„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (V dalis)

[*****STARTING OPERATION:*****] (I skyrius)

starting-operation„Visos medijos nuo fonetinio alfabeto iki kompiuterio yra žmogaus tęsiniai, kurie
sukelia jame esminius bei ilgalaikius pokyčius ir keičia jo aplinką“,− teigia Marshallas
McLuhanas knygoje „Kaip suprasti medijas. Žmogaus
tęsiniai” (2003), viename iš pokalbių pažymėjo medijų metafizikas.  Tai visiškai suprantama: juk visuomenė dabar jau atsidūrė antrajame medijos amžiuje, kur realybė tapo daugialytė, o elektroninė medija, užvaldžius didžiąją mūsų laiko dalį, įsiveržė ne tik į mūsų sąmonę, bet ir literatūros kūrinius. Kai per maža tapo vartoti vien elektroninės medijos terminus, sąvokas (dabar jos taikomos jau ir paprasčiausioms gyvenimiškoms situacijoms bei buičiai), atėjo laikas į literatūrą įterpti pačią mediją.

„Alfavilniuje“ panašiu principu atsiranda vadinamieji „logai“ – užrašinės kompiuterio atmintyje – tiksliau, jų ištraukos kaip tam tikra istorijos kūrimo priemonė. Apie šiuos tik paprastai kompiuterio administratoriams arba programuotojams iškalbingus intarpus norėtųsi kalbėti plačiau: pirmiausia tai, ką daugelis jų reiškia, kaip siejasi su visu romanu, kam to reikia (o gal būtina?), ir galiausiai – kaip visa tai keičia mūsų literatūrą ir veikia skaitytoją.

Eilinis „knygos vartotojas“, paėmęs romaną į rankas ir pradėjęs skaityti, tikriausiai susidurs su dilema – praleisti ar išsiaiškinti, koks už viso to slypi autoriaus sumanymas. Bet kuriuo atveju teksto siužetas, regis, nenukentėtų. Pasirinkus pirmąjį romano skaitymo būdą būtinas atmetimas praleidžiant nesuprantamus „hieroglifus“ ir skaitant toliau. Romanas tokiu atveju mums pasakotų tik tiek, kad elektroniniu paštu siuntinėjamais laiškais yra kuriamas kolektyvinis laiškų romanas apie pirmąjį kiborgą, kurio gyvenimo kredo – „Klubai, klubai, klubai, perkiesi drabužius, vartai žurnalus, renkiesi didžėjus, draugai tavęs laukia bare, išgeriate, pasipasakojate apie naujausias drauges, atsipalaiduojate, taksi, tada klubai, ecstazy…“ (81 p.) – atspindi aplinką ir brukamas pramogų diktatūros ir ultramodernios ideologijas bei robotizacijos procesus.

Visai kitoks skaitymo kelias – kompiuterio sistemos pranešimų šifravimas. Šie pranešimai savo žanrinėmis formomis ir temomis ne tik kad papildo siužetą, bet ir padeda suvokti kai kuriuos Arnoldo Sputniko susimuliuotos realybės dėsnius. Romanas praktiškai ir pradedamas vienu iš tokių pranešimų (paprastiems vartotojams šie duomenys paprastai nematomi), kuris reikštų, jog yra „paleidžiamas“ InstallWizard programos įrašymo vedlys (tolesni vartotojo žingsniai tiesiog rodo, kad yra metamos automatinio programos parametrų nustatymo lentelės, o vartotojas spaudžia klavišus „next“ ir „finish“, kol programa tampa įrašyta ir ima veikti) ir pradedamas rašyti romanas: „Niekada nežinai, kada ji (pradžia) prasideda“. Šioje vietoje randasi daugiaprasmiškumas, kuris, pasak autoriaus, yra „labai svarbi šio romano dimensija.“.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (I dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (II dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (III dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (IV dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (VI dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (VII dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (VIII dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (IX dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (X dalis)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *