Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Gyvenimas ir kūryba

Vilhelmas Storostas – filosofas, rašytojas, dramaturgas, publicistas ir kultūros veikėjas (slapyvardis Vydūnas) – gimė Jonaičiuose, Šilutės rajone 1868 metais. Augo gausioje šeimoje, mokėsi Pilkalnyje. Vydūno tėvas Anskis Storostas buvo pradžios mokyklos mokytojas, tad Vilhelmas irgi skatintas gerai ir atsakingai mokytis. Būdamas penkerių jau skaitė Šventąjį Raštą. Baigęs Ragainės mokytojų seminariją studijavo Greifsvaldo, Halės, Leipcigo, Berlyno universitetuose, mokėsi filosofijos, religijos, kultūros, meno, literatūros istorijos, sociologijos, gamtos mokslų, sanskrito, anglų ir prancūzų kalbų, o 1888 – 1892 m. Kintuose jau pats mokė lietuvių ir vokiečių kalbų, geografijos, istorijos ir kūno kultūros.

MokytojaudVydūnasamas Kintuose išlaikė aukštesnės kvalifikacijos mokytojo egzaminus ir 1892 – 1912 m. dėstė Tilžės gimnazijoje prancūzų ir anglų kalbas, o 1918 m. dėstė lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto. Būdamas 44 metų Vydūnas išėjo į pensiją ir ėmėsi kūrybinių darbų.

Nuo mažumės V. Storostas buvo paveldėjęs džiovą, bet ją įveikė asketišku gyvenimo būdu. Būdamas septyniolikos tapo vegetaras, užsiėmė joga, bėgiojo, grojo arfa, o 80 – ties vis dar važinėjo dviračiu, čiuožė pačiūžomis ir bėgiojo.

Nuo pat mažų dienų norėjo būti rašytoju. Tuo metu jau šį tą rašė ir vertė į Lietuvių kalbą, bet pirmieji kūriniai neišliko.

Vydūnas siekė gyvenimo ir idealo, minties ir jausmo vienovės, siekė gyventi kaip šventasis. Jam pasaulis buvo paslaptis, o jo pozicija jame – tapti geresniu.

Vydūnas originalus filosofas. Pirmuosiuose savo darbuose rutuliojo abstrakčias filosofines problemas, idėjas. Vėliau ėmėsi analizuoti savo tautos istoriją, bandė iš lietuvių kovų su kryžiuočiais sukurti tam tikrą tautos raidos schemą. Iš pradžių gilinosi į klasikines Europos tautų filosofijas, vėliau įsijungė į naują judėjimą – teosofiją. Jis bandė suderinti Rytų ir Vakarų kultūrinę patirtį. Jo filosofija yra panteistinė; savita žmogaus tobulėjimo filosofija paremta šventuoju raštu, vedomis, egiptiečių knygomis, graikų filosofiniais raštais. Vienas pagrindinių Vydūno filosofijos bruožų yra kritikos vengimas.

Gyvenimas, pasak Vydūno, – tai kelionė tobuluman. Gyvenimas – judėjimas, o žmogus – aukščiausia gamtos pakopa, nes jis vienintelis apdovanotas sąmone, kurios laipsnis ir dydis žmonėse nevienodas (vieni arčiau fizinės materijos, kiti – artėja į dievišką absoliutą). Tauta turi padėti žmogui tobulėti, o žmogus turi save įprasminti tautoje. Pasak Vydūno, žmonės nėra silpni, nes turi kūrybos galią. Filosofija yra gyvenimo būdo, teosofijos (Dievo) išmintis. Vydūno filosofija optimistinė. Jis dar vadinamas tautos mokytoju, nes savo gyvenamuoju laiku tautiškumui suteikė filosofinius pagrindus.

Laisvė Vydūnui turėjo būti iš vidaus. Jis yra išskyręs septynis žmogaus tobulumo laipsnius / pakopas, kur septintoji pakopa – nesąmoningas žmogus.

Vydūnas parašė 12 filosofinių veikalų, daugiau negu 30 filosofinio turinio dramų ir istoriografinių darbų. Pagrindiniai filosofijos veikalai yra „Visatos sąranga“ (1907 m.), „Mirtis ir kas toliau“ (1907m.), ,,Slaptinga žmogaus didybė“ (1907 m.), ,,Mūsų uždavinys“ (apie tautos misiją pasaulyje), „Visatos sąranga“, ,,Likimo kilmė”(1908 m.), ,,Žmonijos kelias“, „Apsišvietimas“ (1909 m.), sveikatos supratimo veikalas ,,Gimdymo slėpiniai”(1909 m.), ,,Tautos gyvata” (1920 m.) ir ,,Sąmonė” (1936 m.). Rašė apie kultūrą ir etiką. Į lietuvių kalbą yra vertęs J. V. Gėtę, I. Kantą, F. Nyčę, R. Tagorę, filosofinę indų poemą 1947 metais „Bhagavad Gīta“.

Kaip mąstytojas susiformavo XIX – XX a. sandūroje. Rytų kultūroje jis rado atsvarą, aiškumą aptiko archajiniuose raštuose. Kaip filosofas buvo labai išprusęs. Labai gerai pažino Vakarų mąstymą. Vakaruose atrado Rytų išmintį. Jis siekė aiškaus pasaulėvaizdžio, tad atsigręžė į tai, kas buvo laiko patvirtinta. Vertė iš kinų kalbos Lao Dzė, taip pat iš sanskrito. Buvo atidus lietuvių mitologijai ir tautosakai, kurioje rado ryšį su Rytų mitologija. Jo kūryboje pastebėtina įtaka ir iš Vakarų. Į Rytus pastebimas posūkis tada, kai patyrė vokiečių įtaką (studijų metais). Tada įkūrė Tilžės giedotojų draugiją, kuriai vadovavo 40 metų. Draugija savo dainomis turėjus lietuvių kilmę ir garbę garsinti.

1898 metais Giedotojų draugija ir keletas kitų lietuvių suvaidino dramą „Pasiilgimas“.  Ši drama – pirmas žinomas Vydūno kūrinys. Nuo 1899 – 1900 metų dar parašė kelias komedijas „Numanė“ (1911 m.), „Jonukas“, „Piktoji gudrybė“, dramą „Probočių šešėliai“(1908 m.), „Birutininkai“ (1910 m.), „Smarkusis Kruša“ (1913 m.) ir kitas, kurios statytos ir suvaidintos Tilžės giedotojų draugijoje. 1902 metais pradėjo rašyti dramatinę trilogiją „Amžina Ugnis“. Beveik visas savo dramas pats statė scenai, garsėjo kaip oratorius. Įdomu tai, kad dramas rengė atviroje erdvėje. Tuo metu kūriniai nebuvo išspausdinti.

Po to, kai įkūrė Vokietijos Teosofų draugiją, 1904 metais išleista pirmoji Vydūno knyga – Lietuvos istorijos apmatai „Senutė“, taip pat traktatai.

Nuo 1905 metų leido laikraštį „Šaltinis“, kuriame dėstė filosofinius dalykus ir Teosofų mokymą. Būtent „Šaltinyje“ išspausdinti Vydūno filosofiniai veikalai, kurie vėliau perleisti atskiromis knygelėmis. Laikraštyje Vilhelmas Storostas pasirašinėjo pavarde, slapyvardžiu Manas, R. Manas, arba sutrumpinimais: L. A., R. r., Mn., R. m. Vydūnu pasirašinėjo tik nuo 1907 metų. Nuo 1911 iki 1914 m. leido „Jaunimą“,  „Naujovę“ (1915 m.), „Darbymetį“ (1912–1925 m.), kuriuos ištisai pats ir prirašydavo.

Vydūnas mirė Detmold’e, Vokietijoje, 1953 metų vasario 20 dieną.

Vydūno kūriniai susiję su jo filosofija ir gyvenimu kalba apie 3 žmogaus tobulėjimo pakopas:
•    žmogus sau (laisvas);
•    žmogus tautoje (realizuoja save tautoje);
•    žmogus visatoje (per tautą žmogus ima matyti pasaulį).

Jo manymu, realistai tenkinasi išoriniais pavidalais, bet tai pagal Vydūną nėra tikra (išorę mato ir kvailiai). Idėjos – vyriausieji gyvenimo veiksniai. Realizmas jam – tai ne išorinių pavidalų atspindėjimas, o visuomenės paslapties išreiškimas (visa esmė, kuri yra anapus idėjos).

Apžvelgus Vydūno socialinę koncepciją, galima pasakyti, kad joje, kaip ir visoje šio mąstytojo filosofijoje, į pirmą vietą iškyla kilnios intencijos žadinti žmogaus ir tautos žmoniškumą, raginti siekimą to, kas žmones ir tautas vienija, kas leidžia pasijausti esant viena brolija, neatidėliojant spręsti socialinius savo epochos uždavinius. O tasai sprendimas turįs būti toks, kad laimingai gyventų visi žmonės. Tokius uždavinius Vydūnas kėlė lietuvių tautai, tvirtinusiai savo nepriklausomybę. Tie uždaviniai ir mąstytojo siūlyti jų sprendimo būdai šiandieninei Lietuvai yra ne mažiau, o gal ir daugiau svarbūs kaip anuometinei.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Vydūniškoji drama
Jonas Mačiulis – Maironis
Antanas Baranauskas
Motiejus Valančius
Vincas Kudirka
Poetas Antanas Justinas Vienažindys

Jonas Mačiulis – Maironis

Maironis (tikroji pavardė Jonas Mačiulis) gimė 1862 m. spalio 21 dieną Pasandravio dvare, Raseinių apskrityje. Tai iškiliausias XIX – XX a. sandūros žmogus ir tautos ryšio jungėjas. Maironis – pirmasis lietuvių bendrosios kalbos poetas. Anot V. Kubiliaus, aukštas lietuvių literatūros stiliaus kūrėjas, lietuvių poezijos klasikinių tipų kūrėjas ir moderniosios lietuvių poezijos pradininkas.

Su Maironio vardu siejamas perėjimas nuo tautosakinės iki rašytinės poezijos ir netgi su Maironis. Jonas Maciulistam tikra revoliucija formoje: nuo silabinės prie silabotonikos. Maironio lyrika yra tarsi atskaitos taškas vėlesnei lietuvių poezijai.

Minint gimimo šimtmetį V. M. Putinas sakė: „Mes žinojom daug didesnių poetų už Maironį, tačiau Maironis – tai kažkas daugiau negu jie.“

Jonas Mačiulis yra kultūros vertybių formuotojas. Istorinių lūžių metais jis tapo labai svarbus, pokariu ir vėl gręžiamasi į jį. Aktualus ir svarbus buvo iki pat spaudos draudimo panaikinimo.

Jo stilius aiškus, kalba logiška, mintis išbaigta. Didžiausiais savo autoritetais jis laikė J. V. Gėtę, F. Šilerį, A. Puškiną, A. Mickevičių (visi romantikai), K. Donelaitį ir A. Baranauską. Visų šių rašytojų kūrybą Maironis skaitė originalo kalba. Buvo pakankamai išsilavinęs – turėjo teologijos daktaro laipsnį. Trečiajame dešimtmetyje buvo užsimojęs parašyti istorines dramas „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“ ir „Didysis Vytautas – karalius“.

Po libreto „Nelaimingos Dangutės vestuvės“ sukūrimo Maironis patyrė nesėkmę – kad ir kaip tikėjosi, jis nesulaukė jokio įvertinimo.

Maironis savo laiku pasižymėjo kaip paprastas poetas kunigas ir tai jį žeidė. Jis buvo ilgametis kunigų seminarijos dėstytojas ir rektorius, dėstęs Peterburgo dvasinėje akademijoje ir Lietuvos universitete (lietuvių kalbos kursą).

J. Mačiulis žinomas ir kaip istoriografas (populiarių istorijų rašytojas). „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“ – pirmoji lietuviška Lietuvos istorija. Kaip poetas Maironis debiutavo „Aušroje“ 1885 m., tuo pat metu kaip ir V. Kudirka. Jis pasirašinėjo Smalionio slapyvardžiu ir buvo vadinamas vieno rinkinio poetu.

1920 m. išleistuose papildytuose „Pavasario balsuose“ išspausdinti 110 eilėraščių. Be eilėraščių gerai žinomos poemos: „Lietuva“ – pirmoji 1888 m., „Jaunoji Lietuva“ 1907 m., „Raseinių Magdė“, „Mūsų vargai“ 1920 m., „Tarp skausmų į garbę“ buvo išleista vienu metu su „Jaunąja Lietuva“. Vėlesnėse radosi jaunosios kartos tema.

Poema „Jaunoji Lietuva“ yra vadinama ne tik lyrine, bet ir herojine. Jos pasakojimas apima apie 20 metų laikotarpį, t.y. tiek pat, kiek ji ir buvo rašoma. Tėvynės meilė ten yra aukščiau už visa kita.

Nuo Birutės Kalno

Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,
Man krūtinę užliek savo šalta banga
Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,
Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!

Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!
Ir kaip tavo išgirst paslaptingų balsų
Aš geidžiau, tu pati vien suprasti gali,
Nes per amžius plačių nenutildai bangų!

Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl, nežinau;
Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau
Užmiršimo ramaus ir tarp jų nematau,
Betgi trokštu sau marių prie šono arčiau.

Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu;
Jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus;
Paslapties neišduos savo veidu tamsiu
Ir per amžius paliks, kaip ir aš, neramus.

Eilėraštyje „Nuo Birutės kalno“ į akis krenta tamsus skambėjimas dėl užpakalinės eilės balsių pabrėžimo. Taigi, ryškus niūrumas. Tuo pat metu girdimas lyg ir vėjas bei bangų ošimas. Sąskambiai tikslūs ir išraiškingi, jie sieja nutolusius žodžius. Ryškus jūros ir žmogaus sugretinimas. Eilėraščio ritmika susijusi su minties ir jausmo raida:

eiliav. pavyzd.Leksika: epitetai atskleidžia vertinimą, svarbios personifikacijos. Vystoma ir plėtojama viena jūros metafora. Nuosekliai pereinama nuo išorės prie vidaus. Eilėraštyje nėra jausmo ir išgyvenimo statiškumo, yra nuosekli visa ko raida. Lyrinis išgyvenimas lakoniškas. Eilėraštis yra vienas iš intymios lyrikos pavyzdžių.

Inversija padeda išryškinti svarbias kulminacines vietas. Eilėraščio erdvė – tai krantas ir jūra. Krante stebėtojas (nuo Birutės kalno). Herojus romantiškas. Eilėraštyje vyrauja išsakymo dabartis.

Eilėraštis – tai gamtos ir filosofinė lyrika. Jo tema – liūdesio ir troškimų išsakymas.  Tai intensyviai išreiškiamas jausmas.

Sakoma, kad Maironis yra pirmas lyrikas, sukūręs stiprių išgyvenimų ir jausmų lyriką. Pagrindinė visų eilėraščių tema – Tėvynės meilė. Poetas poetizuoja svarbiausius lietuvių literatūros įvykius; išaukštinama praeitis, skatinama keisti dabartį.

Lyrinis subjektas giliai jaučia gamtą, bet su ja nesusilieja, ieško analoginio ryšio su vidiniu pasauliu.

Romantizmui Maironis artimas dėl individualios jausenos raiškos, neramios, kenčiančios dvasios, aukštų idealų, maištingumo, jausmingumo, siekių, poeto pranašo pozicijos, tautos herojiškos praeities aukštinimo. Užuominų poetika, lakoniškumas, subtilumas Maironį išskiria iš kitų jo amžininkų.

Poetas vaizduoja vidinį vyksmą, bet ne išorę, nuosekliai išreiškia mintį ir jausmą. Mėgstama žiedinė eilėraščių kompozicija, visada aiški tema.

Lietuva brangiMaironis įtvirtino silabotoninę eilėdarą, įvykdė kultūrinę revoliuciją poezijos forma. Jis atsisakė aprašinėjimo, epiškumo, bet išsiskyrė pakiliu kalbėjimu. Jo poezijoje yra lyrinis „aš“; ritmikoje esama simetrijos, bet ji turi pažeidimų. Poetas išplėtojo aliteracijas, įvedė perkėlimus, o tėvynės jausmą prilygino dvasingumui. Tėvynė = motina – tai populiariausias palyginimas.

Būdingi lyrikos tipai – dainiškasis, polifoninis, meditacinis, oratorinis, pasakojamasis.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Antanas Baranauskas
Motiejus Valančius
Vincas Kudirka

Švedų rašytoja Selma Lagerliof

Viena žymiausių švedų rašytoja, romanistė, novelistė Selma Lagerliof (1858 – 1940). Dėl silpnos sveikatos mergaitė vaikystę praleido namuose. Jos mokytojomis buvo mama ir močiutė. Į knygos pasaulį paniro dar vaikystėje: turtinga namų biblioteka atskleidė būsimai rašytojai nepaprastą pasaulį.

S. Lagerliof kūrybinį kelią pradėjo rašydama eilėraščius. Skandinavijoje ši rašytoja laikoma Anderseno pasekėja. Ji yra pirma moteris Nobelio premijos laureatė.

Didelę įtaką jai turėjo vaikystės aplinka. Ji žavėjosi tėvu, tad jo prototipu tapo ne vienas herojus. Lagerliof debiutavo su kūriniu „Saga apie Gestą Berlingą“  (1891 m.) – tai buvo esminis lūžis visoje švedų literatūroje. „Saga apie Gestą Berlingą“ – tai pasakojimas apie paralyžiaus sukaustytą trijų metų mergaitę, kuri negalėjo žaisti su kitais vaikais, tačiau nuo pat mažens pasinėrė į poezijos pasaulį. Šis kūrinys sudarytas iš legendų ciklo ir supintas į gyvenimo prozinį epą. Veikalas žavi originalumu ir pasakojimo naujumu. Po šio kūrinio sekė legendų ciklas, gilaus psichologinio turinio pasakojimai „Antikristo stebuklai“, „Dvaro legenda“, „Stebuklingosios Nilso Holgersono kelionės po Švediją“. Liaudies pasakojimai ir vaikystės prisiminimai tapo S. Lagerliof kūrinių pagrindu. Kūriniuose jaučiamas sekimas J. V. Gėte, V. Šekspyru, H. K. Andersonu.

Selmai Lagerliof vienu metu buvo pasiūlyta parašyti knygą švedų moksleiviams apie jų šalį, buvo net pasiūlytas planas, kaip viskas turėtų būti papasakota, tačiau Lagerliof planą pakeitė ir parašė knygą „Stebuklingosios Nilso Holgersono kelionės po Švediją“, kurioje pateikė visapusišką žmogaus ir šalies vaizdą. Tai žaismingas pasakojimas apie Švedijos geografiją. „Stebuklingosios Nilso Holgersono kelionės po Švediją“ – tai dviejų tomų enciklopedija, tarsi kelionių vadovas po Švediją, pažintinė knyga. Galima sakyti, kad tai mokyklinis vadovėlis, kuriame iškeliamas gamtos grožis, miškai, upės, audringi kriokliai, ežerai, Laplandija. Vaikams pasakojama apie muziejus, įžymybes, gamyklas, Švedijos florą ir fauną. Supinamos ir senovės Švedijos legendos bei padavimai. Knygoje charakteringi neoromantizmo bruožai, pažintinės, istorinės, geografinės tiesos, apipintos pasakine fabula. „Stebuklingose Nilso Holgersono kelionėse po Švediją“ yra Švedų folkloro ir Danų pasakų motyvų.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinė literatūra vaikams
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros specifika
Socialinė ir buitinė proza vaikams (XIX a. antra pusė)

Literatūros pažanga ir vertinimas

Nuolatinis literatūros kitimas yra akivaizdus ir abejonių nekeliantis dalykas. Žymiai komplikuotesnis yra klausimas, kokia linkme suka literatūros raida. Ar ji cikliška, ar joje periodiškai kartojasi kilimas, branda ir sustingimas ar smukimas; ar ji yra jau atgyvenusi klestėjimo laiką, o dabar užleidžia vietą moksliniam mąstymui, ar ji eina pažangos kryptimi?

Žiūrint į didžiuosius visų laikų talentus, sunku kalbėti apie literatūros pažangą. B. Sruoga yra pastebėjęs, kad klausti, kas didesnis poetas – Puškinas ar Gėtė esą tiek pat beprasmiška, kaip klausti, kas didesnis ir gražesnis – Alpės ar Kaukazas: kiekvienas jų savaip tobulas ir neprilygstamas. Negalima literatūros pažangos matuoti pagal genijų, didžiųjų talentų skaičių, jų iškilimo laiką, juo labiau negalima manyti, jog vėliau parašyti kūriniai tobulesni už anksčiau sukurtuosius. Apie pažangą galima kalbėti  turint prieš akis tik bendrą literatūros lygį, bendrą meninių galimybių išaugimą. Be to, reikia dar pastebėti, kad literatūros augimo tempai ne visados buvo vienodi: nereikėtų pamiršti tokių aplinkybių, kaip spaudos draudimas.

APIE LITERATŪROS AUGIMO KRITERIJUS

Literatūra darosi vis mažiau priklausoma nuo tradicijų, kanono, literatūrinio etiketo (t.y. nuo požiūrio, jog vieni dalykai literatūroje tinka, dera, o kiti yra draudžiami , neleistini). Ilgainiui nyksta aklas paklusnumas literatūrinėms normoms, auga sąmoningas tradicijos suvokimas, laisvas kurių nors tradicinių dalykų panaudojimas (iš viso absoliučiai laisvos nuo tradicijų ir konvencinių normų literatūros negali būti).

Didėja asmenybės vaidmuo literatūroje, vis labiau vertinamas kūrinio individualumas, originalumas, autoriaus subjektyvumo atskleidimas kūrinyje. Komplikuojasi kūrinio sandara, sudėtingėja, pvz., pasakojimo technika: prasidėjusi paprastu įvykių išdėstymu, chronologine tvarka, šiandien ji pasiekė sudėtingą polifoninį skambėjimą.

Pamažu keitėsi literatūros vaizduojamojo pasaulio socialinė sfera: ne tik buvo įvedami „žemesnių“ socialinių sluoksnių atstovai, bet vis gilesnės, visapusiškesnės darėsi jų charakteristikos.

Pamažu stiprėjo humanistinis literatūros pradas: atsiskleidė vis naujų socialinių sluoksnių vertė, o toliau – tų sluoksnių atstovų bei atskiro žmogaus vertė. Literatūra ėmė orientuotis ne į tam tikrus luomus, bet atstovauti vis platesnėms visuomenės, tautos sluoksniams.

Plečiasi pasaulinė literatūros patirtis. Jokios tautos literatūra niekada nesiplėtoja izoliuotai nuo kitų tautų, tačiau per laiką kontaktai bei sąlygos gausėja ir įvairėja. Be to, istorijos raidoj gilėja tautinių literatūrų specifiškumas.

Menininkas pradeda kurti turėdamas labai bendro pobūdžio sumanymą, net nežinodamas, kokiu vaizdu jį realizuos. Tik darbo procese palaipsniui jam aiškėja būsimo kūrinio pavidalas ir tokiu būdu eina į priekį, kol randa jį tenkinantį sprendimą. Kūrybos procese menininkas apsipranta su raiškos medžiaga, išbando jos galimybes, pvz., poetas turi rast tinkamą žodį, pritaikyti pasirinktąjį metrą prie natūralaus kalbos ritmo ir atskirų žodžių kirčiavimo, laikytis žanro reikalavimų.

Norint gyviau pavaizduoti veikėjus, tinkamai sukomponuoti kūrinį, reikia didžiulės kūrybinių jėgų įtampos. Tačiau kuo sunkesnis yra kūrybinis sumanymas, tuo didesnį džiaugsmą teikia jo realizavimas. Nuodugniai kūrybos procesą yra aprašęs V. Majakovskis savo eseistiniame darbe „Kaip rašau eilėraštį“.

Kalbant apie kūrybą, dažnai susiduriame su „įkvėpimo“ sąvoka. Kūrybinio proceso metu, ypač pirmosiose jo stadijose, menininką apima didžiulis susijaudinimas, didelė emocinė įtampa: jis tarsi atitrūksta nuo aplinkinio pasaulio, nieko nemato ir negirdi. Menininko kūryba neretai (ypač romantizme) būdavo apgaubta išskirtinumo, šventumo aureole.  Bet įkvėpimas (ypač romantikų) siejamas su „kančios“ sąvoka. Tinkamiausio varianto ieškojimas susijęs su abejonėmis, nusivylimais, didžiuliu įtemptu, dažnai visas jėgas išsekinančiu, darbu. Pavyzdžiui, Tolstojus „Karą ir taiką“ ranka perrašė penkis kartus.

Kūrybos procese labai didelis vaidmuo tenka intuicijai, daug kas surandama, nuspėjama intuityviai, bet svarbų vaidmenį vaidina ir šviesus, aiškus protas, intelektas, ypač kūrinį baigiant, tikrinant sumanymo realizaciją, tvarkant kompoziciją.

Prozoje didelis minties svoris, sudėtinga problematika yra viena iš meniškumo sąlygų. Pasaulėžiūra – tai žmogaus principų, pažiūrų (filosofinių, mokslinių, politinių, moralinių, estetinių) visuma, nuo kurios priklauso žmogaus veiklos kryptis ir santykis su tikrove. Reikia pabrėžti politinių pažiūrų lyginamąjį svorį bendroje pasaulėžiūros sistemoje. Tačiau pasaulėžiūra – ne vien žinojimas, bet ir įsitikinimas, ne vien proto, bet ir širdies, ir valios dalykas. Tai žinojimas, kuris įpareigoja tam tikru būdu tvarkyti savo gyvenimą.

Nuo pasaulėžiūros priklauso, ką rašytojas pasirenka vaizduoti, ką jis laiko reikalingu, dėmesio vertu dalyku, taip pat, kaip jis tą pasirinktąjį dalyką interpretuoja. Tarp paties autoriaus žmogiškumo ir jo kūrybos yra tiesioginis ryšys. Pavyzdžiui, ar Maironis būtų buvęs tuo, kuo yra, jei visa širdimi, visa esybe nebūtų gyvenęs savo tautos reikalais ir rūpesčiais?

Kita vertus, kūryba yra platesnė už pasaulėžiūrą. Didis rašytojas su savo pastabumu ir intuicija gali matyti ir vaizduoti tokius dalykus, kurių jis nemoka racionaliai pagrįsti ir interpretuoti.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros reiškinių istorija ir tipologija
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)
Meno kūrinys literatūros procese

Iš „literatūrinių” prisiminimų