Eilėdarų rūšys (1)

LIAUDIES DAINŲ EILĖDARA.

Jos metrinis pagrindas – meniškumas, t.y. kirčio ir skiemens skaičiaus priklausymas nuo  melodijos. Pačiose seniausiose dainose vyraujantis principas buvo melodinis, o 17 a. pr. atsiranda skiemenų skaičiaus bruožai. 19 a. pr. atsiranda kirčio principas.

ANTIKINĖ EILĖDARA.

Metrinis pagrindas – tariamo skiemens trukmė ( dėsninga trumpųjų ir ilgųjų skiemenų kaita eilutėse).  Ši eilėdara laikoma universaliausia, nes joje suformuoti principai tebegalioja ir šiandien. Skiemens ilgumas antikinėje eilėdaroje buvo griežtai nustatytas:

mora —-              viena mora – trumpas skiemuo

mora mora —-      dvi moros – ilgas skiemuo

Kirtis galėdavo kristi tik ant ilgo skiemens, todėl lotyniškoji poezija turėjo specialų kirčiavimą, nesutampantį su natūraliu kalbos kirčiu. Trumpųjų ir ilgųjų skiemenų deriniai buvo suskirstyti į dviskiemenius ir 3-skiemenius. Dviskiemenės pėdos:

moramoradu trumpi (pirichis)

mora

—-    trumpas ir ilgas (jambas)

—- mora chorėjas

—- —-   spondėjas

Triskiemenės buvo:

mora mora —-    anapestas

—- mora mora daktilis

mora—- mora amfibrachis

SINTAKSINĖ – INTONACINĖ

Eilėdaros metrinis pagrindas – panaši eilučių sintaksinė struktūra. Ši sistema būdinga patiems ankstyviesiems grožinės poezijos šaltiniams. (Mažvydo „Katekizmas“ – prakalba) Ji gyvavo nuo 16 a. vid. iki 17 a. pr.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Eilėdara
Eilėdarų rūšys (2)
Eilėdarų rūšys (3)
Eilėraštis. Poetinė sintaksė.
Fonika

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *