Juozo Tumo – Vaižganto publicistika

Vaižgantas publicistikai skyrė visus 43 – ejus savo gyvenimo metus. Pirmas straipsnis buvo parašytas 1890 metais kunigų leidžiamame laikraštyje „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, o 1930 metų sausio 30 – tą dieną buvo išspausdintas paskutinis rašytojo straipsnis. Taigi, iš visų šiandien leidžiamų jo raštų 8-9 knygos yra publicistika ir literatūros kritika.

Publicistika – tai literatūros rūšis, kurios šaknys siekia antiką ir kuri neretai painiojama su žurnalistika, tačiau tai ne tas pats. Publicistiką su žurnalistika sieja faktai, informacija, kurią galima patikrinti, tačiau žurnalistika yra informacinė ir analitinė, o publicistiką su literatūra sieja jos meninė raiška. Ji siekia poveikio ir šiandien, galima sakyti, ji jau yra pakeitusi ateistiką, tačiau yra gausi žanrų, kaip antai: apybraiža, reportažas, straipsnis, pamfletas, feljetonas ar esė.

Vaižganto publicistika viena gausiausių lietuvių literatūroje tiek žanrų skaičiumi, tiek ir kiekybe, todėl ją sunku įsprausti į kokius nors rėmus. Čiužauskaitė „Lietuvių literatūros studijoje“ pažymi, kad Vaižganto publicistikoje pirmenybė teikiama vaizdams, taigi pati publicistika teoriškai mažai įpareigojanti. Dažniausiai sutinkami apybraižos, reportažo, korespondencijos elementai.

Vaižgantas rašė paprastu stiliumi ir rėmėsi menine medžiaga. Visoje publicistikoje jaučiamas jo lietuviškumas. Rašytojas suvokė, kad kiekvienas žmogus turi kurti savo kultūrą pats. „Gyvenimas privalo būti kuriamas“. „Apžvalgoje“ randasi kultūrinių straipsnių, susijusių su lietuvių kalbos teisėmis. Kaip argumentas pasitelkiami užsieniečiai.

1896 – 1904 Vaižgantas penkerius metus redagavo „Tėvynės sargą“. Jame nuolat akcentavo katalikybės principus, kurie buvo susieti su tautiškaisiais. „Tėvynės sargo“ sumanytojai tėvynės meilę išvedė iš dieviškosios, nes katalikybė susieta su tautiškumu. Pasak Čiužauskaitės, Vaižgantas savo kelio pradžioje už tėvynės laisvę nepasisakė, nes Lietuva tokiai laisvei dar nebuvo subrendusi.

„Vilniaus žiniose“ straipsniai pasižymėjo temų ir problemų įvairumu, buvo keliami klausimai, kodėl Lietuva ekonomiškai atsilikusi šalis, tačiau kultūrinė publicistika nusvėrė visus ekonominius ir politinius dalykus.

Vėlesnėje publicistikoje buvo aiškinama daugiapartinė sistema, taip pat ir tai, kodėl reikia balsuoti, buvo paliesta emigracijos problema, koks yra gyvenimas svetur, itin pabrėžiama, kad žmogus turi pareigų savo gimtinei.

Paskutiniais metais Vaižgantas bendradarbiavo žurnale vaikams, taigi publicistikos sumažėjo.

Vienumoje žmogus nesijaučia vertingas. Vaižgantas nebuvo iš tų, kurie abejotų savo asmens galia. Jis kritikavo buities nepatogumus, kurie kritikos išties buvo verti ir, be abejo, manė, kad pastabos yra veiksmingos.

Tarpukario Lietuvoje pasirodė 19 Vaižganto raštų tomų. Raštų leidimai buvo menki, uždaryti specialiuose fonduose, nes jo sukurti žmonės ir išreikštos nuostatos buvo priešingos tarybinei logikai. 1994 m. raštų tomai buvo pradėti leisti naujai.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinė literatūra vaikams
Juozo Tumo – Vaižganto kūryba
“Velykinės nuodėmės“ psichologiškumas
Juozas Tumas – Vaižgantas
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba

Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis)

Anglų tradiciją tęsia Džeimsas Bari (1860 – 1937). Tai dramaturgas, kuris 1904 metais parašė pjesę „Piteris Penas arba berniukas, kuris niekada neužaugo“. 1911 metais perpasakoja šią pjesę, t.y., paverčia proza. Pasaka vaizduoja, kaip į kambarį atskrenda Penas ir vaikus nuskraidina į „Niekados šalį“, kurioje gyvena daug vaikų mėgstamų būtybių. Šalies įvaizdis – šalis, kaip veržimąsis į vaikystės pasaulį, iliuzija.

Oskaras Vaildas irgi priklauso anglų pasakų kontekstui, bet jis tarsi ir iš jo iškrenta, nes jo pasakos filosofinės.

Alenas Aleksanderis Milnas (1882-1956), taip pat žinomas A. A. Milno santrumpa, buvo profesionalus anglų rašytojas. Milnas parašė dvylika esė formos knygų periodiniuose leidiniuose, taip pat daugiau kaip dvidešimt pjesių, penkias noveles, autobiografinį kūrinį ir nemažai straipsnių. Jo pasakos gimė iš bendravimo su sūnumi: „Mikė Pukuotukas“, „Tobelė Pukuotynė“. Lyginant su Keroliu, Milno pasakos yra nuosekesnio veiksmo, ne taip šokiruoja, tačiau siužeto mozaikiškumas išlieka. Veiksmas vyksta girioje. Mikė, paršelis, triušis, pelėda, kengūra Kenga su kengūriuku – tai pagrindiniai pasakų veikėjai. Nei veiksmo vieta, nei gyvūnai nėra tikri.

Knygos pradžioje paaiškėja, kad meškiukas yra Milno sūnaus žaislas. Visos knygos istorijos pateikiamos kaip suaugusio žmogaus sekamos pasakos. Istorijos linksmos, paradoksalios.

Knyga yra novelinės struktūros, vientisa. Vientisumą lemia tie patys personažai, o knygos savitumą  – personažų keistumas. Fantastiniai personažai fantastinėje aplinkoje – gyvūnai gyvena realų gyvenimą, nors jie elgiasi kaip gyvūnai.

Milnas atskleidė gyvūnų ir folkloro bei gyvūnų realistinius bruožus. Vaizduodamas juos jis remiasi vaiko jausena, visi personažai – kaip vaikai: egocentriški, mėgsta pasigirti, kiekvienas savitai individualizuotas.

Svarbi triplanė personažų charakteristika:
1. jie yra kaip žaislai;
2. jie kaip gyvūnai;
3. kaip vaikai, nes per juos perteikiami vaikų charakterio bruožai.

Knyga žavi komizmu, juokas kyla iš vaiko prigimties imitacijos. Apie šią knygą dar yra sakoma, kad tai vaikų kambario pasaulio žaidimas. Yra fantastikos, bet gili ir turinio esmė.

Komiškos situacijos neapsiriboja tik komizmu. Knyga dvelkia tyrumu ir gerumu. Pabaigoje išryškėja poetiškas vaikystės pasaulio apibendrinimas – Jonukas išvyksta iš vaikystės pasaulio.

Pamela Lindon Trevers (1899 – 1996). Parašė: „Merė Popins“, „Merė Popins grįžta“, „Merė Popins parke“, „Merė Popins išeina pro duris“, „Merė Popins virtuvėje“ ir t.t.

Kurdama šių knygų pasaulį pabrėžė veiksmą ir buitiškumą. Vaizduojama eilinė anglų šeima, turinti keturis vaikus ir tiems vaikams reikalinga auklė. Auklė pasirodo. Ji visada su savimi turi krepšį ir skėtį.

Paradoksalios situacijos imamos kurti jau pradžioje. Pats bendriausias principas – buitinių aplinkybių ir pasakiškų paradoksų dermė. Plačiai išskleista buitinė erdvė, stebuklų šaltinis – Merės Popins paveikslas. Ryškios jungties tarp visų knygų nėra, išskyrus auklę Merę Popins.

Knygose nuolat tvyro mįslė, ką Merė Popins iškrės. Ši mįslė ne tik kad neaiškėja, bet nuolat gilinama – taip pakeičiama įprasta intriga. Merė Popins – knygų centras, iš kurio išeina visos kitos gijos. Be jos yra dar kelios grupės personažų:
1. Merės Popins giminaičiai;
2. pažįstamieji (Bertas, Mrs. Koli ir kt.);
3. gyvūnai (karvė, katinas…).

Pasikartoja ir visų knygų komponavimo principai – pasakos įvedimo principas. Merės Popins išėjimas sukelia sąmyšį. Esmingiausias knygų bruožas – klaunadiškumas. Daugelį fantastiškų dalykų galima paaiškinti vaiko svajonių išsipildymo motyvu. Knygoje balansuojama ant ribos: ar tai buvo iš tiesų, ar sapnavo. Apibendrintai galima sakyti, kad viena iš knygų prasmių yra skatinti vaikus kasdienybėje matyti pasakas.

Donaldas Visetas. Sukūrė apie 100 trumpų pasakų, kuriose stebina netikėtais originaliais veikėjais. Pasakos apibūdinamos kaip teisingos melų pasakos.

Anglų literatūrinės pasakos raidoje išsiskiria:
1. Originalios ekstrentiškos (šokiruojančios) pasakos tradicija;
2. buitiškumo ir stebuklo, netikėtumo dermė vyraujantis šių pasakų bruožas;
3. nonsenso elementai pavedėti iš folkloro;
4. komizmas;
5. charakteringa, savita kompozicija – mozaikiška, noveliška;
6. kūriniuose apstu nuotaikingų įvykių, kūriniai be griežtesnės loginės motyvacijos;
7. dėmesys koncentruojamas ne į vyksmus, o į netikėtumą, personažus, kurie mįslingi, keisti, paslaptingi.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Italų literatūrinė pasaka (I dalis)
Italų literatūrinė pasaka (II dalis)
Švedų rašytoja Selma Lagerliof
Pasakos žanro situacija Rusijoje (XX a. 3 ir 4 dešimtmetis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (III dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Romantizmas vaikų literatūroje

Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)

Trečia, mirties ir mirimo prasmė poezijoje darosi pajaučiama Dievo, pasaulio ir žmogaus sąveikoje. Joje susipina egzistencinis nykumas (nes šiapusybė laikina ir beprasmė), Dievo siekiamybė, prarasto laiko ieškojimas („žmogiškosios egzistencijos stichija – laikas“ ). Čia nuvainikuojamos vertybės ir iškeliami geiduliai.

Egzistencinis nykumas atsiranda iš tuštybės, būties agonijos – pasaulis merdėjantis, priešmirtinės būsenos, o žmogus jame nebejaučiantis savo prasmės. Susipina į visumą esatis ir nebeesatis:

ką gali traukinys, kalėjimas, esė –
tu niekad nebuvai, todėl teesie
ir tavo pastatai, ir Dievo laukas
ir tie, kurie negrįžtamų sulaukia.

(„Kelionė traukiniu iš miesto. Su knyga“)

Tampa beprasmiška siekti susitikimo su mirtimi, nebelieka ir noro ją pažinti kaip kažką paslaptinga ir dar nepatirta, o be to, akivaizdus mirties paradoksalumas: „kad nėra tiesioginės jos patirties ar, tiksliau sakant, tai kraštutinė, ribinė patirtis, kartu mirtis yra patirties akiratis ir ją organizuojantis pradas.“

Pasitelkiant mirtį sugretinamas laikas gyventi ir laikas numirti, laikas, kuris palikęs neišdildomus mirties pėdsakus pačioje vaikystėje, žmogų lydi kiekvieną akimirką nuolat apie save primindamas: toks laikas, tokia ir visa egzistencija – „ne dabar – ir ne tik – ne vaikystė – ne mirties dar tėvynė / tik akimirksnį trukus akimirka – be Apvaizdos“. Pabrėžtinai S. Parulskio poezijoje ryškinamas merdėjimas, įforminimas akimirkoje, kuri žymi būtent tą laiko tarpą tarp esaties ir jau neesaties. Meistriškai konstruojama ir pati akimirka – tai nėra greitai praeinantis trumpas laiko tarpas, bet ir nėra tęsiama iki begalybės, tiesiog tai „laikas nieko nerasti / laikas nesigailėti praradus“, o tuo labiau „laikas švilpti, sutapti su oru / tapti savojo / prarasto laiko parodija“ („Prarasto laiko parodija“). „Sutapti su oru“ – pasirenkama neutrali pozicija, viduriukas tarp būti ir nebūti, mirti ir gyventi, sutapti ne tik su oru, bet apskritai, virsti tuštuma. S. Parulskio rinkinyje „Mirusiųjų“ vedamos paralelės ne tik tarp žmogaus, gyvenimo ir mirties, laiko ir kuriamos situacijos, bet ir tarp šiapus ir anapus, bei prasmės ir beprasmiškumo, kuris dažniausiai pereina į absurdą ir visišką tuštybę:

laikas poezijai skirtas, laikas kalbėti ne žodžiais
laikas pasverti lapus, laikas tylėti kapus
laikas girdėti vienatvę: ilgai, be patoso, bet godžiai
laikas, kol mirusieji šviesą ir tamsą užpūs

(„Tariamas sugrįžimas“)

Pasaulio nykumas, tuštybė ir egzistencijos beprasmiškumas – viskas čia paaiškinama, juk „laikas beraštis“, o ir pati žmonija merdėjanti. Nebelieka net ką dėl to kaltinti. Mirtis išties tampa visuotine, kai trūksta suvokimo, individualumo, kai vadovaujamasi instinktais, o ne racionaliu protu. Pasaulis, pasiduodamas gyvuliškų instinktų valdžion, prisišaukia mirtį:

skerdyklon baubdami ir žmonės, ir galvijai,
jų geidulingas kraujas girnas girdo.

(„Laikrodžio mitas tamsoj“)

Labai panašiai apie mirtį kalbama ir poezijos rinkinyje „Mortui sepulti sint“ – čia susipina viskas: kančia gyventi ir kančia numirti, pyktis pasaulio sudėtingumui, baimė prieš pasaulio tuštumą ir gyvenimo pilnatvės siekiamybė, ilgesys:

suprantamas, nepaaiškinamas
pasaulis, kasdienybė, nežinomo Dievo tamsa
kurioje vis skaudžiau atsitrenkiama <…>
kas buvo praėjus jaunystė
tai nepalengvina artėjančios senatvės
jos negalių kūno
siaubingos, bukaprotiškos melancholijos <…>

(„galiu tik sėdėti prie lango“)

Mirtis S. Parulskio poezijoje išnyra nepaaiškinamame pasaulyje ir tuo pat ji pati tampa nepaaiškinama. Čia žmogui tokia pačia kančia yra ir gyventi, ir numirti. Bet iškyla reikalas mirtį pažinti. Eilėraščio žmogus pažinimo atkakliai siekia, nori suprasti mirtį kaip tokią ir ją natūraliai priimti. Tačiau tuo pat metu jis, būdamas išdidus, dažnai į pasaulį žvelgiantis su ironija, nesitaikantis su jo sudėtingumu, susidūręs su mirtimi, atsimuša lyg į sieną, nes jaučia tuštumą ir net beprasmybę:

kai karvė atsives, savaitę dar palauksim
kad veršis paūgėtų, mėsa tvirtesnė butų
ir peilį po kaklu…
– tai bus gražių paveikslų!…
bet gailestis… užuojauta… juk gyvulys – jis gyvas – <…>

(„Žodžiai sidabras“)

Regis iš visai buitiškų, kasdieniškų situacijų ryškėja egzistencijos prasmė, kurios, tiesą sakant, nėra. Kam gyventi, jei anksčiau ar vėliau bus lemta mirti? Kam auginti, jei vis tiek reikės pjauti? Kiekvienoje situacijoje, kokia ji bebūtų, vis išnyra mirtis. Ji atgrasi, tačiau kartu traukianti į save savo paslaptimi, nežinomybe, ir randasi noras ją pažinti. Mirtis kartais iškyla ir kaip natūrali gyvenimo atranka, į ją žiūrima tarsi iš dviejų pozicijų: kaip į nepakartojamą vienetinį reginį ir kaip į įvykį, kuris reikalingas gailesčio, nes visgi tai nuosprendis dar negimusiam. Bet, regis, per daug nedramatizuojama, nors ir vaizdas iškyla per siaubo prizmę. Atsisakoma dramatizmo tik dėl to, kad mirtis yra tokia pat kasdienybė, kaip ir rytais kylanti saulė ar lyjantis lietus, tik skirtumas tas, kad jos dar niekas nepažino iki pabaigos. Dabartis – pilkas ir merdintis šiuolaikinis pasaulis, kurio viena iš kasdienybės detalių – mirtis ir jos nedera atskirti iš visos egzistencijos. Ji lyg nuolatinis atsikartojimo simbolis.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sigitas Parulskis
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (3 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (4 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

„Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės „Suplanuotos akimirkos” analizė) (III dalis)

Pasak Alfonso Andriuškevičiaus, svarbiausias teminis knygos motyvas yra „XX a. individo kova už savąjį ego, vyrams ir moterims pirmiausia, žinoma, persiskiriant, išsivaduojant iš lyg ir natūralios buvusios vienovės.“ , kuri „atveria gyvą ir skausmingą atsiskyrėlių egzistencijos nervą“ . Tokiais gyvenimo momentais belieka moteriškoji kompanija, kurioje „pokalbių temos neišvengiamai sukasi apie labiausiai psichiką traumuojančią skyrybų patirtį.“  Po skyrybų prarandamas tikėjimas, visa jaunatviška energija, meilė ir viltis. Bet dar lieka vaikai, kurie palaiko norą gyveni, pradėti iš naujo, nes „moterys neverkia girtomis ašaromis“: „nepraėjo nė septyniolika metų ir aš jau galiu su juo normaliai bendrauti”, o „Praėjus didžiajai gyvenimo daliai nebegaliu prie nieko taikytis, tik prie vaikų, šunų ir artimųjų kapų“. Iš tiesų, jei moteriškoje kompanijoje atsirastų bent vienas vyras, tektų prie jo taikytis, „reikėtų daug ką keisti – gėrimus, minas, šašlykų marinatą, šiek tiek – sąmojį.“ (88 p.), bet dėl amžiaus (klimakso periodo), dėl šeimyninės padėties (ne tik pasakotoja, visos moterys išsiskyrusios) tingėtųsi „ilgiau nei pusvalandį vaidinti kvailesnes (negu gimėm). Seksualesnes (negu išmokom). Kantresnes (negu išmokė). Švelnesnes (negu norim).“ (88 p.)  Akivaizdus santykis su vyrais, požiūris į juos, ateinantis po skyrybų patirties, verčia susimąstyti apie vienatvę, kuri, kaip nekeista, galima tokioje žmonijos įvairovėje, kitaip tariant, gal nesugebama patirti pasaulio, o gal nesinori…

Vienoje esė skelbiama: „Pamenu vieną apsakymą, kurio pasakotojas sėdi ant namų slenksčio ir apmąsto, ką prarado vesdamas.“ (24 p.). Praradimo, tiksliau stokos problema „Suplanuotose akimirkose“ sudaro įspūdį, kad daugelyje knygos tekstų visas moteris, o ypač heroję, yra ištikusi tapatybės krizė. Dėl to atsiranda toks „isteriškas“ ir ironiškas pasakojimo tonas, fiksuojamos svetimos patirtys, kad būtų sukurta didesnė distanciją, kad ne taip „skaudėtų“ įsižiūrint į save (įsižiūrėjimas į save reflektuojamas stebint aplinką pro langą – panašiai ir Šoblinskaitės romane Kotryna Kreivienė pro langą įsižiūri į tuštumą), sapnuojant („Bet šiąnakt sapnavau baisų sapną. Apie skyrybas.“ (130 p.)), gydantis nuo meilės („Pagaliau, po daugelio metų ėmiau sapnuoti erotinius sapnus ne su savo vyru, o su vienu iš Lietuvos generolų.“ (48 p.)).

Taigi Giedra Radvilavičiūtė esė rinktinėje kelia kiek kitas su skyrybomis susijusias problemas. Autorei pirmiausia rūpi moterys, nes jos kitokios – daug „teigiamesnės“ už vyrus, tačiau akivaizdu, kad jų irgi reikia, tačiau buvimas su jais yra problematiškas, juolab, kad moterys yra kovojančios už savąjį ego. Taigi santuoka galima tik aukojantis vyrui, bet čia ir yra problema, nes dabar ne tas amžius, moterys jau savarankiškesnės. Meilė ir santuoka galima tik kaime, kur gyvenimas užkonservuotas, o vertybės nepasikeitusios. Ironiškas ir sarkastiškas pasakotojos žvilgsnis į aplinką leidžia manyti esant ir tapatybės krizės problemą.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (I dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (III dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (II dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (I dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (II dalis)
Santuoka ir skyrybos – dabartinės visuomenės sopuliai literatūroje

„Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės „Suplanuotos akimirkos” analizė) (II dalis)

