Moterų literatūra. Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana

Marija Pečkauskaitė, žinoma Šatrijos Raganos slapyvardžiu, gimė 1877 m. vasario 24 d. Medingėnų dvare, Telšių apskrityje, lenkiškos kultūros bajorų šeimoje. Ji yra XX a. Lietuvos tautinio atgimimo ir nepriklausomybės pradžios rašytoja romantikė, pedagogė, didžiosios moterų literatūros bangos dalis, krikščioniškos asmenybės ugdytoja. Rašytoja žinoma kaip idealistinės – romantinės pasaulėjautos kūrėja.

Marija Pečkauskaitė yra kilusi iš Žemaitijos bajorų. Ji augo Užvenčio dvare, svarbioje „senojo dvaro“ vaizdų erdvėje. Augo ne viena, turėjo du brolius, tačiau jie anksti mirė. Marija iš pradžių buvo mokyta namuose, vėliau pas Povilą Višinskį. Taigi, dvaro aplinkoje susitiko ne tik su Povilu Višinskiu, bet ir su Žemaite.

Būsima rašytoja mokslus tęsė Peterburgo Šv. Kotrynos gimnazijoje, baigė bitininkystės kursus Varšuvoje. Grįžus į Lietuvą gyveno įvairiuose miestuose, uždarbiavo privačiomis pamokomis. Gavus „Motinėlės “ stipendiją vyko studijuoti į Šveicariją, o grįžus vadovavo knygynui Vilniuje. Nuo 1909 – 1915 metų mokytojavo Marijampolės „Žiburio“ mergaičių progimnazijoje, o po to įsikūrė Židikuose. Ją kaip ir Žemaitę kūrybai paskatino Povilas Višinskis.

Iš pradžių Pečkauskaitė rašė lenkiškai, P. Višinskis kūrinius vertė ir spausdino „Varpe“ bei „Ūkininke“ Šatrijos Raganos slapyvardžiu. Slapyvardis siejamas su apylinkėmis, kuriose augo Marija, ir Šatrijos kalnu bei jo senaisiais padavimais. Jos šeimoje visi kalbėjo lenkų kalba, tačiau padedama Povilo Višinskio (susirašinėdama laiškais, bendraudama), mokėsi lietuvių kalbos. Vėliau Marija pradėjo rašyti lietuviškai ir spausdinti kūrinius įvairiuose laikraščiuose bei žurnaluose. Šatrijos Raganai įtakos turėjo ir Vaižgantas.

Marija mėgo muziką, pati net skambino fortepijonu. Apskritai Marijai Pečkauskaitei rašymo galimybė atsivėrė labai anksti – 1892 m., penkioliktus metus eidama, ji pradėjo bandyti plunksną, o jau 1896 metais debiutavo „Varpe“ su „Margais paveikslėliais“.

Šatrijos Ragana, kaip jau buvo minėta, dirbo mokytoja. Mokė namuose ir mokyklose, daug dirbo visuomenės labui. Mokydama siekė įgyvendinti savo idealus: tikėjo, kad žmogus gali tobulėti, kad jį reikia ugdyti gražiais pavyzdžiais. Svarbiausias dalykas – kad ji gyveno taip, kaip mokė kitus.

Debiutavusi su apsakymu „Margi paveikslėliai“, kur ryškėjo būdinga rašytojos asmenybės nuostata: įsipareigojimas liaudžiai. Šatrijos Ragana dar parašė apysakas „Viktutė“ (1903 m.), „Vincas Stonis“ (1906 m.), „Sename dvare“ (1922 m.), apsakymus „Dėl ko tavęs čia nėra?“ (1924 m.), „Irkos tragedija“ (1924 m.), „Sulaukė“ (1906 m.), „Mėlynoji mergelė“ (1925 m.).

Kūryboje Šatrijos Ragana išsiskiria intelektualumu, sentimentalumu ir siekiu atskleisti vidinį vyksmą. Taip pat jai būdingas polinkis į romantizmą, nors galima rasti ir modernistinio meno apraiškų. Ji – intymaus pasakojimo pradininkė. Kartu su Jonu Biliūnu Šatrijos Ragana žymi naują lietuvių literatūros pakopą: intymesnį ir įvairesnį pasakojimą, sudėtingesnius žmonių charakterius. Pagal tai ji yra gretinama ir su I. Šeiniumi. Jos kūryba kalba apie žmogaus gyvenimą, atsitikimus, žmogaus galimybes. Kūryboje labiau akcentuojamas atskiras žmogus.

Rašytojos idealas – taurus, gyvenąs ne vien sau, pabrėžtinai religingas individas. Šatrijos Ragana katalikybės neironizuoja. Pasak jos, „tikėjimas gali įveikti blogį.“ Kartais Š. Ragana dar vadinama katalikiškiausia lietuvių rašytoja ir yra įdomi kaip bajoriškos – dvariškos nuotaikos kūrėja. Dėl to jos apsakymų ir apysakų herojai globoja našlaičius, lanko ligonius, stengiasi mylėti žmones ne žodžiais, o darbais. Savo kūriniuose rašytoja aukštino veiklius, ištvermingus, sumanius, kitiems padedančius ir pasiaukojančius personažus. Jos kūrybos centrą sudaro ne socialinės skriaudos, išnaudojimo bei tamsos vaizdai, o liaudies išminties, dvasinės brandos, mokslo ir šviesos teigimas.

Kūriniuose pasakojama pirmuoju asmeniu, dienoraščio forma, užrašais, praeities ir dabarties laiko sampynomis, atviro, bet estetiško jausmo kalba. Vidinį žmogaus pasaulį Š. Ragana vaizdavo muzikos ir gamtos paralelėmis. Rašytoja sukūrė augančios moters paveikslą – nuo savitai pasaulį matančios mažos mergaitės (Irutės, Irkos, Irusės) iki į savarankišką gyvenimą žengiančios ir jo prasmės ieškančios mergaitės (Viktutės), iki savo žydėjimą pasiekusios moters (mamatė Marija) ir iki senų moterų.

Vyriškumo mokykla atskleista apysakoje „Vincas Stonis“.
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Moterų literatūra. Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė (Žemaitė)
Moterų literatūra. Lazdynų Pelėda
Moterų literatūra. Gabrielė Petkevičaitė – Bitė

Moterų literatūra. Gabrielė Petkevičaitė – Bitė

Gabrielė Petkevičaitė – Bitė (1861 m. kovo 18 d. Puziniškio dvare prie Smilgių – 1943 m. birželio 14 d. Panevėžyje) – Lietuvos rašytoja, publicistė, visuomenės bei politinė veikėja gimė inteligentų bajorų šeimoje, kurioje iš mažumės buvo įdiegtas tolerantiškas ir demokratiškas požiūris į pasaulį ir kitus žmones.

Vaikų auklėjimu ir mokymu šeimoje rūpinosi tėvas – jiems buvo samdomi namų mokytojai. Gabrielę dvejus metus (1866-68 m.) mokė žinomas lietuvių kalbininkas ir žurnalistas Laurynas Ivinskis, likęs G. Petkevičaitės – Bitės atmintyje iki pat jos mirties. 1873 m. Petkevičaitė įstojo į privačią Mintaujos Dorotėjos mergaičių mokyklą, kurią baigus įstojo į Mintaujos aukštesniąją Trejybės vardo mergaičių mokyklą. Mokslus vainikavo namų mokytojos diplomas. Per mokslo metus Gabrielė pasižymėjo kaip valinga ir stropi mokinė. Ypač jai sekėsi matematika. Ji troško toliau studijuoti universitete, bet tėvas tam nepritarė, tad grįžusi namo ji slapta ėmė mokyti mergaites, slaugė ligonius, suorganizavo net lietuviškos spaudos platinimo būrelį.

Mokslo troškulį Gabrielė malšino bitininkystės mokslu, netgi parašė knygelę apie bites. Tačiau į literatūrą atėjo po to, kai jai į rankas pateko pirmas „Varpo“ numeris. Nuo tada gimė noras pagerinti žmonių būtį. Gabrielė pradėjo rašyti į „Varpą“, mokė lietuvių jaunimą, šelpė „Žiburėlio“ mokyklą ir rūpinosi knygų leidyba.

Petkevičių namai Joniškėlyje pamažu tapo lietuvių veikėju susitikimų vieta, kur burdavosi lietuvių inteligentai ir studentai. 1889 m. Jurgis Bielinis jai pradėjo pristatinėti draudžiamą spaudą lietuvių kalba.

1894 m. periodinėje spaudoje Bitės slapyvardžiu imta skelbti grožinė kūryba. Pirmasis rašytojos kūrinys – apysaka „Vilkienė“ buvo išspausdintas „Varpe“. Ilgą laiką Gabrielė Petkevičaitė savo veiklą siejo su „Varpu“. Po Kudirkos ji tapo vyriausia redaktore. Režisavo ir mecenavo viešą lietuvių spektaklį „Amerika pirtyje“ (1899 m.).

Povilo Višinskio pastangomis 1898 m. prasidėjo kūrybinė draugystė su Žemaite, vėliau peraugusi į asmeninę. Slapyvardžiu „Dvi Moteri“ Žemaitė ir Gabrielė Petkevičaitė rašė pjeses ir komedijas: „Velnias spąstuose“, „Kaip kas išmano, taip save gano“, „Parduotoji laimė“, „Litvomanai“.

Bitė mėgo savo apysakas vadinti paveikslėliais arba fotografijomis. Ji pasakoja pirmu asmeniu, siekia publicistiškumo (priešingai Žemaitei). Dažna jos apysaka primena publicistinį vaizdelį ar straipsnelį. Ji nesigilina į atskirą konfliktą, tik kelia mintį. Nuo kitų realizmo atstovių Bitė išsiskiria aktualijų svarstymu. Žemaitė svarstymų vengė, apsiribojo rodymu. Gabrielė Petkevičaitė – Bitė laikoma intelektualinės prozos pagrindėja.

XX a. pradžia buvo jos kaip publicistės aukso amžius. Gyvendama Vilniuje Gabrielė Petkevičaitė-Bitė dirbo dienraščio „Lietuvos žinios“ redakcijoje, redagavo pirmąjį lietuvišką pasaulietinio turinio laikraštį moterims „Žibutė“. Publicistikoje svarstė įvairias socialinio, dvasinio ir ekonominio gyvenimo temas, kritikavo žmonių ydas, prietarus, skelbė humanizmo, demokratiškumo, socialinės lygybės idėjas. Taip pat priklausė „Lietuvių mokslo draugijai“, skaitė paskaitas Vilniaus visuomenei. Žurnalistinę Petkevičaitės veiklą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas.

Dar viena veiklos sritis buvo Moterų judėjimas. 1907 m. Bitė pirmininkavo steigiamajame Lietuvių moterų sąjungos suvažiavime (Žemaitė jame irgi dalyvavo).

Be literatūrinės, publicistinės veiklos, Petkevičaitė nemažai laiko skyrė tautosakos rinkimui, spausdino ją rusų žurnale „Živaja starina“. 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime.

Kūryboje Petkevičaitė pasisakė prieš modernizmą. Ji gerai įvertino Lindės Dobilo romaną „Blūdas“ už valstietijos dvasios atskleidimą.

Prasidėjus karui rašytoja grįžo į Puziniškį. Čia ji toliau mokė kaimo vaikus ir įsteigė šventadieninius kursus suaugusiems. Kad būtų naudinga žmonėms, ji baigė medicinos felčerių kursus Panevėžyje ir gydė kaimo žmones. Be to, rašė „Karo metų dienoraštį“. Reiktų paminėti, kad dienoraštinį rašymą pirmoji įvedė Šatrijos Ragana, vėliau tęsė S. Geda, J. Mekas.

1919 m. direktoriaus Juozo Balčikonio pakviesta, pradėjo mokytojauti Panevėžio gimnazijoje. Dėstė lietuvių kalbą, pasaulinės literatūros istoriją, senovės istoriją, vokiečių ir lenkų kalbas. Jausdama mokymo priemonių stygių parašė „Pasaulinės literatūros istorijos vadovėlį“. Be minėtų kūrinių Gabrielė Petkevičaitė-Bitė parašė apysakų ir apsakymų („Vilkienė“, „Dievui atkišus“, „Homo sapiens“ ir kt.).

Pablogėjus sveikatai nutraukė darbą mokykloje, bet tęsė mokymus namuose. Tuo metu rašė romaną „Ad astra“, kuris buvo išleistas 1933 metais ir atsiminimų knygą „Iš mūsų kovų ir vargų“.
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Moterų literatūra. Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė (Žemaitė)
Moterų literatūra. Lazdynų Pelėda
Moterų literatūra. Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana

Moterų literatūra. Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė (Žemaitė)

Moterų rašomos literatūros pradžia yra XIX a. Keturios moterys bajorės, gavusios gerą išsilavinimą patyrė Povilo Višinskio įtaką. Su jų pasirodymu siejama moterų kūrybos bangos pradžia. Nuo tada ima formuotis moderni lietuvių tauta. Moterų pozicija – tai ėjimas į liaudį, kurią reikia šviesti, auklėti, jai dirbti. Visų tų moterų asmeninis gyvenimas nebuvo nusisekęs, bet jos – stiprios asmenybės. Žemaitė ir dvi seserys Lazdynų Pelėdos buvo ištekėjusios. Sofijos Ivanauskaitės vyras žuvo kasyklose, Marija išsiskyrė. Šios moterys laikomos meninės prozos pradininkėmis.

Žemaitė – Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė gimė 1845 m. gegužės 23 (birželio 4) d. bežemių bajorų šeimoje, grafų Pliaterių Bukantės dvarelyje (dab. Plungės raj.). Jos tėvas tarnavo urėdu, o motina buvo šeimininkė. Julija Beniuševičiūtė turėjo dar tris seseris – Emiliją, Petronėlę ir Juzefą. Kaip ir dvare, taip ir Žemaitės šeimoje kartais buvo kalbama lenkiškai, kartais žemaitiškai. Būsimąją rašytoją namuose mokė tėvas, vėliau dėdienė, taip pat bajorė kartu su savo vaikais. Tarnaudama dvare, Julija mokėsi lenkų ir prancūzų kalbų. Skaitė daugiausia lenkiškai, lietuviškai buvo mačius tik kelias religines knygas.

Dvare Julija susipažino su baudžiauninko sūnumi Laurynu ir už jo ištekėjo. Po vedybų jie pradėjo lig tol nepažįstamą valstietišką gyvenimą: Žymantai nuomojosi žemės ir joje apie 30 metų ūkininkavo. Sekėsi ne itin gerai, nes abu prie tokių darbų nebuvo pratę. Žymantienė buvo aktyvi moteris ir tai pastebėjo visi aplinkiniai. 1883 m., kai Žymantai apsigyveno Ušnėnuose, Prūsijoje buvo pradėta leisti „Aušra“. Apie tai sužinojusi, Žemaitė norėjo ją įsigyti. Taip Julija susipažino su Povilu Višinskiu. Šis slapta jai parvežė tą knygelę ir Julija įsitraukė į lietuvių nacionalinį judėjimą. Susidomėjus nelegalia spauda ir pati pradėjo rašyti. Pirmą kūrinį parašė būdama daugiau kaip keturiasdešimties.

Paskatinta Povilo Višinskio, 1894 m. parašė pirmąjį apsakymą „Rudens vakaras“, kuris buvo išspausdintas „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams“. Redakcija J. Jablonskio siūlymu autorei davė Žemaitės slapyvardį, kadangi apsakymas parašytas žemaičių tarme. Slapyvardis prigijo. Žemaitė, kaip rašytoja, buvo pripažinta nuo pačių pirmųjų apsakymų. Panašiu laiku į literatūrą atėjo ir kitos moterys.

Per savo kūrybos laiką Žemaitė parašė per 150 apsakymų, apysakų, apybraižų, keliolika Martipjesių, kurias tuo metu itin mėgta vaidinti. Jos publikacijas papildo pasakojimas apie vaikystę, publicistiniai straipsniai ir korespondencijos. Rašytojos kūriniai buvo spausdinami „Ūkininke“, „Varpe“, „Vienybėje lietuvininkų“, „Naujienose“, „Darbininkų balse“, „Vilniaus žiniose“ ir „Lietuvos ūkininke“. Kartu su J. Jablonskiu rašytoja parengė savo raštų rinkinį. Ūkininkaudama ji sukūrė geriausius savo kūrinius – apsakymus „Marti“,  „Topilys“, „Sutkai“,  „Petras Kurmelis“, „Bičiuliai“ ir „Sučiuptas velnias“, kuriuos sujungė į ciklą „Laimė nutekėjimo“.

Žemaitė tapo žymiausia lietuvių realizmo kūrėja. Jos kūryba objektyvi, tikroviška, išaugusi iš valstietiškos aplinkos, todėl kūrinių centru yra tamsus kaimas ir moters dalia. Rašytojos kūrinių pasaulis daiktiškas, jame dominuoja išorė, paviršiai, o ne vidinis žmogaus gyvenimas. Žemaitė vengia užuominų, abstraktumo bei jausmingumo, tačiau, rašydama apie buitį, fiksuoja savo laiko žmonių galvoseną ir gyvenseną. Daug dėmesio skiriama moters gyvenimui. Kūryboje vyrauja neigiami gyvenimo reiškiniai. Viena iš pagrindinių Žemaitės vaizduojamo pasaulio ypatybių – jo pastovumas.
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Moterų literatūra. Lazdynų Pelėda
Moterų literatūra. Gabrielė Petkevičaitė – Bitė
Moterų literatūra. Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana

Juozas Tumas – Vaižgantas

Juozas Tumas – Vaižgantas – daug nusipelnęs prozininkas, publicistas, ryškus ir savitas lietuvių literatūros kūrėjas, uolus politikos veikėjas. Jis surinkęs visus spaudos „gadynės“ faktus, kurie buvo beišnykstą, prisidėjo prie muziejaus atidarymo.

Juozas Tumas – Vaižgantas gimė 1869 m. rugsėjo 20 d. Maleišiuose, pasiturinčių ūkininkų šeimoje, kurioje buvo dešimtas ir pats jauniausias vaikas. Kai 1919 m. buvo atkurta nepriklausomybė, jam buvo 49 – eri. Jis augo spaudos draudimo metais. Vaižgantas mokėsi Daugpilio realinėje gimnazijoje, vėliau, 1888 m. rudenį, įstojo į Kauno kunigų seminariją. Lietuviškumo pagrindus gavo šeimoje, nes mokyklos ir studijų metais rašyti bei skaityti sava kalba buvo drausta. 1893 m. lapkričio 28 d. įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Jelgavą, vėliau dėl nesutarimų su kunigais perkeltas į į Mosėdį.

VaižgantasJuozas Tumas – Vaižgantas buvo vienas iš „Tėvynės sargo“ išleidimo iniciatorių ir vienas iš redaktorių. Taip pat bendradarbiavo su vietos knygnešiais, rūpinosi slapta draugija, esant reikalui gaudavo draudžiamos spaudos, kurią platindavo ir iš kurios mokė vaikus skaityti.

Iš viso to, kas apie Vaižgantą žinoma, galima teigti, kad jis išryškina dvi tautiškumo tendencijas, t.y. pats tautiškumo pagrindus gavęs iš šeimos išsiugdė ir lietuviškumą (šioje vietoje minėtini ir Basanavičius, ir Žemaitė, P. Bi, L. Pelėda, Š. Ragana bei V. Kudirka, kuris tik pats sau pripažino esąs lietuvis ir ėmė leisti laikraštį, kuriame pats prirašė visą „Tėvynės varpų“ skyrių.). Buvo būtina prikelti tautą, pažemintą lietuviškai ir tautiškai. Toks kaip tik ir buvo Vaižganto užmojis ir noras. Visa jo proza yra susijusi su tuo, kad žmogus turi būti nuo visko laisvas.

Vaižganto gyvenime susikryžiavo du skirtingi dalykai – tai jo sangviniškas temperamentas (gyvybingumas, valingumas) ir pastangos jį pažaboti – darbas kunigų seminarijoje. Svarbi Vaižgantui ir asmens laisvė bei neliečiamybė. Jis negalėjo pakęsti pažeminimų ir įsakinėjimų, tad dėl to jis dažnai buvo perkeliamas vis į kitas parapijas. Vaižgantas dažnai nepaisė įprastų elgesio normų, klausydamas impulsų, pasiduodamas emocijoms. Prie viso to prisidėjo ir dvarininkų lenkomanų skundai. Taigi, 1898 m. Vaižgantas perkeliamas vikaru į Kulius, kur įsitraukė į knygnešių veiklą ir slaptųjų mokyklų kūrimą, leido laikraštį „Žinyčia“, o 1901 m. iškeliamas į Micaičius, po 10 mėnesių – į Vadaktėlius. Dažnai buvo kilojamas dar todėl, kad būtų sutramdomas lietuviškumas, tačiau Vaižgantas tik įrodė, kad aplinką kuria pats žmogus – visus tuos pakraščius, į kuriuos buvo perkeliamas, jis tik pažadino.

Rašytojas visiškai nepaisė, su kuo dirba, jam rūpėjo įsitikinimai, jis atkakliai siekė tikslų. 1919 metais yra bendradarbiavęs su Kapsuko valdžia, kuri buvo paskelbus konkursą leisti vadovėlius, taip pat bendradarbiavo leidžiant laikraščius. Kai valdžia pareikalaudavo visko atsisakyti, Vaižgantas kuriam laikui paklusdavo, vėliau vėl tęsdavo pradėtus kultūros darbus. Jam atrodė, kad kultūros labui gali dirbti net ir kunigas. Jam rūpėjo bendram labui tikslui sujungti visus inteligentus, nesvarbu, kokių pažiūrų jie bebūtų.

Vaižgantui priimtini buvo laisvi ir atsakingi žmonių santykiai, bet jis niekada nepasisakė už hierarchiją. Jis nuolat akcentavo sprendimų laisvę, teigė, jog pasitikėjimas daug labiau įpareigoja. Svarbi buvo ir pareiga bažnyčios mokymui.

Atgavus spaudą, imtos leisti „Vilniaus žinios“, kurių redaktoriumi, vyriausybei sutikus, buvo paskirtas Vaižgantas. 1907 m. laikraščio leidimas buvo sustabdytas, bet Vaižgantas ėmė leisti kitą laikraštį. Dėl negatyvių straipsnių apie kai kuriuos kunigus jis buvo ištremtas iš Vilniaus į Laižuvą ir paskirtas jos klebonu. Tuo pačiu metu vyko ir į Ameriką „Saulės“ draugijos reikalais, kurioje praleido tris mėnesius, o grįžęs parašė knygą apie emigrantų gyvenimą.

Neilgai Laižuvoje išbuvęs, 1914 m. atleistas iš klebono pareigų. Po šio įvykio išvyko į Rygą, kur dirbo „Rygos garso“ redakcijoje. Kiek vėliau įsijungė į politinę veiklą: įkūrė Tautos pažangos partiją, dalyvavo Rusijos lietuvių seime ir pasaulio lietuvių konferencijoje Stokholme. 1920 m., kai vyko rinkimai į pirmą seimą, Vaižgantas važinėjo po kaimus ir aiškino žmonėms, kodėl reikia balsuoti.

1918 m. grįžo į Lietuvą ir Vilniuje dalyvavo kultūrinėje veikloje, 1920 m. persikėlė į Kauną, buvo įvairių laikraščių redaktorius. 1922–1929 m. Lietuvos universitete dėstė lietuvių literatūros istoriją, o 1924 m. Vaižgantui buvo suteiktas docento vardas, vėliau ir garbės daktaro laipsnis.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinė literatūra vaikams
Juozo Tumo – Vaižganto kūryba
“Velykinės nuodėmės“ psichologiškumas
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba
Juozo Tumo – Vaižganto publicistika

Klasikinė literatūra vaikams

Kalbėdami apie klasikinę literatūrą vaikams XIX amžiaus pabaigoje, būtinai turime minėti Žemaitę. 1904 metais Žemaitė sudarė rinkinėlį vaikams. Jai rūpėjo, kad sunkioje XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios švietimo situacijoje vaikas neliktų tamsuolis, o išmoktų rašyti ir skaityti. Pirmiausia ji atkreipė dėmesį į tautosaką: pasakas, pasakėčias, žaidimus, aprašymus ir mįsles – visa, kas vaikams būtų įdomu. Ji užrašinėjo vaikų dialogus, iš kurių ryškėjo vaiko logika ir mąstymas. Pati taip pat kūrė didaktinius apsakymus ir vaizdelius.

Žemaitės aprašymas tikroviškas. Ji moko, kad didesni vaikai neskriaustų mažesnių, nes visų svarbiausia draugystė. Smerkia apgaulę, klastą. Jos divizas – būk jautrus ir padėk žmogui. Ji pirmoji lietuvių literatūroje pavaizduoja našlaičių gyvenimo sąlygas („Nelaimingi vaikai“).

Cikle „Apie vaikų mokslą“ visi rašytojos apsakymų vaikai nori mokytis („Kaip Jonelis raides pažino“). Jos apsakymai pasižymi visapusišku gyvenimo parodymu, ryškiu vaiko vidinio pasaulio atskleidimu. Į pasaulį žvelgiama vaiko žvilgsniu, įvedami vaiko kalbos niuansai.

Tuo metu rašo ir Jonas Biliūnas. Jo apsakymuose nėra didaktizmo. Patys gražiausi – moraliniai apsakymai. Esama ir dalies apsakymų, kuriuose ryškinami vaikystės prisiminimai. Jonas Biliūnas yra publikavęs ir mokslo populiarinimo vaizdelių. Svarbiausia, kad nėra sentimentalumo, nors ir esama daug švelnumo, gerumo, užuojautos.

Lazdynų Pelėda. Specialiai vaikams parašė didaktinių apsakymų rinktinę „Senelio Juozo pasakos“.

Juozas Tumas-Vaižgantas. Iš pradžių Vaižgantas buvo labiau vaikų literatūros kritikas, bet vėliau parašė ir kelias knygas: „Mikutis gamtininkas“, „ Vaižganto gyvūnėliai iš jo raštų“, kuriose atskleidė vaiko išgyvenimus, sukūrė vaiko paveikslą iš jo poelgių ir minčių.

Tuo metu vaikams keletą apsakymų parašo ir Vincas Krėvė: „Antanuko rytas“, „Bobulės vargai“, „Galvažudys“. Taip pat sukuria legendų: „Perkūnas, Vaiva ir straublys“, Aitvaras“ ir kiti. Čia svarbiausia vaiko psichologijos tikrumas, detalių įspūdingumas. Vincas Krėvė poetiškai pavaizduoja vaikus ir senus žmones.

Šatrijos Ragana parašo apysakas „Vincas Stonis“, kur plačiai vaizduoja kaimo vaikų gyvenimą, o iš „Daktaro pasakojimų“ ryškus vaiko veržimasis į mokslą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros specifika