Marija Pečkauskaitė, žinoma Šatrijos Raganos slapyvardžiu, gimė 1877 m. vasario 24 d. Medingėnų dvare, Telšių apskrityje, lenkiškos kultūros bajorų šeimoje. Ji yra XX a. Lietuvos tautinio atgimimo ir nepriklausomybės pradžios rašytoja romantikė, pedagogė, didžiosios moterų literatūros bangos dalis, krikščioniškos asmenybės ugdytoja. Rašytoja žinoma kaip idealistinės – romantinės pasaulėjautos kūrėja.
Marija Pečkauskaitė yra kilusi iš Žemaitijos bajorų. Ji augo Užvenčio dvare, svarbioje „senojo dvaro“ vaizdų erdvėje. Augo ne viena, turėjo du brolius, tačiau jie anksti mirė. Marija iš pradžių buvo mokyta namuose, vėliau pas Povilą Višinskį. Taigi, dvaro aplinkoje susitiko ne tik su Povilu Višinskiu, bet ir su Žemaite.
Būsima rašytoja mokslus tęsė Peterburgo Šv. Kotrynos gimnazijoje, baigė bitininkystės kursus Varšuvoje. Grįžus į Lietuvą gyveno įvairiuose miestuose, uždarbiavo privačiomis pamokomis. Gavus „Motinėlės “ stipendiją vyko studijuoti į Šveicariją, o grįžus vadovavo knygynui Vilniuje. Nuo 1909 – 1915 metų mokytojavo Marijampolės „Žiburio“ mergaičių progimnazijoje, o po to įsikūrė Židikuose. Ją kaip ir Žemaitę kūrybai paskatino Povilas Višinskis.
Iš pradžių Pečkauskaitė rašė lenkiškai, P. Višinskis kūrinius vertė ir spausdino „Varpe“ bei „Ūkininke“ Šatrijos Raganos slapyvardžiu. Slapyvardis siejamas su apylinkėmis, kuriose augo Marija, ir Šatrijos kalnu bei jo senaisiais padavimais. Jos šeimoje visi kalbėjo lenkų kalba, tačiau padedama Povilo Višinskio (susirašinėdama laiškais, bendraudama), mokėsi lietuvių kalbos. Vėliau Marija pradėjo rašyti lietuviškai ir spausdinti kūrinius įvairiuose laikraščiuose bei žurnaluose. Šatrijos Raganai įtakos turėjo ir Vaižgantas.
Marija mėgo muziką, pati net skambino fortepijonu. Apskritai Marijai Pečkauskaitei rašymo galimybė atsivėrė labai anksti – 1892 m., penkioliktus metus eidama, ji pradėjo bandyti plunksną, o jau 1896 metais debiutavo „Varpe“ su „Margais paveikslėliais“.
Šatrijos Ragana, kaip jau buvo minėta, dirbo mokytoja. Mokė namuose ir mokyklose, daug dirbo visuomenės labui. Mokydama siekė įgyvendinti savo idealus: tikėjo, kad žmogus gali tobulėti, kad jį reikia ugdyti gražiais pavyzdžiais. Svarbiausias dalykas – kad ji gyveno taip, kaip mokė kitus.
Debiutavusi su apsakymu „Margi paveikslėliai“, kur ryškėjo būdinga rašytojos asmenybės nuostata: įsipareigojimas liaudžiai. Šatrijos Ragana dar parašė apysakas „Viktutė“ (1903 m.), „Vincas Stonis“ (1906 m.), „Sename dvare“ (1922 m.), apsakymus „Dėl ko tavęs čia nėra?“ (1924 m.), „Irkos tragedija“ (1924 m.), „Sulaukė“ (1906 m.), „Mėlynoji mergelė“ (1925 m.).
Kūryboje Šatrijos Ragana išsiskiria intelektualumu, sentimentalumu ir siekiu atskleisti vidinį vyksmą. Taip pat jai būdingas polinkis į romantizmą, nors galima rasti ir modernistinio meno apraiškų. Ji – intymaus pasakojimo pradininkė. Kartu su Jonu Biliūnu Šatrijos Ragana žymi naują lietuvių literatūros pakopą: intymesnį ir įvairesnį pasakojimą, sudėtingesnius žmonių charakterius. Pagal tai ji yra gretinama ir su I. Šeiniumi. Jos kūryba kalba apie žmogaus gyvenimą, atsitikimus, žmogaus galimybes. Kūryboje labiau akcentuojamas atskiras žmogus.
Rašytojos idealas – taurus, gyvenąs ne vien sau, pabrėžtinai religingas individas. Šatrijos Ragana katalikybės neironizuoja. Pasak jos, „tikėjimas gali įveikti blogį.“ Kartais Š. Ragana dar vadinama katalikiškiausia lietuvių rašytoja ir yra įdomi kaip bajoriškos – dvariškos nuotaikos kūrėja. Dėl to jos apsakymų ir apysakų herojai globoja našlaičius, lanko ligonius, stengiasi mylėti žmones ne žodžiais, o darbais. Savo kūriniuose rašytoja aukštino veiklius, ištvermingus, sumanius, kitiems padedančius ir pasiaukojančius personažus. Jos kūrybos centrą sudaro ne socialinės skriaudos, išnaudojimo bei tamsos vaizdai, o liaudies išminties, dvasinės brandos, mokslo ir šviesos teigimas.
Kūriniuose pasakojama pirmuoju asmeniu, dienoraščio forma, užrašais, praeities ir dabarties laiko sampynomis, atviro, bet estetiško jausmo kalba. Vidinį žmogaus pasaulį Š. Ragana vaizdavo muzikos ir gamtos paralelėmis. Rašytoja sukūrė augančios moters paveikslą – nuo savitai pasaulį matančios mažos mergaitės (Irutės, Irkos, Irusės) iki į savarankišką gyvenimą žengiančios ir jo prasmės ieškančios mergaitės (Viktutės), iki savo žydėjimą pasiekusios moters (mamatė Marija) ir iki senų moterų.
Vyriškumo mokykla atskleista apysakoje „Vincas Stonis“.
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Moterų literatūra. Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė (Žemaitė)
Moterų literatūra. Lazdynų Pelėda
Moterų literatūra. Gabrielė Petkevičaitė – Bitė