Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis)

Anglų tradiciją tęsia Džeimsas Bari (1860 – 1937). Tai dramaturgas, kuris 1904 metais parašė pjesę „Piteris Penas arba berniukas, kuris niekada neužaugo“. 1911 metais perpasakoja šią pjesę, t.y., paverčia proza. Pasaka vaizduoja, kaip į kambarį atskrenda Penas ir vaikus nuskraidina į „Niekados šalį“, kurioje gyvena daug vaikų mėgstamų būtybių. Šalies įvaizdis – šalis, kaip veržimąsis į vaikystės pasaulį, iliuzija.

Oskaras Vaildas irgi priklauso anglų pasakų kontekstui, bet jis tarsi ir iš jo iškrenta, nes jo pasakos filosofinės.

Alenas Aleksanderis Milnas (1882-1956), taip pat žinomas A. A. Milno santrumpa, buvo profesionalus anglų rašytojas. Milnas parašė dvylika esė formos knygų periodiniuose leidiniuose, taip pat daugiau kaip dvidešimt pjesių, penkias noveles, autobiografinį kūrinį ir nemažai straipsnių. Jo pasakos gimė iš bendravimo su sūnumi: „Mikė Pukuotukas“, „Tobelė Pukuotynė“. Lyginant su Keroliu, Milno pasakos yra nuosekesnio veiksmo, ne taip šokiruoja, tačiau siužeto mozaikiškumas išlieka. Veiksmas vyksta girioje. Mikė, paršelis, triušis, pelėda, kengūra Kenga su kengūriuku – tai pagrindiniai pasakų veikėjai. Nei veiksmo vieta, nei gyvūnai nėra tikri.

Knygos pradžioje paaiškėja, kad meškiukas yra Milno sūnaus žaislas. Visos knygos istorijos pateikiamos kaip suaugusio žmogaus sekamos pasakos. Istorijos linksmos, paradoksalios.

Knyga yra novelinės struktūros, vientisa. Vientisumą lemia tie patys personažai, o knygos savitumą  – personažų keistumas. Fantastiniai personažai fantastinėje aplinkoje – gyvūnai gyvena realų gyvenimą, nors jie elgiasi kaip gyvūnai.

Milnas atskleidė gyvūnų ir folkloro bei gyvūnų realistinius bruožus. Vaizduodamas juos jis remiasi vaiko jausena, visi personažai – kaip vaikai: egocentriški, mėgsta pasigirti, kiekvienas savitai individualizuotas.

Svarbi triplanė personažų charakteristika:
1. jie yra kaip žaislai;
2. jie kaip gyvūnai;
3. kaip vaikai, nes per juos perteikiami vaikų charakterio bruožai.

Knyga žavi komizmu, juokas kyla iš vaiko prigimties imitacijos. Apie šią knygą dar yra sakoma, kad tai vaikų kambario pasaulio žaidimas. Yra fantastikos, bet gili ir turinio esmė.

Komiškos situacijos neapsiriboja tik komizmu. Knyga dvelkia tyrumu ir gerumu. Pabaigoje išryškėja poetiškas vaikystės pasaulio apibendrinimas – Jonukas išvyksta iš vaikystės pasaulio.

Pamela Lindon Trevers (1899 – 1996). Parašė: „Merė Popins“, „Merė Popins grįžta“, „Merė Popins parke“, „Merė Popins išeina pro duris“, „Merė Popins virtuvėje“ ir t.t.

Kurdama šių knygų pasaulį pabrėžė veiksmą ir buitiškumą. Vaizduojama eilinė anglų šeima, turinti keturis vaikus ir tiems vaikams reikalinga auklė. Auklė pasirodo. Ji visada su savimi turi krepšį ir skėtį.

Paradoksalios situacijos imamos kurti jau pradžioje. Pats bendriausias principas – buitinių aplinkybių ir pasakiškų paradoksų dermė. Plačiai išskleista buitinė erdvė, stebuklų šaltinis – Merės Popins paveikslas. Ryškios jungties tarp visų knygų nėra, išskyrus auklę Merę Popins.

Knygose nuolat tvyro mįslė, ką Merė Popins iškrės. Ši mįslė ne tik kad neaiškėja, bet nuolat gilinama – taip pakeičiama įprasta intriga. Merė Popins – knygų centras, iš kurio išeina visos kitos gijos. Be jos yra dar kelios grupės personažų:
1. Merės Popins giminaičiai;
2. pažįstamieji (Bertas, Mrs. Koli ir kt.);
3. gyvūnai (karvė, katinas…).

Pasikartoja ir visų knygų komponavimo principai – pasakos įvedimo principas. Merės Popins išėjimas sukelia sąmyšį. Esmingiausias knygų bruožas – klaunadiškumas. Daugelį fantastiškų dalykų galima paaiškinti vaiko svajonių išsipildymo motyvu. Knygoje balansuojama ant ribos: ar tai buvo iš tiesų, ar sapnavo. Apibendrintai galima sakyti, kad viena iš knygų prasmių yra skatinti vaikus kasdienybėje matyti pasakas.

Donaldas Visetas. Sukūrė apie 100 trumpų pasakų, kuriose stebina netikėtais originaliais veikėjais. Pasakos apibūdinamos kaip teisingos melų pasakos.

Anglų literatūrinės pasakos raidoje išsiskiria:
1. Originalios ekstrentiškos (šokiruojančios) pasakos tradicija;
2. buitiškumo ir stebuklo, netikėtumo dermė vyraujantis šių pasakų bruožas;
3. nonsenso elementai pavedėti iš folkloro;
4. komizmas;
5. charakteringa, savita kompozicija – mozaikiška, noveliška;
6. kūriniuose apstu nuotaikingų įvykių, kūriniai be griežtesnės loginės motyvacijos;
7. dėmesys koncentruojamas ne į vyksmus, o į netikėtumą, personažus, kurie mįslingi, keisti, paslaptingi.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Italų literatūrinė pasaka (I dalis)
Italų literatūrinė pasaka (II dalis)
Švedų rašytoja Selma Lagerliof
Pasakos žanro situacija Rusijoje (XX a. 3 ir 4 dešimtmetis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (III dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Romantizmas vaikų literatūroje

Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (I dalis)

Žmonijos kultūros raidoje įsitvirtino pažiūra į meną kaip netobulos tikrovės humanizavimo bei harmonizavimo būdą. Vienos estetikos koncepcijos kritiškai vertina visuomenės prieštaravimus, kitos siūlo optimistines, idealizuotas kultūros prieštaravimų sprendimo galimybes. Menas plačiausia prasme padeda žmogui sąlygiškai atrasti įvairias vertybes – pažintines, estetines, dorines, – jas išgyventi ir išreikšti, todėl kiekvienas meno kūrinys modeliuoja kokią nors vertybinę situaciją, kuri gali būti deklaratyvi ir moralizuojanti, neišsakyta bei nutylėta, slypėti simbolių žaismėje. Iš meno žmogus laukia naujo, nepatirto pasaulio pajautimo, daugiau ar mažiau atpažįstamų gyvenimo vertybių teigimo arba neigimo. Kai žmogus pajunta, jog moralė „susikerta“ su menu, jis atsiduria aklavietėje, nes mėgina suderinti savo laikmečio estetiškumo sampratą su klasikine etiškumo samprata.

Agresyvumo, žiaurumo, bjaurumo, amoralumo invazija meninėje kūryboje verčia mokslininkus diskutuoti apie estetinę meno prigimtį. Menininkui yra žymiai svarbiau ne kūrybos rezultatas, o pats kūrybos procesas, žaidimas, individuali vyksmo interpretacija. Šiuo metu menas yra tai, kas meno pasaulyje laikoma menu, tačiau estetikoje išlieka aktuali etinių vertybių sklaidos problema meninėje kūryboje, kuri ypač siejama su menininko atsakomybe, žmogaus estetiniu bei meniniu ugdymu.

Estetiškumo ir etiškumo, meno ir moralės vienybės idėja ypač gyvuoja Švietimo amžiaus estetikoje, Žano Žako Ruso kūryboje. Reikalaudamas iš menininko griežtos dorinės pozicijos bei atsakomybės už moralines savo kūrybos pasekmes, Ruso sutapatino menininko asmenybę ir meno kūrinį. Vėliau, XIX-XX a. estetikos istorijoje meno ir moralės santykio problema dažnai atsiremia į menininko dvasinio gyvenimo refleksijos jo kūryboje tyrinėjimus.

Neotomizmo atstovas Žakas Martenas (1882-1973) veikale „Menininko atsakomybė“ rašo, kad valstybė negali spręsti apie meno kūrinio amoralumą; menas tik būdamas laisvas gali atlikti visuomeninę paskirtį. Kita vertus, jeigu amoralus literatūros kūrinys skatina veikti, tada bendruomenė gali būti priversta ginti savo etinius principus. Poetas, pasak filosofo, yra vienas su dievu, kurdamas savo likimą. Kad ir kokios būtų poeto nuodėmės, ,,savo kūrybos dėka mūsų akyse jis tampa baltas kaip sniegas“, taigi, mes negalime jo teisti, nes jis atsiskaitys tik prieš dievą.

Moralinės meno koncepcijos pradininku laikomas Imanuelis Kantas (1724-1804). Jis nepritarė tiems švietėjams, kurie, siekdami socialinio gyvenimo harmonijos, norėjo dailųjį meną paversti moraline visuomenės auklėjimo priemone. Žymiausio anglų estetizmo atstovo Oskaro Vaildo (1854-1900) kūrybos leitmotyvas – grožio ir moralės ryšiai. Jo romano ,,Doriano Grėjaus portretas“ pratarmėje rašoma, kad „Nėra moralių ar amoralių knygų. Knygos esti gerai arba blogai parašytos“. „<...> Moralinis žmogaus gyvenimas apima dalį menininko tematikos, tačiau meno moralumą sudaro tobulas netobulų priemonių vartojimas. Joks menininkas nenori nieko įrodyti. Įrodyti galima ir akivaizdžias tiesas“.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (II dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje. Jostein Gaarder „Cirko direktoriaus duktė“
Meno santykis su tiesa
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Meninė individualizacija ir apibendrinimas
Menas ir tiesa žodžiais išreikštuose sprendimuose

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė.