Meninės raiškos priemonės (2)

Archetipas – tai simbolinis ženklas, motyvas, kuriuo užfiksuota pirmykštė žmonijos patirtis. Pirminis archetipų šaltinis – mitas;

paradoksas – neįprastas, netikėtas, aforistinis teiginys, kuris pirmu žvilgsniu prieštarauja sveikam galvojimui;

paralelizmas – dviejų reiškinių, veiksmų gretinimas ir simetriškas jų išdėstymas;

kosmopolitizmas – visuomeninės politinės pažiūros ir ideologija, teigianti, kad žmogaus tėvynė yra visas pasaulis;

neologizmas – naujadaras – kalboje atsiradęs naujas žodis arba žodžių junginys;

nihilizmas – neigiamas, nekeliant nieko teigiamo;

refleksija – gilus susimąstymas, samprotavimai, pagrįsti ko nors analize, savo psichikos stebėjimas;

refrenas – žodžių, junginių ar sakinių kartojimas, siekiant emocinio poveikio;

rezignacija – visiškas nuolankumas, pasidavimas likimui;

tendencija – grožinės literatūros kūrinio visuomeninė politinė idėja, tezė, kurią autorius sąmoningai stengiasi perteikti skaitytojui, klausytojui;

alegorija – abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu, netiesioginės reikšmės pasakojimas;

aliuzija – užuomina; stilistinė priemonė – posakis, primenantis kokį nors žinomą faktą (ppr. istorinį, mitologinį, literatūrinį veikėją, įvykį, vaizdinį) ir susiejantis kūrinyje vaizduojamą situaciją su kito laikotarpio, kito pobūdžio reiškiniais;

alogizmas – nelogiškumas, logikos reikalavimų nepaisymas;

antitezė – priešingų minčių ar vaizdų sugretinimas;

disonansas – nedarnus skambesys, nedarna;

asonansas – vienodų balsių (papr. žodžių pradžios) kartojimasis poezijos kūrinio eilutėje, frazėje, strofoje, pvz.:  audžia auksagijį audimėlį – B. Sruoga;

aliteracija – vienodų priebalsių pasikartojimas;

anafora – pasikartojančios eilučių pradžios;

epifora – pasikartojančios eilučių pabaigos;

ekspromtas – trumpa kalba, pasakyta nepasirengus;

ekstazė – aukščiausio laipsnio susijaudinimo, jausmų pakilumo, džiugesio būsena, kuriai būdingas nekritiškas savęs ir ekstazės objekto vertinimas;

epitetas – žodis, žymintis kt. žodžiu įvardyto daikto, asmens, reiškinio arba veiksmo savybę ir teikiantis pasakymui plastinio bei emocinio raiškumo, pvz., “tamsiosios girios”;

groteskas – meninio vaizdavimo būdas, pagrįstas šiurpiu, alogišku realybės ir fantastikos, išminties ir absurdo derinimu;

hiperbolė – posakis, kuriuo nepaprastai „perdedama“, siekiant didesnio įspūdžio;

idėja – pagrindinė mintis;

intriga – slapti veiksmai, pinklės, nuo kurių priklauso veiksmo plėtotė;

inversija – įprastinės žodžių tvarkos pakeitimas sakinyje, pvz.: “Avelės tavo juodosios / Baltoj lankelėj miega”. – S. Nėris;

antonomazija – tikrinio vardo pavartojimas vietoj bendrinio arba atvirkščiai, pvz., “Krezas” vietoj “turtuolis”.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Meninės raiškos priemonės (1)

Juozo Tumo – Vaižganto kūryba

Juozas Tumas – Vaižgantas – gerai žinomas buvęs lietuvių rašytojas, literatūros istorikas, kritikas, uolus visuomenės veikėjas, universiteto dėstytojas bei kunigas. Daug rašė, kūrė, nuveikė visuomenės labui.

Vaižganto pasaulėjautos sudėtingumas matyti jo kūryboje, kurioje šalia šviesių, pasigėrėjimo kupinų visuomenės gyvenimo vaizdų, gamtos paveikslų dažnai driekiasi visai nelinksmos veikėjų asmeninio likimo istorijos, atsiveria tamsiosios žmogaus prigimties properšos.

Juozas Tumas - VaižgantasVaižganto kūryba savita formos požiūriu. Ji netelpa į tradicinių literatūros rūšių, žanrų ribas. viena būdingiausių jos ypatybių  – stiprus publicistinis pradas.

Vaižgantas yra vaizdelio meistras.

Reikšmingiausia rašytojo kūryba telkiasi apie du probleminius centrus: lietuvių tautos būdo, jos kultūros prigimties apmąstymus ir vienišo žmogaus jausmų ir etinių nuostatų, aistrų ir valios susidūrimus.

Pasakotojas yra specialiai eksponuotas, išryškintas: jis nuolatos įsiterpia į įvykius, komentuoja, reflektuoja. Jis yra autoriaus atitikmuo, reiškiantis ne tik autoriaus pažiūras, bet ir jo charakterį – gyvą temperamentą, judrią, įžvalgią mintį, humorą.

Jo stiliuje nemaža hiperbolių ir grotesko. Žanrinių formų kaita ir sintezė Vaižganto kūryboje laisva ir natūrali, išreiškia autoriaus individualybę. Jo tikslas – susintetinti erdvėje ir laike išsklaidytus elementus ir sukurti meninę vienybę.

Dažnai pereinama nuo aprašymo į vidinę monologą. Pasakotojas objektyvus, III asmens, epiškas. Veikėjas – fotografija. Būdingas detalumas ir smulkmeniškumas. Dialoge lygiom teisėm su veikėjais dalyvauja pats pasakotojas. Vaižganto pasakojimas paremtas savita gyvenimiška medžiaga, išsako rašytinę estetinę idėją, kad kaimo gyvenimas ir pats žmogus yra labai įvairūs.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

“Velykinės nuodėmės“ psichologiškumas
Juozas Tumas – Vaižgantas
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba