Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis)

Anglų tradiciją tęsia Džeimsas Bari (1860 – 1937). Tai dramaturgas, kuris 1904 metais parašė pjesę „Piteris Penas arba berniukas, kuris niekada neužaugo“. 1911 metais perpasakoja šią pjesę, t.y., paverčia proza. Pasaka vaizduoja, kaip į kambarį atskrenda Penas ir vaikus nuskraidina į „Niekados šalį“, kurioje gyvena daug vaikų mėgstamų būtybių. Šalies įvaizdis – šalis, kaip veržimąsis į vaikystės pasaulį, iliuzija.

Oskaras Vaildas irgi priklauso anglų pasakų kontekstui, bet jis tarsi ir iš jo iškrenta, nes jo pasakos filosofinės.

Alenas Aleksanderis Milnas (1882-1956), taip pat žinomas A. A. Milno santrumpa, buvo profesionalus anglų rašytojas. Milnas parašė dvylika esė formos knygų periodiniuose leidiniuose, taip pat daugiau kaip dvidešimt pjesių, penkias noveles, autobiografinį kūrinį ir nemažai straipsnių. Jo pasakos gimė iš bendravimo su sūnumi: „Mikė Pukuotukas“, „Tobelė Pukuotynė“. Lyginant su Keroliu, Milno pasakos yra nuosekesnio veiksmo, ne taip šokiruoja, tačiau siužeto mozaikiškumas išlieka. Veiksmas vyksta girioje. Mikė, paršelis, triušis, pelėda, kengūra Kenga su kengūriuku – tai pagrindiniai pasakų veikėjai. Nei veiksmo vieta, nei gyvūnai nėra tikri.

Knygos pradžioje paaiškėja, kad meškiukas yra Milno sūnaus žaislas. Visos knygos istorijos pateikiamos kaip suaugusio žmogaus sekamos pasakos. Istorijos linksmos, paradoksalios.

Knyga yra novelinės struktūros, vientisa. Vientisumą lemia tie patys personažai, o knygos savitumą  – personažų keistumas. Fantastiniai personažai fantastinėje aplinkoje – gyvūnai gyvena realų gyvenimą, nors jie elgiasi kaip gyvūnai.

Milnas atskleidė gyvūnų ir folkloro bei gyvūnų realistinius bruožus. Vaizduodamas juos jis remiasi vaiko jausena, visi personažai – kaip vaikai: egocentriški, mėgsta pasigirti, kiekvienas savitai individualizuotas.

Svarbi triplanė personažų charakteristika:
1. jie yra kaip žaislai;
2. jie kaip gyvūnai;
3. kaip vaikai, nes per juos perteikiami vaikų charakterio bruožai.

Knyga žavi komizmu, juokas kyla iš vaiko prigimties imitacijos. Apie šią knygą dar yra sakoma, kad tai vaikų kambario pasaulio žaidimas. Yra fantastikos, bet gili ir turinio esmė.

Komiškos situacijos neapsiriboja tik komizmu. Knyga dvelkia tyrumu ir gerumu. Pabaigoje išryškėja poetiškas vaikystės pasaulio apibendrinimas – Jonukas išvyksta iš vaikystės pasaulio.

Pamela Lindon Trevers (1899 – 1996). Parašė: „Merė Popins“, „Merė Popins grįžta“, „Merė Popins parke“, „Merė Popins išeina pro duris“, „Merė Popins virtuvėje“ ir t.t.

Kurdama šių knygų pasaulį pabrėžė veiksmą ir buitiškumą. Vaizduojama eilinė anglų šeima, turinti keturis vaikus ir tiems vaikams reikalinga auklė. Auklė pasirodo. Ji visada su savimi turi krepšį ir skėtį.

Paradoksalios situacijos imamos kurti jau pradžioje. Pats bendriausias principas – buitinių aplinkybių ir pasakiškų paradoksų dermė. Plačiai išskleista buitinė erdvė, stebuklų šaltinis – Merės Popins paveikslas. Ryškios jungties tarp visų knygų nėra, išskyrus auklę Merę Popins.

Knygose nuolat tvyro mįslė, ką Merė Popins iškrės. Ši mįslė ne tik kad neaiškėja, bet nuolat gilinama – taip pakeičiama įprasta intriga. Merė Popins – knygų centras, iš kurio išeina visos kitos gijos. Be jos yra dar kelios grupės personažų:
1. Merės Popins giminaičiai;
2. pažįstamieji (Bertas, Mrs. Koli ir kt.);
3. gyvūnai (karvė, katinas…).

Pasikartoja ir visų knygų komponavimo principai – pasakos įvedimo principas. Merės Popins išėjimas sukelia sąmyšį. Esmingiausias knygų bruožas – klaunadiškumas. Daugelį fantastiškų dalykų galima paaiškinti vaiko svajonių išsipildymo motyvu. Knygoje balansuojama ant ribos: ar tai buvo iš tiesų, ar sapnavo. Apibendrintai galima sakyti, kad viena iš knygų prasmių yra skatinti vaikus kasdienybėje matyti pasakas.

Donaldas Visetas. Sukūrė apie 100 trumpų pasakų, kuriose stebina netikėtais originaliais veikėjais. Pasakos apibūdinamos kaip teisingos melų pasakos.

Anglų literatūrinės pasakos raidoje išsiskiria:
1. Originalios ekstrentiškos (šokiruojančios) pasakos tradicija;
2. buitiškumo ir stebuklo, netikėtumo dermė vyraujantis šių pasakų bruožas;
3. nonsenso elementai pavedėti iš folkloro;
4. komizmas;
5. charakteringa, savita kompozicija – mozaikiška, noveliška;
6. kūriniuose apstu nuotaikingų įvykių, kūriniai be griežtesnės loginės motyvacijos;
7. dėmesys koncentruojamas ne į vyksmus, o į netikėtumą, personažus, kurie mįslingi, keisti, paslaptingi.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Italų literatūrinė pasaka (I dalis)
Italų literatūrinė pasaka (II dalis)
Švedų rašytoja Selma Lagerliof
Pasakos žanro situacija Rusijoje (XX a. 3 ir 4 dešimtmetis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (III dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Romantizmas vaikų literatūroje

Anglų literatūrinės pasakos tradicija (I dalis)

Anglų literatūrinės pasakos žanras suklestėjo vėliau, nei Vokietijoje – XIX a. viduryje. Svarbiausias dalykas – paradokso ir nonsenso poetika, kurių ištakų reikia ieškoti anglų folklore.

Luisas Kerolis (1832 – 1898), tikroji pavardė Čarlzas Dodgsonas. Buvo matematikas. Vieną vidurvasarį, bendraudamas su savo draugo dukra Alisa, pasekė pasaką, kurios pagrindinė veikėja ir buvo Alisa. 1865 m. parašė „Alisa stebuklų šalyje“, o 1875 m. „Alisa veidrodžių karalystėje“. Pajutęs sėkmę, parašė ir dar keletą kūrinėlių: „Snarko medžioklė“, „Silvis ir Bruno“. Pastarąjį laikė svarbiausia knyga, tačiau ji vaikų literatūroje neprigijo.

Su „Alisa stebuklų šalyje“ Kerolis įtvirtino nonsenso poetiką. Nonsensas – tai tikrovės modeliavimo būdas, groteskinis pasaulio vaizdas. Kerolio kūryboje tai reakcija į kūrinio suvokimą. Vaikai mato daiktus ne taip, kaip suaugę, t.y. jie pirmiausiai įžvelgia pirminę daiktų prasmę.

Kerolis teigė, kad rašydamas šią knygą nesiekė jokių auklėjamųjų tikslų. Nonsensas – antididaktiškas žanras. Nuo satyros skiriasi savo juoku.

Pirmoji knyga apie Alisą yra improvizacinis kūrinys, antra knyga – jau griežtesnio ir nuoseklesnio siužeto kūrinys. Erdvės ir laiko modeliavimas – pasakose labai svarbus bruožas. Pirmoje dalyje dominuoja sapno motyvas, kaip perėjimo iš tikrovės į pasaką principas. Antroje dalyje ryškesnis principas – „žaidžiam ar apsimetam“. Realistinėje plotmėje minimos pasakinės plotmės personažai, o pasakiniame pasaulyje dominuoja realistinio pasaulio detalės. Takoskyros nebuvimas irgi reikšmingas.

Realybės ir pasakos sandūra turi reikšmės modeliuojant laiką ir erdvę. Pirmoje dalyje priežastiniai ryšiai tarp atskirų įvykių neegzistuoja, todėl epizodai gali būti lengvai keičiami vietomis, perėjimai taip pat neakcentuojami, nemotyvuojami. Kuriant laiką ir erdvę dominuoja principas – „staiga“.

Antroje dalyje svarbus veidrodinio atspindžio, apvertimo principas. Jis egzistuoja ne visur, o tik kai kuriose epizoduose, labiau išnaudojamas kuriant erdvę, o ne laiką. Paradoksalų efektą lemia tai, kad vaizdas apverčiamas, o Alisa lieka tokia pat. Laiko modeliavime šis principas irgi panaudojamas, bet rečiau. Visa tai susiję su šachmatų žaidimu. Erdvės ir laiko santykiai formuojami tuo principu – juoda prieš baltą. Tai padeda sukurti nuoseklesnę logiką – tai tarsi vedimas į tikslą. Veidrodžio karalystė suskirstyta į 8 erdves. Alisa tampa savotišku pėstininku, kuris įvedamas į skirtingus laukus.

Antroje knygoje labiau pastebimi ryšiai su folkloru. Atsiranda įvykių ir personažų iš anglų folkloro (liūtas ir vienaragis, pliumkis). Siužete svarbu tai, kad kai kurie folkoloro motyvai Alisai iš anksto žinomi, vyksmą ji gali stebėti iš šalies. Kelionę per veidrodžių karalystę galima gretinti su folkloro motyvu – herojaus išbandymu.

Pasakos pasaulis Alisai svetimas. Tokia konfrontacija padeda Alisą pavaizduoti kaip romantinį vaiko idealą. Alisa šiame „nesąmonių fejerverke“ yra vienintelė blaiviai mąstanti būtybė, autoriaus gėrio raiška.

Kerolio kūryba susijus su romantizmu. Iš jo autorius perėmė vaiko dvasios tyrumą, tačiau jį sujungė su stebuklais ir netikėtumais. Nors labiausiai akcentavo nonsensą, daug ir stebuklinių pasakų bruožų.

Knygose galima ieškoti prasmės, potekstės, užuominos. Atidžiau įsiskaičius galima pamatyti, kad išjuokiama to meto mokykla, scholastinė sistema, stačiokiškas suaugusiųjų santykis su vaikais, teismo procedūros, beprasmybės, nuobodumas, kritiškai vertinamas nelogiškumas, absurdiškumas.

Taip pat svarbus estetinis – meninis knygos įspūdis. Labiausiai paradoksalumas atsiranda iš laiko ir erdvės konstravimo, kuriamos žaidimo iliuzijos. Vaizduojamasis pasaulis kuriamas kaleidoskopo principu, kai pasaulio vaizdas matomas per daugiabriaunią prizmę.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Italų literatūrinė pasaka (I dalis)
Italų literatūrinė pasaka (II dalis)
Švedų rašytoja Selma Lagerliof
Pasakos žanro situacija Rusijoje (XX a. 3 ir 4 dešimtmetis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (III dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Romantizmas vaikų literatūroje

Italų literatūrinė pasaka (II dalis)

Džanis Rodaris (1920 – 1980). Rašytojas gimė Šiaurės Italijoje, vėliau su šeima persikėlė į Varesės miestą. Jis mokėsi seminarijoje, vėliau institute, gavo mokytojo diplomą. Kelerius metus Džanis Rodaris dirbo mokytoju, kol 1944 m. įstojo į Komunistų partiją ir partizanų gretose kovojo prieš vokiečius. Po karo mokytojauti nebegrįžo, nes įsitraukė į žurnalistinį darbą. Periodikoje Dž. Rodaris paskelbė nemažai eilėraščių, o 1951 m. išėjo pirmasis eilėraščių rinkinys – „Linksmų eilėraščių knyga“. Daugelis jo eilėraščių buvo įtraukti į mokyklinius skaitinius ir antologijas, nemažai tapo populiariomis dainomis.

Didžiausio populiarumo sulaukė knyga „Čipolino nuotykiai“ (1951 m.). Be šios dar parašė literatūrines pasakas: „Dželsominas melagių šalyje“  (1958 m.), „Žydriosios Strėlės kelionė“ (1959 m.), „Tortas danguje“ (1966 m.), „Pasakos telefonu“ (1962 m.). Kūryboje rėmėsi folkloro, ypač skaičiuotės, lopšinės patirtimi, būdingas komizmas. Visi meniniai bruožai būdingi Italijos literatūrai.

„Čipolino nuotykiuose“ veikia daugiau kaip 50 personažų ir jie gali būti skirstomi į:

1. žmonių pasaulį, kuriam priklauso menininkas;
2. gyvūnų pasaulį, kuriam atstovauja Džonastinas;
3. tačiau vyraujantys personažai yra daržovės ir vaisiai: princas Citronas, baronas Apelsinas, svogūnai ir daugelis kitų.

„Čipolino nuotykiuose“ svarbi pasaulio vientisumo dominantė – visiems veikėjams suteikiamos žmogiškosios savybės. Yra ir veikėjų hierarchija: arčiau žemės – žemesnieji sluoksniai, aukščiau – aukštesnieji. Kūrinyje ryški socialinė potekstė. Pagrindinis veikėjas berniukas svogūnas perteikia atkaklaus vaiko, paauglio bruožus. Veiksmo erdvė taip pat kuriama socialinės opozicijos principu – vaizduojamas kaimas ir pilis. Kai Čipolino tėvas apkaltinamas turėjęs kulkosvaidį ir įkalinamas, prasideda veiksmas – išlaisvinimo procesas. Pasakos pabaiga laiminga, joje išaiškėja didaktiniai momentai.

„Žydriosios Strėlės kelionė“ – pasaka apie žaislų pasaulį. Knygoje ryškinamas socialinis skirtumas tarp žmonių, pastebima, kad dovanas per Kalėdas gauna tik turtingų šeimų vaikai, todėl šioje vietoje ima žaislai maištauti. Kūrinyje mažiau komizmo, piešiamas skurdo vaikų gyvenimas.

„Dželsominas melagių šalyje“ – remiamasi folklorinės melų pasakos principu, centre – nelaimingas vaikas, nes per daug garsiai taria žodžius. Pirmasis pasakos pasaulis – tikra erdvė, antras – melagių šalis. Vyrauja kitokia komizmo forma, nei „Čipolino nuotykiuose“ – nonsensas, absurdas, humoras. Stipri didaktinė idėja – tiesos kova su melu. Žinoma, triumfuoja tiesa, melagių šalis sugriaunama.

Visoje Rodario kūryboje esama nonsenso, paradokso ir socialinių elementų.

Marčelas Ardžilis (1926 – 2007) kartu su bendraautore Gabriele Parka parašė knygą „Viniuko nuotykiai“. Knygoje ryški Kolodžio įtaka. „Viniuko nuotykių“ siužetas nesudėtingas: profesorius iš peilių ir šakučių sukonstruoja geležinį vyruką, kurį pavadina Viniuku. Knygoje laikomasi griežtos logikos – Viniukas yra sunkus, jis rūdija, geria benziną, tepasi alyva. Turi ir priešą – godų turtuolį. Knygoje stipri metaforos stilizacija – sukurdamas Viniuką, profesorius jam įmontuoja auksinę širdį – tai viską iš esmės pakeičia.

Apibendrinant Italų literatūrinę pasaką, galima sakyti, kad jai būdingas pastovus modelis – dinamiški nuotykiniai siužetai, veiksmas ir kryptingai plėtojama fabula. Vaizduojamojo pasaulio centre paprastai yra vienas personažas, kas akcentuojama ir knygos pavadinimuose. Personažai kuriami nesilaikant folkloro tradicijos. Nauja tai, kad atskleidžiamas vaiko charakteris. Knygos idėja reiškiama per pagrindinį veikėją ir jo likimą. Charakteringa socialinė arba didaktinė potekstė. Pasakos turi aiškią idėją ir pažintinius tikslus. Itin būdingas bruožas – komizmas: satyra, melų pasakos, situacijos komizmas ir nonsenso elementai.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Italų literatūrinė pasaka (I dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūros specifika
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (I dalis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)

Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija

BRUOŽAI:

1. Literatūrinė pasaka – literatūros kūrinys, paprastai siužetinis, kuriam objektyvios tikrovės požiūriu būdingi „neįmanomybės“ elementai. Tų elementų repertuaras: antgamtiniai veikėjai, stebukliniai daiktai, neegzistuojančios erdvės ir t.t.

2. Literatūrinė pasaka – tai asmeninė, individuali kūryba, bet ne kolektyvinės kūrybos padarinys.

3. Šiai pasakai būdinga dviejų vaizduojamų pasaulių struktūra. Pirmas būtinai imituoja, primena tikrovę, antras – jam autentiškas pasakos pasaulis.

4. Literatūrinė pasaka atspindi savo laiko literatūrines tendencijas ir darosi vis labiau priklausoma nuo liaudies pasakos.

5. Ji sujungia stebuklą ir tikrovę, jos herojams būdingas išplėtotas vidaus pasaulio vaizdas.

6. Literatūrinės pasakos vieta labiau apibrėžta, nei liaudies pasakose, o laikas  – ne būtinai praeities.

KLASIFIKACIJA:

Kurdami folkloriškąją pasaką autoriai iš principo remiasi liaudies pasakų pasauliu.

PAAIŠKINIMAI:

STILIZACIJA – ji arčiausiai folklorinių tekstų esantis pasakos variantas. Stilizuojami tekstai keičiant pradžios ir pabaigos formuluotes.

IMITACIJA – manipuliuojama tradiciniais veikėjų paveikslais, situacijom, bet liaudies pasakos siužetas nekartojamas.

MODERNIZACIJA – modernizuojant yra perkuriamas tradicinis tekstas, įdiegiama nauja potekstė, kartais ironizuojama.

_____________________________________________________________

Apysakas – romanus rašė K. Saja („Ei, slėpkitės“), V. Petkevičius, J. Avyžius, V. Žilinskaitė, Astrida Lindgren.

Romanus – pasakas rašė Astrida Lindgren, V. Petkevičius (“Molio Motiejus, žmonių karalius”).

Poemų –pasakų autoriais laikomi E. Mieželaitis, J. Marcinkevičius.

Pjeses – pasakas kūrė A. Liobytė, M. Martinaitis.

Trumpąsias pasakas kūrė O. Vaildas, K. Andersenas, A. Landsbergis, V. Žilinskaitė.

_________________________________________________________

DIDAKTINĖS pasakos tikslas – moralas, bet pats veiksmas vyksta per ydų išryškinimą ir nuotykius. Atstovas – K. Kolodis „Pinokio nuotykiai“. Didaktines pasakas dar galima rūšiuoti į PAŽINTINĘ, kuri ne auklėja, bet moko ir teikia žinių, ir ANIMALISTINĘ, kurioje pažeidžiamas loginis nuoseklumas ir taip įvardijamas personažų pasaulis. Paprastai šios pasakos yra dar vadinamos GYVŪNINĖMIS pasakomis.

NONSENSIŠKOJI pasaka. Ji kuriama savito komizmo būdu, konstruojamas pasakojimas būna visiškai nestandartinis, taip pat būdinga „keistumo estetika“. Pavyzdžiai galėtų būti: L. Kerolis „Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžio karalystėje“, D. M. Baris „Piteris Penas“, taip pat rašė V. Landsbergis, N. Kepenienė.

DETEKTYVINEI ARBA NUOTYKINEI pasakai būdingas nuotykis, intriga, gėrio ir blogio kovos. Šios pasakų rūšies atstove galima laikyti J. K. Rowling ir jos kūrinį „Haris poteris“.

FILOSOFINĖ / POETINĖ pasaka išsiskiria tuo, kad joje keliami būties, laimės, meilės, kovos, gyvenimo prasmės klausimai. Šią pasakų grupę atstovauja Egziuperi „Mažasis princas“, K. Andersenas, K. Janušas.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas