Lietuvos istorinė ir kultūrinė situacija 1918 – 1940 metais (I dalis)

Lietuvos istorinę ir kultūrinę situaciją 1918 – 1940 metais iškalbingiausiai pristato faktai. 1918  – 1940 metų laikotarpis – tai nepriklausomybės laikas, apimantis egzodo literatūrą, nes dauguma rašytojų emigravo.

1918 m. vasario 16 d., nors karas dar nepasibaigęs, Vilniuje pasirašomas dokumentas, skelbiantis, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Po dviejų metų, 1920 spalio 7 d. lenkų legionai užgrobė Vilnių ir šis dvidešimt metų išbuvo lenkų rankose. Laikinąja sostine tada tapo Kaunas. Jame koncentravosi visas kultūrinis gyvenimas.

1940 metais birželio 15 d. į Lietuvos teritoriją įžengė Raudonoji armija, o po metų prasidėjo trėmimai. 1941 m birželio 22 d. nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą prasidėjo II pasaulinis karas. 1944 – aisiais ima trauktis vokiečiai ir grįžta rusai.

Po Pirmojo pasaulinio karo viskas pamažu vėl ėmė atsigauti, Lietuva tarsi iš naujo žengė pirmuosius žingsnius. Vienu iš svarbiausių Lietuvos valstybingumo atstatymo sąlygų buvo sukurti valstybinę švietimo sistemą. Carinės okupacijos palikimas buvo menkas: 1923 m. 32,64% Lietuvos gyventojų buvo beraščiai. Mokyklos buvo nuniokotos, mokytojai išblaškyti, stigo lėšų. Tačiau reikėjo mažinti neraštingumą, kelti bendrąjį išsilavinimą. Tuo rūpinosi Švietimo ministerija, kuri buvo įsteigta kartu su pirmąja Lietuvos vyriausybe 1918 m. lapkričio 11 d.

1922 metais Kaune įkurtas Lietuvos universitetas, kuris 1930 m. gavo Vytauto Didžiojo vardą. Tuo laiku Kaune veikė Meno mokykla (1922 m.), vėliau tapusi Dailės institutu, Konservatorija (1933 m.), Aukštieji kūno kultūros kursai (1934 m.), Vytauto Didžiojo aukštoji karo mokykla (1931 m.),Veterinarijos akademija (1936 m.), Žemės ūkio akademija Dotnuvoje (1924 m.), Prekybos (1934 m.) ir Pedagoginis (1935 m.) institutai Klaipėdoje.

Siekiant kelti gyventojų raštingumą dar 1918 metais į mokyklas buvo grąžinta lietuvių kalba, o 1922 m. buvo išleistas privalomo pradinio 7–14 metų vaikų mokslo įstatymas. Valstybė rūpinosi ir suaugusiųjų švietimu. Neraštingumas buvo beveik likviduotas.

XX a. antrajame dešimtmetyje inteligentų jau buvo pakankamai. Taigi, galima sakyti, kad žmonės sugebėjo sukurti valstybę iš niekur. Tačiau socialines problemas kėlė darbininkų klasės atsiradimas. Pradėta vėl nuo socialinės abėcėlės. Iš naujo nustatytas darbo laikas, atostogų dienos ir spręsti kiti socialiniai klausimai. Galima didžiuotis ūkio laimėjimais. Pradėta vykdyti žemės reforma, sukurtas pieninių ir kooperatyvų tinklas. Visi pasiekimai leido konkuruoti net su danais. Iš grūdų ūkio pereita prie pieno, vėliau – prie paukščių.

1922 m. rugpjūčio 9 d. Lietuvos Seimo nutarimu buvo paskelbta apie naujojo piniginio vieneto įvedimą, o 1922 m. spalio 2 d. apyvartoje pasirodė litas. Jis nenuvertėjo net krizės metu 1929 – aisiais.

Dideli pokyčiai vyko ir literatūroje. Čia atsisakyta „poeto – tautos vado“ situacijos, jį pakeitė profesionalus literatas. Profesionalėjo ir literatūra. Tam įtakos turėjo literatūros rinka ir visuomenės diferenciacija. Daugelis iš literatūros netgi bandė išgyventi (K. Binkis). Kiti užsiėmė žurnalistika, mokytojavo (pvz. S. Nėris), dirbo universitetuose (B. Sruoga, J. A. Herbačiauskas, V. M. Putinas).

Išsiskyrė tarsi dvi literatų kartos: pirmoji – vyresnieji, susiję su simboliais ir romantika (B. Sruoga, V. M. Putinas, F. Kirša, V. Krėvė, J. Vaitkus ir kt.), vėliau avangardo banga ir keturvėjininkais, ir jaunoji karta – neoromantikai (S. Nėris, B. Brazdžionis, A. Miškinis, H. Radauskas, A. Vaičiulaitis…).

Atitinkamai pasiskirstė ir literatūra: pirmuoju laikotarpiu nuo 1918 – 20 m. vyko bandymai „įsigyventi“ ir įsikurti, vėliau, iki pat 1939 m., antruoju laikotarpiu buvo kuriama kito lygio literatūra. 1923 – 1927 m. prozos atveju – tušti metai.

Antruoju laikotarpiu suklestėjo žanrai. Per dvejus metus išleisti 32 kūriniai, radosi tipologinė romano schema. Suklestėjo novelė. Po 1928 m. kasmet išleidžiama po dešimt ir daugiau novelistikos knygų. Išsiskiria vis kitoks ir kitoks rašančiųjų „skonis“ ir kūrybinės pretenzijos. Apysakos žanre irgi jaučiamas kokybinis šuolis. Su lyrika viskas vyksta irgi panašiai. Autorių skaičius ir žanrų suklestėjimas liudijo skaitytojų gausą. Tačiau knygoms plisti trukdė kainos ir knygynų nebuvimas.

Miestiečiai pirmenybę teikė beletristikai ir pramoginei literatūrai, todėl poetai, nerasdami ryšio su skaitytojais, ėmė kritikuoti visuomenę. Situacija pasikeitė su naujosios kartos atėjimu.
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

XIX amžiaus Lietuva
Lietuvos istorinė ir kultūrinė situacija 1918 – 1940 metais (II dalis)

Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (III dalis)

Pamažu vaikų literatūroje išauga epinė poema pasaka. Čia minėtini B. Sruoga, S. Nėris, K. Binkis.

Kazys Binkis vienas pirmųjų lietuvių poezijoj sukūrė linksmas epines poemėles vaikams, kuriose jungiama liaudies pasakų fantazija ir tikrovės realijos. Autorius kūrė daugiareikšmius paveikslus. Kurdamas siužetą ir plėtodamas išgyvenimus pagausino poemas pasakiškais motyvais ir to dėka buvo atvertas kelias pilnavertei vaikų literatūrai.

Kazys Binkis vaikų literatūroje debiutavo 1923 metais išvertęs anglų rašytojo Rudyardo Kiplingo „Drambliūkštį“. Vėliau yra vertęs ir Čiukovskio kūrinių.

Visos paties Kazio Binkio sukurtos poemėlės yra didaktinio turinio, pašiepia visus vaikystei būdingus įpročius, pataria ir pamoko, kaip derėtų elgtis. Kūrinėlyje „Meškeriotojas“ berniukas Matukas prisaikdinamas neiti toli nuo gryčios, bet jis nepaklausęs nusėlina prie upės, į kurią įkrenta; „Vaikų darbymetyje“ pašiepiamas tingusis Juozapėlis. Teigiama, kad darbas – pirmoji reikmė. „Dirbk ir baiki“ rutuliojama darbo tema. K. Binkis kūrinėlį pavadino vadovėliu mažiems darbininkams.

Atokiau nuo didaktinių poemėlių yra pasaka „Baltas vilkas“. Joje stilizuotai perteiktas etinių idealų taurumas. Pasaka taip pat žavi eiliavimo lengvumu, primena jaunystės lyriką.

Svarbiausia poema „Kiškių sukilimas“ (1937 m.). Tai išradingos architektonikos poema. Ji žavi nuotaikų ir intonacijų įvairove ir yra jumoristiškai dedikuota kiškių draugams. Į poemėlę įtraukiami liaudies pasakų personažai, kaimo vaikai ir kaimo garsenybės.

K. Binkio vardas yra susijęs su lietuviško avangardizmo pradžia. Vaikų eilėraščiuose atsiranda modernizmo poetikos, o ši ypač ryškiai atsiskleidžia Petro Babicko kūryboje.

P. Babickas vaikų literatūroje ardė simetrinius posmus, kaitaliojo ritmą, vietoj gamtos anomatopėjų vartojo technikos garsiažodžius, aliteracijas, džeržgesį, šnypštimą. Išleido eilėraščių rinkinį „Tra ta ta ta ta“. Eilėraščiuose apdainavo radiją, motorus, traukinius, lėktuvus ir kt. Taigi, vaikų literatūroje technika ima keisti gamtos pasaulį.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūros specifika

Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)

Jonas Grinius (1902-1980) – lietuvių literatūros kritikas ir istorikas, menotyrininkas, dramaturgas, mokslininkas, estetikos problemų tyrinėtojas, katalikiškosios pasaulėžiūros propaguotojas. Visuomenei skleidė filosofų, estetikos tyrinėtojų, menotyrininkų idėjas jas siedamas su lietuvių estetine mintimi. Parašė stambiausią Lietuvoje estetikos veikalą „Grožis ir menas“ (1938). Išleista „Žmogaus prasmės žemėje poezija“, „Vilniaus meno paminklai“ (1940), „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje“ (2 t., 1973-1977). Išspausdinta daugiau kaip dvidešimt straipsnių aktualiais estetikos, lietuvių literatūros bei dailės klausimais. J. Griniaus kūrybiniai interesai liudija kūrybinės veiklos sritims skirti jo darbai. Čia atsiskleidžia autoriaus estetinių, etinių, politinių pažiūrų principai, lėmę būdingas literatūros, meno aiškinimo linkmes.

J. Griniaus gyvenimas buvo susijęs su Vytauto Didžiojo universitetu: jis baigė Teologijos – filosofijos fakultetą, vėliau gilino studijas Prancūzijos universitetuose, čia jis susipažino su Oskaru Milašiumi. Galbūt ši pažintis ir lėmė, kad savo doktorato tema jis pasirinko žymaus poeto kūrybą. J. Griniaus disertacija buvo pirmas bandymas tyrinėti O. Milašiaus kūrybą Lietuvoje. 1929–1940 m. mokslininkas Teologijos fakultete dėstė literatūros ir meno istoriją, meno estetiką.

1944 m. rudenį iš Lietuvos pasitraukė kone visa humanitarinė profesūra ir dauguma kritikų profesionalų. Jiems teko naujai permąstyti lietuvių literatūros situaciją ir sukurti intelektualinio suinteresuotumo klimatą, kuriame galėtų tarpti lietuviškas meninis žodis svetimose šalyse. „Tremties literatūra bus kovojančios tautos literatūra“ (J. Ambrazevičius). „Laisvės siekimas – didžioji šitos literatūros paskirtis“ (B. Brazdžionis). Ji privalo stovėti ant tvirtų tautiškumo, transcendentinių vertybių ir moralės pagrindų, kad išsaugotų tautos gyvybę išsineštame žodyje. J. Grinius nuodugniai nagrinėjo kūrinio turinį, svarstė veikėjų elgsenos moralumą, ginčijosi su autoriaus pažiūromis. Jis nepripažino hermetinės literatūros, užsidariusios savo šifruose nuo tautos likimo problemų. Savo stambiuose straipsniuose („Veidai ir problemos“ 1973-1979, t. 1-2) J. Grinius kalba apie rašytojų (V. Mykolaičio – Putino, B. Sruogos, S. Nėries, J. Aisčio) pasaulėžiūros evoliuciją, jų kūrybos visumą, pereidamas į istorinės monografijos žanrą.

Po karo iki pat mirties jis gyveno Vokietijoje. Čia dirbo pedagoginį darbą Vasario 16-osios gimnazijoje, rašė literatūros ir meno estetikos temomis, čia išleido ir dviejų dalių studiją apie lietuvių literatūrą „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje”. Išeivijoje J. Grinius rašė istorines dramas: buvo pastatytos ir gerai įvertintos jo dramos „Stella Maris”, „Gulbės giesmė”, „Žiurkių kamera”.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (II dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (I dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (II dalis)
Meno santykis su tiesa
Estetinis santykis įvairiose meno srityse

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė.

Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (1)

V. KUBILIAUS BIOGRAFIJOS FAKTAI

kubilius-vytautasMokslininkas, kritikas, poetas ir eseistas Vytautas Kubilius gimė 1928 metų lapkričio 23 dieną Aukštadvario kaime. Mokėsi Vilkijos gimnazijoje, studijavo Kauno ir Vilniaus universitetuose lietuvių filologiją. Pasirinko lietuvių literatūros tyrinėtojo, puoselėtojo, skleidėjo dalią.

1952 metais Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, iki 2002 metų dirbo lietuvių literatūros ir tautosakos institute, buvo aspirantas, jaunesnysis mokslo darbuotojas, vyriausiasis mokslo darbuotojas, Šiuolaikinės literatūros skyriaus vadovas, instituto tarybos pirmininkas. Petro Vileišio rūmai jam buvo be galo svarbi gyvenimo dalis. Kaip ir lietuvių literatūra, kuriai jis visada ištikimai tarnavo, būdamas rūpestingas šeimininkas. Nuo 1956 metų Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Jam rūpėjo ne tik literatūra, bet ir visa Lietuvos kultūra, švietimas, mokslas, visuomenės būklė, tautos likimas. Didžiausia sovietmečiu puoselėta V. Kubiliaus svajonė – nepriklausoma valstybė. Jis kūrė Lietuvos piliečių chartiją, buvo Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamojo senato ir Senato narys, vadovavo Lietuvių literatūros katedrai (1992 – 1995).

Kubiliaus literatūrinės karjeros pradžia – tai pirmieji pokario metai. Jais ir pasirodė pirmieji kritikos rašiniai: recenzijos, apžvalginiai straipsniai spausdinti 1949 metais „Tarybų Lietuvoje“, kur tada jis dirbo stilistu. Vėlesniais metais jo straipsniai buvo spausdinami „Pergalėje“, „Literatūroje ir mene“, „Švyturyje“. Buvo pasirinkti tipiški to meto objektai, tipiškos antraštės. Kurį laiką rašė ideologiškai parankiomis temomis, nevengė ideologinių štampų.

„Autentiška Kubiliaus kritiko pradžia galima laikyti recenziją „Atgijus lyrika“ (1956) apie Juozo Macevičiaus „Pergalėje“ skelbtus eilėraščius ir ypač straipsnį „Balio Sruogos dramaturgija“ 1957), kuriame apie rašytoją prabilta literatūrologo, o ne ideologo kalba <…>“.

Institute V. Kubilius parengė daktaro, habilituoto daktaro disertacijas, rašė „Lietuvių literatūros istorijos“ keturtomį (1957 – 1968) ir dvitomį (1979 – 1982), „Lithuanian Literature“ (1997), buvo daugelio kitų kolektyvinių darbų – „Šiuolaikinės lietuvių literatūros bruožai“ (1969), „Literatūros teorijos apybraiža“ (1982), „Rašytojas pokario metais“ (1991), „XX amžiaus lietuvių literatūra“ (1994), „Lietuvių literatūros enciklopedija“ (2001) ir kt. – redaktorius ir bendraautoris.

Vytautas Kubilius yra per dvidešimties knygų autorius. Jis parašė monografijas apie daugelį žymių lietuvių rašytojų: T. Tilvytį, J. Janonį, S. Nėrį, K. Borutą, I. Simonaitytę, J. Aistį, A. Vaičiulaitį, O. Pleirytę – Vaidilutę ir K. Puidą bei kitus, paskelbė didelių mokslinių veikalų: „Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas“ (1983), „XX amžiaus lietuvių lyrika“ (1982), „Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje“ (1993), „XX amžiaus literatūros istorija“ (1995), studiją apie lietuvių literatūrą vokietmečiu „Neparklupdyta mūza“ (2001), straipsnių rinkinius „Problemos ir situacijos“ (1990), „Tautinė literatūra globalizacijos amžiuje“ (2003), „Literatūra istorijos lūžyje“ (1997), daug kitų teorinių ir istoriografinių tyrinėjimų. Parengė dvitomę lietuvių poezijos antologiją, V. Mačernio, J. Aisčio ir kitų kūrybos leidinius.

