Jonas Biliūnas

Jonas Biliūnas – XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Lietuvos rašytojas, publicistas, lyrinės lietuvių prozos pradininkas, kritikas, politinis veikėjas.

J. Biliūnas gimė 1879 m. balandžio 11 d. Niūronyse, Anyksčių valčiuje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje ir buvo paskutinis, aštuntas vaikas. Biliūnas mokėsi Liepojos gimnazijoje, kurioje įsitraukė į visuomeninę ir politinę veiklą, subūrė slaptą būrelį. 1893 Biliunasm. mirė Biliūno tėvai, o jis pats atsisakė stoti į kunigų seminariją. Dėl pastarosios priežasties neteko giminių materialinės paramos.

Biliūnas baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Tartu universiteto Medicinos fakultetą, iš kurio už riaušes buvo pašalintas. Panevežyje rašytojas subūrė Lietuvos socialdemokratų partijos grupę ir kurį laiką jai vadovavo. Čia begyvendamas vertėsi pamokomis, rašė į lietuviškus laikraščius. 1903 m. pasiūlė idėją ir organizavo laikraščio jaunimui „Draugas“ leidimą, taip pat dalyvavo leidžiant laikraštį „Darbininkų balsas“.

Tais pačiais metais Biliūnas įstojo į Leipcigo aukštąją prekybos mokyklą, bet neapleido domėjimosi literatūra. Susirgęs džiova, 1904 m. vasarą perstojo į Ciuricho universitetą studijuoti literatūros, rašė literatūros kritikos darbus, publicistiką ir meninę prozą. Čia jis parašė ir bene reikšmingiausią savo kūrinį – alegorinę pasaką „Laimės žiburys“, o 1905 m. grįžo į Lietuvą, bet dirbti nenustojo. Po Dviejų metų jis parengė pirmojo lietuvių literatūros ir meno kalendoriaus – almanacho projektą, parašė straipsnių apie literatūrą.

Sulaukęs 28 – erių poetas mirė ant žmonos rankų ir buvo palaidotas Zakopanės kapinėse. 1953 m. palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Liudiškių piliakalnyje netoli Anykščių.

Po spaudos draudimo panaikinimo išsiplėtė periodika, radosi galimybė prozai, pasirodė pirmieji almanachai, legalūs laikraščiai ir kūrėsi draugijos bei teatrai. Skatinama kurti lietuvių kalba, kuri ilgainiui tapo ir dėstomąja kalba.

Literatūrinę veiklą J. Biliūnas pradėjo korespondencijomis, kuriose aprašydavo įvairias neteisybes, gynė skriaudžiamus ir nelaimingus žmones. Vėliau kūryboje socialinės skriaudos, nelygybės temas keitė egzistencinės: jaunystės ir senatvės kontrastas, kaltės ir atsakomybės santykis, pasiaukojimo už kitus grožis ir prasmė, laimės trapumas.

Pamažu imama kalbėti apie tautos gyvenimą, individualumą, asmenybę, skatinamas individo, bet ne kolektyvo reiškimasis. Tą paliudija ir J. Biliūno gyvenimas ir kūryba. Poetas laikomas jauniausiu mūsų prozos pradininku.

Didžiąją kūrybos dalį Biliūnas parašė po spaudos draudimo panaikinimo (1904 – 1907). Liko daug nepabaigtų darbų.

Poetas rašė ir literatūros kritikos bei istorijos, publicistikos straipsnius, mokslo populiarinimo, politinio pobūdžio brošiūras. J. Biliūno kūryba skirstoma į du etapus:

1) ankstyvąją (1901 – 1904 m.);
2) vėlyvąją (1904 – 1907 m.).

Ankstyvuoju laikotarpiu Biliūnas rašė eilėraščius, taip pat apsakymus „Pirmutinis streikas“ 1903 m., „Be darbo“ 1904 m., kuriuose dominuoja socialinė problematika ir protesto vaizdai. Biliūnas pirmasis įvedė darbininko ir miesto paveikslą. Eilėraščiai buvo rašyti siekiant propagandinių tikslų. Pastebėtina tai, kad apie savo ateitį poetas kalba pesimistiškai, o apie tautos – optimistiškai.

Vėlyvuoju laikotarpiu rašytojas atsisakė visuomeninių Joniukasidėjų. Parašomos novelės „Kliudžiau“, „Vagis“, „Žvaigždė“ ir kitos. J. Biliūno novelių centre – atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos kasdieniniame gyvenime. Šio etapo apsakymuose ryški etinė psichologinė problematika, su užuojauta parodomas skriaudžiamo, nelaimingo žmogaus likimas, potekstėje pasakoma, kad laimė pasiekiama per aukas („Laimės žiburys“). Paskutiniais savo gyvenimo metais, jau sirgdamas, J. Biliūnas parašė pagrindinius savo kūrinius: noveles „Joniukas“, „Lazda“, „Ubagas“, „Brisiaus galas“, apysaką „Liūdna pasaka“.

Rašė ir literatūros kritikos bei istorijos, publicistikos straipsnius, mokslo populiarinimo, politinio pobūdžio brošiūras.

Biliūno kūryboje aiškiai pastebima transformacija: nuo ryškios socialinės problematikos iki individo, moralinės problematikos bei buities klausimų.

Rašytojas davė pradžią moderniai prozai. Iki Biliūno lietuvių prozoje vyravo epinis pasakojimo būdas, kurį puoselėjo Motiejus Valančius, Lazdynų Pelėda, Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, bet Biliūnas sutelkė dėmesį į vidinius konfliktus ir pasaulį. Jis pasirinko intymų kalbėjimo būdą, vadinamą lyriniu, kuriam būdingas dėmesys vidiniams konfliktams ir pasauliui.

J. Biliūno kūryba egocentrinė (tą į kūrybą įvedė A. Vienažindys).

Kūryboje itin svarbus pasakotojas. Biliūno pasakotojas – stebėtojas ir yra linkęs vertinti veikėjų elgesį, samprotauti, išsakyti savo nuomonę – jis visažinis. Prozoje dažniausiai pasakojama pirmuoju asmeniu, todėl neretai jaučiamas ir autoriaus vertinimas, ir pasakotojo nuotaikos bei jausmai. Galima sakyti, kad riba tarp pasakotojo ir autoriaus išnyksta, todėl neatsitiktinai Biliūno novelės kartais pavadinamos autobiografinėmis.

J. Biliūno pasakotojas subjektyvus, todėl nuolat jaučiamas jo buvimas šalia arba jis pats yra veikėjas. Rašytojo pasakojimą būtų galima lyginti su Žemaitės: Žemaitė peizažą mato, o Biliūnas – jaučia, Žemaitės pasakotojas – „jis“, o Biliūno – „aš“. Panašius palyginimus galima daryti ir dėl pasakojimo perspektyvos: Biliūnas siekia išsakyti, o Žemaitė – parodyti. Labai svarbus ir objektyvumo – subjektyvumo aspektas: Žemaitė surenka medžiagą ir kuria, o Biliūnas naudojasi savo patirtimi.

Visoms Jono Biliūno novelėms būdingas objektas – kaimas, jo žmogus, o veikėjai dažniausiai yra niekam nereikalingi, nuskriausti ir atstumti.

Į Biliūno kūrybą ateina reliatyvumas, nėra aiškios ribos tarp gėrio ir blogio, rašytojas viename ir tapačiame žmoguje įžvelgia ir gėrio, ir blogio pradus. Novelių centre – kenčiantis žmogus ir jo vidinis konfliktas. Intrigos pagrindą neretai sudaro veikėjo praeities ir dabarties išgyvenimų kontrastas.

Rašytojo lyrizmas gimsta iš gilaus humanizmo – noro suprasti ir užjausti. Kūryboje gausu autobiografinio konteksto. J. Biliūno kūryba davė pradžią lietuvių lyrinei psichologinei novelei, turėjo poveikį lietuvių prozos raidai. Jis į lietuvių literatūrą įvedė klasikinės novelės modelį.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinė literatūra vaikams
Moterų literatūra. Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė (Žemaitė)
Moterų literatūra. Gabrielė Petkevičaitė – Bitė
Moterų literatūra. Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana
Moterų literatūra. Lazdynų Pelėda

Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)

„Veidų ir problemų“ pratarmėje pats autorius rašo, kad ,,čia spausdinamos skirtingais metais tremtyje parašytos studijos turi literatūrinės kritikos ir literatūros istorijos požymių, tačiau jose vis dėlto vyrauja kritiko žvilgsnis, kurį skatino tragiškas lietuvių tautos ir jos literatūros gyvenimas.”

Jonas Grinius literatūrą traktavo kaip kovojančios tautos balsą. Tai įrodo jo straipsniai apie Maironį (,,Kovotojas tarp dviejų frontų“ 37 psl., ,,Jo kovos ginklas – poezija“ 41 psl.), Vincą Mykolaitį – Putiną (,,Maištas ir prometeizmas“ 218 psl.), Bernardą Brazdžionį (,,Dievo ir žmogaus šauklys“ 279 psl.). Ypač aiškiai jis savo poziciją reiškia bendro pobūdžio straipsniuose ,,Lietuvių literatūra tarp kūjo ir priekalo“ (313 psl.), kur dėsto lietuvių literatūros raidą nuo Stalino diktatūros iki 1960 m.

Jonas Grinius vienodai lengvai ir profesionaliai kalba tiek apie dramą (,,Vinco Krėvės istorinės dramos“ 81 psl.), tiek apie lyriką (Donelaitis, Maironis, Sruoga, Putinas, Brazdžionis), ar prozą (,,Tėviškės miestelis tremtinio žvilgsniu“ 357 psl.). Aptarinėdamas kūrybą, nagrinėdamas konkretų kūrinį, J. Grinius nepamiršta už jo stovinčio autoriaus ir į pasaulio problemas žiūri būtent jo akimis.

Išsiskiria straipsnis ,,Juozas Eretas – iniciatyvos ir stiliaus mokytojas“ (269 psl.), kuriame J.Grinius rašo apie ,,ištikimą bičiulį“ profesorių dr. J. Eretą. ,,Tik tas užsitarnauja laisvę ir gyvenimą, kuris kasdien dėl jų kovoja“, – cituoja autorius J. W. Goethe, pritaikydamas šiuos žodžius profesoriaus gyvenimui ir veiklai.

Iš viso, kas knygoje „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje“ pasakyta apie lyriką, dramą ir romaną, aišku, kad lietuviai rašytojai, nors „tėvynės nelaisvės ir tremties varginami, stengėsi eiti su pasaulio literatūra“. J. Griniaus manymu, lietuviai nežygiavo avangarde, bet ir avangardizmas, jo nuomone, nėra vertas lietuvių pastangų, nes jis iš esmės destruktyvinis. ,,Mūsų tėvynės dalia per liūdna ir mūsų jėgos per mažos, kad rašytojai jas eikvotų griovimui. Todėl lietuvių avangardizmas turėtų pasireikšti pozityvia kūryba, nes kiekvienas talentingo asmens kūrinys visada neša su savim šį tą naujo, atrodydamas kaip naujo žodžio tarimas.“ (J. Grinius, Lietuvių literatūros perspektyvos, ,,Aidai“, 1969 nr.7)

„Tačiau ar mano siūlomas humanizmas nebūtų grįžimas į praeitį? – Ne, nes pasauly yra dalykų, kurie nesensta. (…) Kristaus pamokslas nuo kalno ir šiandien tebėra toks jaunas kaip ir prieš du tūkstančius metų, nes lig šiol niekas nesugalvojo ko nors geresnio, kuo būtų galima pagrįsti žmogaus taurumą bei orumą. (…) Pagaliau greit bėgantis laikas taip pat visada naujas, o su jo problemomis visada grumiasi kiekvienas kūrybingas žmogus.“ (ten pat).

Jono Griniaus humanizmas ir požiūris į literatūrą, meną, kūrėją taip pat nesensta, nes deklaruoja amžinąsias vertybes, į kuris žvelgia pirmiausia per bendražmogiškumo prizmę.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (II dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (I dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (II dalis)
Meno santykis su tiesa
Estetinis santykis įvairiose meno srityse

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė.

Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (II dalis)

Aptardamas grožio prigimtį, J. Grinius iškelia tiek šio reiškinio subjektyvumą, tiek objektyvumą. Daugiausia remdamasis prancūzų neotomistu J. Maritainu, autorius grožio suvokimą apibrėžia kaip tiesioginį, nesuinteresuotą, sintetinį, intuityvų esmės, atsiskleidžiančios reiškinio ,,individualią konkretybę“ išlaikančiu pavidalu, pažinimą. Toks pažinimas, autoriaus nuomone, yra susijęs su maloniomis emocijomis, nes ,,nėra jausmo be intuicijos ir nėra intuicijos be jausmo“. Tradicinis požiūris į pažįstamų reiškinių esmę J. Griniaus grožio sampratoje susipina su psichologiniais veiksniais, tačiau šios sąsajos pagrindų autorius išsamiau neaiškina. Atmesdamas subjektyvistinį bei objektyvistinį požiūrį į meno prigimtį, mokslininkas ją įžvelgia objektyvių ir subjektyvių pradų sąveikoje, nes tik ,,subjekto ir objekto abipusis veiksmas ir pasipildymas duoda visą grožį, grožį tikrąja prasme“. Būdamas tikintis žmogus, neotomizmo šalininkas, J. Grinius reiškinių esmę, įsikūnijančią jutimiškai suvokiamose formose, supranta kaip tiesą, idėją, „Absoliučią Esybę“, kurios pirmoji priežastis yra Dievas. Būtent Dieviškoji idėja suteikia „esybėms esmę ir būtį. Ji įžiebia jose grožį“.

Grožio raišką mene autorius sieja su „žmogiškai vertingų idėjų“ atvaizdavimu. Šis teiginys išplečia tradicinę meno sampratą, pažintinius bei psichologinius aspektus papildydamas vertybiniu (aksiologiniu) dėmeniu. Jis, autoriaus požiūriu, meno grožį skiria nuo gamtos grožio, nes „Gamtos grožis yra indiferentiškas vertybėms, o meno grožis iš esmės yra vertybinis grožis“.

J. Grinius – ryžtingas turiningo, žmogiškos, visuomeninės prasmės kupino meno gynėjas. Menas, pasak autoriaus, yra ,,pati žmogiškiausia kūrybos rūšis arba žmogiškiausia kultūros sritis“. Jis neabejoja meno galia būti ,,visos tautos vienytoju bei stiprintoju“, padėti „atsispirti svetimoms įtakoms, kurias gausina šių laikų gyvenimas“. XX a. Europos mene iškerojusį formalizmą, bergždžią eksperimentavimą, žmogaus išnykimą iš vaizduojamojo meno kūrinių autorius linkęs vertinti kaip meninės kultūros krizę, Europos meną apėmusią „sunkią ligą“, antihumaniškumo apraišką, kurias daugiausia lemia visuomenės gyvenime įsigalėjęs materializmas, individualizmas, technikos revoliucija, sumenkusi religijos įtaka. J. Grinius pasergi lietuvių meno kūrėjus, bet perdėm nesižavėti avangardistiniais eksperimentais. Jo įsitikinimu, „mūsų dienų avangardizmas, liaupsinamas snobų, nėra vertas lietuvių pastangų, nes jis – iš esmės destruktyvus arba nihilistinis“ .

Autorius teigia kad, kiekvienas tikras meno kūrinys yra visuomeniškas, nes ,,iškelia žmogiškai vertingas idėjas ir tuo parodo, kad visi žmonės yra broliai“. J. Grinius mano, kad ,,grožėjimasis meno kūriniais turi būti suderintas su visomis gyvenimo sritimis, ypač su įgimtaisiais dorovės ir krikščionių religijos dėsniais“. Jis kvietė meno kūrėjus, intelektualus grįžti prie krikščioniškojo humanizmo, smerkė komunizmą ir nacizmą, kurie parodė, kad ,,atmetant krikščioniškos dorovės metafizinius pagrindus, viešasis žmonių gyvenimas moraliniu atžvilgiu grįžta į barbariškas džiungles“.

Praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje susiformavusios kritiko pažiūros išsiskiria tvirtais estetiniais kriterijais, kuriuos jis nuosekliai taikė nagrinėdamas literatūros, meno apskritai kūrinius. Neprarado teorinės reikšmės J. Griniaus iškeltas vertybinis meninės kūrybos tyrinėjimo aspektas, riteriškas meno visuomeninės, kultūrinės prasmės gynimas, įžvalgi vienpusiškų meno teorijų kritika.

„Kūrėjas dažnai yra kaip tik tasai, kuris yra jautriausias <…> nykstantiems, praeinantiems žmogaus gyvenimo dalykams, tam alpstančiam šypsniui, tam gęstančiam žvilgsniui, tam jaunystės žiedui, kuris rytoj bus nuvytęs. Ta <…> simpatija žmogui, ta spontaniška užuojauta kovojančiam, kenčiančiam, liūdinčiam ir trapiam žmogui, kuris vieną naktį užmerks akis saulės neišvydęs, yra paskatinusi ne vieną didelį kūrėją paimti plunksną ar teptuką į rankas.“ (Veidai ir problemos lietuvių literatūroje, 1–2, 1973, 1977). Turbūt neatsitiktinai ši knyga skiriama J. Griniaus literatūros mokytojams, profesoriams Maironiui, Eretui, Putinui…

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (I dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (II dalis)
Meno santykis su tiesa
Estetinis santykis įvairiose meno srityse

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė.

Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)

Jonas Grinius (1902-1980) – lietuvių literatūros kritikas ir istorikas, menotyrininkas, dramaturgas, mokslininkas, estetikos problemų tyrinėtojas, katalikiškosios pasaulėžiūros propaguotojas. Visuomenei skleidė filosofų, estetikos tyrinėtojų, menotyrininkų idėjas jas siedamas su lietuvių estetine mintimi. Parašė stambiausią Lietuvoje estetikos veikalą „Grožis ir menas“ (1938). Išleista „Žmogaus prasmės žemėje poezija“, „Vilniaus meno paminklai“ (1940), „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje“ (2 t., 1973-1977). Išspausdinta daugiau kaip dvidešimt straipsnių aktualiais estetikos, lietuvių literatūros bei dailės klausimais. J. Griniaus kūrybiniai interesai liudija kūrybinės veiklos sritims skirti jo darbai. Čia atsiskleidžia autoriaus estetinių, etinių, politinių pažiūrų principai, lėmę būdingas literatūros, meno aiškinimo linkmes.

J. Griniaus gyvenimas buvo susijęs su Vytauto Didžiojo universitetu: jis baigė Teologijos – filosofijos fakultetą, vėliau gilino studijas Prancūzijos universitetuose, čia jis susipažino su Oskaru Milašiumi. Galbūt ši pažintis ir lėmė, kad savo doktorato tema jis pasirinko žymaus poeto kūrybą. J. Griniaus disertacija buvo pirmas bandymas tyrinėti O. Milašiaus kūrybą Lietuvoje. 1929–1940 m. mokslininkas Teologijos fakultete dėstė literatūros ir meno istoriją, meno estetiką.

1944 m. rudenį iš Lietuvos pasitraukė kone visa humanitarinė profesūra ir dauguma kritikų profesionalų. Jiems teko naujai permąstyti lietuvių literatūros situaciją ir sukurti intelektualinio suinteresuotumo klimatą, kuriame galėtų tarpti lietuviškas meninis žodis svetimose šalyse. „Tremties literatūra bus kovojančios tautos literatūra“ (J. Ambrazevičius). „Laisvės siekimas – didžioji šitos literatūros paskirtis“ (B. Brazdžionis). Ji privalo stovėti ant tvirtų tautiškumo, transcendentinių vertybių ir moralės pagrindų, kad išsaugotų tautos gyvybę išsineštame žodyje. J. Grinius nuodugniai nagrinėjo kūrinio turinį, svarstė veikėjų elgsenos moralumą, ginčijosi su autoriaus pažiūromis. Jis nepripažino hermetinės literatūros, užsidariusios savo šifruose nuo tautos likimo problemų. Savo stambiuose straipsniuose („Veidai ir problemos“ 1973-1979, t. 1-2) J. Grinius kalba apie rašytojų (V. Mykolaičio – Putino, B. Sruogos, S. Nėries, J. Aisčio) pasaulėžiūros evoliuciją, jų kūrybos visumą, pereidamas į istorinės monografijos žanrą.

Po karo iki pat mirties jis gyveno Vokietijoje. Čia dirbo pedagoginį darbą Vasario 16-osios gimnazijoje, rašė literatūros ir meno estetikos temomis, čia išleido ir dviejų dalių studiją apie lietuvių literatūrą „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje”. Išeivijoje J. Grinius rašė istorines dramas: buvo pastatytos ir gerai įvertintos jo dramos „Stella Maris”, „Gulbės giesmė”, „Žiurkių kamera”.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (II dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (I dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (II dalis)
Meno santykis su tiesa
Estetinis santykis įvairiose meno srityse

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė.

Literatūros kritika: funkcijų paradoksas, literatūros teorijos ir literatūros kritikos santykis.

Literatūros kritikos moksle esama  tam tikro literatūros funkcijų paradokso. Kritikas, vertindamas, informuodamas, brėždamas ribas tarp kūrinių, „diktuodamas madas“ ir mokydamas skaitytoją vienaip ar kitaip suvokti literatūros kūrinį labai rizikuoja. Tarsi kalbėdamas daugumos vardu, kritikas niekada neišvengs subjektyvumo. Jis rizikuoja įvertinti kūrinį per mažai, arba pervertinti. Taip pat labai galimas dalykas, kad jis gali neatpažinti tai, kas nauja ir dar nenusistovėję, ir todėl nemokėti interpretuoti, arba interpretuoti perdėtu modernumu. Gali atsitikti taip, kad kritika bus daug literatūriškiau parašyta, negu pats literatūros kūrinys, arba siekdama informacinės funkcijos įgyvendinimo nukryps į kūrinio aprašymą. Kritika gali visai nesudominti skaityti, arba atvirkščiai – sudomins paskaityti bevertį tekstą.

Glaudus santykis išlieka tarp literatūros teorijos ir literatūros kritikos. Literatūros dėsnius pažinti padeda literatūros mokslas, o ypač literatūros teorija. „Kaip tie dėsniai veikia, keičiasi, kokią jiems įtaką daro laikas, atskleidžia literatūros istorija. Literatūros kritika vertina, aptaria dabarties literatūrą. Iš literatūros mokslo kritika perima literatūros dėsnių supratimą, sąvokas, sprendimų, vertinimų būdus, iš literatūros istorijos – galimybę gretinti, lyginti, atskleisti, kas yra nauja, o kas tik kartojama arba sugrąžinama kaip aktualu, vertinga arba tik imituojama.“

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros kritika: jos prigimtis, bruožai, objektas, funkcijos / uždaviniai.
Literatūros mokslas, objektas ir šakos
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (II dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)
Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (1 dalis)
Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (2 dalis)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (1)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (2)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (3)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (4)