Žyma: kontekstas

Vidinis monologas ar sąmonės srautas?

Pagrindiniais šiuolaikinės epikos bruožais yra įvardijami vidinis monologas ir sąmonės srautas. Vidinio monologo terminas iki šiol nėra nusistovėjęs. Kaip sinonimas neretai vartojamas sąmonės srauto pavadinimas. Painiava atsiranda dėl to, kad tuo pačiu vidinio monologo terminu vadinami du labai susiję, bet netapatūs reiškiniai, t.y., vaizdavimo objektas ir vaizdavimo būdas. Vidinio monologo prozoje vaizdavimo objektas yra personažų vidinė kalba, jo sąmonė. Tačiau sąmonės vaizdavimas nėra vien tik tokios prozos bruožas. Lyrinio monologo forma ta sąmonė buvo vaizduojama Šekspyro laikais, tik personažo išgyvenimai, vidinės mintys būdavo vaizduojami ne kaip vidiniai procesai, o kaip išoriniai, kaip garsus kalbėjimas su savimi. Tai buvo įprasta literatūros priemonė. Šiandienos literatūroje garsus kalbėjimas su savimi atrodytų psichinio sutrikimo požymis. Klasikiniame romane vidinę kalbą imama perteikti kaip vidinį monologą ir personažo kalbėjimą palydint pastaba (jis pagalvojo…). Gana ilgai vidinis monologas buvo suprantamas būtent šia prasme: neištartų minčių perteikimas tiesiogine kalba.

Šis vidinio monologo apibrėžimas tinka klasikiniam romanui, tačiau psichologiniame romane reikalas tampa sudėtingas. Čia objektyvioji pasakotojo kalba jau yra praradusi pagrindinį vaidmenį, be to, fabula taip pat nebėra savarankiška. Ji formuojasi palaipsniui, tartum personažų sąmonės ekrane. Kaip tik čia, šalia vidinės kalbos imta vaizduoti ir kitą materiją – psichikos reiškinius, kurie yra ankstesni už sąmonės veiklą. Psichikos plėtra kūrinyje dar neįgijo vidinės kalbos formų. Tai apibūdinama kaip psichikos reakcija į pasaulį ir į kitus dalykus. Šį reiškinį įvardinama sąmonės srauto terminu. Pirmą sykį šis terminas prigijo XX a. apie 50-uosius metus, nors iš tikrųjų yra atsiradęs anksčiau – XX a. pradžioje amerikiečių psichologijoje.

Sąmonės srauto romanų pradininku laikomas Džeimsas Džoisas ir garsusis „Ulisas“. Čia veikėjų vidinė kalba yra chaotiška, paklūstanti laisvų asociacijų tėkmei. Bet ne visada ši kalba yra chaotiška ir atspindinti pasąmonės judesius. Vidinės kalbos pobūdis, jos nuosaikumas priklauso nuo daugybės faktorių, ypač nuo situacijos, kuri vaizduojama. Ramybės būklėje ši vidinė kalba bus nuoseklesnė, sakiniai rišlesni, o susijaudinus – kalba padrika. Šiandienos literatūroje, mėginant apibūdinti vidinio monologo ir sąmonės srauto sąvokas, pasitelkiama teksto lingvistinės ir psichologinės savybės. Vidinio monologo tekstu laikomas toks tekstas, kuriame tiesiogiai, be autoriaus įsikišimo, vaizduojama sąmonės žodinė sfera. Be vidinės kalbos tokiame romane vaizduojami ir kiti psichikos sluoksniai (nuotaikos, mimikos), kurie personažo sąmonėje žodžiais nekomentuojami. Tuomet kalba tampa chaotiškesnė, praranda chronologiją ar priežastingumą. Taigi, vidinis monologas su sąmonės srautu siejasi kaip dalis su visuma. Šiems dviem terminams tiek lietuvių literatūros teorijoje, tiek literatūrologijoje suteikiamas ir tipologinis kontekstas. Jame sąmonės srauto terminas siejamas su moderniuoju Vakarų psichologiniu romanu, o vidinio monologo terminas siejamas su realistine psichologinio romano atmaina. Pvz.: sąmonės srauto tektai yra Džeimso Džoiso „Ulisas“, A. Škėmos „Balta drobulė“, o vidinis monologas figūruoja V. M – Putino „Altorių šešėlyje“, M. Sluckio „Raudonas obuolys“. Toks tipologinis skirstymas pagrįstas ne realizmo ar modernizmo priešprieša, bet ir psichologijos bei pasakojimo technikos požiūriu.

Vidinio monologo romanuose daugiau vaizduojami viršutiniai, žodiniai sąmonės sluoksniai, aprašinėjant aplinką, tuo tarpu sąmonės srauto epikoje dėmesys sutelkiamas į „apatinius“, ikižodinės psichikos sluoksnius. Šių sąvokų poetika, raiškos būdas taip pat skiriasi.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Pasakojimas pirmu asmeniu
Pasakojimas ir pasakotojas
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Dialogas ir monologas
Požiūrio taškas ir epinė distancija
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai

Iš „literatūrinių” prisiminimų

Odė džiaugsmui, kuris trunka tik akimirką… (I dalis)

JURGOS IVANAUSKAITĖS KNYGOS „ODĖ DŽIAUGSMUI” RECENZIJA

ode_dziaugsmui_jurga_ivanauskaite

Arūnas Sverdiolas knygoje „Steigtis ir sauga“ yra rašęs, jog šiapusybėje besiskleidžianti žmogaus egzistencija yra laikinė ir laikina, o į anapusybę patekti galima tik per mirtį. Mirtis – tai gyvenimo nutrūkimas. Apskritai mirtį kaip tokią sudaro daug įvairių procesų, kurių iki galo žmogus nėra pajėgus pažinti. Pažinimas paprastai ateina per subjektyvią patirtį, tačiau mirtis negali būti patirtis, todėl ir mirties kaip subjekto visiškas pažinimas realiai yra neįmanomas. Tačiau ji, būdama ne tik biologinė, bet ir ontologinė kategorija, yra neapeinama žmogaus egzistencijos dalis. Įvairiose kultūrose galima rasti keletą skirtingų požiūrių, kurie atspindi žmogaus ir visuomenės santykį su mirtimi, t.y. mirtis gali būti natūraliai priimama, absoliučiai neigiama arba tiesiog ignoruojama. Bet aišku viena – ji neišvengiama.

Nerasime nė vieno poeto, kuris būtų apie mirtį nerašęs ar bent nebandęs atskleisti savito požiūrio taško, kai yra susiduriama su skaudžia realybe, kuri paliečia kiekvieną, ir nesvarbu, stebint kitus ar pačiam artėjant prie galutinio egzistencijos taško. Regis ir apie Jurgos Ivanauskaitės poezijos rinkinį būtų galima kalbėti iš tokio žiūros taško, jei visiškai paneigsime esamą kontekstą, kuris plačiai buvo aptarinėjamas kultūrinėje spaudoje, „Odės džiaugsmui“ kūrimo aplinkybes. Prozininkės, eseistės, dramaturgės, dailininkės ir poetės kūryba išsprūsta iš standartinių poezijos apie mirtį rėmų ir atkakliai ieško savos vietos literatūrinio proceso gyvenime.

„Odė džiaugsmui“ – tai jau 18 – liktoji rašytojos knyga, 2-oji – poezijos, pačios autorės sudaryta prieš mirtį. Jurga Ivanauskaitė leidyklai pateikė 56 eilėraščius, iš kurių 7 rašyti 2006-aisiais. Vos per 2 paras tekstus suredagavo Dovilė Zelčiūtė ir 5 tūkstančių egzempliorių tiražu skaitytojus pasiekė Tyto Albos išleista knyga J. Ivanauskaitės laidotuvių dieną – 2007.02.20. Autorės knygos leidžiamos nuolat ir yra daugelio skaitomos, bet pasirodžius šiam poezijos rinkiniui knygynai buvo kaipmat iššluoti ir ne dėl to, kad poezija būtų skaitoma, o labiau dėl to, kad šią knygą turėti tiesiog būtina. Taigi, pasidėkime į knygų lentyną ir lai ji būna reliktas, kuris primins, kad mes neva domimės literatūra.

Knyga suskirstyta į 3 dalis: „Čia“, „Ten“ ir „Niekur“. Tema aiški jau iš apipavidalinimo: autorės piešinių viršelyje bei pelenų atspalvių gėlių puslapių kampeliuose.

Priešpaskutiniame knygos puslapyje yra rašoma, jog „eilėraščiai nuosekliai ir atkakliai teigia nepaneigiamai svaigų, sodrų, kartkartėm atmieštą vos tveriamu skausmu buvimo džiaugsmą“. Iš tiesų tada natūraliai kyla klausimas, ar tos trumpos akimirkos yra vertos tokio begalinio skausmo patyrimo „iki nervų šaknelių, / iki plaukų galiukų, / iki baltų pusmėnulių nagų,“ (p. 11), kol galiausiai suveikia nuskausminamieji vaistai ir ateina palaimos akimirka, kuri ir vadinama džiaugsmu? Ir kam tada išvis gyventi, jei galiausiai vis tiek reikės numirti?

Kodėl, kodėl, kodėl…? Šimtas tokių ir panašių klausimų kyla, kai kalba pasisuka link to, ko mūsų protas natūraliai nepajėgia suvokti. Gyvenimą pirmiausia reikia gerai pažinti, įsisąmoninti ir moraliai keisti. Literatūrą daryti tokią, kokios pageidauja kalba, vaizduotė bei esamas laikas. Ligai ištikus, su mirtimi reikia grumtis iki paskutinės minutės. „Odė“ – tai ironiškas iššūkis likimui, viešai skelbiantis: nesu dvasiškai sužlugdyta, aš dar gyva, arba „Aš niekada nesu Čia“, „Aš niekada nesu Dabar“ ir „ niekada nesu Aš“, bet visada esu taifūno akyje.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Odė džiaugsmui, kuris trunka tikakimirką… (II dalis)
Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje