Žyma: kritika

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą

Šiuolaikinės postmodernybės tėvyne yra laikoma Prancūzija. Tačiau esama dviejų postmodernizmų: „vokiškojo“ ir „prancūziškojo“. Vienas iš „vokiškojo“ postmodernizmo šalininkų yra Habermasas. Jis į visa tai žiūri labai rimtai, gilinasi ir užsidegęs polemizuoja su „prancūziškuoju“ postmodernizmu – Derrida, Bataille, Foucault.

Welscho knygos „Mūsų postmodernioji modernybė“ postmoderniosios koncepcijos variantas – „vokiškasis“. Knygoje aptariama postmoderniosios tradicijos „klasika“ – skirties sąvokos interpretacijos Derrida, Foucault, Deleuze‘o tekstuose. Seka ir prancūzų postmodernistu Jean – François Lyotard‘u, kuris rėmėsi ne Nietzcshe‘s radikalia racionalumo kritika, o Ludwigo Wittgensteino kalbos žaidimais. Viena vertus, autorius gina postmodernybės teises nuo jos apokaliptinių vertinimų ir kritikų, kita vertus, jis yra vieno šių kritikų (Habermaso) pats akivaizdžiai paveiktas. Autorius mano, kad modernybė niekur nedingo. Postmodernybė tėra tik naujas jos variantas. Welschas postmodernybėje neįžvelgia grėsmės tradiciniam racionalumui. Jo postmodernybė nusidriekia iki antikos laikų: ištakas įžvelgia net Aristotelio ir Kanto tekstuose (aiškina tuo, kad Aristotelis yra sulaužęs vienovės vaizdinį sakydamas, kad „vienovė“ kaip ir „būtis“ yra daugybinė sąvoka. Jis ieškojęs ne įvairių proto formų, o jų dermės).

Kalbant apie postmodernybę, neišvengiamai pasitelkiama filosofija, nes ji skatina mąstyti, padeda kritikuoti ir vertinti tai, ką daro architektai. Tačiau, kaip pabrėžia Welschas, architektūra eitų pirma, o filosofinė kritika – iš paskos.

Postmodernizmas nuo 1978 m. iki 1981 m. tapo pasauliniu judėjimu (Lyotard‘o „Postmodernusis būvis“ – 1979 m.), o architektūra, kaip ir filosofija, komunikacijos priemone. Ji sukūrė savo „žodžius“, „frazes“, „sintaksę“ ir „semantiką“.

Welschas knygoje „Mūsų postmodernioji modernybė“ pateikia savitą postmodernizmo koncepciją, tačiau remiasi ir Kantu, kuris skyrė tris racionalumo formas:

•    teorinę;
•    praktinę;
•    sprendimo galios.

Kantas pabrėžė skirtį, o Welschas – jungimą, todėl postmoderniojo pliuralizmo perspektyvoje proto sąvoka tapo pakitusi, nes dabar jis reiškia įvairių racionalumo formų siejimo ir ribų peržengimo gebėjimą. Iš to išplaukia ir tai, kad kiekvienai etikai galima parašyti ir ją atitinkančią estetiką.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

Trumpai apie kūrybiškumą ir kūrybinę vaizduotę

TALENTAS

Talentas – sudėtingas reiškinys. Jis apima ne tik „lengvą plunksną“, bet ir daugelį kitų dalykų: darbštumą, valią, estetinę kultūrą ir skonį, asmenybės turtingumą ir atsakomybę už savo gabumus, už savo žodžius ir veiksmus prieš visuomenę ir tautą, prieš dabartį ir ateitį, bet lemiamas dalykas čia yra įgimtas kūrybiškumas, kurio negali pakeisti jokia erudicija ir jokios pastangos.

KAS YRA KŪRYBIŠKUMAS IR KŪRYBINĖ VAIZDUOTĖ?

Žmogui savita kurtis svajonių, utopijų pasaulį, nors vaizduotėje išgyventi tai, ko nebuvo patirta ir įvykdyta iš tikrųjų. Taip pat malonu atsigręžti į praeitį, prisiminti kadaise patirtus įspūdžius, juos interpretuoti ir įprasminti. Jeigu patirtis atrodo nevykusi, pilna nesėkmių, norisi ją vaizduotėje išgyventi „pakeistą“. Panašiai veikia menininko, rašytojo vaizduotė. Dažnai poetinio pasaulio herojai ir likimai kompensuoja tai, ką autorius skausmingai pats išgyveno.

Tačiau autoriaus vaizduotė turi ir didelę specifiškumą. Pirma, jo vaizdiniai yra ryškesni, konkretesni ir gyvesni. Antra, jo vaizduotė daug labiau linksta į objektyvumą. Menininką labiau traukia kurti vaizduotės paveikslus, įsivaizduoti visiškai su juo nesusijusius, pramanytus žmones, jų gyvenimo aplinkybes ar likimus. Svarbiausia tai, kad kūrybinė vaizduotė yra susijusi su žmogaus motoriniu aktyvumu, kuris atsiranda savaime, be jokių apibrėžtų poveikių. Menininkas jaučia vidinį būtinumą savo vaizdinius, savo vaizduotės kūrinius išsakyti žodžiais, išreikšti kitiems suprantama forma. Susikaupusi vidinė energija verčia jį reikštis išorine formuojama veikla.

Pagaliau gilėja literatūros supratimas. Didieji kūriniai tampa įvairių epochų, tautų, socialinių sluoksnių skaitytojų savastimi, jie įvairiausiais būdais interpretuojami. Kūriniai vis gilėja ir auga ta prasme, kad atsiskleidžia vis naujomis prasmėmis, aspektais ir dėl to įgyja kaskart vis didesnį visuomeninį poveikį. Tad literatūra savo esme yra dinamiška, nuolatos auganti, už tad, norint ją pažinti, turi būti tyrinėjami visi jos raidos etapai.

Kalbėdami apie pažangą, neišvengiamai susiduriame su vertinimo problema. Kaip nustatyti, kurie kūriniai yra geri, vertingi, o kurie nevertingi? Ar iš viso yra kokie nors objektyvūs vertinimo kriterijai?

Sunkiausia įvertinti savo meto literatūrą, čia didžiausia galimybė suklysti ir nepastebėti tikrųjų vertybių. Laikas yra objektyviausias vertintojas, nuplukdantis užmarštin, kas menka, ir patikinantis, iškeliantis visa, kas nepraranda vertės per ilgus šimtmečius, kas nuolatos domina, traukia ir džiugina. Tiesa, ir laiko patikrinti autoriai vienais laikotarpiais vertinami labiau, kitais – mažiau, vienų yra vertinami už vienas ypatybes, kitų – už kitas.

Bet ne visada žiūrime į kūrinį iš istorinės perspektyvos. Yra gyvenamojo meto literatūra, su kurios vertinimu susiduriame kiekviename žingsnyje. Kompetentingas vertintojas – kritika. Bet ne kiekvienas skaitytojas yra vertintojas. Tad kyla klausimas, kokias kriterijais čia galima vadovautis?

Galvodami apie grožinio kūrinio vertę, pirmiausiai turime žinoti, ar tai iš tikrųjų grožinis, meninis tekstas. Paskui jame ieškome tam tikro literatūrinio žanro pažymių, nes grožinis tekstas visados kaip nors susijęs su konvencijos nustatytomis žanrinėmis normomis.
Negali būti vertinimo be estetinio išgyvenimo, o šis išgyvenimas visados individualus ir subjektyvus. Estetinę vertybę suvokiame patys ją išgyvendami, patirdami malonumą, susidomėjimą, pasigėrėjimą. Estetinis išgyvenimas, pagrįstas tiesioginiu suvokimu, yra intuityvus: mes jauste jaučiame, kad kuris nors kūrinys yra meniškas, gražus, vertingas. Bet tai dar nereiškia, kad kiekvienas estetinis sprendimas yra lygiateisis, kad kiekvienas „man patinka“ arba „nepatinka“ yra vienodai visiems vertingas. „Estetinis suvokimas reikalingas tam tikro lavinimo bei drausminimo“ (V. Sezemanas). Nors estetinis išgyvenimas įsišaknijęs intuicijoje, nors jis individualus ir subjektyvus, vis dėlto jis gali būti racionaliai analizuojamas ir grindžiamas, o pagrindimas priklauso nuo vertintojo – skaitytojo ar kritiko estetinių pažiūrų ir ideologinių visuomeninių pozicijų.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros mokslas, objektas ir šakos
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Literatūros kritika: funkcijų paradoksas, literatūros teorijos ir literatūros kritikos santykis.
Literatūros kritika: jos prigimtis, bruožai, objektas, funkcijos / uždaviniai.

Iš „literatūrinių prisiminimų”

Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (2 dalis)

Su dideliu prielankumu V. Kelertienė kalba apie Sąjūdžio laikų literatūrą, ypač apie Valdą Papievį ir jo kartos rašytojus. Pripažinta, kad V. Kelertienė jau anuomet buvo teisi kiek rezervuotai vertindama Broniaus Radzevičiaus romaną Priešaušrio vieškeliai, lygindama Radzevičiaus įtaką Papieviui ji aptarė silpnąsias romano antrosios dalies puses. Ji kalba apie labai svarbų dalyką – rašymo autentiškumą ir ,,kruvinos širdies apnuoginimą”, kuris anuomet atrodė bene svarbiausiomis literatūrinėmis vertybėmis, bet jų poreikį išprovokavo neišvengiama slapstymosi, o kartu noro pasakyti daugiau strategija, kuria rėmėsi rašytojas, gyvenantis sovietinėje sistemoje. Laisvo ir atviro pasirinkimo galimybių nebuvo ir tai deformavo mūsų literatūrą – sovietinę kolonizaciją patyrusiems sunku patiems aiškiau suvokti jos poveikį, nes kol kas patirtis pernelyg šviežia ir skausminga, kad ją galėtum nešališkai vertinti. Taigi žvelgdama į lietuvių literatūrą iš šalies V. Kelertienė ieško postkolonijinio mąstymo apraiškų mūsų literatūroje ir pirmiausia jas randa Ričardo Gavelio trilogijoje Vilniaus pokeris, Vilniaus džiazas, Paskutinioji žemės žmonių karta. Nesileidžiant į diskusijas apie Gavelio romanus būtina pabrėžti vieną svarbų pokytį lietuvių prozoje. Sovietinių laikų rašytojai atviriau ar netiesiogiai kalbėdami apie ano meto gyvenimą, rodydami, tarkim, kaimiškoje prozoje tradicinių vertybių žlugimą, moralės pakrikimą kolūkiniame kaime vis dėlto potekstėje projektavo tų tradicijų išsaugojimo galimybę, teigė, kad pagrindinės gyvenimiškos vertybės neprarado savo galios. Kitaip sakant, sovietinių laikų lietuvių literatūra rėmėsi įsivaizduojamais, „didžiaisiais pasakojimais”, pasitikėjo jais, vadinasi, pasitikėjo tauta, savąja kultūra, kalba. Tai sudarė savotišką visos to meto literatūros patosą, kuris didele dalimi neteko savo prasmės atgavus nepriklausomybę. Taigi  V. Kelertienės lietuvių prozos studijos postkolonializmo požiūriu laikomos svarbiomis naujų, būsimų pokalbių apie mūsų literatūrą pradžia.

Svarstymai apie sovietinių ir Sąjūdžio laikų lietuvių literatūrą primena vieną intriguojantį išeivijos literatūros kritikos faktą. V. Kelertienė prisipažįsta, kad sovietiniais laikais iš šalies stebėdami Lietuvoje kuriamą literatūrą išeivijos kritikai sąmoningai neatskleisdavo visų kortų, nesiekdavo atvirai komentuoti kūrinių poteksčių, nes jų iššifravimas galėjo neigiamai atsiliepti Lietuvoje gyvenantiems rašytojams, netgi pagelbėti cenzūros komitetui. Tokie literatūros kritikos nutylėjimai priklauso postkolonijinių studijų sričiai. V. Kelertienė mano, kad mes visi, tiek gyvenantys Rytuose, tiek Vakaruose esame postkolonijinės būtybės. Visur žmogus jaučiasi netekęs iliuzijų, atstumtas, o tai postkolonijinė savijauta. Išeitis turbūt viena – įmanomai didesnė sąmoningumo dozė, atidi savistaba ir kritiškas požiūris į bet kokias iliuzijas. Prie šių savybių ugdymo sėkmingai prisideda V. Kelertienės straipsniai apie lietuvių literatūrą.

Vienas iš labiausiai man įstrigusių V. Kelertienės kritikos straipsnių Mamatė – lietuviška ponia Bovari? Čia sistemiškai taikydama kai kurias feministinio požiūrio sąvokas prieškario lietuvių moterų prozai kritikė atskleidžia, kad moterys rašytojos plačiai atskleidė komplikuotą moters padėtį lietuviškoje visuomenėje. Šatrijos Ragana parodė net moters dvasinio gyvenimo fragmentus, tačiau perėmė vyriškas pasakojimo normas ir savo kūryboje nelietė gyvybinių moters klausimų.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (1 dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (II dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (1)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (2)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (3)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (4)

Straipsnio autorė Ingrida Saulevičienė

Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (1 dalis)

Violeta Kelertienė – literatūros tyrinėtoja ir kritikė. 1962 baigė anglistikos studijas Toronto universitete, kur studijavo lyginamąją literatūrą. Nuo 1984 dėsto Ilinojaus universitete Čikagoje Lituanistikos katedroje, nuo 1993 jos vadovė; nuo 1988 Lituanistikos instituto pirmininkė. Parengė knygą Išėjęs negrįžti: Marius Katiliškis gyvenime ir kūryboje (1986), grožinės prozos apie Lietuvą anglų kalba antologiją Come into my time (1992). Redaguoja žurnalą Lituanus, nuo 1997 Metmenis (su R. Šilbajoriu). Aiduose, Akiračiuose, World Literature Today, AABS Journal, Drauge, Literatūroje ir mene, Metmenyse, Metuose ir kt. Paskelbė straipsnių apie Katiliškį, A. Landsbergį, A. J. Greimo darbus, paprastąją ir poetinę kalbą, moterų literatūros problemas.

V. Kelertienė rašo konceptualiai, jos mintis aiški, paremta racionaliais argumentais, savo metodologines pozicijas, pavyzdžiui, feminizmo ar postkolonializmo teorijas, ji trumpai pakomentuoja. Galbūt ne su visomis V. Kelertienės mintimis norisi sutikti, bet jos straipsniai įdomūs, žadina mintį, kviečia svarstyti, nes diskusinė erdvė tikrai suformuojama. Kritikė žvelgia į lietuvių literatūrą iš kito literatūrinio konteksto, bet jos tikslai labai vaižgantiški – literatūrinių ,,perliukų“ ieškojimas. Ji myli lietuvių literatūrą ir kartais net per daug nuolaidžiauja žvelgdama į sunkias kūrybines aplinkybes sovietiniais laikais. Tik vėlyvuosiuose jos straipsniuose padidėja visai pagrįsta ironijos dozė.

V. Kelertienė daugiausia  dėmesio skiria pastarųjų kelių dešimtmečių lietuvių prozai, bet aptardama kokį nors literatūros aspektą, tarkim, moters paveikslo kūrimą ar prozinio pasakojimo formas, ji tyrinėja ir ankstyvąją lietuvių rašytojų kūrybą – Žemaitės, Šatrijos Raganos, ankstyvąją Vienuolio prozą. Plataus ΧΧ amžiaus Vakarų literatūros konteksto panaudojimas, Naujosios kritikos, struktūralizmo pamokos, geras rusų formalizmo ir pasakojimo technikų teorijos išmanymas, be to, išsiugdyta literatūros kritiko intuicija ir noras suprasti Lietuvoje vykstančio literatūrinio gyvenimo peripetijas suformuoja netradicinius kūrinių vertinimus bei plačius ir intriguojančius literatūros reiškinių apibendrinimus.

Daugelis kritikos kūrinių yra vertimai iš anglų kalbos, taigi jie buvo skirti ne lietuvių skaitytojui. Pristatant kitakalbei publikai lietuvių rašytojus, reikėdavo bent trumpai supažindinti su Lietuvos istorijos, kultūrinio gyvenimo ir literatūros tradicijomis, ir tai V. Kelertienė daro su dideliu išmanymu ir taiklumu. Reikia nepamiršti, kad jos tikslas buvo sudominti skaitytoją lietuvių literatūra, Juozo Apučio, Romualdo Granausko, Ramūno Klimo ir kitų rašytojų kūryba.

Istorinės situacijos ir literatūros kontekstų, pavyzdžiui, cenzūros įtakos sovietinių laikų lietuvių literatūrai aptarimai yra neatskiriama V. Kelertienės straipsnių dalis. Dvi dažniausiai nagrinėjamos jos temos – feministinės kritikos testas lietuvių literatūrai ir postkolonializmo problematikos aptarimas – kurios beveik neatsiejamos nuo istorinių komentarų, o šie, aptariant moters vaizdavimą, priartėja prie publicistinių samprotavimų.

Feminizmo banga, kaip rašo autorė, pro Lietuvą praūžė Atgimimo pradžioje – V. Kelertienė viena iš aktyviausių feministinio požiūrio į lietuvių literatūrą skiepytojų. Šį požiūrį laikyčiau svarbiu mūsų literatūrinės kritikos atsinaujinimo etapu. Keldama klausimą apie Žemaitės kūrybos pasakojimo principus – ar galima pajusti, kad pasakoja moteris? – kritikė svarsto kur kas platesnes lietuvių literatūrinio diskurso problemas. Pastebėti ne tik vyriško ir moteriško žvelgimo į pasaulį skirtumai, bet ir apčiuopta moteriškoji erdvė literatūriniuose kūriniuose – moteris vyrų kūryboje suvokiama kaip kažkas ,,kita”, netgi ,,svetima”. V. Kelertienės pateikiamos gana skandalingos ne tik rašytojų, bet ir politikų pasisakymų ištraukos apie moteris rodo feministinio požiūrio prasmingumą.

Vienas iš sudėtingiausių literatūros kritikos uždavinių – apčiuopti literatūros pasikeitimus istorinių pervartų metais. V. Kelertienė kalbėdama apie aštuntojo ir devintojo dešimtmečio lietuvių prozą ieško nepaklusnumo sovietinei ideologijai ženklų, o Sąjūdžio laikų ir netrukus po nepriklausomybės atkūrimo pasirodžiusioje literatūroje – esminių išsilaisvinančios literatūros bruožų.

Autorė daro išvadą, kad modernus lietuvių prozos stilius sovietiniais laikais buvo parankus, nes leido lengviau išvengti cenzūros, kuri ne visuomet suvokdavo parašytų dalykų prasmę ir, aišku, reikalavo labiau išlavinto skaitytojo. Apie cenzūrą V. Kelertienė apskritai daug ir įdomiai kalba skirdama savo tyrinėjimus Vakarų skaitytojui. Bet, manyčiau, šie tyrinėjimai svarbūs ir mums, kadangi šių dienų jaunimui tai sunkiai įsivaizduojamos ar net egzotiškos sovietinių laikų patirtys. 1992 metais rašytame cenzūros vaidmens aptarime kritikė įžiūri ir tam tikrą pozityvų valstybės kontrolės vaidmenį, nes, norėdami apeiti draudimus, lietuvių rašytojai turėję būti ypač išradingi. Bet kokie suvaržymai kuria papildomus literatūros tekstų įtampos laukus, kūrinio stilių daro sudėtingesnį, talpesnį reikšmėms, tačiau draudimas atvirai aptarinėti visuomenei svarbius klausimus neleidžia jų atidžiau analizuoti, atskleisti jų prieštaringumą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (2 dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (II dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (1)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (2)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (3)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (4)

Straipsnio autorė Ingrida Saulevičienė.

Literatūros mokslas, objektas ir šakos

Literatūros mokslas – tai sritis, kuri analizuoja kūrinį ir jo ryšį su epocha, estetinėmis tendencijomis. Literatūrologija savo dėmesio objektu renkasi grožinės literatūros kūrinį. Jos šakos: literatūros teorija, literatūros istorija, literatūros kritika. Šalia šių šakų yra ir šalutinės: tekstologija, bibliografija, meno sociologija ir kt. Šias šakas jungia tas pats objektas – grožinis kūrinys, tačiau skiria tyrinėjimo tikslai, kalbėjimo būdas ir numanomas adresatas.

ANALIZĖS TIKSLAI

Literatūros teorija siekia išryškinti tuos teorinius pamatus, kurie galiojo žodžio menui nuo pat seniausių laikų iki dabar. Čia siekiama įžvelgti pastovias tendencija, kurios atskiria grožinę literatūrą nuo negrožinės. Literatūros teorija išgrynino kūrinių struktūrinę sistemą (rūšis ir žanrus) ir žiūri, kaip ta struktūra kinta laike bei konkretaus kūrėjo kūryboje.

LITERATŪROS ISTORIJA

Jos uždavinys – pateikti meninio žodžio patirtį chronologinėje laiko tėkmėje. Čia atkreipiamas dėmesys į literatūros santykį su bendrosiomis meno tendencijomis (kultūros epochomis), su istorijos įvykiais, faktais, analizuojamos tų tendencijų  priežastys ir pasekmės literatūrai. Be literatūros tendencijų kaitos, literatūros istorija domisi ir kūrėjų meninėmis biografijomis. Literatūros istorijai svarbu apimti, suregistruoti visus rašiusius kūrėjus, įvertinant pagrindines jų tendencijas.

LITERATŪROS KRITIKA

Jo uždavinys pateikti konkretaus kūrinio vertinimą, kuris yra aktualus kalbamuoju momentu.

BIBLIOGRAFIJA

Jai rūpi registruoti chronologiškai visus parašytus kūrinius ir pateikti žinyną.

TEKSTOLOGIJA

Susitelkia ties konkretaus teksto išanalizavimu. Jai svarbu nustatyti ryšį su kitais kūriniais.

LITERATŪROS ŠAKŲ RAIŠKA

Literatūros teorijai savitas objektyvizuotas stilius (aiškus, sausas, lakoniškas…).

LITERATŪROS ISTORIJA

Būdingi pasakojimo elementai. Stilius vaizdingesnis, lankstesnis, plačiau papasakojama apie kontekstinius dalykus, tačiau aiškumo reglamentas išlieka.

LITERATŪROS KRITIKA

Stilius laisvas. Kritikas renkasi, kaip perteikti savo įspūdį.

ADRESATAS

Literatūros teorijos adresatas yra pats plačiausias. Tyrinėtojai, istorikai, kritikai apsieiti be literatūros teorijos negali.

Literatūros istorijos adresatas irgi yra labai platus.

Literatūros kritikos adresatas yra su literatūrologija nesusijęs. Labiau skirtas paprastesniam žmogui.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros ir dailės sąsajos
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Literatūros kritika: funkcijų paradoksas, literatūros teorijos ir literatūros kritikos santykis.
Literatūros kritika: jos prigimtis, bruožai, objektas, funkcijos / uždaviniai.