Vincas Mykolaitis – Putinas

Vincas Mykolaitis – Putinas – vienas žymiausių lietuvių rašytojų: poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas, istorikas ir teoretikas – gimė 1893 metų sausio 6 d. Pilotiškėse (Prienų apylinkės). Mokslus pradėjo Marijampolės gimnazijoje, kur iš karto susidomėjo literatūra ir Maironio poezija. Baigęs gimnaziją įstojo į Seinų kunigų seminariją, vėliau į  Sankt Peterburgo dvasinės akademiją, o 1918 metais į Friburgo universitetą Šveicarijoje, kurį baigdamas apgynė disertaciją apie rusų idealisto Vladimiro Solovjovo estetiką ir gavo Putinasfilosofijos mokslų daktaro laipsnį. Po studijų stažavosi Miuncheno universitete, o grįžęs į Lietuvą dirbo Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto docento darbą, nuo 1928 m. – profesoriavo ir buvo ilgalaikis (1924–1932) literatūrinio žurnalo „Židinys“, „Dienovydis“ redaktorius.

1911 metais, studijuodamas Seinų kunigų seminarijoje, debiutavo spaudoje. Putinas poetinį kelią pradėjo kaip Maironio adoratorius ir kaip poetas jis vystėsi labai lėtai. Į literatūros areną atėjo simbolizmo pabaigoje.

V. M. Putino kūryba apima tris žanrus, tačiau reikšmingiausia liko lyrika.

Ankstyvoji Mykolaičio – Putino kūryba, išleista 1921 m. dviem raštų tomais, priklauso vadinamajai Maironio mokyklai. Šiems eilėraščiams būdingas šviesių gyvybingos gamtos išgyvenimų vaizdavimas, tėvynės meilės, gamtos grožio, dvasinės laisvės, idealų siekimo, jaunystės džiaugsmo ir meilės ilgesio motyvai. Kūrybai būdingas gilus ir dramatiškas lyrizmas, kylantis iš buities prieštaravimų, tačiau intonacija – pakili, nors kartais yra drumsčiama abejonės, nusivylimo ar nepasitenkinimo:

REX

Galingas ir didis valdau ašen žemę.
Skliautus mano sostas padangėse remia.
Minu briliantus, o čia prie vainiko
Man žvaigždės sietyno pritiko.
Valdau ir gėriuosi pasaulių harmonija:
Čionai tamsiažydris dangus,
Ten mėlynų jūrių simfonija

Suraizgė garsų ir dažų kasnykus.
Bet kas per balsai graudulingu virpėjimu
Sumaišė ramybę malonių skambėjimų?
Lyg mirštančio skausmas agonija
Ardo harmoniją.

— Gelbėk mus — žūvame!
Skurdo gilybėse
Vargo tamsybėse
pūvame.
Lūpos išdžiūvusios,
Akys užgriuvusios,
Alpsta širdis.
Dirbam — badaujame,
Kylam — kariaujame:
Baimė, mirtis.
Skurdo nublokštame
Lūkesy trokštame
Lašo rasos.
Alpdami šaukiame,
Mirdami laukiame:
Duonos — šviesos …

Bet aš, kuris žemę iš sosto valdau
Nei kraujo, nei skurdo tenai nematau.
Stebiuosi, gėriuosi darbais įkūrėjo,
Kurs visą pasaulį taip puikiai sudėjo.

Čia mėnuo ir žvaigždžių minia
Padangėje žavi mane,
Ten jūrė ir statūs krantai,
Kiek toly akim užmatai

Tai ko jie ten šaukia kaskart įkyriau?
— Paliaukit! — galiausiai supykęs tariau —
Jūs ten taip rūsčiai šaukdami tame klonyje,
Ardot pasaulių harmoniją! —

Tariau ir, į purpurą įsivyniojęs,
Žiūrėjau, kaip žvaigždės vainikan man klojas.

Šalia poezijos pirmaisiais kūrybos dešimtmečiais M. Putinas išbandė ir dramos žanrą Lietuvos istorijos tematika: 1916 m. sukūrė baladinę poemą „Kunigaikštis Žvainys“, vėliau dramą „Valdovo sūnus“, kurioje iškėlė klasikinį konfliktą – tarp pareigos ir jausmo, tarp tėvo ir sūnaus.

Plunksną išbandė ir prozoje: 1919 m. išspausdino novelę „Medūza“ (esama Nyčės filosofijos atgarsių), 1925 m. draminę poemą „Žiedas ir moteris“ (dominuoja simbolizmo estetika), misteriją „Nuvainikuota vaidilutė“ (panaši į Vydūnišką dramą).

Poetas Mykolaitis – Putinas atsiskleidė antruoju – simbolistiniu – savo kūrybos laikotarpiu, kurį vainikavo lyrikos rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ (1927 m.). (Eugenijus Žmuida) Jame itin ryškus simbolistams būdingas dualizmas (semantinių priešybių repertuaras). Rinkinyje buvo tokie Mykolaičio – Putino poezijos šedevrai, kaip poema „Vergas“, ciklai „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“, eilėraščiai „Rūpintojėlis“, „Žemei“ ir kt. Mėgstama žmogaus situacija kryžkelėje: tarp žemės ir dangaus, tarp nakties ir dienos. Jungdamas šias priešybes stengėsi sukurti pasaulio visumos įspūdį, todėl ir yra artimas J. Baltrušaičiui.

Putinas viską matavo viršūnių ir gelmių vertikalėmis. Dangus ir žemė, viršūnės ir gelmės, žvaigždės ir jūra žymi dualistinius polius. Viso to pradžia – žmogaus išgyvenimų ir gamtos procesų paralelė. Be šios vertikalės, svarbi autorefleksija, autoanalizės pradas, susijęs su idealo ir realybės priešybe.

Romantinė pasaulėjauta – tai maištas prieš tikrovę. Svarbi vienatvė. Tiesa, kūryba – skausmas ir vienatvė. Herojus visada renkasi klajūno dalią. Būdingiausi simbolistiniai kūriniai: „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“.

Visur esama priešpriešų jungties, kuri paprastai vyksta ciklo pabaigoje, kai herojus išsikovoja kūrybinę laisvę.

Būdinga naktis. Nakties metas, dienos triukšmams nurimus, yra individualus laikas, tikroji būtis, kai žmogus lieka pats su savimi ir po žvaigždėtu dangumi apmąsto savo egzistencijos prasmę. Tik naktyje galima įveikti racionalumą ir empirinį pasaulio vaizdą. (Eugenijus Žmuida) Būtis nakties situacijoje sutampa su budėjimu. Ji taip pat siejama su tikrumu.

Dienos metas – tai bendras visų laikas, todėl tai netikra būtis. Dieną gyvenamas ne „savas gyvenimas” ir vaikščiojama su kaukėmis. diena siejama su netikrumu:

RUDENIO NAKTĮ

Tyli naktis, šviesi rudens naktis,
Skambi, kaip dainiaus kankliai šilkastygiai,
Plikus laukus, ir pievas, ir girias
Užliejo sidabru taip lygiai, lygiai.

Vėlai aš išėjau į tuščią lauką
Tavim pasigėrėt, gilus dangau.
Pakėliau veidą į žvaigždėtą aukštį –
Ir tartum lašas jūroj išnykau.

Ir nežinau, kad aš buities kelionėj
Minu vien žemės tremtinio takus,
O mano džiaugsmas, poilsis ir laisvė
Toli, kaip aukštos žvaigždės ir dangus.

Ir nežinau, kad ryt ir vėl su saule,
Ant veido užsimovęs margą kaukę,
Žingsniuosiu, kaip lyg šiol, į šviesų rūmą,
Kur nieks mane nei sveikina, nei laukia.

Ir nežinau, kad visos mano dienos
Bus ta pati be vilties vienuma,
Kur mano siela, kaip nyki liepsnelė,
Klajos dangaus žvaigždėto laukdama.

Tyli naktie, šviesi rudens naktie!
Tau daug yr žiburių dangum spindėti,
O man širdis viena, tyli liūdna:
Tau šviesti ir žavėt o man mylėti.

Apibendrinant simbolistinę Putino lyriką galima sakyti, kad jai būdingi du ryškūs bruožai: pirmiausia juntamas pasaulio harmonijos ir žmogaus susiliejimo su pasauliu patyrimas (niekur nedingsta ir nesibaigianti disharmonija, konfliktas), antra – poetui išlieka svarbi gamta.

Simboliai Putinui reikalingi savojo kelio paieškoms ir vidiniams prieštaravimams perteikti. Tą paliudija ciklai „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“, poema „Vergas“, eilėraštis „Margi sakalai“ ir „Rūpintojėlis“.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Simbilizmo kelias į Lietuvą
Jonas Mačiulis – Maironis
Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Vydūniškoji drama
Jurgis Baltrušaitis

Poetas Antanas Justinas Vienažindys

Poetas Antanas Justinas Vienažindys gimė 1841 m. rugsėjo 26 dieną Anapolyje (dab. Rokiškio raj.), Plioterių dvare. Tai lietuvių poetas, kunigas ir vienas pirmųjų lietuvių lyrikų bei priešaušrio laikotarpio autorius. Jis laikomas simboline jungtimi tarp Baranausko ir Maironio.

A. Vienažindys anksti neteko tėvo, bet berniuko šeima rūpinosi patėvis. Jis siekė išmokslinti povaikius ir sūnų. Pirmąją klasę Antanas pradėjo lankyti 1856 metais, tačiau, mokyklą pertvarkius, jis jau gavo gimnazijos penkių klasių baigimo pažymėjimą. Mokydamasis gimnazijoje būsimas poetas turėjo galimybę mokytis lenkų kalba dėstomų Šv. Rašto pamokų, rusiškai – matematikos, geografijos, gamtos istorijos, mokytis lotynų, vokiečių, prancūzų it rusų kalbų. Gimnazija atvėrė duris pažinčiai su grožine literatūra. A.Vienazindys.jpgGimnazija ir svetimų tautų literatūra darė įtaką būsimam poetui. Maždaug nuo studijų laikų A. Vienažindys, veikiamas lenkų įtakos, ėmė pasirašinėti Vienožinskiu.

1861 m. rudenį Vienažindys įstojo į Žemaičių kunigų seminariją ir po ketverių metų jis tapo diakonu, o 1865 m. vasarį vyskupas Motiejus Valančius jį įšventino kunigu. Tų pačių metų kovo 24 d. gautas gubernatoriaus leidimas Vienažindžiui eiti Šiaulėnų vikaro pareigas. Vienažindys itin susibendravo su parapijiečiais, būrė juos krūvon ir įtaigiai pamokslavo.

Krinčine ir kitose parapijose Vienažindys rėmė pasipriešinimą spaudos draudimui, pats platino religines knygas, paskatino šiai veiklai garsų knygnešį Antaną Krasinską-Voverį.

A. Vienažindys neapsiribojo kunigyste, jis ir toliau lavinosi: domėjosi filosofija, teologija, tyrinėjo mokslo ir religijos santykius. Mėgo filosofuoti su konfratais. Vertindamas išprusimą, ragino lavintis giminaičius bei rėmė jų studijas.

Ne visiems patiko A. Vienažindžio vikaravimas, tad poetas buvo perkeltas iš Krinčino, vėliau iš Vainuto. Nuo 1873 m. rudens jis buvo Breslaujos vikaras, o nuo 1876 m. gegužės pabaigos – klebonas Laižuvoje. Čia Vienažindys energingai ūkininkavo, palaikė ryšius su knygnešiais. Krinčine pradėjęs platinti knygas, organizuoti knygnešius, jis šią veiklą tęsė ir kitur. Parapijose platindavo ir savo eilėraščius, organizuodavo chorus.

1891 m. rudenį poetas sunegalavo, nuo skrandžio vėžio jis gydėsi Varšuvoje, Tartu, Rygoje, bet tai negelbėjo. Antanas Vienažindys mirė 1892 metų liepos 29 d. ir buvo palaidotas Laižuvos kapinėse.

Kūrybinis A. Vienažindžio kelias  pirmaisiais paeiliavimais prasidėjo seminarijoje. Jo eilėraščių likę nedaug, o be to, poetas niekur nerašė datų, taigi sunku nustatyti kūrybos periodiškumą. Jo eilėraščiai surimuoti lyg dainos, o ir jis pats juos taip vadino. Iš viso išlikę 26 užrašyti eilėraščiai „Dainos lietuvio žemaičiuose“ (kritikoje žinomas kaip „Dainos“) ir dar priskiriama 10 kitų eilėraščių be pavadinimų. 1894 metais šis rinkinys pasirodė Amerikoje. Vienažindžiui, kaip ir Antanui Strazdui, buvo priskiriama kur kas daugiau eilėraščių – anoniminės bei liaudies kūrybos. Poeto įkvėpimas neretai siejamas su meile gimnazijos mokinei Rožei Stauskaitei.

Poetas laikomas vienu pirmųjų dainiškosios poezijos pradininkų, meilės lyrikos kūrėjų. Nors Vienažindys artimas Strazdui, tačiau šio stilius buitiškesnis, o Vienažindžio – artimas Maironiui. Poetas ieškojo dailesnio, jausmingesnio kalbėjimo. Jis įtvirtino jambą, vyriškus rėmus, matoma pastangų kurti silabotoninę eilėdarą.

Rinkinys „Dainos“ – tai nuoseklios, apgalvotos struktūros lyrinės bei satyrinės poezijos rinktinė. Jį pradedanti „Daina” yra ir Vienažindžio kredo, išreiškianti jo talentą. Eilėraštyje atsiskleidžia individuali poeto lemtis, kuri reprezentuoja tautos likimą. Vienažindžio poezijos šaltinis yra skausmas, kuris gimdo kentėjimą, o iš šio išsirutulioja daina.

Oi dainos dainelės, jūs mano patieka!
Visi širdies skausmai pas jumis palieka.
Tada aš laimingas, kada jums dainuoju,
Kada savo vargus verkdams išrokuoju…

Kentėjimo priežastis – valdžios priespauda – taip pat sudėta dainose:

Aštrūs valdžios peiliai širdį man pervėrė
Ir sunkį lenciūgą ant kaklo užnėrė.
Reik man naštą nešti ir krimst plutą kietą,
Vienam kaip žuvelei gyvenant ant svieto.

Su liaudies daina Vienažindį artina tam tikri dainų motyvai (sakalas, gulbelės, namų vaizdiniai, bernelis, motutė, lakštingalėlė), tarmybės, žmogus ir gamta, deminutyvai, epitetai:

Toli ir tu esi, o mano gulbele!
Kodėl neatskrendi, tu mano paukštele?!
Kodėl gi tu gaili baltųjų sparnelių?
Kodėl neaplankai ir mano namelių?
Laukiu ašen tavęs, ranka pasirėmęs,
Ašaroms aptvinęs, rūpestį paėmęs…

Poeto skiriamasis ženklas – tai melodija ir įsimintina eilutė. Melodija išlygina ritmo nesklandumus, žodžių trumpinimus, kitus eiliavimo kliuvinius, o įsimintina eilutė išlieka dainos centru. Paralelizmai, žodžių samplaikos, tautologiniai junginiai, perifrazės ir deminutyvai sieja Vienažindžio ir liaudies dainos poetiką.

Vis dėlto net ir tie poeto kūriniai, kurie iš pažiūros artimiausi tautosakai, bent viename struktūros lygmenyje turi ryškų autorystės įspaudą. Vienažindys laikomas ne tik dainuojamosios poezijos, bet ir lietuviško romanso pradininku.

Liūdesiu ir elegiškumu A. Vienažindys artimas J. Biliūnui.

_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Jonas Mačiulis – Maironis
Antanas Baranauskas
Motiejus Valančius
Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Gyvenimas ir kūryba
Jonas Biliūnas

Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)

Didaktinės apysakos. Būdingiausias bruožas – kelionės motyvas. Svarbiausias čia yra siužetas, atsiranda pasakotojas, įvairesni veikėjai, formuojasi dialogas, pasakojamoji ir aprašomoji kalba, randasi nacionalinės specifikos detalių, vaiko aplinkos atstovų. 1846 m. Simonas Daukantas išleidžia apysaką „Rubinaičio Peliūzės gyvenimas“. Tai nėra visiškai originali apysaka, tai iš vokiečių kalbos verstas tekstas sekant vokiečio Joachimo Heinricho Kampės (Campe) „Robinzonu Jaunesniuoju“, o šis, suprantama, buvo garsiojo D. Defo Robinzono Kruzo palikuonis. Daukantas šia apysaka siekė skaitytoją vesti iš nežinomų vietų į pažįstamas, todėl Robinzonas pervadintas Rubinaičiu, Londonas – Karaliaučiumi, Temzė – Nemunu ir t.t. Herojus perkeliamas į Baltijos jūrą. Taip atsirado lietuviškas variantas.

Peliūzės gyvenimas yra pasakojamas iš tėvo pozicijos ir tai daroma trisdešimt vakarų. Apysaka parašyta rolėmis. Tokia forma yra patogi pasakojamajai medžiagai įterpti. Kūrinyje yra geografinių ir navigacijos terminų, miškų ir upių pavadinimų. Pagrindinis motyvas – kelionė. Kelionė – tai patirties kelias, vertybė. Rubinaitis Peliūzė, būdamas septyniolikos metų, prioritetus teikiantis dykinėjimui bei tingėjimui mokytis ir dirbti, iškeliauja į pasaulį. Bet kelionė be tėvų sutikimo ir palaiminimo yra nesėkminga – svetima erdvė nesaugi ir pilna išbandymų. Nuotykių troškimas, noras pažinti pasaulį – tai Peliūzės vertybės. Nuotykiai kūrinyje atlieka patyrimo – auklėjimo funkciją. Kelionės metu įvyksta pagrindinio veikėjo kitimo procesas: pereinama iš neišmanymo į pažinimą, kuris įgyjamas komunikuojant su kitais, perduodant patirtį, pamokant. Didaktinės prozos tradicijoje tai itin aktualu. Apysakos pabaigoje Rubinaitis Peliūzė į namus grįžta kaip Šventojo Rašto sūnus palaidūnas, tačiau etiškai rimtas, subrendęs vyras, kelionės dėka įsitikinęs tradicinių krikščioniškųjų vertybių nenuginčijamumu.

Be didaktinių apysakų pasirodo ir didaktiniai apsakymai. M. Valančius 1864 m. išleidžia „Vaikų knygelę“, kurioje naudoja pasakojimo būdą be atviro aiškiai matomo pasakojimo. Tai septyniolika apsakymų vaikams, kuriuos Motiejaus Valančius vadina pasakomis. Juose išryškinamos teigiamos ir neigiamos veikėjų savybės. Personažai dar neveikia pagal savo charakterio raidos logiką, savarankiškai nemąsto, bet yra ydų arba dorybių iliustratoriai:

• autorius naudojosi liaudies pasakų ir pasakėčių motyvais („Mikė Melagėlis“);
• perpasakojo kalendoriuose buvusius sentimentalius didaktinius vaizdelius;
• sulietuvino vokiečių rašytojų apsakymus;
siužetus paėmė iš lietuviško kaimo aplinkos.

Siužetai neturi aiškios užuomazgos, kulminacijos, atomazgos. Smalsumą kelia komiškos ar net ironiškos situacijos. Valančiaus pasakojimui būdinga įvykių, situacijų, atskirų vaizdelių, portretų, komentarų, informacinių elementų derinys. M. Valančius laikomas pirmuoju rašytoju, sukūrusiu nemaža įvairių vaikų tipų. Jo vaizduojami vaikai gražūs ir negražūs, tvarkingi ir kūtvėlos, tylūs ir rėksniai, pavaizduoti veikėjai yra teigiami ir neigiami:

• schematiškai pavaizduoti vaikai (geroji Onelė, Nedora Marė, dievo baimingasis vaikelis);
• realistiškai pavaizduoti personažai (Mikė Melagėlis).

Valančius sukūrė pirmuosius realistinius vaikų portretus, kurie yra veikėjų vertinimo priemonė. Autorius mėgo dialogus, kūrė roles, savo apsakymais mokė doros ir darbštumo, barė apsileidėlius, tinginius, diegė norą mokytis, ugdė pasididžiavimą tautos praeitimi, papročiais.

Didaktiniai eilėraščiai. Eiliuoto feljetono lietuvių literatūroje pradininkas Kajetonas Aleknavičius, vienas pirmųjų pradėjo rašyti eilėraščius vaikams. 1861 m. parašė „Pasakos, pritikimai, veselios ir giesmės“. Ne visa knygelė skirta vaikams, tik kai kurie eilėraščiai. Poezija liaudiško pasaulėvaizdžio, joje gausu kaimo buities realijų, pamokymai sakomi gyva sąmojinga žmonių šneka, vartojami tautosakiniai poetizmai. Aleknavičiui poezijoje labiausiai rūpėjo didaktiniai tikslai: kaip elgtis, kaip klausyti. Jis to moko linksmai juokaudamas, kartais pasišaipydamas. Vienas iš jo tikslų – teikti skaitytojui malonumą. Į vaikų literatūrą autorius pirmasis įvedė komiškas situacijas, į tekstus įtraukė smulkiosios tautosakos žanrų, žaidybine situacija paremtas skatinimas mokytis.

Antanas Baranauskas apie 1851 m. parašė „Mažų dienų atsiminimus“ – eilėraščius vaikams.  Jo meninis pasaulis remiasi realybe, kurioje nemažai komiškų situacijų.

Pirmasis suteikęs vaikų eilėraščiams folklorinį skambesį – K. Sakalauskas – Vanagėlis. Jis pasitelkė iš tautosakos onomatopėjas, įvedė liepiamosios nuosakos veiksmažodžius. Tačiau Vanagėlio eilėraščiai išliko skambūs, dinamiški ir nuotaikingi.

Prie visų reiktų minėti ir Mantą Grigonį bei jo eilėraščių rinkinį tik vaikams „Kvietkelis“ (1913 m.). Jo eilėraščiuose vaikai ne tik atlieka darbus, bet ir žaidžia įvairius žaidimus. Žaidimas – svarbiausia vaiko prigimtinė būsena. Jo poezijai būdingi gamtos ir gimtojo krašto motyvai, dorovinė tematika, sklandus eiliavimas, giedra nuotaika. Į eilėraštį Grigonis mėgo įkomponuoti ir priedainį. Eilėraščio pasaulis antropomorfizuotas, lyrinis subjektas smalsus ir viskuo besidomintis.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūros specifika
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)

Poetinė semantika

Poetinė semantika yra meninių prasmių sfera, aptarianti santykį tarp tiesioginės ir perkeltinės reikšmės. Poetinėje kalboje didžioji dalis teksto yra perkeltinės prasmės tekstas, kuriam suprasti ir įžvelgti reikia tam tikrų teorinių sąvokų. Santykis tarp tiesioginės ir perkeltinės prasmės gali susidaryti trimis būdais:

1. gretinimo;
2. lyginimo;
3. kontrasto.

Tas santykis tarp tiesioginio ir netiesioginio pasakymo vadinamas tropu. Tropas – tai yra motyvas, susidarantis iš perkeltinės prasmės ir turintis pamatą tiesioginiame pasakyme.

Pagal prigimtį ir raiškos sudėtingumą tropai skirstomi į metonimijas ir metaforas. Ne visada tarp jų išlieka aiškios ribos, kartais šie tropai būna ir metaforos, ir metonimijos. Metaforai yra būdingos dvi savybės – vidinis judesys ir vertinimo aspektas. Metonimija yra pastovesnis tropas, sustingęs, bet gretinimo pamatas aiškiai jaučiamas.

Metonimijos pagal išraišką yra skirstomos į paprastąsias ir išplėtotas. Paprastos yra trumpos ir lakoniškos (2, 3 žodžiai), glaudžiai susijusios su gretinamuoju žodžiu. Pagal jį paprastosios metonimijos yra skirstomos į:

Metoniminį epitetą (žaliaskarė eglė);
Medžiagos metonimiją (geltonlapis klevas, vario klevai, sidabro jūra);
Vietos metonimiją (dūmuos paskendus kavinė);
Priklausomybės metonimiją (Mėgau Grygą ir Čiurlionį mėgau. – turima galvoje jų kūryba).

Metonimija remiasi ne panašumo, o realios priklausomybės pamatu.

Išplėtotos metonimijos:

Perifrazė – išplėtota metonimija, kada aiškiai numanomas objektas ar reiškinys apibūdinamas kitu, perkeltiniu vaizdu:

Mano metai eina per žmones.
Mano metai. (J. Marcinkevičius) – taip apibūdinamas senėjimas.

Sinekdocha – kai per dalį pasakoma apie visumą, t.y. vienaskaitos vartojimas vietoj daugiskaitos, bendros sąvokos – vietoj konkretesnės arba atvirkščiai:

„Atsakai už grūdą, dirvoje pasėtą.” (A. Baltakis) – kalbama apie vieną grūdą, o galvoje turima daugiskaita.

• Antonomazija – tikrinio vardo vartojimas bendrine reikšme arba atvirkščiai – bendrinio tikrine:

O kiek einšteinų ir galilėjų.
Šešiolikmetis žemėje miega. (J. Marcinkevičius)

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Alegorija
Metafora ir metonimija
Meninės raiškos priemonės (1)
Ugnies semantika Vytauto Mačernio poezijoje (I dalis)
Ugnies semantika Vytauto Mačernio poezijoje (II dalis)

Iš „literatūrinių” prisiminimų

Eilėraštis. Poetinė sintaksė.

Eilėraštis – tai nedidelės apimties eiliuotas kūrinys, kurio pagrindas – meninis vaizdas.  Meninis vaizdas – tai kūrinio prasmės ir raiškos vienovė.

Trumpai ir struktūriškai galima nurodyti, kas sudaro eilėraščio turinį:

1. Tema – pagrindinis vaizdavimo objektas, atsakantis į klausimą „kas“.
2. Problema – temos realizavimo būdai prasmių lygmenyje, tartum atsakantys į klausimus „kaip?“, „kodėl?“.
3. Lyrinis „aš“ – dvasinis poeto antrininkas / lyrinis herojus (tiksliai nurodytas žmogus) / lyrinis subjektas – eilėraščio kalbantysis, jaučiantysis, kurio likimines situacijas, išvaizdą galime puikiai įsivaizduoti.
4. Motyvas – pats mažiausias eilėraščio prasminis vienetas.

Eilėraščio forma – tai raiška:

1. Poetinė kalba (metalogija).
2. Kompozicija (erdvė, laikas, architektonikas ir t.t.)
3. Eilėdara.

Svarbu pabrėžti, kad lyrikoje visada yra tik vyksmas, o epikoje – veiksmas (vienas po kito sekantys įvykiai).

POETINĖ SINTAKSĖ

Poetinė sintaksė tyrinėja eilėraščių frazių struktūras ir jų estetinę prasmę.
Intonacija valdo mūsų kalbėjimą ir logiškai pabaigia mintį, todėl gramatikoje teigiama, kad sakinys – tai yra logiškai pabaigta mintis. Tuo tarpu lyrikoje mintys ne visada būna logiškai pabaigtos, tad poetinėje kalboje sakinio terminą pakeičia frazė. Poetinė kalba yra ritmiškai sutvarkyta kalba, todėl tam tikri intarpai, per kuriuos ištariamos frazės, yra vadinami ritminiais vienetais. Per ilgą poezijos gyvavimo laiką tarp frazių ir vienetų susiklostė tam tikri santykiai, rūšiai, kurie yra vadinami sintaksinėmis figūromis. Skiriamos tokios sintaksinės figūros:

1. Sintaksinis intonacinis paralelizmas;
2. Antitezė;
3. Perkėlimas;
4. Pakartojimas;
5. Nutylėjimas;
6. Emocinis vertinimas.

Sintaksinis intonacinis paralelizmas yra tada, kai gretimuose ritminiuose vienetuose išsidėsto semantiškai ir sintaksiškai panašios prasmės:

Pasvarstyk, antela, tykiai plaukiodama,
Pamąstyk, mergela, už manęs eidama.

Antitezė – atvirkštinė figūra paralelizmui. Antitezė, tai figūra, kai gretimuose ritminiuose vienetuose išsidėsto sintaksiškai ir semantiškai viena kitą paneigiančios frazės.

Aš trumpam atėjau.
Aš ilgam išeinu. (J. Strielkūnas)

Perkėlimas – kai frazė ir ritminis vienetas nesutampa:

Užmigo žemė. Tik dangaus
negęsta akys sidabrinės. (Maironis)

Pakartojimas yra tada, kai kartojamos frazės. Galimi įvairūs pakartojimai, kurie atitinkamai vadinami:

Anafora – žodžiai kartojami ritminių frazių pradžioje:

Dengia sniegas gatves,
Dengia sniegas namus,
Dengia sniegas našlaičio galvelę. (S.Nėris)

Epifora – žodžiai kartojami ritminių frazių pabaigoje:

Mūs broliukai miškuos,
Partizanai miškuos… (S. Nėris)

Simploka – kai tais pačiais žodžiais vienas ritminis vienetas baigiamas, o kitas pradedamas:

Dėl ko mudu liūdim prie aukšto kalnelio,
Prie aukšto kalnelio šią tamsią naktelę? (V.Mykolaitis-Putinas)

Polisindetonas – kartojami jungtukai ten, kur logiškai jų net nereikėtų:

Ir ežeras blizga, ir žiba rugienos,
Ir dangus balsvai mėlynuoja…  (K. Binkis)

Nutylėjimas – kai nebaigiama mintis. Galimas nutylėjimas: elipsė ir asindetonas.
Elipsė – kai frazėje praleistas veiksnys arba tarinys, o kartais ir abu:

Katinas į namus – pelės į kampus.

Vienas – apie akėčias, o kitas – apie vežėčias.
Asindetonas – tai frazių jungimas be jungtukų, pvz.:

Žemė kėlė žolę,
Žolė kėlė rasą,
Rasa kėlė pasagėlę,
Pasagėlė žirgą. (Folkloras)

Emocinis vertinimas gali būti reiškiamas:
Inversija – įprastinės žodžių tvarkos pakeitimas:

Kas tą vietelę aplankys,
Tai rankai ačiū pasakys,
Kuri suolelį tašė, kalė.
Čia taip malonu ir ramu!
Pripildo paukščiai čiulbimu
Tą žalią bepastogio salę. (Maironis)

Gradacija – laipsniavimas:

Vargas lapoja,
Vargas šakoja,
Vargas varteliuose žydi. (Folkloras)

Retorinės figūros (retoriniai klausimai, sušukimai).

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros rūšys ir žanrai
Eilėdara
Eilėdarų rūšys (1)
Eilėdarų rūšys (2)
Eilėdarų rūšys (3)
Meninės raiškos priemonės (2)
Epikos ir lyrikos sąveika (I dalis)
Epikos ir lyrikos sąveika (II dalis)
Graikų lyrika