Trečia, mirties ir mirimo prasmė poezijoje darosi pajaučiama Dievo, pasaulio ir žmogaus sąveikoje. Joje susipina egzistencinis nykumas (nes šiapusybė laikina ir beprasmė), Dievo siekiamybė, prarasto laiko ieškojimas („žmogiškosios egzistencijos stichija – laikas“ ). Čia nuvainikuojamos vertybės ir iškeliami geiduliai.
Egzistencinis nykumas atsiranda iš tuštybės, būties agonijos – pasaulis merdėjantis, priešmirtinės būsenos, o žmogus jame nebejaučiantis savo prasmės. Susipina į visumą esatis ir nebeesatis:
ką gali traukinys, kalėjimas, esė –
tu niekad nebuvai, todėl teesie
ir tavo pastatai, ir Dievo laukas
ir tie, kurie negrįžtamų sulaukia.
(„Kelionė traukiniu iš miesto. Su knyga“)
Tampa beprasmiška siekti susitikimo su mirtimi, nebelieka ir noro ją pažinti kaip kažką paslaptinga ir dar nepatirta, o be to, akivaizdus mirties paradoksalumas: „kad nėra tiesioginės jos patirties ar, tiksliau sakant, tai kraštutinė, ribinė patirtis, kartu mirtis yra patirties akiratis ir ją organizuojantis pradas.“
Pasitelkiant mirtį sugretinamas laikas gyventi ir laikas numirti, laikas, kuris palikęs neišdildomus mirties pėdsakus pačioje vaikystėje, žmogų lydi kiekvieną akimirką nuolat apie save primindamas: toks laikas, tokia ir visa egzistencija – „ne dabar – ir ne tik – ne vaikystė – ne mirties dar tėvynė / tik akimirksnį trukus akimirka – be Apvaizdos“. Pabrėžtinai S. Parulskio poezijoje ryškinamas merdėjimas, įforminimas akimirkoje, kuri žymi būtent tą laiko tarpą tarp esaties ir jau neesaties. Meistriškai konstruojama ir pati akimirka – tai nėra greitai praeinantis trumpas laiko tarpas, bet ir nėra tęsiama iki begalybės, tiesiog tai „laikas nieko nerasti / laikas nesigailėti praradus“, o tuo labiau „laikas švilpti, sutapti su oru / tapti savojo / prarasto laiko parodija“ („Prarasto laiko parodija“). „Sutapti su oru“ – pasirenkama neutrali pozicija, viduriukas tarp būti ir nebūti, mirti ir gyventi, sutapti ne tik su oru, bet apskritai, virsti tuštuma. S. Parulskio rinkinyje „Mirusiųjų“ vedamos paralelės ne tik tarp žmogaus, gyvenimo ir mirties, laiko ir kuriamos situacijos, bet ir tarp šiapus ir anapus, bei prasmės ir beprasmiškumo, kuris dažniausiai pereina į absurdą ir visišką tuštybę:
laikas poezijai skirtas, laikas kalbėti ne žodžiais
laikas pasverti lapus, laikas tylėti kapus
laikas girdėti vienatvę: ilgai, be patoso, bet godžiai
laikas, kol mirusieji šviesą ir tamsą užpūs
(„Tariamas sugrįžimas“)
Pasaulio nykumas, tuštybė ir egzistencijos beprasmiškumas – viskas čia paaiškinama, juk „laikas beraštis“, o ir pati žmonija merdėjanti. Nebelieka net ką dėl to kaltinti. Mirtis išties tampa visuotine, kai trūksta suvokimo, individualumo, kai vadovaujamasi instinktais, o ne racionaliu protu. Pasaulis, pasiduodamas gyvuliškų instinktų valdžion, prisišaukia mirtį:
skerdyklon baubdami ir žmonės, ir galvijai,
jų geidulingas kraujas girnas girdo.
(„Laikrodžio mitas tamsoj“)
Labai panašiai apie mirtį kalbama ir poezijos rinkinyje „Mortui sepulti sint“ – čia susipina viskas: kančia gyventi ir kančia numirti, pyktis pasaulio sudėtingumui, baimė prieš pasaulio tuštumą ir gyvenimo pilnatvės siekiamybė, ilgesys:
suprantamas, nepaaiškinamas
pasaulis, kasdienybė, nežinomo Dievo tamsa
kurioje vis skaudžiau atsitrenkiama <…>
kas buvo praėjus jaunystė
tai nepalengvina artėjančios senatvės
jos negalių kūno
siaubingos, bukaprotiškos melancholijos <…>
(„galiu tik sėdėti prie lango“)
Mirtis S. Parulskio poezijoje išnyra nepaaiškinamame pasaulyje ir tuo pat ji pati tampa nepaaiškinama. Čia žmogui tokia pačia kančia yra ir gyventi, ir numirti. Bet iškyla reikalas mirtį pažinti. Eilėraščio žmogus pažinimo atkakliai siekia, nori suprasti mirtį kaip tokią ir ją natūraliai priimti. Tačiau tuo pat metu jis, būdamas išdidus, dažnai į pasaulį žvelgiantis su ironija, nesitaikantis su jo sudėtingumu, susidūręs su mirtimi, atsimuša lyg į sieną, nes jaučia tuštumą ir net beprasmybę:
kai karvė atsives, savaitę dar palauksim
kad veršis paūgėtų, mėsa tvirtesnė butų
ir peilį po kaklu…
– tai bus gražių paveikslų!…
bet gailestis… užuojauta… juk gyvulys – jis gyvas – <…>
(„Žodžiai sidabras“)
Regis iš visai buitiškų, kasdieniškų situacijų ryškėja egzistencijos prasmė, kurios, tiesą sakant, nėra. Kam gyventi, jei anksčiau ar vėliau bus lemta mirti? Kam auginti, jei vis tiek reikės pjauti? Kiekvienoje situacijoje, kokia ji bebūtų, vis išnyra mirtis. Ji atgrasi, tačiau kartu traukianti į save savo paslaptimi, nežinomybe, ir randasi noras ją pažinti. Mirtis kartais iškyla ir kaip natūrali gyvenimo atranka, į ją žiūrima tarsi iš dviejų pozicijų: kaip į nepakartojamą vienetinį reginį ir kaip į įvykį, kuris reikalingas gailesčio, nes visgi tai nuosprendis dar negimusiam. Bet, regis, per daug nedramatizuojama, nors ir vaizdas iškyla per siaubo prizmę. Atsisakoma dramatizmo tik dėl to, kad mirtis yra tokia pat kasdienybė, kaip ir rytais kylanti saulė ar lyjantis lietus, tik skirtumas tas, kad jos dar niekas nepažino iki pabaigos. Dabartis – pilkas ir merdintis šiuolaikinis pasaulis, kurio viena iš kasdienybės detalių – mirtis ir jos nedera atskirti iš visos egzistencijos. Ji lyg nuolatinis atsikartojimo simbolis.
___________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Sigitas Parulskis
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (3 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (4 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos