Moterų literatūra. Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana

Marija Pečkauskaitė, žinoma Šatrijos Raganos slapyvardžiu, gimė 1877 m. vasario 24 d. Medingėnų dvare, Telšių apskrityje, lenkiškos kultūros bajorų šeimoje. Ji yra XX a. Lietuvos tautinio atgimimo ir nepriklausomybės pradžios rašytoja romantikė, pedagogė, didžiosios moterų literatūros bangos dalis, krikščioniškos asmenybės ugdytoja. Rašytoja žinoma kaip idealistinės – romantinės pasaulėjautos kūrėja.

Marija Pečkauskaitė yra kilusi iš Žemaitijos bajorų. Ji augo Užvenčio dvare, svarbioje „senojo dvaro“ vaizdų erdvėje. Augo ne viena, turėjo du brolius, tačiau jie anksti mirė. Marija iš pradžių buvo mokyta namuose, vėliau pas Povilą Višinskį. Taigi, dvaro aplinkoje susitiko ne tik su Povilu Višinskiu, bet ir su Žemaite.

Būsima rašytoja mokslus tęsė Peterburgo Šv. Kotrynos gimnazijoje, baigė bitininkystės kursus Varšuvoje. Grįžus į Lietuvą gyveno įvairiuose miestuose, uždarbiavo privačiomis pamokomis. Gavus „Motinėlės “ stipendiją vyko studijuoti į Šveicariją, o grįžus vadovavo knygynui Vilniuje. Nuo 1909 – 1915 metų mokytojavo Marijampolės „Žiburio“ mergaičių progimnazijoje, o po to įsikūrė Židikuose. Ją kaip ir Žemaitę kūrybai paskatino Povilas Višinskis.

Iš pradžių Pečkauskaitė rašė lenkiškai, P. Višinskis kūrinius vertė ir spausdino „Varpe“ bei „Ūkininke“ Šatrijos Raganos slapyvardžiu. Slapyvardis siejamas su apylinkėmis, kuriose augo Marija, ir Šatrijos kalnu bei jo senaisiais padavimais. Jos šeimoje visi kalbėjo lenkų kalba, tačiau padedama Povilo Višinskio (susirašinėdama laiškais, bendraudama), mokėsi lietuvių kalbos. Vėliau Marija pradėjo rašyti lietuviškai ir spausdinti kūrinius įvairiuose laikraščiuose bei žurnaluose. Šatrijos Raganai įtakos turėjo ir Vaižgantas.

Marija mėgo muziką, pati net skambino fortepijonu. Apskritai Marijai Pečkauskaitei rašymo galimybė atsivėrė labai anksti – 1892 m., penkioliktus metus eidama, ji pradėjo bandyti plunksną, o jau 1896 metais debiutavo „Varpe“ su „Margais paveikslėliais“.

Šatrijos Ragana, kaip jau buvo minėta, dirbo mokytoja. Mokė namuose ir mokyklose, daug dirbo visuomenės labui. Mokydama siekė įgyvendinti savo idealus: tikėjo, kad žmogus gali tobulėti, kad jį reikia ugdyti gražiais pavyzdžiais. Svarbiausias dalykas – kad ji gyveno taip, kaip mokė kitus.

Debiutavusi su apsakymu „Margi paveikslėliai“, kur ryškėjo būdinga rašytojos asmenybės nuostata: įsipareigojimas liaudžiai. Šatrijos Ragana dar parašė apysakas „Viktutė“ (1903 m.), „Vincas Stonis“ (1906 m.), „Sename dvare“ (1922 m.), apsakymus „Dėl ko tavęs čia nėra?“ (1924 m.), „Irkos tragedija“ (1924 m.), „Sulaukė“ (1906 m.), „Mėlynoji mergelė“ (1925 m.).

Kūryboje Šatrijos Ragana išsiskiria intelektualumu, sentimentalumu ir siekiu atskleisti vidinį vyksmą. Taip pat jai būdingas polinkis į romantizmą, nors galima rasti ir modernistinio meno apraiškų. Ji – intymaus pasakojimo pradininkė. Kartu su Jonu Biliūnu Šatrijos Ragana žymi naują lietuvių literatūros pakopą: intymesnį ir įvairesnį pasakojimą, sudėtingesnius žmonių charakterius. Pagal tai ji yra gretinama ir su I. Šeiniumi. Jos kūryba kalba apie žmogaus gyvenimą, atsitikimus, žmogaus galimybes. Kūryboje labiau akcentuojamas atskiras žmogus.

Rašytojos idealas – taurus, gyvenąs ne vien sau, pabrėžtinai religingas individas. Šatrijos Ragana katalikybės neironizuoja. Pasak jos, „tikėjimas gali įveikti blogį.“ Kartais Š. Ragana dar vadinama katalikiškiausia lietuvių rašytoja ir yra įdomi kaip bajoriškos – dvariškos nuotaikos kūrėja. Dėl to jos apsakymų ir apysakų herojai globoja našlaičius, lanko ligonius, stengiasi mylėti žmones ne žodžiais, o darbais. Savo kūriniuose rašytoja aukštino veiklius, ištvermingus, sumanius, kitiems padedančius ir pasiaukojančius personažus. Jos kūrybos centrą sudaro ne socialinės skriaudos, išnaudojimo bei tamsos vaizdai, o liaudies išminties, dvasinės brandos, mokslo ir šviesos teigimas.

Kūriniuose pasakojama pirmuoju asmeniu, dienoraščio forma, užrašais, praeities ir dabarties laiko sampynomis, atviro, bet estetiško jausmo kalba. Vidinį žmogaus pasaulį Š. Ragana vaizdavo muzikos ir gamtos paralelėmis. Rašytoja sukūrė augančios moters paveikslą – nuo savitai pasaulį matančios mažos mergaitės (Irutės, Irkos, Irusės) iki į savarankišką gyvenimą žengiančios ir jo prasmės ieškančios mergaitės (Viktutės), iki savo žydėjimą pasiekusios moters (mamatė Marija) ir iki senų moterų.

Vyriškumo mokykla atskleista apysakoje „Vincas Stonis“.
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Moterų literatūra. Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė (Žemaitė)
Moterų literatūra. Lazdynų Pelėda
Moterų literatūra. Gabrielė Petkevičaitė – Bitė

Moterų literatūra. Lazdynų Pelėda

Lazdynų Pelėda – tai dviejų seserų rašytojų – Sofijos Ivanauskaitės – Pšibiliauskienės (1867–1926 m.) ir Marijos Ivanauskaitės – Lastauskienės (1872–1957 m.) slapyvardis. Abi moterys geriau žinomos vyrų pavardėmis.

Sofija gimė Paragių dvarelyje (Akmenės raj.), o Marija Šiauliuose. Namuose abi dukras mokė tėvas – dailininkas ir literatas Nikodemas Ivanauskas. Taigi, Sofija išsilavinimą įgijo namuose, o Marija dar mokėsi siūti Šiauliuose. Abi seserys jaunos pradėjo rašyti. Būdama 17 metų Marija eilėraščius pradėjo kurti lenkiškai. Lietuvių spaudai paskatino rašyti sesuo ir Povilas Višinskis. Sofija versdavo sesers kūrinius į lietuvių kalbą ir abiejų raštai būdavo pasirašomi vienu slapyvardžiu – Lazdynų Pelėda. Sofija, vyresnioji sesuo, krypo į kaimo tematiką, o Marija – į miesto. Tam, be abejo, įtakos turėjo jos mokymasis Šiauliuose ir gyvenimas Varšuvoje, vėliau Peterburge.

Sofijos šeimyninis gyvenimas kaip ir Marijos nesusiklostė, tačiau jai sekėsi kūrybinė veikla. Nuo 1898 metų rašė „Varpe“ ir „Ūkininke“, o 1903 m. su vaikais persikėlus į Vilnių vertėsi atsitiktiniais darbais ir tęsė kūrybą.

Šis seserų bendradarbiavimas visuomenei nebuvo žinomas iki tol, kol mirė Sofija. Jį atskleidė L. Gira 1930 -aisiais. Seseriai mirus, Marija Lastauskienė persikėlė gyventi į KlajūnasKauną ir ėmė rašyti lietuvių kalba. Nuo tada kūrinius skelbė savo pavarde.

Sofijai Pšibiliauskienei priskiriami apsakymai „Našlaitė“, „Klaida“, „Tinginys“, „Motulė paviliojo“, „Prie pat dvaro“, apysaka „Klajūnas“ ir „Ir pražuvo kaip sapnas“, o Marijai Lastauskienei – romanai „Praeities šmėklos“ (1996 m.), „Šviesuliai ir šešėliai“, apysakos „Šiaurės sostinėj“, „Auka“ (1907 m.), „Radybos“ (1930 m.), ir daugelis kitų literatūrinių kūrinių.

Gana uždaroje dvaro aplinkoje augusios seserys į pasaulį žiūrėjo idealistiškai. Stipri dvaro auklėjimo dvasia atsispindi kūryboje – Lazdynų Pelėda, kaip ir Šatrijos Ragana, yra laikomos dvarų kultūros literatūroje puoselėtojomis. Lazdynų Pelėdos kūryboje svarbi tezė, kurią reikia iliustruoti. Kūriniuose kalbama apie kaimo ir dvaro santykius, svarstoma politinė ir moralinė sąsaja bei moters buvimas visuomenėje. Kūrinių fabula nėra fragmentiška, tačiau įmantri ir energinga. Yra derinama intriga ir dinamiškumas. Romanai gali būti vadinami laikraštiniais – skubiai rašyti ir intriguojantys. Realistinio įvykio pasakojimas – vyraujantis. M. Lastauskienės proza patraukli aštriais ir įdomiais siužetais, kalbos vaizdingumu. M. Lastauskienė lietuvių literatūrą pagyvino laisvos, modernios ir emancipuotos moters paveikslais.

Seserų kūryba šalia Šatrijos Raganos (Marijos Pečkauskaitės) kūrybos yra bajoriškos dvaro kultūros ir tematikos pavyzdys lietuvių literatūroje.
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Moterų literatūra. Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė (Žemaitė)
Moterų literatūra. Gabrielė Petkevičaitė – Bitė
Moterų literatūra. Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana

Šatrijos Ragana. Asmenybės ir kūrybos bruožai. – literatūros pamoka 11 klasėje (I pamoka)

DETALUS PLANAS

Tema. Šatrijos Ragana. Asmenybė ir kūrybos bruožai.

Tikslai:

• mokytis atsirinkti svarbią informaciją ir ją pasižymėti;
• lavintis teorinių žinių taikymą atliekant teksto suvokimo užduotis.

Pamokos tipas ir forma. Pamoka – paskaita (Įtraukianti paskaita.).

Mokymo priemonės (pagrindinės ir papildomos):

1. Daujotytė V., Tamošaitis R., Tūtlytė R., Viliūnas G. Literatūra XI-XII klasei, K., 2003, I dalis.

Literatūra:

1. Daujotytė V. Šatrijos Raganos pasaulyje. – V., 1997.
2. Daujotytė V. Parašyta moterų. – V., 2001.
3. Lietuvių literatūros enciklopedija. 2001.
4. Ruseckienė L. Literatūros pedagogikos studijos. – V., 2001;

PAMOKOS SITUACIJA

Praeitą pamoką baigė analizuoti Jono Biliūno kūrinį „Liūdna pasaka“, trumpai apibendrino visą pamokų ciklą.

Ši pamoka įvadinė apie Šatrijos Raganos asmenybę ir kūrybos bruožus.

Kitą pamoką bus pradėta analizuoti apysaka „Sename dvare“.

Pamokos struktūra, metodai, laikas Mokytojo veikla Mokinio veikla
Paskaita

(43 min)

Pamokos pradžioje mokytojas lentoje užrašo autorių, pakabina fotografijas, užrašo citatą, kuri geriausiai atspindi Šatrijos Raganos asmenybę: „No, ir daug man reikia, kad aš kam savo dūšią atidaryčiau!… Mat turbūt dėl to, kad nepripratus esu savo visais mįsliais su kitu dalintis...“
ASMENYBĖ Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana, XX a. pradžios rašytoja, – didžiosios moterų literatūros bangos dalis. Idealistinės – romantinės pasaulėjautos, krikščioniškos pasaulėžiūros kūrėja. Kilusi iš Žemaitijos bajorų, gimusi Medingėnuose, sename giminės name su prosenių portretais ant sienų, su senoviškomis tradicijomis. Augo Užvenčio dvare, svarbioje „senojo dvaro“ vaizdų erdvėje. Augo ne viena, turėjo seserį, du brolius, tačiau jie anksti mirė.Dvaro aplinkoje susitiko su Povilu Višinskiu, Žemaite.Mokėsi Peterburgo Šv. Kotrynos g-joje, baigė bitininkystės kursus Varšuvoje. Grįžus į Lietuvą gyveno įvairiuose miestuose, uždarbiavo privačiomis pamokomis. Gavus „Motinėlės “ stipendiją vyko studijuoti į Šveicariją, o grįžus vadovavo knygynui Vilniuje. Nuo 1909 – 1915 mokytojavo Marijampolės „Žiburio“ mergaičių prog-joje, o po to įsikūrė Židikuose. Ją kaip ir Žemaitę kūrybai paskatino Višinskis.
(Gal kas žino Marijos Pečkauskaitės slapyvardžio „Šatrijos ragana“ pasirinkimo istoriją?)Augdama dvaro aplinkoje, mergaitė mėgo viena vaikštinėti seno sodo alėjose ir mąstyti. Su ją supusiomis apylinkėmis susiejo ir savo slapyvardį ( susiejo su Šatrijos kalnu, su senaisiais jo padavimais, taip pat ir apie raganas).Marija mėgo muziką, pati net skambino fortepijonu. Apskritai Marijai Pečkauskaitei rašymo galimybė atsivėrė labai anksti – 1892, penkioliktus metus eidama, ji pradėjo bandyti plunksną. O jau 1896 metais debiutavo „Varpe“ (Kas gali pasakyti, su kokiu kūrinėliu?) su „Margais paveikslėliais“.Jos šeimoje visi kalbėjo lenkų kalba. Tačiau padedama Povilo Višinskio (susirašinėdama laiškais, bendraudama) mokėsi lietuvių kalbos. Laiškai Višinskiui yra ir Marijos mokymosi rašyti lietuviškai būdas. Beje, mėgo rašyti laiškus ir išgalvotiems asmenims.

Pirmasis žinomas Šatrijos Raganos laiškas – Povilui Višinskiui, parašytas (1895 m.) daugiau kaip prieš 100 metų : „misliju sau: pašnekėsiu su tavim, gal įkvėpimas ateis“. Laiškuose pasirodo pagrindiniai Marijos gyvenimo veikėjai: atvirieji ir slaptieji. Iš atvirųjų svarbiausi – pats Povilas Višinskis, sesuo Sofija. Slaptiesiems priklauso abu broliai Bukantai: kunigas Kazimieras ir muzikantas Domininkas. Laiškuose nuolat šmėkščioja ir Žemaitės siluetas, su kuria susitikdavo žmonių suėjimuose.

Skirtingiems asmenims rašytų laiškų ir turinys kitoks. Bene šilčiausi laiškai skirti Višinskiui. Juose atsiskleidžia gyvenimo prasmės ieškojimo, ankstyvosios kūrybos vingiai, taip pat stiprus realaus gyvenimo pojūtis, skaudi socialinė problematika, besiskleidę pirmieji meilės daigai, tačiau intymieji, slaptieji sielos išgyvenimai beveik neatsispindi: „Bet ant manęs iš užvis didesnį padarei tu įspūdį ir pavertei į kitą pusę daug daug… Kitas nieks negalės jau tiek „miec znaczenia“ (turėti reikšmės) mano gyvenime kaip „tu“ (1896.IV.1 ir2) ; / „įspėjai: kad negaliu dieną, užtat naktį juokiuos ir dainuoju… kožną naktį mat tave sapnuoju…“ arba „Na, reikia pagaliau ryžtis. Ponas Povilai, prašom tik nesistebėti, kad kalbu šitai p. Povilai, nes kam gi galiu kitam? <…> Na ką gi man dabar daryti?! Nerašau nei savo jausmų, nei minčių, kam tai?! Užteks galbūt p. Povilui to, ką matė ir girdėjo, kad suprastų nors tai, kad kiekvieną rytą dejuoju, kad nubudau… Gana, gana. O dabar, p. Povilai, brangusis, kaip tik turės laisvą valandėlę, prašom parašyti ką nors apie tai ir patarti.“

Šatrijos Raganai įtakos turėjo ir Vaižgantas.  Ji, kaip jau buvo minėta, dirbo mokytoja. Mokė namuose ir mokyklose, daug dirbo visuomenės labui. Mokydama siekė įgyvendinti savo idealus: tikėjo, kad žmogus gali tobulėti, kad jį reikia ugdyti gražiais pavyzdžiais. Svarbiausias dalykas – kad ji gyveno taip, kaip mokė kitus.

Žymisi svarbiausius dalykus.
KŪRYBA. KŪRYBOS BRUOŽAI Debiutavusi su apsakymu „Margi paveikslėliai“, kur ryškėjo būdinga rašytojos asmenybės nuostata: įsipareigojimas liaudžiai,  Šatrijos Ragana dar parašo apysakas (Kokias?) „Viktutė“ (1903), „Vincas Stonis“ (1906), „Sename dvare“ (1922), apsakymus (Kokius?) „Dėl ko tavęs čia nėra?“ (1924), „Irkos tragedija”, „Dėl ko tavęs čia nėra?“ (1924), „Irkos tragedija“ (1924), „Sulaukė“ (1906), „Mėlynoji mergelė“ (1925). Jos apsakymų ir apysakų herojai globoja našlaičius, lanko ligonius, stengiasi mylėti žmones ne žodžiais, o darbais. Aukštino veiklius, ištvermingus, sumanius, kitiems padedančius ir pasiaukojančius personažus. Kūrybos centrą sudaro ne socialinės skriaudos, išnaudojimo bei tamsos vaizdai, o liaudies išminties, dvasinės brandos, mokslo ir šviesos teigimas. Rašytojos idealas – taurus, gyvenąs ne vien sau, pabrėžtinai religingas individas.Kartu su Jonu Biliūnu Šatrijos Ragana žymi naują lietuvių literatūros pakopą: intymesnį ir įvairesnį pasakojimą, sudėtingesnius žmonių charakterius. Kūryba kalba apie žmogaus gyvenimą, atsitikimus, žmogaus galimybes. Kūryboje labiau akcentuojamas atskiras žmogus.STILIUS. Stilius įvairus, šakotas: pakilus romantinis, lyrinis – impresinis, apibendrintas simbolistinis, vaizduojamasis realistinis. Čia kartais pasirodo ironija, sarkazmas.PASAKOJIMO BŪDAI. Pasakojama pirmuoju asmeniu, dienoraščio forma, užrašais, praeities ir dabarties laiko sampynomis, atviro, bet estetiško jausmo kalba. Vidinį žmogaus pasaulį vaizdavo muzikos ir gamtos paralelėmis.Rašytoja sukūrė augančios moters paveikslą – nuo savitai pasaulį matančios mažos mergaitės (Irutės, Irkos, Irusės), iki į savarankišką gyvenimą žengiančios ir jo prasmės ieškančios mergaitės (Viktutės), iki savo žydėjimą pasiekusios moters (mamatė Marija), ir iki senų moterų.
Vyriškumo  mokykla atskleista apysakoje „Vincas Stonis“.
II. Namų darbų skyrimas (2 min.) Išdalina lapus su teksto suvokimo užduotimi: Bitė Vilimaitė „Per želvių girelę“.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Šatrijos Ragana „Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (II pamoka)
Šatrijos Ragana „Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (III pamoka)
Šatrijos Ragana „Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (IV pamoka)
Moterų literatūra. Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana