Kvintas Horacijus Flakas

Epikui Vergilijui nenusileidžia jaunesnis amžininkas lyrikas Kvintas Horacijus Flakas (65 m. pr. Kr. – 8 m. pr. Kr.) – vienas žymiausių lotynų kalba rašiusių poetų. Horacijus jaunystėje buvo respublikoniškų pažiūrų, bet vėliau rėmė naująjį režimą.

Palestinės – tai žmogus, paleistas iš vergovės už nuopelnus. Toks ir buvo Horacijaus tėvas, tapęs mokesčių rinkėju, todėl Kvintas Horacijus Flakas gavo gerą išsilavinimą, studijavo meną Atėnuose, o tapęs karo tribūnu, dalyvavo pilietiniame kare respublikos šalininkų pusėje. Po karo, kai buvo nužudytas Cezaris, o Horacijaus nuosavybė konfiskuota ir išdalyta bežemiams, Kvintas Horacijus Flakas savo pažiūras pakeitė.

Savo literatūrinę veiklą Horacijus pradėjo satyromis ir epodėmis (trumpais eilėraščiais, turiniu artimais satyroms, kurių metras jambas). Tai buvus poezija, kurioje kalbėta apie pilietinį karą, tačiau satyros nebuvo aštrios ir puolamo pobūdžio. Jose labiau girdėti nusivylimas, noras nusigręžti nuo realybės, esama skatinimo gyventi taikoje. Horacijus sprendžia filosofinius ir literatūrinius klausimus, pasakoja skaitytojui įvairius išgyventus nuotykius, netgi pamoko vengti kraštutinumų, likti „grynos širdies“ žmonėmis.

Vergilijus šį talentingą poetą supažindino su Mecenatu ir tai nulėmė Horacijaus literatūrinę karjerą. Po susitikimo su Vergilijumi pakito Horacijaus kūryba, o ryšiai su Augustu pakeitė ir jo nuostatas (Horacijus ėmė linkti prie monarchijos šalininkų). Pamažu jis tapo Augusto rūmų dainiumi. 31 – 30 m. pr. Kr. Horacijus parašė dvi satyrų knygas „Pašnekesiai“. Sekdamas Liucilijumi „Pašnekesius“ pateikė kaip piktas satyras. Čia Horacijus labiausiai pasižymėjo kaip kritiškas ir savikritiškas poetas. Satyrose kalbama apie filosofinius, socialinius dalykus, apie žmogaus nepastovumą bei likimą.

Tarp 20 – 13 m. pr. Kr. Horacijus parašė dvi laiškų knygas „Laiškai“. Laiškuose poetas reiškė savo pažiūras įvairiais literatūros klausimais, kėlė saviauklos problemas, nagrinėjo filosofinius klausimus, daug dėmesio skyrė poezijos kūrimui ir uždaviniams. Bet laiškai – tai ne traktatas, tai didaktinis darbas. Eiliuoti laiškai, kurių žymiausias yra „Laiškas Pizonams” (vėliau pavadintas „Apie poezijos meną”), kuriuo rėmėsi klasicizmo teoretikas prancūzas Nicolas Boileau-Despréaux, yra rašytas hegzametru (kaip ir visi kiti) ir skirtas tėvui ir sūnums Pizonams. Šiame laiške Horacijus, aptardamas literatūros dalykus, laikosi aukso vidurio teorijos (tai yra poeto laikysena tarp tuo metu vyravusių mokyklų – stoicizmo ir epikūrizmo – idėjų). Keliamas klausimas: ar poezija turi teikti malonumą, ar naudą. Ir atsakoma, kad nei vieno, nei kito, nes forma nieko verta be turinio. Horacijus pataria mokytis iš graikų: visur turi būti laikomasi saiko ir proporcijos. Jis teigia, kad reikia vengti kalbos įmantrybių, pasisako prieš kalbos purizmą.

Tačiau svarbiausią vietą kūryboje, paties Horacijaus nuomone, užėmė eilėraščių rinkinys „Dainos”, vėliau pavadintas „Odėmis”. „Odes“ sudaro keturios knygos, iš kurių pirmosios trys buvo paskelbtos 23 m. pr. Kr., o ketvirtoji, manoma, kad apie 17 – 13 m. pr. Kr. Tai yra labai aukšto meninio lygio kūriniai, kuriuose apdainuojama meilė ir draugystė. Trys ketvirtadaliai odžių susijusios su meile, vynu ir dainomis dievybėms. Visa tai perimta iš graikų melikos, t.y. monodinės lyrikos, kurių kūrėjais buvo Sapfo ir Alkajas. Remdamasis jais ir Pindaru, Horacijus sukūrė sudėtingai plėtojamą stilių ir panaudojo apie dvidešimt skirtingų eiliavimo būdų.

Horacijus suformulavo šaunumo idealą: jis teigė, kad idealas slypi ne kilmėj, tituluose, o asmenybės dvasinėje nepriklausomybėje. Didybė išskiria iš minios – būtent tai ir būdinga jo lyrikai. Vienintelis dalykas, ko bijoma – tai mirtis – jėga, nuo kurios visi priklausomi („Carpe diem“ – „Gyvenk šia diena“).

Horacijaus lyrika formavosi veikiama archajinės graikų lyrikos ir helenistinių epigramų sankirtoje, todėl norint geriau suprasti Horacijaus mintį, reikia remtis visa fraze.
Horacijaus kūryba, daugiausiai parašyta hegzametru, buvo labai vertinama amžininkų ir Renesanso periodu.

_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Augusto Gajaus Oktavijaus epocha
Publijus Vergilijus Maronas
Graikų lyrika
Graikų lyrikas Alkajas
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Gajus Julijus Cezaris

„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (X dalis)

Summa summarum

„[ Sveikas, mano mielas dienorašti. Kreipiuosi į tave, nes daugiau neturiu į ką kreiptis. / Jūs, kurie skaitot šiuos žodžius, žinokit, kad esat idiotai, jei tikit, kad dienoraštį pradėjau nuoširdžiais sakiniais. Be to, jei jau skaitot, esat kalės vaikai, nes dienoraštis yra slaptas. <…> ]“ (95 p.) – tokiu ir kitais būdais romanas epizodiškai papildomas dienoraščio žanru, kuriam būdinga visai kas kita, nei romano istorijos pasakojimui (dienoraštis – kalbėjimas čia ir dabar, žinant tik tiek, kiek buvo, bet nenumanant, kas bus, tuo tarpu romanas – autoriaus absoliutų žinojimą liudijantis žanras; pradėjęs jį rašyti, pastarasis jau žino, kaip viskas baigsis). Tuo „Alfavilniaus“ pasakojimui suteikiamas dinamiškumas ir žaidybiškumas.

dienorastis-alfavilnius

Be dienoraščio žanro įterpimo, romane esama citatų iš kitų žanrų ar medijų: iš filmo „Matrica“, J. Brodskio poezijos, išnašose cituojamas net filosofijos tekstas (Žižeko apie tikrovės dykumą; tai dar kartą pagrindžia teiginį, kad ir išnašos pretenduoja būti atskiru tekstu šalia romano pasakojamosios istorijos). Prie viso to pačią didžiausią dalį užima kompiuterio užrašinės informacija – perkelta iš kompiuterio ir nukopijuota iš interneto. Visa tai realijos, kurios mažina teksto autentiškumą, verčia tekstu nepasitikėti ir sukelia klausimų virtinę apie tai, kas dvidešimt pirmajame amžiuje yra kūryba.

Išties, kūryba ir pats kūrybos malonumas ima prarasti savo reikšmę, kaip V. Klimašauskas romane ir pastebi: „Laimė – tai komunikacijų ekstazė, teigia telekomunikacijų bendrovės ir Jeanas Baudrillard’as“(90 p.) . Tai, be abejo perfrazavus labai artima ir literatūrinei kūrybai, kuri palaipsniui taps ne talento dalykas, o paprasčiausiai reprodukcijos procesas – viskas bus leistina ir reikš nieko neveikti, pakaks tik sudaryti derančių citatų rinkinį ir į visa tai pažiūrėti iš atitinkamos distancijos. Ir galiausiai tokia bus ne tik kūryba, bet apskritai viskas: „Klausimas: „Kaip klonuosime tautiečius?“ Atsakymas: „Tereikės surinkti numerį 1586 (arba bet kurį kitą).“(140 p.)

Šiaip ar taip, tenka pripažinti, kad toks literatūrinis bandymas kaip Valentino Klimašausko „Alfavilnius, arba Keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ lietuvių literatūroje yra bene pirmasis iššūkis kurti antiknygą, antiliteratūrą ir apskritai taip manipuliuojant technologijomis iš jų dargi pasijuokti (apie meninį knygos lygį šįkart nutylėsiu). Žinoma, „Alfavilnius“ dar, kaip matyti, nėra ta knyga, kibertekstas, kuris tegalėtų egzistuoti tik elektroninėje laikmenoje (kompiuteryje), bet daugelis šio teksto bruožų liudija romaną esant kibertekstu, su daugeliu jam būdingų savybių – tiek formaliųjų, tiek semantinių.

Sakyčiau, romanas daro išskirtinį estetinį poveikį, kaip ir buvo numatyta paties autoriaus.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (I dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (II dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (III dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (IV dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (V dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (VI dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (VII dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (VIII dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (IX dalis)

„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (IX dalis)

Paaiškinimai

Paaiškinimai, išnašos, nuorodos visiems įprasta prasme pirmiausiai yra knygose skaičiukais ar žvaigždutėmis pažymėtų žodžių, terminų komentarai, nukelti į lapo apačią ar suregistruoti knygos gale. Tačiau „Alfavilnius“ tokį įprastą paaiškinimų supratimą ardo.

Pirmiausia, kas visiškai nebūdinga eiliniam tekstui, – pakeičiamas paaiškinimo statusas. Romane tekstas, atsiradus komentarui, praranda savo tradicinę vietą. Pasakojimas susikeičia vietomis su išnašomis, t.y. išnašos įsiterpia į tekstą, kai kada jos tampa savarankišku tekstu, išdėstomu atskiru stulpeliu lygiagrečiai romano tekstui. Taip suardomas skaitymo linijiniškumas, o skaitytojui suteikiama pasirinkimo galimybė, kurį tekstą skaityti pirma.

Antra, pastebėtinas pačių paaiškinimų neįprastumas. Išnašų vietoje dažnu atveju atsiduria pasvarstymas, autoriaus ar personažo nuomonė apie vieną ar kitą objektą, citatų, skyrelių pavadinimų pakomentavimas, visiškai paprasto žodžio sakinyje, pavyzdžiui: „Žemiau matote mano1 atsakymą: / 1 „Mano“ šiuo, kaip ir kitais atvejais, gali reikšti bet kurio iš personažų ar skaitytojų savastį.“  aptarimas ar klausimo kėlimas:

alfavilniaus-tekstas-kibertekstas

Kad ir kokią strategiją autorius pasirenka tekstui ir nuorodoms / išnašoms / paaiškinimams sudėlioti, visu tuo pasiekiamas nepaneigiamas estetinis efektas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (I dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (II dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (III dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (IV dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (V dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (VI dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (VII dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (VIII dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (X dalis)

„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (VIII dalis)

Arba / arba

isbraukimai-tekste-alfavilnius-arba-arbaKibertekstas pagal Aarsephą apibūdina plačią tekstinės medijos kategoriją ir tuo pat metu yra perspektyva, tirianti komunikacines dinamiškų tekstų strategijas. Jomis gali būti skaitymo rizika, teksto kaip žaidimo – pasaulio – labirinto strategija, taip pat ergodiškumo statuso įvedimas, teksto linijiniškumo suardymas, pasirinkimo galimybių įvairovė ir kt.

Didžioji dalis ką tik išvardytų kiberteksto ypatybių vienaip ar kitaip tinka Valentino Klimašausko romanui. Jame itin pabrėžiama pasirinkimo galimybių įvairovė kaip tam tikras skaitymo progresas. Linijinis skaitymo procesas bandomas paneigti ne tik trūkčiojančiu pasakojimu, kuris suskaldomas į daugybę skyrių ir skyrelių, bet ir tokiais įterptiniais teksto gabaliukais, kurių skaitytojas gali neskaityti – čia yra kelios galimybės. Kartais net keliuose romano puslapiuose sakiniai yra išbraukiami horizontalia linija arba nesivarginant puslapis perbraukiamas kryžmai:

puslapiai-alfavilniaus-tekste

Vis dėlto, tai ne tik suponuoja pasirinkimo galimybę, bet, tarkim pirmasis variantas, apsunkina ir skaitymo procesą. Skaitytojas šioje romano atkarpoje, jei ryšis skaityti, privalės panaudoti neįprastas pastangas, kad galėtų „pereiti“ tekstą nuo pradžios iki pabaigos. Priešingu atveju pats romanas, praleidus tokias „neįskaitomas“ atkarpas siužeto atžvilgiu nelabai nukentės, nes išbraukti skyriai informacijos kiekiu yra mažai vertingi, tai tarsi siužeto išsišakojimai, kurie toli neveda.

Įdomu, ar tai autoriaus noras iš pagrindų keisti pasaulį ir literatūrą, šokiruoti skaitytoją, juo manipuliuoti, ar tai sąmoningas ketinimas kurti kibertekstą. Visa tai paslaptis, nors daugelis ženklų pagrindžia ir viena ir kita.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (I dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (II dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (III dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (IV dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (V dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (VI dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (VII dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (IX dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (X dalis)

„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (VII dalis)

Grandininė laiškų literatūra

laisku-literturaalfavilniusViename straipsnyje Laura Auksutytė yra išskirtinai pabrėžusi, kad „kibererdvėje kurti literatūrą lietuviai dar tik bando ir tikro kiberteksto pavyzdžių mes lyg ir neturime. Kita vertus, jau pasirodo tekstų, kurie yra kuriami kaip elektroninių laiškų su visais jų specifiniais bruožais dėlionė“ . Į tokį rašymą pretenduoja ir Valentinas Klimašauskas.

Intelektualusis romanas „Alfavilnius, arba Keisti Arnoldo Sputniko nuotykai“ yra parašytas elektroninių laiškų principu. Susidaro įspūdis, kad tai ne vieno žmogaus kūrybinis rašymo procesas, bet labiau kolektyvinis produktas. Daugiaprasmiškumo neneigia ir pats autorius, sakydamas: „Jei tik pajusdavau, kad siužetas ar personažas pasidaro suprantamas ir žinomas, t. y. neįdomus, aš nuolat jį nutraukdavau. <…> pasakojimas yra galimai kolektyvinis pasakojimas, kuris galimai prasideda nuo susirašinėjimo su spamo (arba brukalo) siuntėjais, tada jis galimai pavirsta hackerių (arba programišių) įsiveržimu į patį pasakojimą ir personažo kūrimą, dar vėliau jis pabėga nuo pradinio kūrėjo arba būna nuchakintas ne tik „planuotas“ siužetas, bet ir patys personažai“ . Remiantis Jean Baudrillard‘u, tokią realybę būtų galima vadinti antro laipsnio susimuliuota realybe* .

Akis kliūva ir už neįprasto laiškų išskyrimo, kuris šiaip jau meno kūriniams nebūdingas. Pasirinkta tęstinė laiškų siuntinėjimo grandinė, kai laiškas rašomas ne kiekvieną kartą iš naujo, o atsakant į atsiųstąjį. Taip į literatūros kūrinį ateina linijinis žymėjimas laiško pakraštyje, kur kiekviena papildoma vertikali tiesė nurodo elektroninio laiško eiliškumą, pavyzdžiui:

laisku-grandine-alfavilniaus-romane

Taigi romanas, dėliojamas iš laiškų, keičia teksto išraišką, apsunkina skaitymo procesą (nuolat reikia sekti, kas rašo, kas atrašo). Šioje vietoje nepasakytum, kad iš skaitytojo reikalaujama ypatingų pastangų suvokti susirašinėjimo sistemos subtilybes, bet dinamiškumo tekstui tikrai suteikia: laiškai – neilgos apimties žanras, todėl vienas greitai keičia kitą; romanas taip tampa trūkinėjantis, suskaidytas į mažus naratyvus, o tai itin būdinga kibererdvėje kuriamiems tekstams.

__________________________

* Baudrillard J. Simuliakrai ir simuliacija, Vilnius: Baltos lankos, 2002.

1. 2. 3. Klimašauskas V. Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai, Kaunas: Kitos knygos, 2008.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (I dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (II dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (III dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (IV dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (V dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (VI dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (VIII dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (IX dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (X dalis)