstai, kuriuose vyrauja publicistinio stiliaus bruožai. Tekste paprastai sąveikauja įvairių poleriškumų savybės: tikslumas, glaustumas, logiškumas, objektyvumas, nepamirštamas ir emocingumas bei vaizdingumas, kuris geriausiai paveikia reklama suinteresuoto asmens emocijas. Tačiau tekstuose neišvengiama logiškumo ir tikslumo klaidų.

Rečiausiai kuriami grožinio stiliaus bruožų turintys tekstai. Čia derėtų minėti reklamuojamų prekių pavadinimus ir ypatybių pavadinimų rimavimą. Sukurti grožinio tipo reklamą ir atskleisti visas geriausias prekės ypatybes, kad jos būtų įtaigios, be to dar ir surimuoti – yra pakankamai sudėtinga.

Dažniausiai reklamose pasitaikančios klaidos – tikslumo, aiškumo ir logikos. Dažnai norint pasakyti labai įtaigiai ir paveikiant auditoriją, parenkami skambūs žodžiai, kuriems suteikiamos tokios reikšmės, kurių jie neturi.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Reklamos tekstas ir jo struktūra (I dalis)
Reklamos tekstas, struktūra ir poveikis
Reklama – visuomenės kultūros dalis
Reklama ir jos atsiradimas

Literatūros kritika: funkcijų paradoksas, literatūros teorijos ir literatūros kritikos santykis.

Literatūros kritikos moksle esama  tam tikro literatūros funkcijų paradokso. Kritikas, vertindamas, informuodamas, brėždamas ribas tarp kūrinių, „diktuodamas madas“ ir mokydamas skaitytoją vienaip ar kitaip suvokti literatūros kūrinį labai rizikuoja. Tarsi kalbėdamas daugumos vardu, kritikas niekada neišvengs subjektyvumo. Jis rizikuoja įvertinti kūrinį per mažai, arba pervertinti. Taip pat labai galimas dalykas, kad jis gali neatpažinti tai, kas nauja ir dar nenusistovėję, ir todėl nemokėti interpretuoti, arba interpretuoti perdėtu modernumu. Gali atsitikti taip, kad kritika bus daug literatūriškiau parašyta, negu pats literatūros kūrinys, arba siekdama informacinės funkcijos įgyvendinimo nukryps į kūrinio aprašymą. Kritika gali visai nesudominti skaityti, arba atvirkščiai – sudomins paskaityti bevertį tekstą.

Glaudus santykis išlieka tarp literatūros teorijos ir literatūros kritikos. Literatūros dėsnius pažinti padeda literatūros mokslas, o ypač literatūros teorija. „Kaip tie dėsniai veikia, keičiasi, kokią jiems įtaką daro laikas, atskleidžia literatūros istorija. Literatūros kritika vertina, aptaria dabarties literatūrą. Iš literatūros mokslo kritika perima literatūros dėsnių supratimą, sąvokas, sprendimų, vertinimų būdus, iš literatūros istorijos – galimybę gretinti, lyginti, atskleisti, kas yra nauja, o kas tik kartojama arba sugrąžinama kaip aktualu, vertinga arba tik imituojama.“

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros kritika: jos prigimtis, bruožai, objektas, funkcijos / uždaviniai.
Literatūros mokslas, objektas ir šakos
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (II dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)
Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (1 dalis)
Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (2 dalis)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (1)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (2)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (3)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (4)