Emigracijos tema XXI a. pradžios prozoje

Apžvelgiami kūriniai: A. Šileikos „Bronzinė moteris“, A. Matulevičiūtės „Ilgesio kojos“, B. Jonuškaitės „Baltų užtrauktukų tango“.

◊   ◊   ◊

Emigracijos tema Lietuvai niekada nebuvo svetima, jau XX a. pr. Krėvė parašė apsakymą pavadinimu „Vis toji Amerika, kad ji prasmegtų“, Lazdynų Pelėda apysakose „Klajūnas“, „Vanka“ vaizdavo emigraciją kaip viską žlugdantį, atimantį vertybes reiškinį. O kaip emigracijos tema vaizduojama šiuolaikinėje literatūroje? Kas yra emigracija XXI a. pradžioje?

Emigracijos sąvokai pavadinti lietuviai turi net keletą žodžių, t.y. emigracija, išeivija, egzilis, diaspora. Išeivija dažniau vadinami pokario laikų išeiviai, o tikrieji emigrantai suvokiami kaip pastaruosius dešimtmečius emigravę, dėl ekonominių tikslų.

XX a. literatūroje dar matome stiprų tautiškumo, prarastos tėvynės motyvą literatūroje, sakralizuotą agrarinę kultūrą, žmogus dar tapatina save su gimtąja kalba ir savo kraštu. Nuo Nepriklausomybės atkūrimo lietuvių literatūra vis plačiau įsijungia į pasaulinį kultūros procesą.

Emigracijos tema XXI a. pr. literatūroje vaizduojama ypač nyki, dramatiška. Čia susijungia skirtingos kultūros, pasaulėžiūra. A. Šileikos romane „Bronzinė moteris“ pasakojama apie kaimo vaikino Tomo Stumbro ieškojimus Paryžiuje. Tomas Stumbras emigracijoje pirmiausia siekia išsilaisvinti iš lietuviškos kultūros, jis gėdijasi savo aistros lietuviškiems Dievams ir siekia jos atsikratyti, tačiau paradoksas: būtent sugrįžimas į lietuvišką kultūrą, jos suliejimas su tarptautiniais meno standartais suteikia jam taip lauktą progą išgarsėti. Tačiau romanas baigiasi tragiškai, autorius parodo jog emigrantas – žmogus be vietos, Tomas apkaltinamas žmogžudyste ir jam nieko nelieka tik bėgti, nes Paryžiuje jo niekas neapgins.

Dar vienas tragiškai pasibaigęs XXI a. pr. romanas emigracijos tema- B. Jonuškaitės „Baltų užtrauktukų tango“. Pati rašytoja ne emigrantė, tačiau bando rašyti emigracijos tema. Emigracija čia įsukama į buitiškumą, suvokiama kaip socialinė dabarties aktualija. Kai kurie šią knygą vadina ir emigracijos gidu. Tarp „baltų užtrauktukų“ t.y. amerikiečių šypsenų, vaizduojama sunki emigrantų dalia – svajonių šaly, kur pagrindinė herojė, kovodama su vėžiu, pati juo suserga ir jos sūnus apkaltinamas žmogžudyste. Romanas įdomus ir keistas tuo, jog čia su išgalvotais personažais gyvena realūs asmenys Liūnė Sutema, Alė Santarvienė. Galbūt žurnalistinis romano tipas autorei padeda atspindėti judrią dabarties tikrovę, emigracinę realybę, kurioje ir dominuoja buitiškumas.

B. Jonuškaitė, A. Šileika dar rodo tradicinį požiūrį į emigraciją, sunkią emigranto dalią. Vis dar daug dėmesio skiriama buitiškumui, dominuojančioms socialinėms problemoms bei darbiniams rūpesčiams. Kitoks žvilgsnis į emigraciją man pasirodė A. Matulevičiūtės novelių romane „Ilgesio kojos“. Autorė tyrinėja „svetimo“ situaciją Paryžiuje. Autorė nesivelia vien į buitiškumą, ji bando perteikti tai, kas vyksta žmonių sielose, emigranto gyvenimo dvasią, bandymą prisitaikyti ir atrasti save. Prastai jaučiasi knygoje ne tik pagrindinė herojė, multikultūrinėje visuomenėje sunku prisitaikyti ir kitiems knygos herojams. Multikultūriniame Paryžiuje regime skirtingas kalbas, religijas, elgesio modelius, skirtingų valstybių atstovus,  tai ir formuoja skirtingumo, kitoniškumo efektą knygoje. Visi skirtumai – kalbiniai, socialiniai, kultūriniai ir psichologiniai knygoje vaidina labai svarbų vaidmenį santykyje su išoriniu pasauliu ir pačiu savimi. Emigracija čia ne visada yra veiksmas, ji gali būti suvokiama ir kaip savijauta.

Emigracijos temą tyrinėti galime remdamiesi ir  literatūros aksiologijos teorija, tačiau šiuolaikinė literatūros aksiologija yra labai subjektyvi. XX a. kūriniuose emigracijos tema dominuoja rūpestis dėl savos kultūros, tradicijų nuvertinimo, apskritai – tautiškumo. XX a. rašytojai literatūroje sukūrė jiems svarbią vertybių sistemą, deja, šiandieninėje prozoje emigracijos tema, jaučiama vertybių krizė, hierarchinė vertybių sumaištis. Tautinis charakteris, kaimo tradicija, nacionalinės kultūros vertybės lieka XX a. Šiandieninėje literatūroje emigracijos tema regime, pirmiausia, žmogų – individą, kuris bando prisitaikyti visuotinėje globalizacijoje.  XXI a. literatūroje emigracijos tema jau nerandame  apibrėžtų pasaulio vertybių. Šiuolaikinei literatūrai emigracijos tema svarbi dekonstrukcija, ji siekia suardyti, sugriauti dabartinius mitus apie emigraciją, perteikti nepagražintą emigranto realybę.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė A. Šulinskienė

Italų literatūrinė pasaka (II dalis)

Džanis Rodaris (1920 – 1980). Rašytojas gimė Šiaurės Italijoje, vėliau su šeima persikėlė į Varesės miestą. Jis mokėsi seminarijoje, vėliau institute, gavo mokytojo diplomą. Kelerius metus Džanis Rodaris dirbo mokytoju, kol 1944 m. įstojo į Komunistų partiją ir partizanų gretose kovojo prieš vokiečius. Po karo mokytojauti nebegrįžo, nes įsitraukė į žurnalistinį darbą. Periodikoje Dž. Rodaris paskelbė nemažai eilėraščių, o 1951 m. išėjo pirmasis eilėraščių rinkinys – „Linksmų eilėraščių knyga“. Daugelis jo eilėraščių buvo įtraukti į mokyklinius skaitinius ir antologijas, nemažai tapo populiariomis dainomis.

Didžiausio populiarumo sulaukė knyga „Čipolino nuotykiai“ (1951 m.). Be šios dar parašė literatūrines pasakas: „Dželsominas melagių šalyje“  (1958 m.), „Žydriosios Strėlės kelionė“ (1959 m.), „Tortas danguje“ (1966 m.), „Pasakos telefonu“ (1962 m.). Kūryboje rėmėsi folkloro, ypač skaičiuotės, lopšinės patirtimi, būdingas komizmas. Visi meniniai bruožai būdingi Italijos literatūrai.

„Čipolino nuotykiuose“ veikia daugiau kaip 50 personažų ir jie gali būti skirstomi į:

1. žmonių pasaulį, kuriam priklauso menininkas;
2. gyvūnų pasaulį, kuriam atstovauja Džonastinas;
3. tačiau vyraujantys personažai yra daržovės ir vaisiai: princas Citronas, baronas Apelsinas, svogūnai ir daugelis kitų.

„Čipolino nuotykiuose“ svarbi pasaulio vientisumo dominantė – visiems veikėjams suteikiamos žmogiškosios savybės. Yra ir veikėjų hierarchija: arčiau žemės – žemesnieji sluoksniai, aukščiau – aukštesnieji. Kūrinyje ryški socialinė potekstė. Pagrindinis veikėjas berniukas svogūnas perteikia atkaklaus vaiko, paauglio bruožus. Veiksmo erdvė taip pat kuriama socialinės opozicijos principu – vaizduojamas kaimas ir pilis. Kai Čipolino tėvas apkaltinamas turėjęs kulkosvaidį ir įkalinamas, prasideda veiksmas – išlaisvinimo procesas. Pasakos pabaiga laiminga, joje išaiškėja didaktiniai momentai.

„Žydriosios Strėlės kelionė“ – pasaka apie žaislų pasaulį. Knygoje ryškinamas socialinis skirtumas tarp žmonių, pastebima, kad dovanas per Kalėdas gauna tik turtingų šeimų vaikai, todėl šioje vietoje ima žaislai maištauti. Kūrinyje mažiau komizmo, piešiamas skurdo vaikų gyvenimas.

„Dželsominas melagių šalyje“ – remiamasi folklorinės melų pasakos principu, centre – nelaimingas vaikas, nes per daug garsiai taria žodžius. Pirmasis pasakos pasaulis – tikra erdvė, antras – melagių šalis. Vyrauja kitokia komizmo forma, nei „Čipolino nuotykiuose“ – nonsensas, absurdas, humoras. Stipri didaktinė idėja – tiesos kova su melu. Žinoma, triumfuoja tiesa, melagių šalis sugriaunama.

Visoje Rodario kūryboje esama nonsenso, paradokso ir socialinių elementų.

Marčelas Ardžilis (1926 – 2007) kartu su bendraautore Gabriele Parka parašė knygą „Viniuko nuotykiai“. Knygoje ryški Kolodžio įtaka. „Viniuko nuotykių“ siužetas nesudėtingas: profesorius iš peilių ir šakučių sukonstruoja geležinį vyruką, kurį pavadina Viniuku. Knygoje laikomasi griežtos logikos – Viniukas yra sunkus, jis rūdija, geria benziną, tepasi alyva. Turi ir priešą – godų turtuolį. Knygoje stipri metaforos stilizacija – sukurdamas Viniuką, profesorius jam įmontuoja auksinę širdį – tai viską iš esmės pakeičia.

Apibendrinant Italų literatūrinę pasaką, galima sakyti, kad jai būdingas pastovus modelis – dinamiški nuotykiniai siužetai, veiksmas ir kryptingai plėtojama fabula. Vaizduojamojo pasaulio centre paprastai yra vienas personažas, kas akcentuojama ir knygos pavadinimuose. Personažai kuriami nesilaikant folkloro tradicijos. Nauja tai, kad atskleidžiamas vaiko charakteris. Knygos idėja reiškiama per pagrindinį veikėją ir jo likimą. Charakteringa socialinė arba didaktinė potekstė. Pasakos turi aiškią idėją ir pažintinius tikslus. Itin būdingas bruožas – komizmas: satyra, melų pasakos, situacijos komizmas ir nonsenso elementai.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Italų literatūrinė pasaka (I dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūros specifika
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (I dalis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)

Meninės raiškos priemonės (2)

Archetipas – tai simbolinis ženklas, motyvas, kuriuo užfiksuota pirmykštė žmonijos patirtis. Pirminis archetipų šaltinis – mitas;

paradoksas – neįprastas, netikėtas, aforistinis teiginys, kuris pirmu žvilgsniu prieštarauja sveikam galvojimui;

paralelizmas – dviejų reiškinių, veiksmų gretinimas ir simetriškas jų išdėstymas;

kosmopolitizmas – visuomeninės politinės pažiūros ir ideologija, teigianti, kad žmogaus tėvynė yra visas pasaulis;

neologizmas – naujadaras – kalboje atsiradęs naujas žodis arba žodžių junginys;

nihilizmas – neigiamas, nekeliant nieko teigiamo;

refleksija – gilus susimąstymas, samprotavimai, pagrįsti ko nors analize, savo psichikos stebėjimas;

refrenas – žodžių, junginių ar sakinių kartojimas, siekiant emocinio poveikio;

rezignacija – visiškas nuolankumas, pasidavimas likimui;

tendencija – grožinės literatūros kūrinio visuomeninė politinė idėja, tezė, kurią autorius sąmoningai stengiasi perteikti skaitytojui, klausytojui;

alegorija – abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu, netiesioginės reikšmės pasakojimas;

aliuzija – užuomina; stilistinė priemonė – posakis, primenantis kokį nors žinomą faktą (ppr. istorinį, mitologinį, literatūrinį veikėją, įvykį, vaizdinį) ir susiejantis kūrinyje vaizduojamą situaciją su kito laikotarpio, kito pobūdžio reiškiniais;

alogizmas – nelogiškumas, logikos reikalavimų nepaisymas;

antitezė – priešingų minčių ar vaizdų sugretinimas;

disonansas – nedarnus skambesys, nedarna;

asonansas – vienodų balsių (papr. žodžių pradžios) kartojimasis poezijos kūrinio eilutėje, frazėje, strofoje, pvz.:  audžia auksagijį audimėlį – B. Sruoga;

aliteracija – vienodų priebalsių pasikartojimas;

anafora – pasikartojančios eilučių pradžios;

epifora – pasikartojančios eilučių pabaigos;

ekspromtas – trumpa kalba, pasakyta nepasirengus;

ekstazė – aukščiausio laipsnio susijaudinimo, jausmų pakilumo, džiugesio būsena, kuriai būdingas nekritiškas savęs ir ekstazės objekto vertinimas;

epitetas – žodis, žymintis kt. žodžiu įvardyto daikto, asmens, reiškinio arba veiksmo savybę ir teikiantis pasakymui plastinio bei emocinio raiškumo, pvz., “tamsiosios girios”;

groteskas – meninio vaizdavimo būdas, pagrįstas šiurpiu, alogišku realybės ir fantastikos, išminties ir absurdo derinimu;

hiperbolė – posakis, kuriuo nepaprastai „perdedama“, siekiant didesnio įspūdžio;

idėja – pagrindinė mintis;

intriga – slapti veiksmai, pinklės, nuo kurių priklauso veiksmo plėtotė;

inversija – įprastinės žodžių tvarkos pakeitimas sakinyje, pvz.: “Avelės tavo juodosios / Baltoj lankelėj miega”. – S. Nėris;

antonomazija – tikrinio vardo pavartojimas vietoj bendrinio arba atvirkščiai, pvz., “Krezas” vietoj “turtuolis”.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Meninės raiškos priemonės (1)

Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų“ ir „Mortui sepulti sint“ (4 dalis)

Dažname eilėraštyje ne tik per žemę, bet ir per daugelį asociacijų palaipsniui prieinama prie mirties. Gretinami vaizdiniai skiriasi, tačiau mažinant distanciją sueina lyg į vieną tašką, atsiremia į mirtį ir supanašėja: nuo šalto vandens simbolikos, juodos žemės, kieto akmens, griuvėsių, puvėsių, prieinama prie dar didesnį šiurpą ir įtampą keliančių vaizdinių – kruvino kūdikio, plyštančios mėsos, žaizdoto tėvo, šventos dvasios ir alkanos mirties įvaizdžių. Per tokias asociacijas išsigrynina mirties prasmė – ji tarsi ta, kuri paaiškina patį gyvenimą: „sunkumų kilnotojas Valdas / <…> nukrito po ratais“  ir mirė, nes mėgo važinėti krovininiais traukiniais. Paralelės nusidriekia tarp „sunkumų“ ir „krovininiais“ (susiję su sunkiu, kilnojimu). Pagal tokį pat principą esama ir daugiau pavyzdžių: „mirė pusbrolis Vidas, mėgo žvejot“, net ir kai buvo laidojamas, ežeru plaukę gulbės (mirtis ir šiuo atveju apeliuoja į žmogaus gyvenimą ir veiklą). Visų mirtimis, kurios yra gyvenimo išdava, nors jos ir labai skirtingos, ryškinamas mirties visuotinumas – S. Parulskio poezijoje miršta ne tik pavieniai žmonės, artimieji ir net nepažįstamieji, miršta ir abstrakcijos – šiuo atveju Dievo sūnus, taip pat ir tie, kurie mirti negali: namai, šventyklos, knygos, maldos, sėklos ir vaisiai ir net užuojauta („Subjektyvi kronika“). Paradokso principu („mirė Dievo sūnus, jis irgi mirė negyvas“) poezijoje sudėliojami pagrindiniai prasminiai akcentai. Nepaneigiama tiesa yra tai, kad būdamas negyvas, negyvesnis jau ir būti negali, tačiau Sigito Parulskio poezijoje negyvumą galima paaiškinti pačiu gyvenimu, kuriame „velniškai tuščia / dieviškai neramu“ („Stovėjo už nugaros“). Vaizduojamasis gyvenimas tėra beprasmis, tuščias laikas, kur visi daiktai beverčiai, o mirtis lyg atsvara – vienintelė prasminga visos būties forma:

potvynio kraujas mieste        laikas nieko nerasti
gamtoje ir gyslose ūžia        laikas nesigailėti praradus
pro šalį traukinys
pučia į tuštumą

(„Prarasto laiko parodija“)

Galima drąsiai teigti, kad S. Parulskio rodoma mirtis yra viena iš būties formų. Kaip teigia Arūnas Sverdiolas: „Žmogaus egzistencija – tai būtis – myriop. Kitaip tariant, mirtis yra vidinė paties gyvenimo galimybė, štai – būtis sąrangos dalis.“ Be to, ji dar ir veikianti eilėraščių dalyvė. Mirtis dažnai pakylėjama iki tokio lygmens, kada jai jau galima suteikti gyvybiškumo ženklų – ji ir „švari“ ir „alkana gyvybės sočios“. Taigi „Mirtis nėra kažkas, su kuo žmogus susidurs neapibrėžtoje ateityje, kai gyvenimas baigsis; mirtis nėra po gyvenimo einantis žmogaus lemties etapas – tai visuomet atvira gyvenimo galimybė.“  Kai mirtis tampa teisėta gyvenimo dalyve, gyvenimas virsta nykimo procesu: pasaulyje nerandama šventumo, atsvaros įsitikinimams ir prasmingai elgsenai. Gyvenimą be progreso mirimo procesu paverčia pats žmogus, nors jis tėra laikinė būtybė:

po karo mudu su tėvu
prisirinkome daugybę rankos
plaštakų:
kad vinių galvos nesmegtų
skiedrų stogas jau buvo sudegęs    kiaurai

o kalant šiferiu – nuolat banguojančia
medžiaga – reikia ką nors padėti

(„Tarpininkai“)

Su lig mirtimi niekas nesibaigia, ji pratęsiama begalybėje ir amžinybėje, kur nesama jokių ribų („amžinybė, tavo tikroji, tavo / antroji, paskutinioji / sutrikęs, pakrantėje, kurortiniame atviruke / nedrįstantis krustelėti, o veidas, o / mina!“), net laikas bejėgis jai priešintis. Tačiau žmogus atvirkščiai – visa kas baugina – yra įdomu ir traukia pažinti („aš mėgstu kapines – mirties baimė / skatina ją pažinti kuo intymiau, o ne / bėgti tolyn“). Pažinti mirtį – tai prie jos prisiliesti, ją matyti arba dar geriau – ją išgyventi. Ji neišvengiama, kaip pats gyvenimas:

pilni laukai mirties, o sniegas baltas
nuo kapo žvakės gundanti akis tau mirksi
atėjus nakčiai gult nenori, rytui – keltis
ir niekaip negali priprast – tu mirsi <…>

ištiesti nori ranką? amžinybei?
Dar neskubėk. Kai reiks – ištiesi kojas <…>

(„Vėlinių“)

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sigitas Parulskis
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų“ ir „Mortui sepulti sint“ (1 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų“ ir „Mortui sepulti sint“ (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų“ ir „Mortui sepulti sint“ (3 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų“ ir „Mortui sepulti sint“ (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų“ ir „Mortui sepulti sint“ (2 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temo