Archetipas – tai simbolinis ženklas, motyvas, kuriuo užfiksuota pirmykštė žmonijos patirtis. Pirminis archetipų šaltinis – mitas;
paradoksas – neįprastas, netikėtas, aforistinis teiginys, kuris pirmu žvilgsniu prieštarauja sveikam galvojimui;
paralelizmas – dviejų reiškinių, veiksmų gretinimas ir simetriškas jų išdėstymas;
kosmopolitizmas – visuomeninės politinės pažiūros ir ideologija, teigianti, kad žmogaus tėvynė yra visas pasaulis;
neologizmas – naujadaras – kalboje atsiradęs naujas žodis arba žodžių junginys;
nihilizmas – neigiamas, nekeliant nieko teigiamo;
refleksija – gilus susimąstymas, samprotavimai, pagrįsti ko nors analize, savo psichikos stebėjimas;
refrenas – žodžių, junginių ar sakinių kartojimas, siekiant emocinio poveikio;
rezignacija – visiškas nuolankumas, pasidavimas likimui;
tendencija – grožinės literatūros kūrinio visuomeninė politinė idėja, tezė, kurią autorius sąmoningai stengiasi perteikti skaitytojui, klausytojui;
alegorija – abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu, netiesioginės reikšmės pasakojimas;
aliuzija – užuomina; stilistinė priemonė – posakis, primenantis kokį nors žinomą faktą (ppr. istorinį, mitologinį, literatūrinį veikėją, įvykį, vaizdinį) ir susiejantis kūrinyje vaizduojamą situaciją su kito laikotarpio, kito pobūdžio reiškiniais;
alogizmas – nelogiškumas, logikos reikalavimų nepaisymas;
antitezė – priešingų minčių ar vaizdų sugretinimas;
disonansas – nedarnus skambesys, nedarna;
asonansas – vienodų balsių (papr. žodžių pradžios) kartojimasis poezijos kūrinio eilutėje, frazėje, strofoje, pvz.: audžia auksagijį audimėlį – B. Sruoga;
aliteracija – vienodų priebalsių pasikartojimas;
anafora – pasikartojančios eilučių pradžios;
epifora – pasikartojančios eilučių pabaigos;
ekspromtas – trumpa kalba, pasakyta nepasirengus;
ekstazė – aukščiausio laipsnio susijaudinimo, jausmų pakilumo, džiugesio būsena, kuriai būdingas nekritiškas savęs ir ekstazės objekto vertinimas;
epitetas – žodis, žymintis kt. žodžiu įvardyto daikto, asmens, reiškinio arba veiksmo savybę ir teikiantis pasakymui plastinio bei emocinio raiškumo, pvz., “tamsiosios girios”;
groteskas – meninio vaizdavimo būdas, pagrįstas šiurpiu, alogišku realybės ir fantastikos, išminties ir absurdo derinimu;
hiperbolė – posakis, kuriuo nepaprastai „perdedama“, siekiant didesnio įspūdžio;
idėja – pagrindinė mintis;
intriga – slapti veiksmai, pinklės, nuo kurių priklauso veiksmo plėtotė;
inversija – įprastinės žodžių tvarkos pakeitimas sakinyje, pvz.: “Avelės tavo juodosios / Baltoj lankelėj miega”. – S. Nėris;
antonomazija – tikrinio vardo pavartojimas vietoj bendrinio arba atvirkščiai, pvz., “Krezas” vietoj “turtuolis”.
___________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