Bet vis tiek vyrų reikia ir nesvarbu, kokie jie bebūtų: moteris naratorė, nors jos bendravimas su daugeliu komplikuotas, tiki ir viliasi, kad po dviejų metų ji ištekės už savo viršininko, nes jai taip išbūrė, jos motiną po skyrybų raminusi ir guodusi kaimynė susideda su jos vyru, herojės draugė Rūta eina „kabinti“ žvejo, nors ir yra pasakiusi, kad vyrai jai – praeitis. Taigi pasaulio sąranga nuolat primena apie pasaulyje esamus skirtingų lyčių individus, o įsitikinimai, auklėjimas ir kultūra sufleruoja, jog vyrų ir moterų gyvenimas skyrium yra neįmanomas, juo labiau, kad žmogus sutvertas mylėti ir pratęsti savo giminę, netgi „Mirti neištekėjusiai (arba net ne našlei), kai esi senoviško auklėjimo, kažkaip nepadoru.“ (61 p.), – svarsto ir pasakotoja.

Kita tema, kuri svarbi „Suplanuotose akimirkose“ yra žmonių skirstymas į miesto ir kaimo gyventojus, kur pastarieji yra kaip užkonservuoto gyvenimo pavyzdys, nes „Tik kaimuose erotika ir meilė dar stebuklo lygmens, kartais suvokiama kaip likimas, liūnas, lynas. <…> Gyvenimas kartu ir atskirai gali egzistuoti tik miestuose, ten, kur pasaulį daugiau tvarko protas“ (26 p.). Šia mintimi esė labai artimos „Skyrybų kambariams“, kuriuose skirstymas remiasi ne teritorijomis, o einant per kartas: taip kaip V. Šoblinskaitės romane dvasiškumą, paprastą, bet nuoširdų santykį, mokėjimą mylėti ir būti iki senatvės kartu išsaugo senoji karta (t.y. močiutės, seneliai, jų tėvai ir kiti iki tol gyvenę), taip G. Radvilavičiūtės rinktinėje tokią galią yra išlaikęs dar nesužalotų vertybių kaimo žmogus: „Pjaunu dalgiu žolę ir jaučiu, kad nepatogioj vietoj nugarą niežti. Jei Onutė būtų čia, pažiūrėtų – erkė ten ar ne erkė. Dabar turiu vakare puskilometrį iki Eugenijos dėl to bristi“ (116 p.).

„Suplanuotų akimirkų“ paradoksu tampa vyrų ir moterų santykiai, kurių suplanuoti neįmanoma. Lyrinė herojė nors ir mėgina šį tą planuoti, tačiau akivaizdu, jog daug ko gyvenime į griežtus rėmus nepatalpinsi. Vyrų ir moterų santykių kreivėje, regis, galima vienintele išeitis – skyrybos. Pasakotoja buvo ištekėjusi, susilaukė dukrytės, nors vyras prašė negimdyti, išsiskyrė, vėliau vėl bandė gyventi su tuo pačiu, nors nepavyko; jos mama taip pat išsiskyrusi su vyru, jos tėvu, kurį nuviliojo kaimynė Janė: „Oficialiai jie išsiskyrė po trejų metų. (tėvai). <…> kai motina jau ėmė galėti gyventi negalvodama apie skyrybas, vieną kartą 6 val. ryto pamatė Janę, išeinančią iš tėvo nuomojamo buto.“ (36 p.); naratorės draugės, atsitiktinai sutiktos moterys taip pat yra išsiskyrusios, gyvena vienos („Kaziko tėvas seniai jau buvo išėjęs pas kitą. Vaikas ateidavo į ligoninę ir įsikibęs į seselės chalatą prašydavo „spasti mamkų“ (18 p.)), „Stiliuje“ lyrinė herojė skaito apie psichologę, kuri santuoką kentėjo 12 metų, o „Tekėjo norėdama padaryti vyrą laimingą. Tai yra gyveno kaip dauguma Lietuvos moterų. Aukodamasi“ (27 p.). Aukojimasis dėl vyro, dėl vaikų galiausiai tampa nepakeliamas (artima „Skyrybų kambariams“: nesvarbu, kad gyvenimas nesusiklosto, kaip norėtųsi, kad po kiekvienos santuokos lieka po vaiką, po „skyrybų kambarį“ kaip atminimą ir priekaištą, norisi pagyventi sau, norisi patirti gražiąją gyvenimo pusę) – norisi skyrybų ir naujo gyvenimo sau, nes einant senyn „gyvų žmonių reikia vis mažiau ir mažiau.“ (62 p.)

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:


Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (I dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (III dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (II dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (I dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (III dalis)
Santuoka ir skyrybos – dabartinės visuomenės sopuliai literatūroje