Auklėjimo principai ir metodai

Nėra vieningos nuomonės, kokie turėtų būti auklėjimo principai.

L. Jovaišos teorija. Principas – tai pagrindinė idėja, nušviečianti visų veiksmų turinį, priemones ir būdus. Svarbiausias būdas – pagalba. Pagalbą auklėjimui būtina teikti ne tik tuomet, kai auklėtinis pateko į sudėtingą situaciją, bet, visų pirma, numatant problemas pačioje pradžioje.

Auklėjimo principai. Auklėjimas kaip pagalba visuomet tikslingas. Problema kyla tada, kai reikia rinktis konkrečius tikslus konkrečioj situacijoj, kurią lemia visos auklėtinių grupės ar vieno auklėtinio išauklėjimo poreikiai bei kokie nors svarbūs įvykiai, pavyzdžiui, auklėjimo veiksmai, priklausomi nuo konkrečių tikslų.

Mokymosi fazės – tai laiko momentai, sudarantys jų visumą. Skiriamos 10  nuoseklių mokymosi fazių:

1. Nusiteikimas mokytis. Jis kyla dėl įvairiausių išorinių stimulų ir vidinių priežasčių, motyvų. Svarbūs mokymosi tikslai, užduotys, nuostatos, interesai, pareigos jausmas.
2. Susitelkimas mokymosi pradžioje – tai klausimų iškėlimas, paties dalyko prisiminimas, išsiaiškinimas, reikalingų priemonių ir literatūros pasirinkimas.
3. Mokymosi sąlygų sudarymas – pasirūpinimas mokymosi priemonėmis, aplinkos sutvarkymas.
4. Mokymosi būdų bei metodų nurodymas, pasirinkimas (konspektų darymas, schemų braižymas ir t.t.).
5. Mokymosi eigos organizavimas – tai prioritetų susidėliojimas: ką darysiu pirma, ką paliksiu pabaigai, taip pat pertraukų numatymas ir t.t.
6. Užduočių atlikimas – tai tam tikrų rezultatų siekimas.
7. Rezultatų kontrolė ir savikontrolė.
8. Atliktų užduočių reikšmės supratimas, vertinimas (kokiu lygiu atliktos užduotys, kokie rezultatai pasiekti. Labai svarbu, kad mokytojai, tėvai aplinkiniai įvertintų pastangas, padėtų suvokti atliktų užduočių reikšmę.)
9. Panaudotų priemonių sutvarkymas.
10. Naujų užduočių nurodymas.

Šių mokymosi fazių supratimas ir laikymasis padeda mokiniui tinkamai organizuoti savo darbą.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Auklėjimo samprata
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Mokymasis ir pažinimas
Asmenybės ugdymo sąlygos
Įgūdžių formavimas
Mokymosi veiksniai
Asmenybės ugdymo sąlygos

Mokymasis visą gyvenimą

1962 metais Unesco generalinės asamblėjos 12 sesija rekomendavo suaugusiųjų švietimą traktuoti ne kaip priedą prie švietimo sistemos, bet kaip vientisą visos nacionalinės švietimo sistemos dalį. Tai ir buvo nuolatinio švietimo idėjos pradžia. Išsiplėtojo andragogika – tai mokslas apie suaugusiųjų žmonių švietimą.

Netrukus prieita prie išvados, kad norint sukurti nuoseklią visuminę švietimo sistemą, būtina traktuoti švietimą ir jo pakopas kaip vientisą struktūrą.

rato modelisPaaiškinimas:
I. Moksleivių motyvuotumas mokytis;
II. Mokytojų asmenybės savybės;
III. Mokymosi vyksmo psichologinės sąlygos.

1. Mokymosi poreikio atsiradimas ir plėtojimas.
2. Nuolatinio mokymosi motyvai.
3. Suaugusiųjų nuolatinio mokymosi motyvai.
4. Mokytojo vaidmens prasmingo mokymosi situacijoje suvokimas ir priėmimas.
5. Mokytojo įvaizdis nuolatinio mokymosi sistemoje.
6. Mokytojo nuostatų į mokinį ir ekspektacijų (nuostatų) vaidmuo.
7. Mokymosi metodai.
8. Lygiavertės mokymosi sąlygos.
9. Nuolatinio mokymosi poreikių ugdymas.

SOCIALINĖS PRIELAIDOS, ĮTAKOJANČIOS MOKYMOSI VISĄ GYVENIMĄ BŪTINYBĘ

Labai didelę įtaką mokymuisi visą gyvenimą turi globalizacija. Ji ir jos įtaka mokymosi būtinybei – tai politinis, ekonominis ir socialinis procesas, kurio dalis – mokymasis. Globalizacija – integrali visuomenės būtinybė, sąlyga konkuruoti, prisitaikyti ir taip išlikti. Ji šiuo atveju suprantama kaip atvirumo sinonimas. Tai „globali kultūra“, „globalus žmogus“, nors iš dalie tai yra nacionalumo atmetimas. Atviras žmogus – atvira visuomenė.

Antra iš socialinių prielaidų – tai mokslo žinių ir informacinių technologijų plėtra.

Trečia – vaikų ir jaunimo ugdymo spragos. Tai viso pasaulio problema. Lietuvoje tokių vaikų yra gan daug, tačiau nelankančių mokyklos skaičius nėra tiksliai žinomas, nes nėra statistikos.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Įgūdžių formavimas
Mokymosi veiksniai
Mokymasis ir pažinimas
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokytojo asmenybė

Mokymosi rezultatų tikrinimo rūšys ir metodai

Apie tikrinimo naudą ir būtinybę jau buvo rašyta ankstesniuose straipsniuose, o šis skirtas tikrinimo rūšims ir metodams aptarti.

Dabartiniame pedagogikos moksle skiriamos kelios tikrinimo rūšys: parengiamasis tikrinimas, sisteminis tikrinimas, suvestinis arba baigiamasis tikrinimai.

PARENGIAMASIS tikrinimas atliekamas mokslo metų pradžioje arba pradedant mokyti naują temą. Šio tikrinimo esmė ta, kad mokytojas jį organizuoja norėdamas patikrinti, kiek mokinių atmintyje yra išsilaikiusios anksčiau įgytos žinios. Visų pirma, toks tikrinimas turi aiškų kontrolinį pobūdį. Mokomasis pobūdis – tai, kad mokiniams padedama prisiminti, tikrinimasatgaminti žinias, kartu paruošiama dirva naujoms žinioms perimti. Šiuo tikrinimu atliekamos visos funkcijos, todėl jis turi didelę ugdomąją reikšmę.

SISTEMINIS tikrinimas – tai einamasis, nuolatinis mokymosi rezultatų tikrinimas. Jis padeda mokytojui išsiaiškinti, ar mokiniai supranta mokymo medžiagą, taip pat laiku patikslinti ir papildyti tam tikras vietas. Šį tikrinimą mokytojas organizuoja atsižvelgdamas į mokinių amžių ir perimamų žinių ypatumus. Kuo mokiniai mažesni, tuo žinias tikrinti reikia dažniau.

Tikrinimas taip pat atlieka kontrolės ir mokymo funkcijas.

SUVESTINIS arba BAIGIAMASIS tikrinimas vykdomas baigus temą, skyrių, trimestro pabaigoje, semestro gale arba mokslo metų gale. Baigus mokyklą laikomi egzaminai. Pagrindinė viso to paskirtis – kontrolė, kuri turi ir mokomąjį pobūdį.

MOKYMOSI REZULTATŲ TIKRINIMO METODAI

Nors ir nėra vieningos klasifikacijos, visgi linkstama skirti specifinius ir bendruosius metodus. Mokymo metodais mokytojas turi įtraukti moksleivius į aktyvią veiklą ar darbą, kad vėliau, tikrinant įtvirtintas žinias, būtų ugdomas savarankiškumas ir saviraiška. Mokymosi rezultatų tikrinimo metodai skirstomi į žodinius ir raštinius.

ŽODINIAI:

1. Individuali žodinė apklausa. Ji vykdoma pamokos pabaigoje. Mokiniai pratinami nuosekliai raiškiai reikšti mintis. Šis metodas padeda mokytojui pažinti mokinį, atsiranda galimybė užmegzti glaudų ryšį. Tačiau metodas atima daug pamokos laiko. Jei mokinys bijo mokytojo, tai žodžiu gali atsakinėti daug prasčiau, nei iš tikro yra.

2. Frontali žodinė apklausa vyksta tada, kai mokytojas klausimus užduoda visai klasei ir vienu metu. Per trumpą laiko tarpą patikrinamos visų mokinių žinios.

Šios apklausos trūkumas tas, kad sunku teisingai įvertinti mokinius, nes jie atsako trumpai, o atsakymai gali netiksliai atspindėti žinias. Taip pat nėra ugdomi rišlios šnekamosios kalbos įgūdžiai, mokiniai nemokomi dėstyti minčių. Tokia apklausa gali vykti ir pamokos gale.

TIKRINIMAS RAŠTU:

1. Apklausa raštu gali vykti pamokos pradžioje arba pabaigoje. Per trumpą laiką patikrinamos visų klasėje esančių mokinių žinios.

2. Rašomieji darbai. Jie rašomi išnagrinėjus temą ar skyrių, arba kūrinį. Tam gali būti skiriama viena arba kelios pamokos.

3. Viktorina. Viktorinos principas – tai klausimų ir atsakymų pasikeitimas. Mokytojas klausia žodžiu, mokiniai atsakymą pateikia raštu.

4. Testai – tai standartizuotos užduotys raštu. Testai gali būti kelių tipų:

  • testai, reikalaujantys savarankiško atsakymo;
  • testai, reikalaujantys parinkti atsakymą;
  • testai, reikalaujantys alternatyvaus atsakymo (Taip / Ne);

Testo parinkimas gana sudėtingas mokytojo uždavinys. Mokytojas turi aiškiai nustatyti, ar standartizuotose testuose užtenka klausimų, teiginių ir užduočių, rengdamas testą, turi įvertinti, ar jis atitinka mokymo turinį, ar atitinka vadovėlyje išdėstytą medžiagą.

Skirtini dar:

  • veiklos testai,
  • mokomųjų programų testai,
  • apybraižos tipo testai (kai klausimai reikalauja ilgų atsakymų),
  • trumpų atsakymų testai (dėmesys detalėms).

PRAKTINIAI METODAI:

1. praktikos darbai. Tikrinami moksleivių mokėjimai ir įgūdžiai. Jie parodo, kaip mokiniai geba naudotis įgytomis žiniomis, atskleidžiamas sąmoningumo lygis.
2. Grafiniai darbai;
3. įskaitos;
4. egzaminai.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymo organizavimo formos
Mokytojo asmenybė
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas
Mokymosi veiksniai
Mokinių mokymosi žinių tikrinimas ir vertinimas

Mokinių mokymosi žinių tikrinimas ir vertinimas

Moksleivių žinių tikrinimas ir vertinimas yra neatsiejama ir svarbi mokomojo proceso dalis. Žinių tikrinimas ir vertinimas dažnai turi įtakos mokytojų ir mokinių, mokinių tarpusavio, mokyklos ir visuomenės santykiams, taip pat lemia pedagogų bei mokinių ir mokytojų tarpusavio santykius su mokyklos administracija.

ŽINIŲ TIKRINIMO IR VERTINIMO FUNKCIJOS

MOKOMOJI funkcija. Ją atlieka žinių tikrinimas ir vertinimas. Moksleiviui turi būti suteikta galimybė ištaisyti spragas. Žinių tikrinimas ir vertinimas yra vienas iš mokymo rasto darbaskoregavimo būdų. Tikrinimas padeda moksleiviams įforminti savo žinias ir jas išreikšti šnekamąja kalba arba raštu, taip pat padeda tobulinti įgytas žinias, gilinti jas ir šalinti atsiradusias spragas. Tikrindamas žinias mokytojas turi atkreipti dėmesį į mokėjimų ir įgūdžių kokybę. Mokymosi rezultatų tikrinimas yra itin reikšmingas mokymui – padeda geriau suvokti, papildyti ir pakartoti išeitą medžiagą, taip pat įtvirtinti, susisteminti žinias ir jas susieti su gyvenimu bei patirtimi.

LAVINAMOJI funkcija. Mokinys, atlikdamas mokytojo skirtas užduotis, mokosi įvairiai operuoti mokomąja medžiaga: aktyvėja mąstymas, lavėja ir tobulėja atmintis, mokinys pratinami susikaupti, apibūdinti sąvokas, nustatyti tarp jų ryšius. Lavinamoji funkcija geriausiai išryškėja tada, kai mokiniai dirba savarankiškai.