Jam rūpėjo komparatyvistiniai literatūros mokslo aspektai, ryšiai su kitomis kultūromis. Lietuvių literatūrą pasauliui jis pristatė vokiečių („Literatur in Freiheit und Unfreiheit“, 2002) ir kitomis kalbomis. Reikšmingos mokslinės V. Kubiliaus publikacijos pasirodė Latvijoje, Estijoje, Vengrijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir kitur.

2004 metų vasario 17 d. eidamas 78 metus tragiškai žuvo įžymus literatūros kritikas, literatūrologas, profesorius, habilituotas daktaras Vytautas Kubilius. Žuvo skubėdamas per gatvę, kaip žinoma, vos prieš keliolika minučių dar diskutavęs su kolegomis Lietuvių literatūros ir tautosakos institute dėl būsimų darbų. Liko neįgyvendinti įdomūs darbų sumanymai.

___________________________

Daugiau skaitykite:

Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (2)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (3)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (4)

Metafora ir metonimija

Žodžio reikšmės perkėlimas – tai vienas žodžio naujos prasmės įgijimo būdų: tiesioginė žodžio reikšmė perkeliama kitam reiškiniui ar daiktui pavadinti. Žodžiai pavartoti perkeltine reikšme, vadinamas tropais. Tropas – tai motyvas, susidarantis iš perkeltinės prasmės ir turintis pamatą tiesioginiame pasakyme. Žodžio reikšmės perkėlimas galimas dviem būdais:

a)    metaforiškai (Mėlynos sutemos verpia sapnus. – Nėris. S.)
b)    metonimiškai (Ar daugel sutilps į šį daktilį / Gyvenimo tokio plataus.)

Ne visada tarp jų išlieka aiškios ribos, kartais tropai gali būti ir metaforos, ir metonimijos. Metaforai yra būdingos dvi savybės: vidinis judesys ir vertinimo aspektas. Metonimija yra pastovesnis tropas, dažniausiai sustingęs. Gretinimo pamatą aiškiai galim jausti.

Metonimijos pagal išraišką yra skirstomos į paprastąsias ir išplėtotas. Paprastos – lakoniškos, trumpos (2,3 žodžiai), glaudžiai susiję su gretinamuoju žodžiu. Pagal tai paprastosios metonimijos skirstomos į: metoniminį epitetą (žaliaskarė eglė), medžiagos metonimiją (vario klevai), vietos metonimiją (dūmuos paskendus kavinė), priklausomybės metonimiją („Mėgau Grygą ir Čiurlionį mėgau“ – omeny turima jų kūryba).
Išplėtotos metonimijos:

a)    Perifrazė – kada aiškiai numanomas objektas ar reiškinys apibūdinamas kitu, perkeltiniu vaizdu („Mano metai eina per žmones / Mano metai.“ – senstama.)
b)    Sinekdocha – kada per dalį pasakoma apie visumą (Lanko bitė raudonųjų dobilėlių žiedą – vietoj daugiskaitos pasakoma vienaskaita)
c)    Antonomazija – tikrinių žodžių vartosena bendrine prasme (Išbėgs Nemunai į plačiąsias Marias)

Metafora – skiriama remiantis kelių daiktų panašumu. Metafora būna paslėptas palyginimas („Tik pienė pagriovy iškėlusi saulytę“). Šnekamosios kalbos metaforos teikia informaciją. Jos visiems įprastos ir dėl dažno vartojimo gerokai nublukusios, kalbančiųjų net nepastebimos: bėga metai, slenka laikas, drožia kalbą, skelia galvą…

Metafora besiplėtodama gali pavirsti alegorija. Aišku, jog metaforos yra trumpos – akimirkos iliuzijos vaisius. Tačiau kai apie tą pat dalyką ilgesnį laiką kalbama metaforomis, tuomet susidaro alegorija.

Taip antai, Evangelijos palyginimai yra alegorijos, nes ten imama visa eilė metaforų, pavyzdžiui kad ir šis: Dievo žodžio skelbėjas – sėjikas, Dievo mokslas – sėkla, klausytojai-įvairios dirvos rūšys.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Meninės raiškos priemonės (1)
Meninės raiškos priemonės (2)
Eilėraštis. Poetinė sintaksė.
Alegorija