Literatūros pažanga ir vertinimas

Nuolatinis literatūros kitimas yra akivaizdus ir abejonių nekeliantis dalykas. Žymiai komplikuotesnis yra klausimas, kokia linkme suka literatūros raida. Ar ji cikliška, ar joje periodiškai kartojasi kilimas, branda ir sustingimas ar smukimas; ar ji yra jau atgyvenusi klestėjimo laiką, o dabar užleidžia vietą moksliniam mąstymui, ar ji eina pažangos kryptimi?

Žiūrint į didžiuosius visų laikų talentus, sunku kalbėti apie literatūros pažangą. B. Sruoga yra pastebėjęs, kad klausti, kas didesnis poetas – Puškinas ar Gėtė esą tiek pat beprasmiška, kaip klausti, kas didesnis ir gražesnis – Alpės ar Kaukazas: kiekvienas jų savaip tobulas ir neprilygstamas. Negalima literatūros pažangos matuoti pagal genijų, didžiųjų talentų skaičių, jų iškilimo laiką, juo labiau negalima manyti, jog vėliau parašyti kūriniai tobulesni už anksčiau sukurtuosius. Apie pažangą galima kalbėti  turint prieš akis tik bendrą literatūros lygį, bendrą meninių galimybių išaugimą. Be to, reikia dar pastebėti, kad literatūros augimo tempai ne visados buvo vienodi: nereikėtų pamiršti tokių aplinkybių, kaip spaudos draudimas.

APIE LITERATŪROS AUGIMO KRITERIJUS

Literatūra darosi vis mažiau priklausoma nuo tradicijų, kanono, literatūrinio etiketo (t.y. nuo požiūrio, jog vieni dalykai literatūroje tinka, dera, o kiti yra draudžiami , neleistini). Ilgainiui nyksta aklas paklusnumas literatūrinėms normoms, auga sąmoningas tradicijos suvokimas, laisvas kurių nors tradicinių dalykų panaudojimas (iš viso absoliučiai laisvos nuo tradicijų ir konvencinių normų literatūros negali būti).

Didėja asmenybės vaidmuo literatūroje, vis labiau vertinamas kūrinio individualumas, originalumas, autoriaus subjektyvumo atskleidimas kūrinyje. Komplikuojasi kūrinio sandara, sudėtingėja, pvz., pasakojimo technika: prasidėjusi paprastu įvykių išdėstymu, chronologine tvarka, šiandien ji pasiekė sudėtingą polifoninį skambėjimą.

Pamažu keitėsi literatūros vaizduojamojo pasaulio socialinė sfera: ne tik buvo įvedami „žemesnių“ socialinių sluoksnių atstovai, bet vis gilesnės, visapusiškesnės darėsi jų charakteristikos.

Pamažu stiprėjo humanistinis literatūros pradas: atsiskleidė vis naujų socialinių sluoksnių vertė, o toliau – tų sluoksnių atstovų bei atskiro žmogaus vertė. Literatūra ėmė orientuotis ne į tam tikrus luomus, bet atstovauti vis platesnėms visuomenės, tautos sluoksniams.

Plečiasi pasaulinė literatūros patirtis. Jokios tautos literatūra niekada nesiplėtoja izoliuotai nuo kitų tautų, tačiau per laiką kontaktai bei sąlygos gausėja ir įvairėja. Be to, istorijos raidoj gilėja tautinių literatūrų specifiškumas.

Menininkas pradeda kurti turėdamas labai bendro pobūdžio sumanymą, net nežinodamas, kokiu vaizdu jį realizuos. Tik darbo procese palaipsniui jam aiškėja būsimo kūrinio pavidalas ir tokiu būdu eina į priekį, kol randa jį tenkinantį sprendimą. Kūrybos procese menininkas apsipranta su raiškos medžiaga, išbando jos galimybes, pvz., poetas turi rast tinkamą žodį, pritaikyti pasirinktąjį metrą prie natūralaus kalbos ritmo ir atskirų žodžių kirčiavimo, laikytis žanro reikalavimų.

Norint gyviau pavaizduoti veikėjus, tinkamai sukomponuoti kūrinį, reikia didžiulės kūrybinių jėgų įtampos. Tačiau kuo sunkesnis yra kūrybinis sumanymas, tuo didesnį džiaugsmą teikia jo realizavimas. Nuodugniai kūrybos procesą yra aprašęs V. Majakovskis savo eseistiniame darbe „Kaip rašau eilėraštį“.

Kalbant apie kūrybą, dažnai susiduriame su „įkvėpimo“ sąvoka. Kūrybinio proceso metu, ypač pirmosiose jo stadijose, menininką apima didžiulis susijaudinimas, didelė emocinė įtampa: jis tarsi atitrūksta nuo aplinkinio pasaulio, nieko nemato ir negirdi. Menininko kūryba neretai (ypač romantizme) būdavo apgaubta išskirtinumo, šventumo aureole.  Bet įkvėpimas (ypač romantikų) siejamas su „kančios“ sąvoka. Tinkamiausio varianto ieškojimas susijęs su abejonėmis, nusivylimais, didžiuliu įtemptu, dažnai visas jėgas išsekinančiu, darbu. Pavyzdžiui, Tolstojus „Karą ir taiką“ ranka perrašė penkis kartus.

Kūrybos procese labai didelis vaidmuo tenka intuicijai, daug kas surandama, nuspėjama intuityviai, bet svarbų vaidmenį vaidina ir šviesus, aiškus protas, intelektas, ypač kūrinį baigiant, tikrinant sumanymo realizaciją, tvarkant kompoziciją.

Prozoje didelis minties svoris, sudėtinga problematika yra viena iš meniškumo sąlygų. Pasaulėžiūra – tai žmogaus principų, pažiūrų (filosofinių, mokslinių, politinių, moralinių, estetinių) visuma, nuo kurios priklauso žmogaus veiklos kryptis ir santykis su tikrove. Reikia pabrėžti politinių pažiūrų lyginamąjį svorį bendroje pasaulėžiūros sistemoje. Tačiau pasaulėžiūra – ne vien žinojimas, bet ir įsitikinimas, ne vien proto, bet ir širdies, ir valios dalykas. Tai žinojimas, kuris įpareigoja tam tikru būdu tvarkyti savo gyvenimą.

Nuo pasaulėžiūros priklauso, ką rašytojas pasirenka vaizduoti, ką jis laiko reikalingu, dėmesio vertu dalyku, taip pat, kaip jis tą pasirinktąjį dalyką interpretuoja. Tarp paties autoriaus žmogiškumo ir jo kūrybos yra tiesioginis ryšys. Pavyzdžiui, ar Maironis būtų buvęs tuo, kuo yra, jei visa širdimi, visa esybe nebūtų gyvenęs savo tautos reikalais ir rūpesčiais?

Kita vertus, kūryba yra platesnė už pasaulėžiūrą. Didis rašytojas su savo pastabumu ir intuicija gali matyti ir vaizduoti tokius dalykus, kurių jis nemoka racionaliai pagrįsti ir interpretuoti.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros reiškinių istorija ir tipologija
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)
Meno kūrinys literatūros procese

Iš „literatūrinių“ prisiminimų

Žodžių darybos priesagos. Veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai.

tojas, –aėlis, -ė-ėjas, –a

ikas, –ė

lys, –ė

ūnas, -ė

-tinis, –ė

utis, –ė

alas

-ulis, -ė (-ulys -ė)

alius, –ė

-ovas, -ė

eklis, –ė

uolis,ė

ynė

-(i)uonis, –ė

-uoklis, -ė

-ena

-inys, -ė

-(i)ukas, (-ė)

la

ata

-(i)oklis -ė

na

-ininkas, ė

eiva

-šas, -ė (-čas)

eika

-vis, -ė, (-vys, -ė)

-šis, -ė

-tukas, -ė

-enis, -ė

-snys, ė

-sna, -šna

ša

-čius

ila

klys

tuvė, -tuvis –ė

–ekšlis, ė

–elga

–inčius

–(i)okas

–išius, -ė

yvė

lius

–onas

agis

–eda

ėlius

–onis

ita

-ula

-(i)atorius

-(i)antas, -ė

-entas, -ė

-(t)orius, -ė

-atas, -ė

gydytojas, tarnautojas, džiaustytojasnebrendėlis, pasileidėlis, persikėlėlisklausėjas, gavėjas, skalbėjas

žudikas, vežikas, smaugikas

urgzlys, šoklys, bėglys

staigūnas, perėjūnas, pataikūnas

sugyventinis, sumuštinis, rinktinė

traukutis, barškutis, žibutė

čirškalas, zirzalas, čiauškalas

kyšulys, dundulis,

tarškalius, snaudalius, čiaudalius

gėrovas, (su)gulovas

zirzeklis, pereklė, burbeklis

barškuolė, žinduolis, paklyduolis

čirškynė, gargalynė, stypynė

grobuonis, palikuonis, deguonis, skenduolis

švytuoklė, svyruoklis, girtuoklis

kriokena, skurdena, paistena

valdinys, pasiuntinys, mokinys

žindukas, kraustukas, slapukas

vėpla, kriokla, stypla

barškata, valkata, pliauškata

vijoklis, putoklis, klajoklis

mikna, čiupna, rukna

samdininkas, jodininkas, pelnininkas

mušeiva, kareiva, puošeiva

vargšas, jukšas, dribšas

prašeika, mušeika, puošeika

ateivis, kalvis, praeivis

lepšis, netikšis, snopšis

muštukas, veltukas, peštukas

pavydenis, tryškenis, tylenis

verksnys, veiksnys, šauksnys

džiūsna, skursna, verkšna

nemokša, paikša, netikša

kirpčius, mikčius, sukčius

vaidila

ryklys

maltuvė

perekšlė

vertelga

karšinčius

viliokas

dabišius

gimdyvė

teplius

valdonas

melagis

lebeda

smirdėlius

ieškonys

dabita

žiežula
operatorius, eksploatatorius, aviatorius

konsultantas, praktikantas, muzikantas

abonentas, asistentas, studentas

inspektorius, kreditorius, protektorius

kastratas, delegatas, degeneratas

-a (ia)-is, -ė (-ys, -ė) -as

-ius, -ė

pamaivaneregyspaištas

terlius

__________________________

Daugiau apie tai žiūrėkite:

Žodžių daryba
Žodžių darybos priesagos. Vietų pavadinimai.
Žodžių darybos priesagos. Įrankių pavadinimai.
Žodžių darybos priesagos. Švenčių pavadinimai.
Žodžių darybos priesagos. Mažybiniai daiktavardžiai.
Žodžių darybos priesagos. Kuopiniai pavadinimai.
Žodžių darybos priesagos. Ypatybių pavadinimai (abstraktai).
Žodžių darybos priesagos. Pavadinimai pagal lyties skirtumą.
Žodžių darybos priesagos. Pavadinimai pagal kilmę bei priklausymą.
Žodžių darybos priesagos. Vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai.
Žodžių darybos priesagos. Veiksmo rezultato pavadinimas.
Žodžių darybos priesagos: veiksmų abstraktai arba veiksmų pavadinimai

Literatūros kūrinio pasakotojas – lietuvių kalbos pamoka 7 klasėje

DETALUS PAMOKOS PLANAS

PAMOKOS METRIKA

Tema. Literatūros kūrinio veikėjas.

Tikslai:

1. Gilintis žinias apie veikėją literatūros kūrinyje;

2. Ugdytis kūrybinius gebėjimus;

3. Lavintis sakytinės kalbos įgūdžius atsakinėjant į klausimus;

4. Mokytis kurti aprašomojo tipo tekstus.

Tipas. Mišri.

Mokymo būdai ir priemonės: pokalbis, mokytojo aiškinimas, savarankiškas mokinių darbas.

PAMOKOS SITUACIJA

Praeitą pamoką mokiniai mokėsi charakterizuoti, aprašyti žmogaus išvaizdą, įvardyti aplink esančias detales, mokėsi patys kurti portreto aprašymą.

Šią pamoką mokysis apibūdinti literatūros kūrinio veikėją, nurodyti, kokiais būdais yra kuriamas jo paveikslas.

Kita pamoka bus pradėtas naujas skyrelis „Pokalbio etiketas“.

PAMOKOS EIGA

I. Aiškinamoji – motyvacinė dalis.

1. Klausiu, kas paprastai veikia literatūros kūriniuose?
2. Pasakau, kad autorius vienaip ar kitaip visada literatūros kūriniuose pristato veikėjus, t.y. žmones, gyvūnus, ar kas tik bebūtų, visi yra apibūdinami iš išorės arba iš vidaus. Tačiau išsamių portretų pasitaiko ne daug, todėl skaitytojas turi būti itin atidus.

II. Temos ir tikslų skelbimas.

1. Per pertrauką lentoje užrašau šiuos pamokos tikslus:

a) veikėjo paveikslas;
b) veikėjo paveikslo kūrimo būdai.

2. Mokiniams paaiškinu, kad per šią pamoką turėsime įgyvendinti visus šiuos tikslus.

III. Naujos medžiagos aiškinimas.

1. Veikėjo paveikslas:

a) kaip gali būti apibūdinti veikėjai literatūros kūriniuose? (pvz.: gali būti aprašoma jų išorė arba vidus);
b) į ką dažniausiai autorius kreipia mūsų dėmesį, kai aprašo veikėją? (mokiniai gali atsakyti, kad į veikėjo išvaizdą: plaukus, akis, rankas, apsirengimą, gali aprašyti ir gyvenamąją aplinką. Autorius gali nusakyti ir veikėjo charakterį, būdo bruožus.).

2. Dalinis įtvirtinimas:

a) mokiniai skaito Bitės Vilimaitės teksto ištrauką iš vadovėlio ir bando atsakyti žodžiu į pateiktus klausimus;
b) raštu apibūdina kūrinėlio ištraukoje aprašytą motinos išvaizdą ir charakterį;
c) keli mokiniai paskaito, kaip atliko užduotį.

3. Veikėjo paveikslo kūrimo būdai:

a) jau sakėme, kad autorius paprastai aprašo veikėjo išorę, kartais ir vidų, bet būna ir taip, kad mūsų vaizduotė sukuria veikėjo paveikslą ir be aprašymo. Kokiu būdu tai vyksta, kaip mes sužinom apie veikėjo charakterį, gyvenimo būdą?
b) pateikiu įvairių pasakojimų ištraukų (žr. Priedą Nr. 1);
c) dar kartą su mokiniais apibendrinam, kad veikėją gali charakterizuoti jo paties veiksmai, pokalbiai su kitais veikėjais, mąstymas, veikėjas gali būti stebimas kitų veikėjų akimis.

IV. Žinių įtvirtinimas.

Parašykite trumpą pasakojimą (10 sakinių) arba dialogą, kuriame veikėją apibūdintų jo paties kalba, veiksmai / pokalbis su kitu veikėju / jo mąstymas / ar viskas ryškėtų iš kitų veikėjų kalbos.

Keli mokiniai paskaito, kaip atliko užduotį, o likusi klasės dalis įvardija pasirinktą veikėjo aprašymo būdą.

V.  Apibendrinimas ir namų darbų skyrimas.

1. Dar kartą pakartojame:

a) kokie galimi veikėjo paveikslai;
b) kaip be pasakotojo aprašymo dar gali būti kuriamas veikėjo paveikslas.

2. Namų darbams užduodu raštu apibūdinti savo mėgstamą personažą (literatūros kūrini, filmo, spektaklio…). Turi aprašydami atskleisti jo išvaizdos ir charakterio ypatumus.

Priedas Nr. 1

(Paties veikėjo veiksmai, kalba apie save, pokalbis su kitu veikėju)
– Irka, meldžiamoji, ne taip smarkiai, – juokės motina. – Leisk nusivilkti.
– Kad Irka taip be galo pasiilgo mamytės.
– Ką gi beveikia mano dukra? Ar sveika, ar linksma?
– Labai labai linksma, nes mamytė parvažiavo. Aš, mamyte, ir šiandien parlėkiau namo kartu su saulute – ji į savo, aš į savo. Juk Irka mandagi, mamyte? O ar tavo reikalai buvo šiandien mandagūs?

Š. Ragana. „Irkos tragedija“

(Veikėjai kitų veikėjų akimis) (Apie valstiečius, jei jie bus pradėti mokyti.)
– Tai uždavinys didesnis už mūsų jėgas. Reikia tik atminti, kas yra tie vaikai: murzini, nešukuoti, puslaukiniai… <…>
– Ar manai, kad jie bus už tai dėkingi? – paklausė dėdienė Aleksandrienė. – Iliuzijos! Pamatę, kad ponai jiems geri, jie dar labiau ims snausti prie darbo ir dar daugiau vaginėti.

Š. Ragana „Sename dvare

_________________________

Daugiau skaitykite:

Kazys Saja “Reptilija” (2 pamoka) – 7 klasės literatūros pamoka
Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzė“ – 7 klasės literatūros pamoka (pirma pamoka)
Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzė“ – 7 klasės literatūros pamoka (antra pamoka)
Rėjus Bredberis „Kosmonautas“ (I pamoka)- lieteratūros pamoka 7 klasėje
Rėjus Bredberis „Kosmonautas“ (I pamoka)- lieteratūros pamoka 7 klasėje
J. Aputis “Nesmagu, kad liekat vienas” – literatūros pamoka 7 klasėje
Vytautas Petkevičius “Molio Motiejus – žmonių karalius” – 7 klasės literatūros pamoka
Vytautė Žilinskaitė “Viso pasaulio tetos” – 7 klasės literatūros pamoka