Žyma: kritika

Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (4)

IŠVADOS

„Tu turi galvoti ir rašyti kaip iki šiol. Nėra jokios perspektyvos. Bet juk nebūtų jokios perspektyvos, jei būtum tapęs kroviku. Čia bent dirbsi, o galgi ir atsivers langelis. Greičiausiai ne. Bet kažką naudinga gal ir galėsi padaryti.“  Regis, nuveikta išties labai daug ir naudingai. Už pasakytą tiesą buvo sumokėta tragiško dvilypumo kaina, bet tai, kas laimėta, buvo tos kainos verta. „Literatūra istorijos lūžyje“ Kubilius taikliai pažymėjo, jog jų karta pratęsė lietuvių kultūros egzistavimą nepalankiomis sąlygomis, nes be jos būtų likę tik paskutiniai vargšai.

Netikrumo situacijos pamažu įpratino prie tuometinio gyvenimo ritmo ir rašymo, tačiau Vytautas Kubilius išliko ištikimas sau ir lietuvių kultūrai bei literatūrai. Jis nuolat kėsinosi sugriauti ideologinę hierarchiją ir rašyti be iš aukščiau nuleistų ideologijos pančių: „Pamažu įprantu ir į kartuves. Įpranti į gyvenimą nestabiliose aplinkybėse. Kažkoks miesčioniškas įprotis gyventi tvirtoje padėty, su aiškia perspektyva. Dabar to nebus.“

Būtų galima sakyti, kad V. Kubilius yra tik vienas iš daugelio savo metu rašiusių kritikų, kurie nepritarė ideologinei sistemai ir bandė ją apeiti, tačiau ir neabejotinai vienas iš to daugelio, turėjęs savitą rašymo sistemą, kurios dėka kritikas ne tik nepasidavė socialistinio realizmo metodui, jį apeidamas, bet dar ir rašė tai, kas jam atrodė būtinas dėmesio ir jo svarių įžvalgų.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (1)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (2)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (3)

Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (3)

Be polifoninio kalbėjimo, Kubiliaus kritikai būdingas ir parafrazuotas žodis, ornamentuotas tekstas bei neįprastų metaforų ar palyginimų gausa. Kaip pavyzdį galima imti atskirus sakinius ar net ištisą kritikos tekstą. Kubilius rašo: „Socialistinio realizmo draudžiamosios linijos uždarė meninį stebėjimą normalaus, net jaukaus gyvenimo skalėje: teka mėlyno upės, alsuoja auksiniais kviečiai laimingi kolūkiečiai statosi naujus namus, jaunimas laksto raudonais motociklais, valdžia linksminasi suomiškose pirtyse. Aplink šitą salelę ūžė prievartos okeanas.“  / „Ar lietuvių literatūra jau sunešiojo geležines marksistinės ideologijos klumpes, į kurias buvo įstatyta?“ . Tokių tik Kubiliaus tekstams būdingų „perliukų“ galima rasti labai daug. Neminint istorinių faktų, įtaigių frazių, ornamentuoto teksto, galima pasakyti, kad Vytautas Kubilius yra įgudęs žodžio valdymo meistras. Pasak E. Baliutytės: „Kubilius parafrazuoja meninį tekstą, pasitelkdamas metaforas, palyginimus ar paties „objekto“ vaizdinius, taigi jo darbai priklausytų ornamentuoto rašto tradicijai. Kubilius turi laisvas rankas: jo nevaržo kokio nors metodo terminologija, bei privalomos analizės procedūros.“  1971 metais Kubilius dienoraštyje sako: „Man rašymas – ne teorijų dangoraižiai, o greičiau lyrinė išpažintis. Per daug sudedu savęs į aprašomas figūras. Mokslinės metodologijos atžvilgiu toks rašymas – primityvus.“  Šiek tiek pritariant ir paprieštaraujant E. Baliutytei, ir paaiškinant Kubiliaus teiginį, galima sakyti, kad jo metodologines nuostatas literatūroje formavo meninis išeities taškas ir vertės centras.

Kubilius kritiko keliu žengė nuo susitapatinimo su viešpataujančia ideologija iki dramatiško ėjimo žingsnis po žingsnio į savojo identiteto atgavimą. Tas, be abejo, ryškiausia dienoraščio fragmentuose. Jo kaip kritiko kelią nužymi ir tam tikri lūžiai – net noras pasitraukti iš kritiko „tarnystės“: „Užteks to frondavimo. Jei išliksiu sveikas šitame sukrėtime, daugiau negaliu leistis į avantiūras. Tai nepakeliama ir man, ir visiems. Dabar kolektyvai turi atsakyti, jei kas ką padaro. Be to, jaunoji karta nueina nuo politikos, ir padėtis vis blogesnė – tad aš negaliu daugiau čia lįsti. Tad sudiev, kritika!“.   Tai, kas dažnai kartojasi dienoraščiuose kaip išsisakymas, esamos padėties išrėkimas „niekam“ arba sau, tai, kas skaudžiai pančioja rašytojo kritiko rankas ir, matyti, jog Kubiliui dėl to „skauda“ („Aš sunaikinau tai, ką pats stačiau 15 metų. Palikau savo rašinius be moralinio tvirtumo ir tiesumo jėgos, kuri tik ir palaikė juos. Aš išlikau. Be abejo, žuvimo galimybė buvo didelė. Bet gal ją reikėjo prisiimti – ne gėdą. Ta viešo ir baisaus kompromiso dėmė užgula tave.“ ), daug vėliau ir su didesniu skausmu širdyje visa tai atsikartoja ir kritikos straipsniuose: „Rašytojas buvo priremtas prie sienos geležinio kumščio: arba „įsisavini“ marksizmą, arba keliauji pas „baltas meškas“.“  Iš tiesų, kaip matyti cituojamuose V. Kubiliaus straipsniuose ir dienoraščio fragmentuose, galima daryti keletą išvadų, t.y., kad kritikas savo straipsniuose nuolat susitelkia ties dviem probleminiais poliais, kurie jam kelia didžiausią rūpestį: „pirmasis – žmogus ir visatos paslaptis, antrasis – žmogus ir jo tautos likimas. Kitaip juos galima būtų pavadinti egzistenciškuoju ir pilietiškuoju. Tarp šių polių V. Kubilius ir svyruoja <…>“.

Negalima nepaminėti ir tai, kad Kubiliaus kaip kritiko įžvalgos visada yra tikslios ir gilios, o istoriniai faktai, kurie buvo tuo laiku aktualūs ir neišvengiami, dažnai yra subtiliai pristatomi ir parodomi nuvelkant „gražios iliuzijos rūbą“.

___________________________

Daugiau skaitykite:

Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (1)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (2)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (4)

Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (2)

KRITIKOS IR DIENORAŠČIO FRAGMENTŲ APTARIMAS

Šiame straipsnyje bus bandoma apžvelgti V. Kubiliaus kaip kritiko asmenybę, kuri skleidžiasi straipsnių rinktinėje „Literatūra istorijos lūžyje“ ir autoriaus rašytame dienoraštyje, kuriame geriausiai matomos Kubiliaus nuostatos, jo išgyvenimai, užgriuvusios problemos ir istorijos peripetijos.

Vytautas Kubilius – kritikas, kuris sovietmečiu pasirinko socialistinio realizmo metodui alternatyvią rašymo kryptį, t.y. hermeneutinę tradiciją, kurioje ypač svarbus psichologinis literatūros supratimo aspektas, istoriškumas, dėmesys autorinei prasmei ir, be abejo, kritiko kompetencija bei kūrybiškumas. Jis psichologinės literatūros interpretacijos krypties kritikas. Sovietmečiu buvo parašyta didžioji jo kritikos dalis.

„Kas žvelgia į gilumą, tas neverkšlena.“ – taip Kubilius rašė apie V. Mačernio lyriką, tačiau tai galima sakyti ir apie jo kritikos tekstus: kiekviename straipsnyje ryškus giluminis žvilgsnis į aptariamų autorių tekstus, taip pat vertės matmens pajautimas ir savitas estetinis santykis su kiekvienu tekstu. Visa tai būdinga ne tik V. Kubiliaus apie atskirus autorius rašytoms monografijoms, tačiau ir likusiai kritikai.

Apskritai kritika Kubiliui, kaip ir pats yra sakęs, nėra tik panegirinis ar rašytojus aptarnaujantis žanras, todėl ji ir neturi virsti iliustracija ar komentaru. Tą jis vykdė ir savo kritikos straipsniuose. „Literatūroje ir istorijos lūžyje“ skaitome: „Daugybę talentų ištiko stabas – jie net nebandė žengti į literatūrą, kur didesnėmis ar mažesnėmis porcijomis reikėjo meluoti. Daugybė gražių balsų buvo išmušta „valstybinių užsakymų“ iš jų įgimto registro ir praskydo falcetu. Didžiulius literatūros plotus literatūra turėjo apeiti užrištomis akimis arba kurti jos falsifikuotas versijas.“  Čia toji kritiko vidinė energija kryžiuojasi su prasme, išreikšdama formos ir turinio tapatybę. Ne tik ši ištrauka, bet ir didelė dalis V. Kubiliaus kritikos darbų patoso buvo skirta ginti teises rašyti ką nori be panegirikos ar paviršutiniškų komentarų. Savo vaidmenį Vytautas Kubilius suvokė kaip polemisto, angažuoto etinių ir estetinių kriterijų gynėjo. Jo dienoraščiuose randame: „– Gėda, kad jūs, rašantieji, neatsidūrėte kalėjime, kai ten buvo sukišti tūkstančiai nekaltų žmonių. Jūs tik drebėjote dėl savo kailio, – šūkauja jaunosios kartos pranašai. / – Mes nuoširdžiai tarnavome istorinėms gyvenimo permainoms, kurios buvo neišvengiamos. Mes tikėjome idealais, kuriuos skelbėme, ir ne mūsų kaltė, kad jie buvo iškraipyti. Mes pratęsėm lietuvių kultūros egzistavimą nepalankiausiomis sąlygomis – be jos būtumėm likę paskutiniai vargšai, – atsikerta dabartinės mūsų literatūros kūrėjai. / – Katrie iš jų teisūs?“  Iš tiesų, toks polifoninis ir poleminis kalbėjimas, kuris girdimas ir jaučiamas dienoraščio tekste, būdingas ir daugeliui kritikos darbų. Tokiu kalbėjimu kritikas tarsi išsako mintį, kad „iš literatūros jis laukia stipraus socialumo ir drąsaus realybės problemų kėlimo. Literatūriškumas – neigiamas kūrybos apibūdinimas, nes jam tolygu rutina tapusiam profesionalumui, saugiam užsisklendimui „formoje“.“

___________________________

Daugiau skaitykite:

Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (1)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (3)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (4)

Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (1)

V. KUBILIAUS BIOGRAFIJOS FAKTAI

kubilius-vytautasMokslininkas, kritikas, poetas ir eseistas Vytautas Kubilius gimė 1928 metų lapkričio 23 dieną Aukštadvario kaime. Mokėsi Vilkijos gimnazijoje, studijavo Kauno ir Vilniaus universitetuose lietuvių filologiją. Pasirinko lietuvių literatūros tyrinėtojo, puoselėtojo, skleidėjo dalią.

1952 metais Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, iki 2002 metų dirbo lietuvių literatūros ir tautosakos institute, buvo aspirantas, jaunesnysis mokslo darbuotojas, vyriausiasis mokslo darbuotojas, Šiuolaikinės literatūros skyriaus vadovas, instituto tarybos pirmininkas. Petro Vileišio rūmai jam buvo be galo svarbi gyvenimo dalis. Kaip ir lietuvių literatūra, kuriai jis visada ištikimai tarnavo, būdamas rūpestingas šeimininkas. Nuo 1956 metų Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Jam rūpėjo ne tik literatūra, bet ir visa Lietuvos kultūra, švietimas, mokslas, visuomenės būklė, tautos likimas. Didžiausia sovietmečiu puoselėta V. Kubiliaus svajonė – nepriklausoma valstybė. Jis kūrė Lietuvos piliečių chartiją, buvo Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamojo senato ir Senato narys, vadovavo Lietuvių literatūros katedrai (1992 – 1995).

Kubiliaus literatūrinės karjeros pradžia – tai pirmieji pokario metai. Jais ir pasirodė pirmieji kritikos rašiniai: recenzijos, apžvalginiai straipsniai spausdinti 1949 metais „Tarybų Lietuvoje“, kur tada jis dirbo stilistu. Vėlesniais metais jo straipsniai buvo spausdinami „Pergalėje“, „Literatūroje ir mene“, „Švyturyje“. Buvo pasirinkti tipiški to meto objektai, tipiškos antraštės. Kurį laiką rašė ideologiškai parankiomis temomis, nevengė ideologinių štampų.

„Autentiška Kubiliaus kritiko pradžia galima laikyti recenziją „Atgijus lyrika“ (1956) apie Juozo Macevičiaus „Pergalėje“ skelbtus eilėraščius ir ypač straipsnį „Balio Sruogos dramaturgija“ 1957), kuriame apie rašytoją prabilta literatūrologo, o ne ideologo kalba <…>“.

Institute V. Kubilius parengė daktaro, habilituoto daktaro disertacijas, rašė „Lietuvių literatūros istorijos“ keturtomį (1957 – 1968) ir dvitomį (1979 – 1982), „Lithuanian Literature“ (1997), buvo daugelio kitų kolektyvinių darbų – „Šiuolaikinės lietuvių literatūros bruožai“ (1969), „Literatūros teorijos apybraiža“ (1982), „Rašytojas pokario metais“ (1991), „XX amžiaus lietuvių literatūra“ (1994), „Lietuvių literatūros enciklopedija“ (2001) ir kt. – redaktorius ir bendraautoris.

Vytautas Kubilius yra per dvidešimties knygų autorius. Jis parašė monografijas apie daugelį žymių lietuvių rašytojų: T. Tilvytį, J. Janonį, S. Nėrį, K. Borutą, I. Simonaitytę, J. Aistį, A. Vaičiulaitį, O. Pleirytę – Vaidilutę ir K. Puidą bei kitus, paskelbė didelių mokslinių veikalų: „Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas“ (1983), „XX amžiaus lietuvių lyrika“ (1982), „Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje“ (1993), „XX amžiaus literatūros istorija“ (1995), studiją apie lietuvių literatūrą vokietmečiu „Neparklupdyta mūza“ (2001), straipsnių rinkinius „Problemos ir situacijos“ (1990), „Tautinė literatūra globalizacijos amžiuje“ (2003), „Literatūra istorijos lūžyje“ (1997), daug kitų teorinių ir istoriografinių tyrinėjimų. Parengė dvitomę lietuvių poezijos antologiją, V. Mačernio, J. Aisčio ir kitų kūrybos leidinius.

Jam rūpėjo komparatyvistiniai literatūros mokslo aspektai, ryšiai su kitomis kultūromis. Lietuvių literatūrą pasauliui jis pristatė vokiečių („Literatur in Freiheit und Unfreiheit“, 2002) ir kitomis kalbomis. Reikšmingos mokslinės V. Kubiliaus publikacijos pasirodė Latvijoje, Estijoje, Vengrijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir kitur.

2004 metų vasario 17 d. eidamas 78 metus tragiškai žuvo įžymus literatūros kritikas, literatūrologas, profesorius, habilituotas daktaras Vytautas Kubilius. Žuvo skubėdamas per gatvę, kaip žinoma, vos prieš keliolika minučių dar diskutavęs su kolegomis Lietuvių literatūros ir tautosakos institute dėl būsimų darbų. Liko neįgyvendinti įdomūs darbų sumanymai.

___________________________

Daugiau skaitykite:

Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (2)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (3)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (4)