Švedų rašytoja Selma Lagerliof

Viena žymiausių švedų rašytoja, romanistė, novelistė Selma Lagerliof (1858 – 1940). Dėl silpnos sveikatos mergaitė vaikystę praleido namuose. Jos mokytojomis buvo mama ir močiutė. Į knygos pasaulį paniro dar vaikystėje: turtinga namų biblioteka atskleidė būsimai rašytojai nepaprastą pasaulį.

S. Lagerliof kūrybinį kelią pradėjo rašydama eilėraščius. Skandinavijoje ši rašytoja laikoma Anderseno pasekėja. Ji yra pirma moteris Nobelio premijos laureatė.

Didelę įtaką jai turėjo vaikystės aplinka. Ji žavėjosi tėvu, tad jo prototipu tapo ne vienas herojus. Lagerliof debiutavo su kūriniu „Saga apie Gestą Berlingą“  (1891 m.) – tai buvo esminis lūžis visoje švedų literatūroje. „Saga apie Gestą Berlingą“ – tai pasakojimas apie paralyžiaus sukaustytą trijų metų mergaitę, kuri negalėjo žaisti su kitais vaikais, tačiau nuo pat mažens pasinėrė į poezijos pasaulį. Šis kūrinys sudarytas iš legendų ciklo ir supintas į gyvenimo prozinį epą. Veikalas žavi originalumu ir pasakojimo naujumu. Po šio kūrinio sekė legendų ciklas, gilaus psichologinio turinio pasakojimai „Antikristo stebuklai“, „Dvaro legenda“, „Stebuklingosios Nilso Holgersono kelionės po Švediją“. Liaudies pasakojimai ir vaikystės prisiminimai tapo S. Lagerliof kūrinių pagrindu. Kūriniuose jaučiamas sekimas J. V. Gėte, V. Šekspyru, H. K. Andersonu.

Selmai Lagerliof vienu metu buvo pasiūlyta parašyti knygą švedų moksleiviams apie jų šalį, buvo net pasiūlytas planas, kaip viskas turėtų būti papasakota, tačiau Lagerliof planą pakeitė ir parašė knygą „Stebuklingosios Nilso Holgersono kelionės po Švediją“, kurioje pateikė visapusišką žmogaus ir šalies vaizdą. Tai žaismingas pasakojimas apie Švedijos geografiją. „Stebuklingosios Nilso Holgersono kelionės po Švediją“ – tai dviejų tomų enciklopedija, tarsi kelionių vadovas po Švediją, pažintinė knyga. Galima sakyti, kad tai mokyklinis vadovėlis, kuriame iškeliamas gamtos grožis, miškai, upės, audringi kriokliai, ežerai, Laplandija. Vaikams pasakojama apie muziejus, įžymybes, gamyklas, Švedijos florą ir fauną. Supinamos ir senovės Švedijos legendos bei padavimai. Knygoje charakteringi neoromantizmo bruožai, pažintinės, istorinės, geografinės tiesos, apipintos pasakine fabula. „Stebuklingose Nilso Holgersono kelionėse po Švediją“ yra Švedų folkloro ir Danų pasakų motyvų.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinė literatūra vaikams
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros specifika
Socialinė ir buitinė proza vaikams (XIX a. antra pusė)

Vidinis monologas ar sąmonės srautas?

Pagrindiniais šiuolaikinės epikos bruožais yra įvardijami vidinis monologas ir sąmonės srautas. Vidinio monologo terminas iki šiol nėra nusistovėjęs. Kaip sinonimas neretai vartojamas sąmonės srauto pavadinimas. Painiava atsiranda dėl to, kad tuo pačiu vidinio monologo terminu vadinami du labai susiję, bet netapatūs reiškiniai, t.y., vaizdavimo objektas ir vaizdavimo būdas. Vidinio monologo prozoje vaizdavimo objektas yra personažų vidinė kalba, jo sąmonė. Tačiau sąmonės vaizdavimas nėra vien tik tokios prozos bruožas. Lyrinio monologo forma ta sąmonė buvo vaizduojama Šekspyro laikais, tik personažo išgyvenimai, vidinės mintys būdavo vaizduojami ne kaip vidiniai procesai, o kaip išoriniai, kaip garsus kalbėjimas su savimi. Tai buvo įprasta literatūros priemonė. Šiandienos literatūroje garsus kalbėjimas su savimi atrodytų psichinio sutrikimo požymis. Klasikiniame romane vidinę kalbą imama perteikti kaip vidinį monologą ir personažo kalbėjimą palydint pastaba (jis pagalvojo…). Gana ilgai vidinis monologas buvo suprantamas būtent šia prasme: neištartų minčių perteikimas tiesiogine kalba.

Šis vidinio monologo apibrėžimas tinka klasikiniam romanui, tačiau psichologiniame romane reikalas tampa sudėtingas. Čia objektyvioji pasakotojo kalba jau yra praradusi pagrindinį vaidmenį, be to, fabula taip pat nebėra savarankiška. Ji formuojasi palaipsniui, tartum personažų sąmonės ekrane. Kaip tik čia, šalia vidinės kalbos imta vaizduoti ir kitą materiją – psichikos reiškinius, kurie yra ankstesni už sąmonės veiklą. Psichikos plėtra kūrinyje dar neįgijo vidinės kalbos formų. Tai apibūdinama kaip psichikos reakcija į pasaulį ir į kitus dalykus. Šį reiškinį įvardinama sąmonės srauto terminu. Pirmą sykį šis terminas prigijo XX a. apie 50-uosius metus, nors iš tikrųjų yra atsiradęs anksčiau – XX a. pradžioje amerikiečių psichologijoje.

Sąmonės srauto romanų pradininku laikomas Džeimsas Džoisas ir garsusis „Ulisas“. Čia veikėjų vidinė kalba yra chaotiška, paklūstanti laisvų asociacijų tėkmei. Bet ne visada ši kalba yra chaotiška ir atspindinti pasąmonės judesius. Vidinės kalbos pobūdis, jos nuosaikumas priklauso nuo daugybės faktorių, ypač nuo situacijos, kuri vaizduojama. Ramybės būklėje ši vidinė kalba bus nuoseklesnė, sakiniai rišlesni, o susijaudinus – kalba padrika. Šiandienos literatūroje, mėginant apibūdinti vidinio monologo ir sąmonės srauto sąvokas, pasitelkiama teksto lingvistinės ir psichologinės savybės. Vidinio monologo tekstu laikomas toks tekstas, kuriame tiesiogiai, be autoriaus įsikišimo, vaizduojama sąmonės žodinė sfera. Be vidinės kalbos tokiame romane vaizduojami ir kiti psichikos sluoksniai (nuotaikos, mimikos), kurie personažo sąmonėje žodžiais nekomentuojami. Tuomet kalba tampa chaotiškesnė, praranda chronologiją ar priežastingumą. Taigi, vidinis monologas su sąmonės srautu siejasi kaip dalis su visuma. Šiems dviem terminams tiek lietuvių literatūros teorijoje, tiek literatūrologijoje suteikiamas ir tipologinis kontekstas. Jame sąmonės srauto terminas siejamas su moderniuoju Vakarų psichologiniu romanu, o vidinio monologo terminas siejamas su realistine psichologinio romano atmaina. Pvz.: sąmonės srauto tektai yra Džeimso Džoiso „Ulisas“, A. Škėmos „Balta drobulė“, o vidinis monologas figūruoja V. M – Putino „Altorių šešėlyje“, M. Sluckio „Raudonas obuolys“. Toks tipologinis skirstymas pagrįstas ne realizmo ar modernizmo priešprieša, bet ir psichologijos bei pasakojimo technikos požiūriu.

Vidinio monologo romanuose daugiau vaizduojami viršutiniai, žodiniai sąmonės sluoksniai, aprašinėjant aplinką, tuo tarpu sąmonės srauto epikoje dėmesys sutelkiamas į „apatinius“, ikižodinės psichikos sluoksnius. Šių sąvokų poetika, raiškos būdas taip pat skiriasi.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Pasakojimas pirmu asmeniu
Pasakojimas ir pasakotojas
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Dialogas ir monologas
Požiūrio taškas ir epinė distancija
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai

Iš „literatūrinių“ prisiminimų