Titas Livijus

Titas Livijus (59 m. pr. m. e. – 17 m. po Kr.) garsėjo kaip Romos istorikas, propagavęs patriarchalinius papročius ir palaikęs respublikos idėjas, taip pat parašęs monumentalų veikalą apie Romos istoriją.

Livijus gimė Paduvoje, gyveno ir kūrė Romoje, buvo artimas Augusto bičiulis. Didžiąją gyvenimo dalį Titas Livijus praleido užsiimdamas ta veikla, kuria ir garsėjo. Jis žavėjosi senosiomis tradicijomis, tačiau valstybine veikla neužsiėmė – jis gyvenimą praleido tarp knygų. Tai vienas pirmųjų garsių istorikų, neturėjusių politiko patirties.

Titas Livijus daugiausia rašė valdant Augustui. Minėtinas itin garsus jo istorinis veikalas „Nuo miesto įkūrimo“, skirtas Romos istorijai aprašyti. Istoriją sudaro 142 knygos, kurių išliko tik 35-ios (nuo 5 – 10 ir nuo 21 – 40). Itin vertingos yra 21-30 knygos, kuriose aprašomi romėnų karai su Hanibalu, šlovinama Romos praeitis ir kilnūs protėvių papročiai. „Nuo miesto įkūrimo“ apima laikotarpį nuo ankstyvųjų legendų (770 m. pr. Kr.), čia taip pat dėstomi pagrindiniai Romos įvykiai, pradedant miesto įkūrimu ir baigiant Livijaus gyvenimo metu. Paskutiniai įvykiai fiksuojami 9 a. pr. Kr. Istorija taip ir liko nebaigta.

Livijaus istorija – tai savotiška poema, parašyta proza, ir pasižymėjus aukštu literatūriniu lygiu. Istorijos knygos visą laiką liko populiarios, o jų poetiką gyrė net Dantė (Dante Alighieri).

Veikale Livijus parodo savo retorinius ir literatūrinius gabumus. Jis akcentuoja idealus, vaizdingai aprašo mūšius ir masines scenas. Į istoriją Livijus įterpė garsių to meto politikų kalbų, tarp kurių buvo ir retorinių kalbų tipų. Livijus prikausto dėmesį dialogais ir emocionaliais aprašymais: esama nemažai argumentų, emocinio poveikio priemonių. Pasakojamosios dalys taip pat išraiškingos ir emocingos. Veikalas „Nuo miesto įkūrimo“ svarbus ir istoriniu atžvilgiu.

_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Augusto Gajaus Oktavijaus epocha
Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka

Publijus Vergilijus Maronas

Publijus Vergilijus Maronas (žinomas kaip Vergilijus, gimęs 70 m. spalio 15 d. pr. m. e. Italijos šiaurėje, Anduose, netoli Mantujos, miręs 19 m. rugsėjo 19 d. pr. m. e. šalia Neapolio) – žymiausias romėnų rašytojas. Dėl Vergilijaus kilmės yra ginčijamasi, tačiau žinoma, kad jis mokėsi retorikos ir filosofijos Milane ir Romoje, vėliau atsiskyrėliškai gyveno Neapolyje. Sakoma, kad Vergilijus buvęs aukšto ūgio, uždaro būdo, bijojęs moterų, bet itin mėgęs skaityti knygas.

Ankstyviausias jo kūrinys – 15 eilėraščių rinkinukas. Visi jie sukurti įvairiomis temomis, esama epigramų ir net erotinio pobūdžio eilėraščių. Vergilijus sekė Gajum Valerijum Katulu. Pirmą pripažinimą pelnė su kūriniu „Bukolikos“ (arba „Piemenų dainos”), parašytos tarp 42 – 39 metų. Tai idiliški ganyklų buities vaizdai, piemenų gyvenimo atspindžiai. Piemenys yra išsilavinę, išmanantys literatūrą ir nieko neveikiantys, kaip tik lenktyniaujantys tarpu savęs. Bukolikų fonas – gyvuliai, kurie yra tarsi pabėgimas nuo realybės.

Rašydamas „Bukolikas“ Vergilijus rėmėsi graikų poeto Teokrito kūryba. Bukolikos žanras buvo populiarus, nes tiko tų metų situacijai (karų metu). „Bukolikų“ rinkinį sudaro dešimt vadinamųjų rinktinių eilėraščių (todėl kitaip rinkinys dar vadinamas „Eklogomis”). Lyginiai „Bukolikų“ eilėraščiai parašyti monologo forma, o nelyginiai – dialogo. Jose keliami klausimai apie filosofiją, meilę, socialinius santykius. Socialiniai aspektai nėra labai sureikšminti. Kūrinys parašytas dainingu hegzametru, todėl eklogos buvo atliekamos teatre kaip dainos.

Ketvirtoje eklogoje kalbama apie aukso amžių, kuris prasidės, kai gims kažkoks kūdikis (manoma, kad Vergilijus galvoje galėjo turėti politiko Azinijaus Poliono vaiką, o kiti teigia, kad tuo metu laukėsi Augusto žmona, tad jos vaiką ir turėjęs omenyje; o štai krikščionys kūdikį palaikė išpranašautu Kristaus gimimu). Reiktų neatmesti tikimybės, kad kūdikis gali būti tik simbolis.

Būdamas 37 – erių metų Vergilijus susipažino su Cilnijaus Mecenu ir įsitraukė į jo veiklą. Meceno prašymu Vergilijus po septynerių metų sukūrė antrąjį kūrinį, poemą „Georgikos“ („Žemdirbio daina”). Kūrinį sudaro keturios georgikos. Jaučiama Neoterikų įtaka, t.y. daug dėmesio skirta formai ir turiniui. Kurdamas „Georgikas“ Vergilijus sekė Hesiodu ir Lukrecijumi. Taigi, poema yra didaktinis kūrinys. Šioje poemoje Vergilijus išaukštino Italijos gamtą, sunkų žemdirbio darbą. „Georgikos“ neturi nuoseklaus siužeto, poemoje vyrauja pamokymai, o kiekviena georgika skirta vis kitokiam darbui: žemdirbystei, bitininkystei ir t.t. Kūrinyje pabrėžiama, kad žmogus laimingas gali būti tik gyvendamas gamtoje ir dirbdamas kasdienius darbus. „Georgikos“ kaip ir „Bukolikos“ parašytos hegzametru.

Pabaigęs „Georgikas“ Vergilijus per 11 metų parašė „Eneidą“. Tai epas, sukurtas remiantis mitologija. Iš pradžių „Eneida“ buvo parašyta proza, vėliau sueiliuota hegzametru. Rašyti pabaigta 19 metais pr. m. e., po kurių greitu laiku Vergilijus mirė nuo gripo. Jis buvo prašęs draugų epą sudeginti, tačiau Oktavianas liepė jį surasti ir išsaugoti. Antikos laiku „Eneida“ išleista nebuvo.

„Eneida“ – tai pasakojimas apie Trojos karo karžygį Enėją ir jo atkeliavimą į Italiją bei Romos valstybės įkūrimą. Tam tikra prasme epas buvo varžybos su Homeru, tačiau negalima sakyti, kad epas yra nuo kažko priklausomas, priešingai – tai savarankiškas kūrinys, atspindintis romėnų racionalumą.

„Eneidą“ sudaro dvylika knygų / dalių, kurių pagrindas – Enėjo likimas po Trojos žlugimo iki pergalės prieš Turną (Rutulų genties vadą). Pirmosios šešios giesmės atitinka „Odisėją“, o kitose šešiose aprašomi Enėjo karai Italijoje su vietinėmis gentimis siekiant įtvirtinti savo galią, – tai atitinka „Iliadą”.

„Eneida“ išgarsėjo tik po Vergilijaus mirties ir nustelbė „Analus“ bei „Pūnų karą“. Vergilijaus kūryba turėjo įtakos visos Europos epikai (Dante Alighieri, Torquato Tasso, Geoffrey Chauceris, Džonas Miltonas).
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka

Mokymo metodai

Metodas – tai graikų kalbos žodis, reiškiantis planingą tiesos suradimo kelią. Jis grindžiamas empiriniu tyrinėjimu bei loginiu protavimu. Juo siekiama tam tikro tikslo sprendžiant pažintinius ir praktinius uždavinius.

Mokymo metodas – tai specialusis ugdomosios veiklos būdas mokymo procese. Mokymo metodus parenka mokytojas, atsižvelgdamas į dalyką, į konkrečią temą, mokinių amžių, klasės aplinką ir savo asmenines savybes.

Mokytojas, naudodamas įvairius mokymo metodus, tampa tarpininku tarp žmonijos patirties ir mokinio patirties. Jo uždavinys – taikyti tokius mokymo metodus, kurie padėtų mokiniui įgyti visuomeninę patirtį. Mokymo metodai – tai mokytojo ir jo vadovaujamų mokinių veiklos būdų sistema, kuri padeda mokiniams įgyti žinių ir lavinti savo sugebėjimus.

Iki šiol nėra vieningos nuomonės dėl mokymo metodų klasifikacijos, nes mokymo metodai gali būti klasifikuojami pagal skirtingus kriterijus. Pats populiariausias – pagal žinių šaltinį. Juo gali būti vaizdas, garsas (žodis), praktinė veikla. Pagal žinių šaltinį mokymo metodai skirstomi į vaizdinius, žodinius ir praktinius.

Žodiniais metodais gali būti pasakojimas, aiškinimas, dialogas, diskusija, paskaita ir kita.

Vaizdiniais metodas skiriami demonstravimas, stebėjimas, skaidrės, plakatai, žemėlapiai, herbarai ir t.t.

Praktiniai metodai – tai pratimai žodžiu ir raštu, praktiniai darbai, laboratoriniai darbai ir t.t.

Metodus galima klasifikuoti remiantis ir jų apibendrinimų lygiu:

1.    pagal išorinius mokytojo ir mokinio veiklos požymius atskirų veiksmų lygiu;
2.    pagal mokymo dalykų specifiką – dalykų mokymo metodikų lygiu.

Galima metodus klasifikuoti pagal mokymo proceso etapus arba grandis, tada tai bus dalykiniu didaktiniu lygiu. Mokymo metodai gali būti klasifikuojami ir istoriniu mokymo proceso raidos principu:

1.    Žodiniai – knyginiai metodai;
2.    Vaizdiniai – daiktiniai metodai;
3.    Praktiniai – laboratoriniai metodai;
4.    Iliustraciniai – tiriamieji metodai.

Remiantis istoriškai susiformavusiomis kryptimis, galima įžvelgti ir tokią mokymo metodų tobulinimo bei plėtojimosi tendenciją, kai einama nuo žodinių prie praktinių arba nuo praktinių prie kūrybiškumą ir savarankiškumą ugdančių metodų.

Skiriamos trys mokymo metodų grupės: informaciniai, operaciniai ir kūrybiniai metodai  (žr. pav.).

mokymo metodu klasifikacija

Informaciniai metodai – tai didaktinių veiksmų bei būdų sistema, kuri teikia mokiniams mokslo, technikos, gamybos, meno ir kitų dalykų pagrindines žinias ir jas įtvirtina. Skiriami teikiamieji ir atgaminamieji metodai.

Operacinių metodų esmę sudaro mokytojo organizuojama veikla su įgytomis žiniomis. Šie metodai moksleivius moko veiklos būdų, o jų efektyvumą lemia tinkamas pratimų parinkimas, jų sistemos sudarymas ir veiklos instrukcijų parengimas.

Kūrybinių metodų esmė – atrasti nauja. Nauju laikoma visa tai, ką mokinys pats savarankiškai atranda ir savarankiškai padaro.

___________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymosi veiksniai
Pagrindiniai reikalavimai šiuolaikinei pamokai
Mokymo proceso grandys
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas

Filosofinė proza. Aristotelis

Aristotelis. Aristotelis gimė gydytojo šeimoje, Stageiroje, istorinėje Makedonijoje, todėl vėliau buvo vadinamas ir Stagiriečiu. Sulaukęs septyniolikos, įstojo į Platono akademiją ir dvidešimt metų joje studijavo. Paskui jis kiek laiko pagyveno Lesbe, o 342 metais pr. m. e. tapo keturiolikmečio Aleksandro mokytoju Makedonijos valdovo Pilypo rūmuose. Prasidėjus Aleksandro karo žygiams, Aristotelis grįžo į Atėnus ir ten 334 metai pr. m. e. įkūrė savo mokyklą Likėjų (Licėjų). Jo alėjomis vaikštinėdami jis ir jo mokiniai filosofuodavo, todėl buvo praminti peripatetikais (vaikštinėtojais). Aleksandrui mirus, Aristotelis buvo apkaltintas bedievybe ir netrukus tremtyje pasimirė.

Aristotelis buvo tam tikra prasme idealistiškojo Platono realistiškas dvynys. Tačiau jis, užuot paneigęs idėjų pasaulio ir pavidalų pasaulio skirtingumą, jį suvisuotino, apibendrino. Tai jis pasiekė mažu, bet esmingu pakeitimu: jis kalba ne apie idėją ir pavidalą, bet apie formą ir medžiagą. Naujasis skirtumas nebe supriešina dviejų pasaulių, o egzistuoja kiekvienoje to paties pasaulio vietoje.

Aristotelis buvo parašęs apie 400 kūrinių, tačiau išlikusių nėra daug: tik dialogų ir traktatų Aristotelis. Poetikaištraukos. Anksčiau buvo manoma, kad traktatai tėra tik konspektai, nes juose išlikusių daug neaiškių vietų.

Svarbiausias Aristotelio veikalas yra „Poetika“. Ją sudaro dvi knygos; antroji, skirta komedijai ir jambui, neišliko. Pirmoje dalyje / knygoje yra aptariami tragedija, epas ir bendri literatūros klausimai (grožio sąvoka ir jo santykis su tikrove). Kūryba Aristoteliui yra realybės pamėgdžiojimas, bet ne aprašymas. Pasak jo, kūrėjas apibendrina faktus. Aristotelis tarsi polemizuoja su Platonu neminėdamas jo vardo, bet poeziją lygina su istorija ir teigia, kad „istorikas ir poetas skiriasi ne tuo, kad vienas rašo proza, o kitas eilėmis“. Poezijos objektas jam yra ne tikrovė, o dėsningumų suvokimas, kurie gali būti tikėtini. Taigi, objektas – ne gamta, o veiksmai ir charakteriai – žmogaus gyvenimas. Čia pabrėžiama pažintinė reikšmė.

Aristotelio „Poetikoje“ katarsio teorija aiškinama dvejopai:

1. tragedija sukelia žiūrovams baimės ir pasigailėjimo jausmus ir tų jausmų išgryninimą.
2. Vertimas: Tragedija sukelia žiūrovams baimės ir pasigailėjimo jausmus ir apsivalymą nuo tų jausmų (pastarasis traktuojamas kaip netradicinis aiškinimas).

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Filosofinė proza. Platonas
Retorika
Istoriografinė proza
Helėnizmo epacha

Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)

Pirmieji lietuvių vaikų literatūros šaltiniai – katekizme ir elementoriuose. Tam tikrų užuominų į vaikus randama jau ir Mažvydo „Katekizme“. Knygoje įdėtas pirmasis lietuviškas elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“. Čia pateikta trumpa abėcėlė ir skaitymo pratimai. Galima sakyti, kad nuo šio elementoriaus prasideda lietuviškos mokyklos istorija. Ši knyga duoda pradžią ir vaikų literatūros nagrinėjimui, nes joje išryškėja viduramžių pažiūros į vaiką ir jo protą. Kad „Katekizmas“ skirtas vaikams, nurodo žodžiai: „duokit skaityti vaikams“.

Tam tikrų užuominų randama (1595 m.) M. Daukšos ir M. Petkevičiaus (1598 m.) katekizmuose.

Atskiri vaikų prozos elementai rutuliojasi jau specialiai vaikams skirtuose katekizmuose ir elementoriuose (1653 m. bei 1680 m.). Šiuose kūriniuose grožinės literatūros elementų nedaug, vyrauja pamokymai, liepiama klausyti tėvų, o rykštė laikoma vienintele auklėjimo priemone.

Svarbus 1763 m. išleistas elementorius „Mokslas skaitymą rašto lenkiško dėl mažų vaikelių“. Čia pirmą kartą išskiriamos trys skaitytojų grupės: maži, mažiausi ir didieji. Šiame elementoriuje surašyta abėcėlė, skaičiai, malda, pamokymai bei eilėraštis vaikams. Tekstai pateikiami ir lietuvių, ir lenkų kalba. Pažymėtina tai, kad išspausdintas iš lenkų kalbos išverstas metodinis auklėjimo veikalas „Kalėdaitis dėl mažų vaikelių“:

Rykštė dvasia šventa vaikelius mušt rodij.
Rykštė tačiau sveikatos neužvodij.
Rykštė pavaro razumą ing galvą,
Moko poterių ir piktos kalbos gina.
Rykštė tėvams paslušnus daro,
Ožį išvaro, o lotynų moko.
Rykštė nors muša – neslaužys kaulų,
Vaikelius nuturi nuog visokios zlasties.
Rykštė, kad vaikelį motina plaka,
Išgelbės tikrai dūšią jo iš peklos.
Rykštė išmoko ir užsidirbti duonos,
Rykštė vaikelius pavaro ing dangų.
Rykštė visokios cnatos yra mokytoja,
Rykštė ir iš piktų vaikų gerais daro.
Motina kada rykštės ant vaiko gailės,
Virvę ant kaklo jam tada gatavoja.
Pašlovink, Dieve, mokytojus ir tas motinas,
Kurios tvoja rykšte mažus vaikelius.
Pašlovink, Dieve, ir tuos miškus,
Kur rykštės auga kaip ant ilgiausio čėso.
Ant mažo gera yra rykštė beržinė,
O vyresniems botagas arba vytis ąžuolinė,
Žvaigždė vaikams tą kalėdaitį duod,
Dėl to gi jus už tai tegul niekas nebaud.

XVIII a. Lietuvos ekonomika, politika ir kultūra buvo labai nusmukusios, kraštą naikino karai, badas, maras. Katalikybė nugalėjo protestantizmą, daugelis mokyklų perėjo į Jėzuitų rankas, o šie nelabai rūpinosi lietuvių kalbos mokymu. Liaudies švietimas jiems terūpėjo tiek, kiek galėjo padėti platinti katalikybę. Lietuvių kalba laikyta prasčiokų kalba, tad oficiali kalba buvo lotynų arba lenkų.

Taigi, grįžtant prie eilėraščio, minėtina, kad autorius nėra žinomas, manoma, kad pats eilėraštis tėra atpasakotas ar verstas pažodžiui. Eilėraštis sudėtas iš 24 eilučių, nėra sklandus, nedarnaus rimo, eiliavimas atrodo dirbtinis ir primena prozą. Atsižvelgiant į viduramžių pedagogikos reikalavimus, jame atsispindi ano meto mokymo ir auklėjimo privalumai, t.y., šlovinama rykštė. Bendrąja prasme į šį eilėraštį reikėtų žvelgti kaip į pirmąjį didaktinį, pasaulietinio turinio eilėraštį.

Įvairesni vaikų literatūros šaltiniai susiformavo XIX a. pirmoje pusėje. Svarbūs K. Nezabitausko, K. Aleksandravičiaus, S. Daukanto elementoriai. Šie autoriai bandė atsižvelgti į vaikų mokymo savitumą, konkretumą, vaikų skaitymo knygas jie bandė atskirti nuo religinio turinio raštų. Pasirodo pasakėčių leidiniai.

S. Daukantas 1846 m. išleidžia „Pasakas Fedro“, 1851 m. Antanas Tatarė išleidžia pasakėčių knygą „Pamokslai išminties ir teisybės“. Pasakėčių autoriai suvokė, kad gali sudominti vaikus trumpais įvykiais, kurie primena pasaką. Pasakėčios buvo verstos, perkurtos, originalios, tačiau prigijo skaitinių knygose, nes turinys nesudėtingas, kalba liaudiška, personažai gyvi, pamokymai išreikšti per situacijas ir dialogus.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūros specifika
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)