„Taip kaip normaliam žmogui patinka gyventi, taip šiam poetui patinka mirti.“ Mirties tema persunkia abu poezijos rinkinius („Mirusiųjų“ ir „Mortui sepulti sint“) ir peršasi išvada, kad čia apie mirtį imama kalbėti kaip apie patį gyvenimą. Ir iš tiesų, pasak poeto S. Parulskio, jo kūryboje: „mirtis yra viena iš stiliaus, meninės formos, priemonė, tai, jeigu pasirenki, arba ji tave pasirenka dėl tam tikrų gyvenimo aplinkybių, tai jau paskui, tam tikra prasme, nebegali išsivaduoti iš to.“ Gal dėl to, kad nebegalima išsivaduoti iš niūrumo, iš smurto, agresijos, S. Parulskio poezijoje tiek daug mirties. O be to, mirtis tokia artima žmogaus būčiai, kad, regis, ji ne tik aplink, o ir mumyse. „Kadangi esame pirmaujantys savižudžių skaičiumi, tai turbūt lietuviams mirtis dar nėra tokia susvetimėjus,“ – teigia poetas.
Eilėraščių rinkinyje „Mirusiųjų“ kaip niekur kitur tiek daug mirimų: „Mirė galvijų šėrikas Julius“, „mirė Daktariūnas“, „mirė Vytautas Norkūnas“, „mirė šlubis Liudvikas Trumpa“, „mirė Valerka“, „mirė pusbrolis Vidas“, „mirė draugo sūnus“, „mirė Dievo sūnus“, mirė ir tie, kurių nepažinojau, su kuriais nesisveikinau / net neįtariau esant“. Atgaivinama praeitis, bet nebandoma kelti iš mirusiųjų – tai yra beprasmiška. Tiesiog labai paprastai, kasdieniškai konstatuojami faktai.
Pasitelkus bjaurumo ir kraupumo estetiką, kurios S. Parulskio kūryboje daugiau nei apstu, į mirtį žvelgiama iš teigiamos pusės: vieni miršta, o kiti ir mirtyje mato teigiamybę („prisirinkome daugybę rankos plaštakų / kad vinių galvos nesmegtų kiaurai“). Taip poetas sumenkindamas ir sugyvulindamas žmogų pakylėja mūsų savivoką iki aukštesnio lygmens: mirtis atsiveria kaip tam tikras: „<…> savotiškas fonas, kuriame išryškėja tikroji visų žmogaus veiksmų ir sumanymų prasmė.“ Ir tik: „jos atvirumo laisvė suteikia egzistencijai tikslą.” Apie tokią egzistenciją V. Kubilius sako: „Kokia nesąmonė: „po karo mudu su tėvu / prisirinkome rankos / plaštakų ir panaudojome stogo remontui. <…>“, bet kita vertus, toks „poetinis vaizdas purto nusistovėjusius pasaulio supratimus, agresyviai prieštarauja tam, kas įprasta, natūralu. <…> mažyčiame eilėraščio plote kiekvienas žodžio judesys turi būti kertinis, kad skaitytojas išbustų ir nusistebėtų. <…> Paradoksas tampa kompozicijos karkasu.“
Visų pirma, mirtis, būdama vienintelė prasminga ir vyraujanti būties forma, nėra galutinė riba, o tam tikras etapas, kuris paruošia vietą „naujam“.
Antra, yra žaidžiama mirties sąvoka, įvaizdžiais ir pačia mirtimi. Atrodo paradoksalu, neįmanoma ar net visai beprasmiška (eil. „Gražiai prigėrusiam Mikui“) manipuliuoti angelo įvaizdžiu, o dar prisigėrusio, ir žaisti vienas kitą paneigiančiomis prasmėmis, kaip pavyzdžiui: „mažam miestely / aukštoj lietuvoj / gyvena angelas mikas“, „aukštam miestelį gyvena / nuskendęs angelas mikas“ ir „mažam ežere aukštai / stiklinėj gyvena angelas”. Sužaidžiama žodžiais, juos įvairiai dėliojant, angelo simboliu, taip pat sužaidžiama ir mirties įvaizdžiu. Pirmoji citata neutraliausia, o kitos dvi pabrėžia mirtį. Poeto pasirinktas veikėjas yra angelas, tai jau savaime nežemiška būtybė, atėjusi iš mirusiųjų pasaulio. Jis, be viso to, yra nuskendęs ir ne bet kur, o „mažam ežere“, vėliau ir „stiklinėj“, priklausomai nuo to, kokia amžinybė bus turima galvoje. Būtent čia galima teigti, kad per gyvenimą yra pasirenkama mirtis. Kaip teigia A. Sverdiolas knygoje „Steigtis ir sauga“: „Niekas negali perimti kito mirties. Tiesa, tam tikromis aplinkybėmis galima mirti už kitą žmogų, bet tai nereiškia, kad jo mirtis apskritai perimama; galiausiai kiekvienas miršta savo paties mirtimi. <…> mirtis grąžina jį į vienatvę.“
Dažname eilėraštyje yra parenkami vėjo, lyg pjūklo, ašmenų, akmens, smėlio, duobės, šalčio, kaulų, vinių, geležies įvaizdžiai. Nors ir pripildžius pasaulį daiktų, nėra gyvybės, gyvo žmogaus, bet „sotu“ mirties, tarsi gyvenimas visą laiką vyktų mirties perspektyvoje.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Sigitas Parulskis
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (3 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (4 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos