Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)

Violeta Palčinskaitė. Autorė vaikams išleido devynias eilėraščių knygas. V. Palčinskaitės eilėraščių erdvė – miestas. Tačiau miestas – tai ne bedvasė erdvė: miesto balos – žydros, laivelio burės – baltos, o lyriniam subjektui labai smagu pasivaikščioti senamiesčio stogais anksti rytą. Mieste būna stebuklų. Poetės lyrinio subjekto pasaulis pilnas saulės ir džiaugsmo, todėl net paprasti daiktai kelia džiugesį. Eilėraščiuose V. Palčinskaitė remiamasi folkloru. Jos poezijoje ryški pasakų fantazija, gausu tautosakinių personažų: lapės, vilkai ir t.t. ir viskas suasmeninama. Eilėraščių stilistika artima liaudies dainai, į tekstą įkomponuojamos mįslės, skaičiuotės, žaidimai. Tekstai išsiskiria optimistine pasaulėjauta, juokas giedras ir įtaigus. Autorė žaidžia paradoksaliomis situacijomis. Palčinskaitės poezijoje ryški Andersono pasakų stilistika. Ji nekartoja pasakų siužetų, bet atkartoja romantinius įspūdžius, pasaulėjautą. Jos eilėraštis lyg ėjimas nuo paprastesnės prie sudėtingesnės meninės formos.

Vaikų poezijoje baltų mitologijos įvaizdžius pratęsia Leonardas Gutauskas. Jo poezijos filosofinis mąstymas ateina per mitus, kyla iš tautos gelmių. Kūryboje vyrauja žmogaus kaip gamtos dalies santykis su jį supančiu pasauliu. Pagrindinė poeto mokykla – lietuvių liaudies menas ir jo žodinė kūryba.

L. Gutausko eilėms būdingas susikaupimas, būties amžinybės ir akimirkos svarbos suvokimas. Vyrauja gamtos grožio, vaikystės išgyvenimų poetizacija. Vizijiniai vaizdai pagrįsti pasakų fantastika, mitiniais vaizdiniais. Gamtos pasaulis antrofomorfizuotas: jis ir džiaugiasi, ir liūdi. Poezijoje labai svarbi nuojauta. Poetas su skaitytoju vaiku kalbasi kaip sau su lygiu, todėl iš vaiko skaitytojo poezija reikalauja susikaupimo.

Skaitant L. Gutausko poeziją reikia išsiaiškinti mitinių įvaizdžių reikšmes, pirmiausia – pasaulio medžio, kuris auga pasaulio centre ir jungia žemę, dangų ir požemį. Jis vaizduojamas nepaprastai didelis, viršūne remiantis dangų, šakomis apgobiantis visą pasaulį, o šaknimis siekiantis gelmes. Poezijoje pasaulio medis – tai gyvybės išminties, pažinimo galių įkūnytojas. Šis įvaizdis ryškus eilėraštyje „Knyga“. Knygai suteikiama pažinimo galia.

Saulė – antras svarbus įvaizdis. Ji primena mįslėse sutinkamą saulę – karalaitę. Ji vaizduojama kaip mergina ilgais, auksiniais linų plaukais su vainiku ar karūna, apsivilkusi ilgais aukso rūbais (eil. „Perkūnas debesėlis“). Saulė yra didžiausia piemenėlių globėja. L. Gutausko saulė  – motina-globėja, kuri paprastai vakarais rieda į aukso valtelę. Ji ne tik vaikystės, bet ir senatvės sergėtoja.

Mėnulis – trečiasis vaizdinys į L. Gutausko poeziją ateina iš mįslių. Mėnulis – dangaus piemenėlis, kuris gano žvaigždeles.

Žvaigždės – jau ketvirtasis įvaizdis. Skirtingus jausmus poeto eilėraščiuose sukelia žvaigždžių viliojimas. Žiūrėdamas į jas žmogus susimąsto apie būtį ir mirtį, apie amžinybę, o vaikas pajunta norą augti, kilti. Žvaigždės įvaizdis poezijoje labai svarbus, nes per šį motyvą poetas bando pakalbėti su vaikais apie mirtį. Būtent krintanti žvaigždė su tuo ir yra sietina.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *