Moterų literatūra. Gabrielė Petkevičaitė – Bitė

Gabrielė Petkevičaitė – Bitė (1861 m. kovo 18 d. Puziniškio dvare prie Smilgių – 1943 m. birželio 14 d. Panevėžyje) – Lietuvos rašytoja, publicistė, visuomenės bei politinė veikėja gimė inteligentų bajorų šeimoje, kurioje iš mažumės buvo įdiegtas tolerantiškas ir demokratiškas požiūris į pasaulį ir kitus žmones.

Vaikų auklėjimu ir mokymu šeimoje rūpinosi tėvas – jiems buvo samdomi namų mokytojai. Gabrielę dvejus metus (1866-68 m.) mokė žinomas lietuvių kalbininkas ir žurnalistas Laurynas Ivinskis, likęs G. Petkevičaitės – Bitės atmintyje iki pat jos mirties. 1873 m. Petkevičaitė įstojo į privačią Mintaujos Dorotėjos mergaičių mokyklą, kurią baigus įstojo į Mintaujos aukštesniąją Trejybės vardo mergaičių mokyklą. Mokslus vainikavo namų mokytojos diplomas. Per mokslo metus Gabrielė pasižymėjo kaip valinga ir stropi mokinė. Ypač jai sekėsi matematika. Ji troško toliau studijuoti universitete, bet tėvas tam nepritarė, tad grįžusi namo ji slapta ėmė mokyti mergaites, slaugė ligonius, suorganizavo net lietuviškos spaudos platinimo būrelį.

Mokslo troškulį Gabrielė malšino bitininkystės mokslu, netgi parašė knygelę apie bites. Tačiau į literatūrą atėjo po to, kai jai į rankas pateko pirmas „Varpo“ numeris. Nuo tada gimė noras pagerinti žmonių būtį. Gabrielė pradėjo rašyti į „Varpą“, mokė lietuvių jaunimą, šelpė „Žiburėlio“ mokyklą ir rūpinosi knygų leidyba.

Petkevičių namai Joniškėlyje pamažu tapo lietuvių veikėju susitikimų vieta, kur burdavosi lietuvių inteligentai ir studentai. 1889 m. Jurgis Bielinis jai pradėjo pristatinėti draudžiamą spaudą lietuvių kalba.

1894 m. periodinėje spaudoje Bitės slapyvardžiu imta skelbti grožinė kūryba. Pirmasis rašytojos kūrinys – apysaka „Vilkienė“ buvo išspausdintas „Varpe“. Ilgą laiką Gabrielė Petkevičaitė savo veiklą siejo su „Varpu“. Po Kudirkos ji tapo vyriausia redaktore. Režisavo ir mecenavo viešą lietuvių spektaklį „Amerika pirtyje“ (1899 m.).

Povilo Višinskio pastangomis 1898 m. prasidėjo kūrybinė draugystė su Žemaite, vėliau peraugusi į asmeninę. Slapyvardžiu „Dvi Moteri“ Žemaitė ir Gabrielė Petkevičaitė rašė pjeses ir komedijas: „Velnias spąstuose“, „Kaip kas išmano, taip save gano“, „Parduotoji laimė“, „Litvomanai“.

Bitė mėgo savo apysakas vadinti paveikslėliais arba fotografijomis. Ji pasakoja pirmu asmeniu, siekia publicistiškumo (priešingai Žemaitei). Dažna jos apysaka primena publicistinį vaizdelį ar straipsnelį. Ji nesigilina į atskirą konfliktą, tik kelia mintį. Nuo kitų realizmo atstovių Bitė išsiskiria aktualijų svarstymu. Žemaitė svarstymų vengė, apsiribojo rodymu. Gabrielė Petkevičaitė – Bitė laikoma intelektualinės prozos pagrindėja.

XX a. pradžia buvo jos kaip publicistės aukso amžius. Gyvendama Vilniuje Gabrielė Petkevičaitė-Bitė dirbo dienraščio „Lietuvos žinios“ redakcijoje, redagavo pirmąjį lietuvišką pasaulietinio turinio laikraštį moterims „Žibutė“. Publicistikoje svarstė įvairias socialinio, dvasinio ir ekonominio gyvenimo temas, kritikavo žmonių ydas, prietarus, skelbė humanizmo, demokratiškumo, socialinės lygybės idėjas. Taip pat priklausė „Lietuvių mokslo draugijai“, skaitė paskaitas Vilniaus visuomenei. Žurnalistinę Petkevičaitės veiklą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas.

Dar viena veiklos sritis buvo Moterų judėjimas. 1907 m. Bitė pirmininkavo steigiamajame Lietuvių moterų sąjungos suvažiavime (Žemaitė jame irgi dalyvavo).

Be literatūrinės, publicistinės veiklos, Petkevičaitė nemažai laiko skyrė tautosakos rinkimui, spausdino ją rusų žurnale „Živaja starina“. 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime.

Kūryboje Petkevičaitė pasisakė prieš modernizmą. Ji gerai įvertino Lindės Dobilo romaną „Blūdas“ už valstietijos dvasios atskleidimą.

Prasidėjus karui rašytoja grįžo į Puziniškį. Čia ji toliau mokė kaimo vaikus ir įsteigė šventadieninius kursus suaugusiems. Kad būtų naudinga žmonėms, ji baigė medicinos felčerių kursus Panevėžyje ir gydė kaimo žmones. Be to, rašė „Karo metų dienoraštį“. Reiktų paminėti, kad dienoraštinį rašymą pirmoji įvedė Šatrijos Ragana, vėliau tęsė S. Geda, J. Mekas.

1919 m. direktoriaus Juozo Balčikonio pakviesta, pradėjo mokytojauti Panevėžio gimnazijoje. Dėstė lietuvių kalbą, pasaulinės literatūros istoriją, senovės istoriją, vokiečių ir lenkų kalbas. Jausdama mokymo priemonių stygių parašė „Pasaulinės literatūros istorijos vadovėlį“. Be minėtų kūrinių Gabrielė Petkevičaitė-Bitė parašė apysakų ir apsakymų („Vilkienė“, „Dievui atkišus“, „Homo sapiens“ ir kt.).

Pablogėjus sveikatai nutraukė darbą mokykloje, bet tęsė mokymus namuose. Tuo metu rašė romaną „Ad astra“, kuris buvo išleistas 1933 metais ir atsiminimų knygą „Iš mūsų kovų ir vargų“.
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Moterų literatūra. Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė (Žemaitė)
Moterų literatūra. Lazdynų Pelėda
Moterų literatūra. Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana

„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (X dalis)

Summa summarum

„[ Sveikas, mano mielas dienorašti. Kreipiuosi į tave, nes daugiau neturiu į ką kreiptis. / Jūs, kurie skaitot šiuos žodžius, žinokit, kad esat idiotai, jei tikit, kad dienoraštį pradėjau nuoširdžiais sakiniais. Be to, jei jau skaitot, esat kalės vaikai, nes dienoraštis yra slaptas. <…> ]“ (95 p.) – tokiu ir kitais būdais romanas epizodiškai papildomas dienoraščio žanru, kuriam būdinga visai kas kita, nei romano istorijos pasakojimui (dienoraštis – kalbėjimas čia ir dabar, žinant tik tiek, kiek buvo, bet nenumanant, kas bus, tuo tarpu romanas – autoriaus absoliutų žinojimą liudijantis žanras; pradėjęs jį rašyti, pastarasis jau žino, kaip viskas baigsis). Tuo „Alfavilniaus“ pasakojimui suteikiamas dinamiškumas ir žaidybiškumas.

dienorastis-alfavilnius

Be dienoraščio žanro įterpimo, romane esama citatų iš kitų žanrų ar medijų: iš filmo „Matrica“, J. Brodskio poezijos, išnašose cituojamas net filosofijos tekstas (Žižeko apie tikrovės dykumą; tai dar kartą pagrindžia teiginį, kad ir išnašos pretenduoja būti atskiru tekstu šalia romano pasakojamosios istorijos). Prie viso to pačią didžiausią dalį užima kompiuterio užrašinės informacija – perkelta iš kompiuterio ir nukopijuota iš interneto. Visa tai realijos, kurios mažina teksto autentiškumą, verčia tekstu nepasitikėti ir sukelia klausimų virtinę apie tai, kas dvidešimt pirmajame amžiuje yra kūryba.

Išties, kūryba ir pats kūrybos malonumas ima prarasti savo reikšmę, kaip V. Klimašauskas romane ir pastebi: „Laimė – tai komunikacijų ekstazė, teigia telekomunikacijų bendrovės ir Jeanas Baudrillard’as“(90 p.) . Tai, be abejo perfrazavus labai artima ir literatūrinei kūrybai, kuri palaipsniui taps ne talento dalykas, o paprasčiausiai reprodukcijos procesas – viskas bus leistina ir reikš nieko neveikti, pakaks tik sudaryti derančių citatų rinkinį ir į visa tai pažiūrėti iš atitinkamos distancijos. Ir galiausiai tokia bus ne tik kūryba, bet apskritai viskas: „Klausimas: „Kaip klonuosime tautiečius?“ Atsakymas: „Tereikės surinkti numerį 1586 (arba bet kurį kitą).“(140 p.)

Šiaip ar taip, tenka pripažinti, kad toks literatūrinis bandymas kaip Valentino Klimašausko „Alfavilnius, arba Keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ lietuvių literatūroje yra bene pirmasis iššūkis kurti antiknygą, antiliteratūrą ir apskritai taip manipuliuojant technologijomis iš jų dargi pasijuokti (apie meninį knygos lygį šįkart nutylėsiu). Žinoma, „Alfavilnius“ dar, kaip matyti, nėra ta knyga, kibertekstas, kuris tegalėtų egzistuoti tik elektroninėje laikmenoje (kompiuteryje), bet daugelis šio teksto bruožų liudija romaną esant kibertekstu, su daugeliu jam būdingų savybių – tiek formaliųjų, tiek semantinių.

Sakyčiau, romanas daro išskirtinį estetinį poveikį, kaip ir buvo numatyta paties autoriaus.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (I dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (II dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (III dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (IV dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (V dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (VI dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (VII dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (VIII dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (IX dalis)

„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (IX dalis)

Paaiškinimai

Paaiškinimai, išnašos, nuorodos visiems įprasta prasme pirmiausiai yra knygose skaičiukais ar žvaigždutėmis pažymėtų žodžių, terminų komentarai, nukelti į lapo apačią ar suregistruoti knygos gale. Tačiau „Alfavilnius“ tokį įprastą paaiškinimų supratimą ardo.

Pirmiausia, kas visiškai nebūdinga eiliniam tekstui, – pakeičiamas paaiškinimo statusas. Romane tekstas, atsiradus komentarui, praranda savo tradicinę vietą. Pasakojimas susikeičia vietomis su išnašomis, t.y. išnašos įsiterpia į tekstą, kai kada jos tampa savarankišku tekstu, išdėstomu atskiru stulpeliu lygiagrečiai romano tekstui. Taip suardomas skaitymo linijiniškumas, o skaitytojui suteikiama pasirinkimo galimybė, kurį tekstą skaityti pirma.

Antra, pastebėtinas pačių paaiškinimų neįprastumas. Išnašų vietoje dažnu atveju atsiduria pasvarstymas, autoriaus ar personažo nuomonė apie vieną ar kitą objektą, citatų, skyrelių pavadinimų pakomentavimas, visiškai paprasto žodžio sakinyje, pavyzdžiui: „Žemiau matote mano1 atsakymą: / 1 „Mano“ šiuo, kaip ir kitais atvejais, gali reikšti bet kurio iš personažų ar skaitytojų savastį.“  aptarimas ar klausimo kėlimas:

alfavilniaus-tekstas-kibertekstas

Kad ir kokią strategiją autorius pasirenka tekstui ir nuorodoms / išnašoms / paaiškinimams sudėlioti, visu tuo pasiekiamas nepaneigiamas estetinis efektas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (I dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (II dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (III dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (IV dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (V dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (VI dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (VII dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (VIII dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (X dalis)

„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (VIII dalis)

Arba / arba

isbraukimai-tekste-alfavilnius-arba-arbaKibertekstas pagal Aarsephą apibūdina plačią tekstinės medijos kategoriją ir tuo pat metu yra perspektyva, tirianti komunikacines dinamiškų tekstų strategijas. Jomis gali būti skaitymo rizika, teksto kaip žaidimo – pasaulio – labirinto strategija, taip pat ergodiškumo statuso įvedimas, teksto linijiniškumo suardymas, pasirinkimo galimybių įvairovė ir kt.

Didžioji dalis ką tik išvardytų kiberteksto ypatybių vienaip ar kitaip tinka Valentino Klimašausko romanui. Jame itin pabrėžiama pasirinkimo galimybių įvairovė kaip tam tikras skaitymo progresas. Linijinis skaitymo procesas bandomas paneigti ne tik trūkčiojančiu pasakojimu, kuris suskaldomas į daugybę skyrių ir skyrelių, bet ir tokiais įterptiniais teksto gabaliukais, kurių skaitytojas gali neskaityti – čia yra kelios galimybės. Kartais net keliuose romano puslapiuose sakiniai yra išbraukiami horizontalia linija arba nesivarginant puslapis perbraukiamas kryžmai:

puslapiai-alfavilniaus-tekste

Vis dėlto, tai ne tik suponuoja pasirinkimo galimybę, bet, tarkim pirmasis variantas, apsunkina ir skaitymo procesą. Skaitytojas šioje romano atkarpoje, jei ryšis skaityti, privalės panaudoti neįprastas pastangas, kad galėtų „pereiti“ tekstą nuo pradžios iki pabaigos. Priešingu atveju pats romanas, praleidus tokias „neįskaitomas“ atkarpas siužeto atžvilgiu nelabai nukentės, nes išbraukti skyriai informacijos kiekiu yra mažai vertingi, tai tarsi siužeto išsišakojimai, kurie toli neveda.

Įdomu, ar tai autoriaus noras iš pagrindų keisti pasaulį ir literatūrą, šokiruoti skaitytoją, juo manipuliuoti, ar tai sąmoningas ketinimas kurti kibertekstą. Visa tai paslaptis, nors daugelis ženklų pagrindžia ir viena ir kita.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (I dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (II dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (III dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (IV dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (V dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (VI dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (VII dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (IX dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (X dalis)

„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (VII dalis)

Grandininė laiškų literatūra

laisku-literturaalfavilniusViename straipsnyje Laura Auksutytė yra išskirtinai pabrėžusi, kad „kibererdvėje kurti literatūrą lietuviai dar tik bando ir tikro kiberteksto pavyzdžių mes lyg ir neturime. Kita vertus, jau pasirodo tekstų, kurie yra kuriami kaip elektroninių laiškų su visais jų specifiniais bruožais dėlionė“ . Į tokį rašymą pretenduoja ir Valentinas Klimašauskas.

Intelektualusis romanas „Alfavilnius, arba Keisti Arnoldo Sputniko nuotykai“ yra parašytas elektroninių laiškų principu. Susidaro įspūdis, kad tai ne vieno žmogaus kūrybinis rašymo procesas, bet labiau kolektyvinis produktas. Daugiaprasmiškumo neneigia ir pats autorius, sakydamas: „Jei tik pajusdavau, kad siužetas ar personažas pasidaro suprantamas ir žinomas, t. y. neįdomus, aš nuolat jį nutraukdavau. <…> pasakojimas yra galimai kolektyvinis pasakojimas, kuris galimai prasideda nuo susirašinėjimo su spamo (arba brukalo) siuntėjais, tada jis galimai pavirsta hackerių (arba programišių) įsiveržimu į patį pasakojimą ir personažo kūrimą, dar vėliau jis pabėga nuo pradinio kūrėjo arba būna nuchakintas ne tik „planuotas“ siužetas, bet ir patys personažai“ . Remiantis Jean Baudrillard‘u, tokią realybę būtų galima vadinti antro laipsnio susimuliuota realybe* .

Akis kliūva ir už neįprasto laiškų išskyrimo, kuris šiaip jau meno kūriniams nebūdingas. Pasirinkta tęstinė laiškų siuntinėjimo grandinė, kai laiškas rašomas ne kiekvieną kartą iš naujo, o atsakant į atsiųstąjį. Taip į literatūros kūrinį ateina linijinis žymėjimas laiško pakraštyje, kur kiekviena papildoma vertikali tiesė nurodo elektroninio laiško eiliškumą, pavyzdžiui:

laisku-grandine-alfavilniaus-romane

Taigi romanas, dėliojamas iš laiškų, keičia teksto išraišką, apsunkina skaitymo procesą (nuolat reikia sekti, kas rašo, kas atrašo). Šioje vietoje nepasakytum, kad iš skaitytojo reikalaujama ypatingų pastangų suvokti susirašinėjimo sistemos subtilybes, bet dinamiškumo tekstui tikrai suteikia: laiškai – neilgos apimties žanras, todėl vienas greitai keičia kitą; romanas taip tampa trūkinėjantis, suskaidytas į mažus naratyvus, o tai itin būdinga kibererdvėje kuriamiems tekstams.

__________________________

* Baudrillard J. Simuliakrai ir simuliacija, Vilnius: Baltos lankos, 2002.

1. 2. 3. Klimašauskas V. Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai, Kaunas: Kitos knygos, 2008.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (I dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (II dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (III dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (IV dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (V dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (VI dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (VIII dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (IX dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (X dalis)