Žyma: Sigitas Parulskis

Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Poetus Algimantą Mackų ir Sigitą Parulskį vienija bendrosios poezijos temos – egzistencija, mirtis ir Dievas, tačiau skiria tų temų suvokimo keliai ir savitas jų interpretavimo modelis. Visas pasaulis atrodo visiškai kitaip, kai pasikeičia regėjimo taškas ir suvokimo prizmė. Egzistencija suskilusi ir kartais net neturinti pagrindo, į ką joje esantis žmogus galėtų atsiremti, kur atrasti tokių amžinųjų vertybių, kaip pats pasaulis. Tačiau, kaip aiškėja abiejų poetų poezijoje, pasaulis nėra nei aiškus, nei amžinas, visiškai nenuspėjamas, todėl keliantis nerimą ir verčiantis nepasitikėti ir netikėti. Jis žmogui svetimas ir sunkiai suvokiamas, nesama pastovių vertybių, net ir su amžina idėja Dievu yra prasilenkiama, arba jo apskritai nerandama nei pasaulyje, nei žmoguje, o kad išgyventum – tikėjimą reikia rasti pačiam.

Pasaulyje esantys daiktai yra nykstantys, kaip ir žmogus. A. Mackui tokioje suskilusioje egzistencijoje, kur net žmogaus būtis yra deformuota, mirtis iškyla kaip beprasmybė, kuri niekur neveda. Būtis beprasmiška, o mirtis dar beprasmiškesnė. Jos „išmušti“ daiktai iš nuolatinių padėčių sujaukia žmogaus vertybių sistemą ir apverčia aukštyn kojomis sudaiktėjusį pasaulį. Nuasmeninta, mechanizuota, beprasmė mirtis žmoguje atveria dvasinę tuštumą, kurios užpildyti nepajėgus net tikėjimas Dievą. Nors Algimantui Mackui Dievas yra „visų kelių ir šunkelių vedančių į Viltį, įsikūnijimas“, tačiau poeto žmogus su juo nesusitinka, prasilenkia, nueina kiekvienas savais keliais. Taip iš už tariamo ramumo išnyra įtūžis ir rūstumas ne tik prieš patį Dievą, bet ir visą pasaulį. Tokioje A. Mackaus skleidžiamoje poetinėje realybėje mirtis išsipildo kaip pranašystė: „Ir mirtis nebus nugalėta“.

Tuo tarpu S. Parulskis poezijoje deklaruoja kitokį mirties supratimą. Jo mirtis lygiai taip pat žmogaus niekur nenuveda, bet tik todėl, kad jos esama visur, net ir gyvųjų pasaulyje. Mirtis iškeliama ne tik kaip būtinybė, neišvengiamybė, bet ir kaip dabartis beprasmiame, merdinčiame pilkame pasaulyje. Pasaulio tuštybė – tai nežinomas Dievas, absurdas, nykstantys daiktai, mirštantis, pavargęs nuo egzistencijos žmogus. Mirtis tokiame laikinoje egzistencijoje nėra nei riba, nei baigtis, todėl neverta jos saugotis, o kaip tik reikia ją pažinti ir natūraliai priimti. S. Parulskio kuriamas pasaulis priešmirtinės būsenos, o žmogus jame nebejaučiantis savo prasmės, nerandantis tikėjimo, todėl jam kančia yra ne tik gyventi, bet ir numirti. Dievas pasiekiamas tik per mirtį arba per tarpininkus, bet net ir tada žmonių kančioms lieka abejingas, dargi siunčiantis žmonijai smurtą.

Priešingai Parulskio suvokimui, Mackaus poezijoje žmogus ir Dievas nuolat prasilenkia, nes nerandama harmonijos. Parulskis šiuo atveju Dievą laibiau rodo kaip idėją, kuria tikima, bet kuri tik ir lieka idėja, kai prireikia žmogui pagalbos iš aukščiau. Jis bejėgis atsiliepti į šauksmus žemėje, nes „nuskurdęs jo ūkis“, tad prieš žmogų stovinti tik tamsa, į kurią jis nuolatos atsitrenkia, kai jam reikalinga dvasinė pagalba.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sigitas Parulskis
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (3 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (4 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)

Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)

Sigito Parulskio poezijos rinkinyje „Mortui sepulti sint“ Dievas sutinkamas kaip tas, kuris turi galios, kaip galintis žmogui suteikti malonę gyventi („alsuoji dar? Vadinasi – dar glosto“ – „Dovanos“), suteikti naują progą, bet kartu pasmerkti žmogų skurdui, net visiškai jį pamiršti. Dažniausiai tikėjime vyrauja priešybės, keliančios įtampą ir netikrumą, nepasitikėjimą ir netikėjimą:

suprantamas, nepaaiškinamas
pasaulis, kasdienybė, nežinomo Dievo tamsa
kurioje vis skaudžiau atsitrenkiama <…>

(„galiu tik sėdėti prie lango“)

Poeto kuriamas Dievo ir žmogaus santykis skleidžiasi per įtemptą kalbėjimą, per nuodėmių išpirkimo ilgesį. Tikėjimo žmogus siekia savo darbais, mintimis, kalbomis:

reincharnacija – vienintele kvaila mintis <…>
kai Viešpatis kas rytą duoda naują progą <…>

(„Žolė“)

Žmogus atsitrenkia lyg į sieną, nes nesama dialogo, vyrauja vien monologinis kalbėjimas – Dievas mirties pilnoje egzistencijoje žmogų yra lyg užmiršęs, jo kančioms abejingas ir net  tokia kaip „Dievo meilė“ ar malonė  tarsi nė neegzistuoja. Tarp žemės ir dangaus pakibusiame mirties kupiname pasaulyje žmogus taip pat paliktas likimo valiai, neturintis atramos ne tik tikrose vertybėse, bet ir tikėjime  („kiek nesitvertum – ištirpdys pirštus / tik Dievo užmarštis tave čia laiko / kas liko tau  – skaityk raukšlių raštus / ir neapkęsti busimojo laiko <…> “).

Tikėjimą žmogus turėtų atsinešti pats, tačiau nepasakoma iš kur ir kaip. Jei „gamta ir Dievas propaguoja skurdą“, jei „nuskurdęs Viešpaties ūkis“ neduoda jokių vaisių, jei nuolatos atsitrenkiama į Dievo tamsą, tai gal nė neverta savyje ieškoti tikėjimo, kuris gelbėtų dvasią ir kūną, nes atsako ir pagalbos sulaukti lyg ir neįmanoma:

Gatvėj spardomas šaukiasi Dievo žmogus… rėkė rėkė, užkimo…

(„Gardas“)

Kai esama tokio Dievo buvimo, kai mirtis persisunkia per visa žmogų, jo mintis ir jo aplinką, susilieja gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai (mirusieji atsiliepia į gyvųjų kalbą, o gyvieji jaučiasi lyg mirę; sava lova tampa mirties patalu). Nejaučiama riba tarp tikrovės ir iliuzijos, visa, kas šventa, tampa nužeminama, o visa, kas žema, keliama iki sakralumo lygio. Viskas lyg dvejinasi, neatskiriant minčių nuo tikrovės, praeities nuo dabarties, susilieja į vieną dievai ir žmonės, antikinė ir krikščioniškoji kultūros, tačiau pilkame ir nuolatinės įtampos buvime esama vienintelės išeities, kuri nušviečia egzistencinę tamsą ir atstato iliuziją gyventi:

tamsoj mus aplankė dievai
nimfos, satyrai ir faunai virto vėl vabalais
musėmis, varlėmis ir plaštakėmis
mes, pasirodo, esam vėl žmonės, vėl arba tik
ir meilė, kuri išlaisvina, meilė, kuri pavergia
vienintelis jausmas, temdantis mirtį

(„Ežeras: keturios iliuzijos“)

Tik meilė yra pajėgi išgelbėti pasaulį ir žmogų, ir tik jos dėka ateina suvokimas, kad ir koks butų tamsus ir nykus pasaulis, visada esant priežasties, esama ir išeities, tik reikia „išmokti pasitikti savo mirtį“ ir „suteikti jai pačią tinkamiausią formą“. Esant kančiai, yra ir jos priežastis, todėl tik tai suvokus „kančią galima įveikti“.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sigitas Parulskis
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (3 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (4 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)

Su mirtimi glaudžiai siejamas tikėjimas Dievu. Nepaliaujamai ieškoma bent menkiausios tikėjimo atsvaros, bent ploniausios gijos, kuri pagrįstų, privestų Dievo buvimą prie žmogaus, o tiksliau, norima jį pajausti visu savimi, įsitikinti jo artumu ir bent taip kilti tikėjimo link:

ak Viešpatie, aš nieko negirdžiu

(„Aidas“)

Siekiamybė nėra patenkinama, su Dievu nesusitinkama, jo nerandama šalia savęs, bet Dievas ir žmogus atsiduria lyg atskirose stovyklose, priešingose pusėse:

tarp kasančiųjų žemės nugarą mes
tarp duonos ir kraujo suteptas tu

kasėme apkasus Dievo laukuos

Dievas anapus tinklų
mojavo anapus paveikslų, anapus drobės
dugne, kuris atsirado,

II.  ir ne Dievo piršto ženklai
ant tavo vokų <…>

(„Žemės darbai. Atsipirkimas”)

Dievo buvimas ir žmogaus buvimas – dvi priešingos stovyklos, pasiekiamas tik per mirtį, o toji ir yra jas skirianti riba.

Visiškai neabejojama Dievo buvimu, bet nerandama savyje tikrojo tikėjimo ne tik todėl, kad „bažnyčia apleista, apšepę formos“ („Kelionė traukiniu iš miesto su knyga“), o todėl, kad jaučiamas Dievo silpnumas, tam tikras menkumas „didžiosios Sėjėjos“ – mirties atžvilgiu:

laikas bekraštis, jo vidury išsiengęs
Viešpaties medis dejuoja

(„Tariamas sugrįžimas“)

Taip ne kartą pasakoma ne tik potekstėje, o ir tiesiogiai, jog svarbiausia yra ne siekti ar jį minėti, o tiesiog jausti ir tikėti, dargi kaip filosofai pasakytų – „jo nereikia netgi mąstyti“ („Ištiktas ryto“). S. Parulskio eilėraščių žmogui to negana, jis nori įrodymų, Dievo siekia ir jo trokšta, laukia paramos, kurios sulaukti nėra lemta – išauga nepaaiškinama priešprieša tarp siekiamybės ir negalimumo, su Dievu dažnu atveju yra prasilenkiama (priešingai nei su mirtimi), nors ir išlieka jo siekiamybė. Kaip bendriausią tokio Dievo troškulio įvaizdį eilėraščiuose išreiškia vandens motyvas:

vakaras bokštais stirksojo, o jau nieko nelikę iš ryto
tu, kurs esi vandeny – būk su manim

(„Mirusio lietaus miestas“)

Dievo nesiliaujama siekti net ir nesuvokus, jog „Viešpats tingi“ („Kelionė traukiniu iš miesto su knyga“) atsišaukti į merdėjančio, tuščio ir mirties kupino „pasaulio“ šauksmus“, tikimasi malonių ir dieviškos meilės jį meldžiant:

mylėk, Dieve, žmogelį mielą –
ir ne tik, ne tik – ir mano sielą

mylėk, Dieve, ir mano burną
Kristaus kūno smirdančią urną –
ir ne tik, ne tik – ir mane durną

(„Mylėk, Dieve“)

Be jau minėtos Dievo temos, su mirtimi glaudžiai siejama prarasto laiko siekiamybė. Dabarties laikas lyg aidas, ateinantis iš vaikystės: kiek siekia atmintis, „tarsi nebuvo gyventa“ („Neturėjau ko nusitverti – šią akimirką – netgi vaikystės“), o viskas, kas iš ten „gražaus atsiliepia“, tai „mėsos, mėsos ir kraujas – gyvus žmones jau kirmėlės ryja“.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sigitas Parulskis
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (3 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (4 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (4 dalis)

Dažname eilėraštyje ne tik per žemę, bet ir per daugelį asociacijų palaipsniui prieinama prie mirties. Gretinami vaizdiniai skiriasi, tačiau mažinant distanciją sueina lyg į vieną tašką, atsiremia į mirtį ir supanašėja: nuo šalto vandens simbolikos, juodos žemės, kieto akmens, griuvėsių, puvėsių, prieinama prie dar didesnį šiurpą ir įtampą keliančių vaizdinių – kruvino kūdikio, plyštančios mėsos, žaizdoto tėvo, šventos dvasios ir alkanos mirties įvaizdžių. Per tokias asociacijas išsigrynina mirties prasmė – ji tarsi ta, kuri paaiškina patį gyvenimą: „sunkumų kilnotojas Valdas / <…> nukrito po ratais“  ir mirė, nes mėgo važinėti krovininiais traukiniais. Paralelės nusidriekia tarp „sunkumų“ ir „krovininiais“ (susiję su sunkiu, kilnojimu). Pagal tokį pat principą esama ir daugiau pavyzdžių: „mirė pusbrolis Vidas, mėgo žvejot“, net ir kai buvo laidojamas, ežeru plaukę gulbės (mirtis ir šiuo atveju apeliuoja į žmogaus gyvenimą ir veiklą). Visų mirtimis, kurios yra gyvenimo išdava, nors jos ir labai skirtingos, ryškinamas mirties visuotinumas – S. Parulskio poezijoje miršta ne tik pavieniai žmonės, artimieji ir net nepažįstamieji, miršta ir abstrakcijos – šiuo atveju Dievo sūnus, taip pat ir tie, kurie mirti negali: namai, šventyklos, knygos, maldos, sėklos ir vaisiai ir net užuojauta („Subjektyvi kronika“). Paradokso principu („mirė Dievo sūnus, jis irgi mirė negyvas“) poezijoje sudėliojami pagrindiniai prasminiai akcentai. Nepaneigiama tiesa yra tai, kad būdamas negyvas, negyvesnis jau ir būti negali, tačiau Sigito Parulskio poezijoje negyvumą galima paaiškinti pačiu gyvenimu, kuriame „velniškai tuščia / dieviškai neramu“ („Stovėjo už nugaros“). Vaizduojamasis gyvenimas tėra beprasmis, tuščias laikas, kur visi daiktai beverčiai, o mirtis lyg atsvara – vienintelė prasminga visos būties forma:

potvynio kraujas mieste        laikas nieko nerasti
gamtoje ir gyslose ūžia        laikas nesigailėti praradus
pro šalį traukinys
pučia į tuštumą

(„Prarasto laiko parodija“)

Galima drąsiai teigti, kad S. Parulskio rodoma mirtis yra viena iš būties formų. Kaip teigia Arūnas Sverdiolas: „Žmogaus egzistencija – tai būtis – myriop. Kitaip tariant, mirtis yra vidinė paties gyvenimo galimybė, štai – būtis sąrangos dalis.“ Be to, ji dar ir veikianti eilėraščių dalyvė. Mirtis dažnai pakylėjama iki tokio lygmens, kada jai jau galima suteikti gyvybiškumo ženklų – ji ir „švari“ ir „alkana gyvybės sočios“. Taigi „Mirtis nėra kažkas, su kuo žmogus susidurs neapibrėžtoje ateityje, kai gyvenimas baigsis; mirtis nėra po gyvenimo einantis žmogaus lemties etapas – tai visuomet atvira gyvenimo galimybė.“  Kai mirtis tampa teisėta gyvenimo dalyve, gyvenimas virsta nykimo procesu: pasaulyje nerandama šventumo, atsvaros įsitikinimams ir prasmingai elgsenai. Gyvenimą be progreso mirimo procesu paverčia pats žmogus, nors jis tėra laikinė būtybė:

po karo mudu su tėvu
prisirinkome daugybę rankos
plaštakų:
kad vinių galvos nesmegtų
skiedrų stogas jau buvo sudegęs    kiaurai

o kalant šiferiu – nuolat banguojančia
medžiaga – reikia ką nors padėti

(„Tarpininkai“)

Su lig mirtimi niekas nesibaigia, ji pratęsiama begalybėje ir amžinybėje, kur nesama jokių ribų („amžinybė, tavo tikroji, tavo / antroji, paskutinioji / sutrikęs, pakrantėje, kurortiniame atviruke / nedrįstantis krustelėti, o veidas, o / mina!“), net laikas bejėgis jai priešintis. Tačiau žmogus atvirkščiai – visa kas baugina – yra įdomu ir traukia pažinti („aš mėgstu kapines – mirties baimė / skatina ją pažinti kuo intymiau, o ne / bėgti tolyn“). Pažinti mirtį – tai prie jos prisiliesti, ją matyti arba dar geriau – ją išgyventi. Ji neišvengiama, kaip pats gyvenimas:

pilni laukai mirties, o sniegas baltas
nuo kapo žvakės gundanti akis tau mirksi
atėjus nakčiai gult nenori, rytui – keltis
ir niekaip negali priprast – tu mirsi <…>

ištiesti nori ranką? amžinybei?
Dar neskubėk. Kai reiks – ištiesi kojas <…>

(„Vėlinių“)

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sigitas Parulskis
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (3 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temo

Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (3 dalis)

Parulskio kuriamas poezijos pasaulis pilnas įtampos, kylančios iš netikrumo, nepasitikėjimo, iš pasaulio tuštybės:

pasaulis savo tikrumu paliegęs
mirtis išblukins nuodėmių spalvas <…>

(„Epilogas“)

Jis toks vienodai pilkas ir absurdiškas, be spalvų ir be gyvybės, lyg ir netikras (mirtis čia kaip niekur kitur dera), vertas ironijos, pilnas mirties nuojautos ir pačios mirties, kuri ne tiek primena išsigelbėjimą, kiek amžiną kančią, nes mirtis niekur neveda, mirtimi niekas nesibaigia. Pasaulio tuštybė – tai nežinomas Dievas, absurdas, nykstantys daiktai („<…> nepaaiškinamas / pasaulis, kasdienybė, nežinomo Dievo tamsa / kurioje vis skaudžiau atsitrenkiama“), mirštantis, pavargęs nuo egzistencijos žmogus („čia viskas miršta <…>“), todėl žmogaus santykis su pasauliu ironiškas. Jame lyriniam subjektui tarsi neegzistuoja pasitikėjimas esamais daiktais, nėra jokio tikrumo jausmo:

<…> smilkstančios žolės
melsva dvasia… tik išsivaduok
tai, ką liudija esant laikina ir
nuo abstraktybių, nuo kelionės
tikslo.

apgyventame plote, nugyventame tūryje
tai, ką tvirtinai virstant amžina
keliaudamas, atsargiai, už rankenos
vilkdamas, bijodamas, mesdamas, kad
kuo ilgiau nenutrūktų <…>

(„Kelionė į tėviškę. Pavargusi šiaurė“)    ir („Lagamino mirtis“)

Tuštybe dvelkiančiame pasaulyje, kuriame nuolat šmėžuoja mirtis, lyrinis „aš“ neranda savo tikslo, nes viskas, kas jį supa, vien abstrakcijų lygmuo, tai plotas ir tūris, kuris lygiai taip pat laikinas, kaip ir pats žmogus.

Mirtis S. Parulskio poezijoje užvaldžiusi visą žmogaus egzistenciją: („pravėriau kapo duris / paklausei kuris / labiausiai iš jūsų pavargęs / atsiliepiau aš – kūno vergas…“), ne tik „medžiai <..> miršta pjaunami plaučių vėžio“, o „akmenis graužia sąžinė“ ir „ištinka smegenų sutrenkimai“.  Ji be galo įvairi ir visur skirtinga. Kartais neverta dramatizmo natūraliai ją priimant kaip eilinį atsitikimą, niekam nekeliantį emocijų („jis prie darbo stalo eilutės nebaigė… taip ir atšalo… “), kartais bauginanti savo neišvengiamybe, savo nykumu („per daug čia atvirukų / net antkapis – vėsus / <…> kur trauktis, juk baisu“). Pamažu ryškėja keistas mirties ir gyvenimo santykis – lyg mirtis per gyvenimą yra pasirenkama gyvenant, nes tik gyvenimas yra jos tikroji priežastis:

<…> išmokti
pasirinkti savo mirti
ir, pasitelkus intuiciją, suteikt
jai pačią tinkamiausią formą <…>

(„Ežeras: keturios iliuzijos II“)

Mirties semantika apima ne tik aplinką, bet ir visa, kas švenčiausia. Nuolat gretinamas kasdieniškumas ir sakralumas: „mirė namai ir šventyklos <…> / knygos ir maldos“. Tokiu gretinimu kaip tariama priešprieša iškeliama mirtis, kuri svarbi kaip gyvenimo kategorija, bet nužeminama viskas, kas seka po jos: „mirė – viskas svarbu / mirė – nieko nėra reikšmingo“. Priešpriešos santykiu S. Parulskio poezijoje kuriamas reikšminis klodas, kuris nėra vienalytis, tačiau visais atvejais apeliuoja į mirtį ir visa, kas su ja susiję.
Labai dažnai jaučiamas su mirtimi susijęs agrarinės kultūros podirvis („rovėm nurovėm burokų lauką“; „po juodą dirvoną šiaudus volioja vėjas“). Žemė čia yra prilyginama mirčiai ir per daugelį eilėraščių atkartojama kaip mirties simbolikos įkūnytoja, kurioje randasi mirtis, klesti ir nuolat apsireiškia:

žemė tarytum mirtis švari /

(„Žemė švari“)

žemę nukrėtė šiurpas, drugys ją plakė sparnais /

(„Žemės darbai. Atsipirkimas“)

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sigitas Parulskis
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (4 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos