„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (VI dalis)

[*****STARTING OPERATION:*****] (II skyrius: tęsinys)

Kitoks yra antrasis pranešimas iš kompiuterio užrašinės (97 puslapis), panašesnis į programos atnaujinimą iš interneto* . Iš tikrųjų, vėliau randamų „Error message‘ų“ inkliuzai verčia manyti, kad prieš tai įsirašyta programa nėra tobula, ją nuolat reikia atnaujinti, tobulinti. Su lig tokiais programos atnaujinimo įrašais ir klaidingais pranešimais apie įrašytos programos klaidas paralelei pasakojama Arnoldo Sputniko gyvenimo istorija, kuri, kaip matyti, taip pat pilna tam tikrų „klaidingų įvykių“, kuriuos neva reiktų taisyti. Taigi, nors kompiuteriu kuriama istorija palieka užuominą ir į realybę, tačiau centre yra susimuliuota nauja realybė, kuriama e-paštu siuntinėjamais laiškais.

Galima būtų įtarti, kad kartais tokie intarpai tekste nieko nereiškia, kaip tik tai, jog kartais skaitytojui būtų priminta apie kitos medijos dalyvavimą. Tokias abejones kelia tarkim 87** – 88***, 136 – 137****, 156 – 157***** puslapiuose pateiktos windows operacinės sistemos komandos ir bibliotekų aprašymas (biblioteka – tai funkcijų rinkinys), kurie tiesiogiai perimti iš internetinių svetainių, dažnu atveju šį tą pakeičiant****** , bent neturi jokių sąsajų tose vietose su pačiu romano tekstu.

Reikia pripažinti, kad „Alfavilniaus internetu“ daugeliu atveju yra žaidžiama, manipuliuojama, pamirštant sieti su konkrečia romano vieta ir veikėjais. Tampa neaišku, kam tada to reikia. Peršasi išvada, kad gali būti postmodernus žaidimas arba tiesiog skaitmeninių technologijų įsigalėjimo literatūroje konstatavimas, kas visiškai anot Marshallo McLuhano įmanoma: „jeigu vienąsyk kokia nors nauja technologija įsiskverbia į visuomenę ji pripildo kiekvieną tos visuomenės instituciją. Taigi nauja technologija yra revoliucinis veiksnys.“  Kita vertus, informacines technologijas išmanantis skaitytojas gali susidaryti įspūdį, kad klaidų pranešimais yra kuriama gal net atskira, antroji fabula, persidengianti su tikruoju pasakojimu.

Tokie veiksniai, be abejo, keičia literatūrinę kūrybą. Jie jau rodo pastangas ir tam tikrą maišto potencialą, kurio vis dar trūksta lietuvių literatūrai. Kita vertus per tokį rašymą tarsi suartėja dvi skirtingos medijos: kompiuteris ir literatūra. Jie vienas kitą papildo ir kuria naujas prasmes. Be to, pasikeičia paties teksto kaip tokio supratimas, jis tampa kitokios išraiškos ir kalbos informacija.

Tai veikia ir skaitytoją, kuris nuolat priverstas rinktis tarp skaitymo ar praleidimo. Tekstas, tapęs toks įvairus, pretenduoja užimti kiberteksto vietą, o skaitytoją paversti žaidėju, turinčiu sutelkti visas netrivialias pastangas ir išsiaiškinti kiekvieną teksto gabaliuką. Priešingu atveju, jam nuolat bus priminta apie „kelius, kuriais nekeliavo, apie balsus, kurių neišgirdo.“  „Alfavilniaus“ tekstas leidžia romaną laikyti kibertekstu ir dėl kitų dalykų. Remiantis Aarsephu, kuris teigia, jog „bandymas pažinti kibertekstą yra asmeninės improvizacijos investicija“ , reiktų itin akcentuoti tai, kad skaitymas gali tampi ne tik draugyste, bet ir nesėkme. „Alfavilniuje“ tai netgi labai tikėtina. Romanas iš skaitytojo pareikalauja pastangų, kurios, kaip jau buvo aptarta, kartais gali būti ir visai nevaisingos.

Apibendrinant galima sakyti, kad romane pateiktieji užrašinės duomenys be išimčių veikia skaitytoją, kuria intertekstualumą, fragmentuoja pasakojimą, jį šiek tiek ardo ir daro procedūrinį. Bet neįmanoma nepastebėti, kad tokiu būdu kuriamas ir papildomas literatūros tektas kelia nepasitikėjimą. Šia prasme iškyla grėsmė kūrybos procesui – „Netrukus kūryba reikš nieko neveikti“.

__________________________

* Toks atnaujinimas iš tikrųjų vyksta realiai. Autorius neatsitiktinai pranešimą nukopijuoja iš internetinio žiniatinklio adresu http://74.125.39.104/search?q=cache:Wtme-ic8C3gJ:www.vistaheads.com/forums/microsoft-publicwindows update/187539-re-kb893803-error-code0x80070005.html+%221.062:+Starting+AnalyzeComponents%22&hl=lt&ct =clnk&cd=1&gl=lt (pradžia – žalias tektas). Yra ir kai kurių pakeitimų (jų priežastys neaiškios – gal dėl to, kad nebūtų apkaltintas plagiatu, arba meniniais tikslais). Pakeista „0.734: C:\MAINFRAME\SoftwareDistribution \Download\71a994314faa34c74b73fcac7756eea1\update\update.exe (version 6.2.29.0)“ eilutė. Galima tik spėti, kad taip menininkas užprogramuoja kitą programos klaidą, kurią vėl taisys tolimesniame pasakojime.

** 87 – asis psl.: kompiuteryje yra fiksuojamas pranešimas apie klaidą („:\source\build\lib\buildapp.py:473: DeprecationWarning: raising a string exception is deprecated raise err.error, Computer bug foun….obtaining permission / – [#-00000118][2006-11-22 14:36:49][2388][ERROR] : — Build System / – Error“) -, kur netgi pats pranešimas yra su klaida – tokio užrašo kaip „Computer bug“ apskritai nėra. Šioje vietoje turėtų būti bent jau „Computer bug found“. Dar toliau fiksuojamas apskritai sistemos procesas („Service state is now SERVICE_RUNNING / Service state is now SERVICE_STOP_PENDING“) – bandoma iš naujo prisijungti prie sistemos ir atlikti darbus.

*** 88 – ajame puslapyje tiesiog aprašomi programos „failai“, kurie niekaip nesisieja su romano tekstu. Paskutinė eilutė 88 puslapyje „<Bug neutrolized/>Native_v2.0.50727_32\Accessibility\bf98eb84a985284 ca048b4f33d8c6422“ praneša apie klaidos pašalinimą.

**** 136 – 137 puslapiuose WORKGROUP pakeičiama į ALFA, P42GH – į STUDIO. Žodžiu, keičiami tik vardai, kurie galėtų atspindėti, pavyzdžiui,  romano pavadinimą.

***** 156 – 157 puslapiuose rodoma, kad vyksta programos įrašymas, skirtas atgaliniam vartotojo bendravimui su programos kūrėju.

Žurnalo PLAYBOY interviu su Marshallu McLuhanu

Aarsethas J. Kibertekstas: Perspektyvos Ergodinei literatūrai (Įžanginis skyrius „Knyga ir labirintas“). Johns Hopkins University Press, 1997. (http://129.177.211.69/cybertext/Ergodic.html )

****** Learn Windows XP Professional in 15 Minutes a Week: Troubleshooting the Windows XP Professional Setup (88 puslapio turinys), http://kb.mozillazine. org/Quality Feedback_Agent  (156 – 157 puslapių turinys).

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (I dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (II dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (III dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (IV dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (V dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (VII dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (VIII dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (IX dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (X dalis)

„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (V dalis)

[*****STARTING OPERATION:*****] (I skyrius)

starting-operation„Visos medijos nuo fonetinio alfabeto iki kompiuterio yra žmogaus tęsiniai, kurie
sukelia jame esminius bei ilgalaikius pokyčius ir keičia jo aplinką“,− teigia Marshallas
McLuhanas knygoje „Kaip suprasti medijas. Žmogaus
tęsiniai“ (2003), viename iš pokalbių pažymėjo medijų metafizikas.  Tai visiškai suprantama: juk visuomenė dabar jau atsidūrė antrajame medijos amžiuje, kur realybė tapo daugialytė, o elektroninė medija, užvaldžius didžiąją mūsų laiko dalį, įsiveržė ne tik į mūsų sąmonę, bet ir literatūros kūrinius. Kai per maža tapo vartoti vien elektroninės medijos terminus, sąvokas (dabar jos taikomos jau ir paprasčiausioms gyvenimiškoms situacijoms bei buičiai), atėjo laikas į literatūrą įterpti pačią mediją.

„Alfavilniuje“ panašiu principu atsiranda vadinamieji „logai“ – užrašinės kompiuterio atmintyje – tiksliau, jų ištraukos kaip tam tikra istorijos kūrimo priemonė. Apie šiuos tik paprastai kompiuterio administratoriams arba programuotojams iškalbingus intarpus norėtųsi kalbėti plačiau: pirmiausia tai, ką daugelis jų reiškia, kaip siejasi su visu romanu, kam to reikia (o gal būtina?), ir galiausiai – kaip visa tai keičia mūsų literatūrą ir veikia skaitytoją.

Eilinis „knygos vartotojas“, paėmęs romaną į rankas ir pradėjęs skaityti, tikriausiai susidurs su dilema – praleisti ar išsiaiškinti, koks už viso to slypi autoriaus sumanymas. Bet kuriuo atveju teksto siužetas, regis, nenukentėtų. Pasirinkus pirmąjį romano skaitymo būdą būtinas atmetimas praleidžiant nesuprantamus „hieroglifus“ ir skaitant toliau. Romanas tokiu atveju mums pasakotų tik tiek, kad elektroniniu paštu siuntinėjamais laiškais yra kuriamas kolektyvinis laiškų romanas apie pirmąjį kiborgą, kurio gyvenimo kredo – „Klubai, klubai, klubai, perkiesi drabužius, vartai žurnalus, renkiesi didžėjus, draugai tavęs laukia bare, išgeriate, pasipasakojate apie naujausias drauges, atsipalaiduojate, taksi, tada klubai, ecstazy…“ (81 p.) – atspindi aplinką ir brukamas pramogų diktatūros ir ultramodernios ideologijas bei robotizacijos procesus.

Visai kitoks skaitymo kelias – kompiuterio sistemos pranešimų šifravimas. Šie pranešimai savo žanrinėmis formomis ir temomis ne tik kad papildo siužetą, bet ir padeda suvokti kai kuriuos Arnoldo Sputniko susimuliuotos realybės dėsnius. Romanas praktiškai ir pradedamas vienu iš tokių pranešimų (paprastiems vartotojams šie duomenys paprastai nematomi), kuris reikštų, jog yra „paleidžiamas“ InstallWizard programos įrašymo vedlys (tolesni vartotojo žingsniai tiesiog rodo, kad yra metamos automatinio programos parametrų nustatymo lentelės, o vartotojas spaudžia klavišus „next“ ir „finish“, kol programa tampa įrašyta ir ima veikti) ir pradedamas rašyti romanas: „Niekada nežinai, kada ji (pradžia) prasideda“. Šioje vietoje randasi daugiaprasmiškumas, kuris, pasak autoriaus, yra „labai svarbi šio romano dimensija.“.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (I dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (II dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (III dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (IV dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (VI dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (VII dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (VIII dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (IX dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (X dalis)

„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (IV dalis)

Литовский дивертисмент / Lietuviškas divertismentas

lietuviskas-divertismentasNepaisant prieš poeziją pateikiamos William S. Burroughs‘o citatos „Niekas nėra tiesa. Viskas yra leistina.“, kuri nuskamba kaip savotiškas viso romano lozungas, keliaujant puslapiais į priekį, randamas Josifo Brodskio eilėraštis „Литовский дивертисмент“, skirtas Tomui Venclovai, ir pretenduojantis tapti dubliuota romano pradžia. Dubliuota, nes esama ir lietuviško eilėraščio varianto.

Kas tuo norima pasakyti, nesunkiai nuspėjama. Čia visgi dėmesį vertėtų kreipti į semantiką, o ne į pradžios konstravimo principą. Šiuo atžvilgiu tai būtų pirmasis minusas autoriui, kurio intencija buvus kurti kitokį pasakojimą. Literatūros istorijoje žinomas ne vienas atvejis, kai tekstai vienas šalia kito pateikiami keliomis kalbomis. Tokio rašymo pateisinimas tik vienas – įvairovės dėlei į romaną įterptas ir poezijos tekstas.

intarpai-is-programvimo-kalbos

Kalbant apskritai apie kelių kalbų pavartojimą tekste, reiktų skirti vieną tikrai labai naują ir neįprastą atvejį – programavimo kalbos NET intarpus. Ši kalba kiek neįprasta savo vartojimo sfera  (kompiuterija), ribojanti romano skaitymą tų, kurie šios kalbos neišmano.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (I dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (II dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (III dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (V dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (VI dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (VII dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (VIII dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (IX dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (X dalis)

„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (III dalis)

Knygos prekinė išvaizda

alfavilnius-tikrasis-virselisRomanas „Alfavilnius“ prasideda nuo vidurio – ten ir pasibaigia. Knygos viršeliais tapo paprasti puslapiai, tiesa, vos vos storesni. Tai, jog tikrasis knygos viršelis atsidūrė knygos viduje – nėra spaustuvės klaida, kaip pats autorius teigė, tai sąmoningas naujojo pasakojimo konstravimo būdas; „viskas turi tarnauti ir kaip „įprastai“ perskaitomas tekstas, ir kaip kažko kito – didesnio ar mažesnio – metafora.

Reikia pripažinti, jog toks pradžios perkėlimas į knygos vidurį sukelia tam tikrą skaitymo neįprastumą, tačiau tai nėra vientiso teksto ardomasis principas. Romanas šia prasme vis dar išlieka linijinis. Linijinis jis dar ir todėl, kad skaitymas prasmingas tik nuo pradžios, nes romanas išlaiko siužetą įprasta šio žodžio prasme (t.y., kada jis nesutampa su fabula). Kita vertus, taip žaidžiama su skaitytoju, kuris priverčiamas atsiversti knygą nuo 81 – ojo puslapio (viršelio) iki pirmojo, kuris yra beveik knygos viduryje, kad pasakojamoji istorija taptų prasminga. Taigi iš dalies tekstas pareikalauja iš skaitytojo netrivialių pastangų, kurios pagal Aarsephą yra būtinos ergodinei* literatūrai.

__________________________

* Tai iš fizikos pasiskolintas terminas, kurį J. Aarsephas vartoja kad paaiškintų skaitytojo neįprastas pastangas, kurių reikia, kad jis pereitų tekstą, t.y., nepakanka vien judinti akis ir periodiškai ar sutartinai versti puslapius. Ergodiškumas [gr. ergon – darbas + hodos – kelias].

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (I dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (II dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (IV dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (V dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (VI dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (VII dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (VIII dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (IX dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (X dalis)

„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (II dalis)

Niekas nėra tiesa. Viskas yra leistina.

Valentinas Klimašauskas, paklaustas ar ne per daug sau leidžia parašydamas tokį romaną, ir ar viskas yra leistina, teigė, jog „Leistina yra viskas, nes kalba, gramatika ir visas mūsų mąstymas apie pasaulį yra paremtas metaforomis, o metaforų cenzūruoti nereikėtų, nebent norisi gyventi musulmoniškoje ir totalitarinėje valstybėje.“ Tenka sutikti – pasaulis tikrai netobulas, nes apie tai mus kas dieną informuoja visos žiniasklaidos priemonės, taip pat ir literatūra. Taigi, kas romane yra ta netiesa, apie kurią tiek kalbama, ir ką sau leidžia autorius, kad tekstas tampa toks neįprastas?

Technologijų amžiuje net ir literatūra nelieka nuošalyje kaip atskira nepajudinama sritis. Į ją perkeliama daugybė tų dalykų, kurie būdingi visiškai kitoms medijoms, t.y. hiper – nuorodos, hiper – išnašos, internetiniai komentarai, turėję įtakos „Alfavilniaus“ stiliui bei kompozicijai. Čia, be abejo, svarbios ir laisvės paieškos. „Alfavilnius“ nėra visa griaunanti knyga, tačiau joje vietomis susikeičia pradžia ir pabaiga, tekstas ir išnašos, o tarp jų vis įsiterpia kompiuterinės komandos. Ir čia dar ne viskas. Kai kurie puslapiai knygoje perbraukti, sakiniai ir skyriai – išbraukti tiesia linija. Taigi galima prielaida, kad tokia knyga, toks komunikacinėmis technologijomis kuriamas ir perduodamas tekstinis pranešimas, regis, gali pretenduoti į kibertekstą. Šių straipsnių tikslas ir bus apžvelgti visa, kas leistų romaną laikyti kibertekstualiu ar įrodytų jo ergodiškumą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (I dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (III dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (IV dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (V dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (VI dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (VII dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (VIII dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (IX dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (X dalis)