AUKLĖJAMOJI funkcija reikšminga tuo, kad parodo mokinių mokymosi rezultatus. Tikrinimas padeda ugdyti moksleivių savarankiškumą ir aktyvumą, taip pat skatina darbštumą, pratina tinkamai panaudoti darbo laiką. Žinių tikrinimas ir vertinimas turi įtakos tarpasmeniniams santykiams, formuoja emocinį klimatą, padeda ugdytis teigiamą požiūrį.

KONTROLĖS funkcija dar vadinama konstatuojamąja funkcija. Kontrolės funkcija parodo atskirą mokymosi lygį (visos klasės arba atskirų mokinių), taip pat kartu parodomas ir mokytojo darbo efektyvumas. Čia labai svarbus rezultatas pačiam mokytojui.

DIAGNOSTINĖ funkcijos esmė ta, kad mokytojas gali supažindinti moksleivį su nauja medžiaga tik tada, kai jis įsitikina, kad visi moksleiviai anksčiau nagrinėtus klausimus yra gerai išmokę. Tikrinimas padeda pastebėti mokinių klaidas, atskleidžia, kaip atskiri mokiniai suvokė mokymo turinį, taip pat padeda mokytojui geriau suprasti, kokiu lygiu ir kokiu tempu, kokiais metodais toliau dirbti.

Mokymosi rezultatų tikrinimas turi būti visos mokinio veiklos stebėjimas, nes tikrinimas padeda geriau pažinti atskirus mokinius, pastebėti jų gebėjimus ir netgi įvairius asmeninius bruožus. Tikrinant atsiskleidžia moksleivio charakterio bruožai, jo temperamentas, kalbos išsivystymo lygiai, mąstymo ypatumai.

TIKRINIMO IR VERTINIMO PRINCIPAI

Sistemingumo principas reikalauja, kad mokytojas sistemingai tikrintų mokinių žinias, taip pat reikalauja, kad būtų skatinamas moksleivio pasitikėjimas savo žiniomis ir realiai vertinamos galimybės. Turėtų būti sistemingai tikrinami namų darbai ir kitos veiklos.

Kuo mokinys jaunesnis, tuo jį tikrinti reikia dažniau.

Objektyvumo principas reikalauja, kad mokytojas, tikrindamas ir vertindamas žinias, neturėtų išankstinės nuostatos, būtų bešališkas. Mokiniai turi būti vertinami teisingai, neišskiriant už simpatijas ir antipatijas.

Individualaus priėjimo prie moksleivių principas iš mokytojo reikalauja, kad žinių tikrinimas ir vertinimas būtų individualus. Jo esmė ta, kad tikrinimo objektu privalo būti kiekvienas mokinys, tačiau būtina atsižvelgti į individualybę ir konkrečią situaciją. Toks priėjimas būtinas ne tik tada, kai mokinys silpnai mokosi, bet ir tada, kai mokymosi lygis aukštas. Kiekvieno mokinio mokymosi rezultatus reikia tikrinti skirtingai: vieniems mokiniams reikia nuolatinio, bet ne visapusiško tikrinimo, kitiems – visapusiško ir nuodugnaus.

Visapusiškumo principas reikalauja stebėti ir vertinti visą moksleivio veiklą. Tai reiškia, kad visų pirma mokytojas turi tikrinti įvairaus turinio medžiagą: kaip mokinys žino sąvokas, faktus, dėsningumus. Reikia tikrinti ne tik žinias, bet ir mokėjimus, įgūdžius. Tikrinimas turi vykti įvairiais mokymo etapais ir naudojant įvairius metodus.

IŠVADA. Mokinio mokymosi rezultatų tikrinimas ir vertinimas yra visos jo veiklos, darbo rezultatų stebėjimas, nes atsiskleidžia ar išryškėja mokinio asmenybės raida, jo saviraiškos lygis, požiūris į darbą, vertybinės orientacijos, kartu mokinys geriau pažįstamas ir atsiranda galimybė skatinti iniciatyvą ir veiklumą. mokytojas privalo tikrinti žinias kiekvieno mokymo proceso metu ir sistemingai, o žinias vertinti – periodiškai.

Tiksliausias vertinimas – suminis pažymys.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mokytojo asmenybė
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas
Mokymosi veiksniai
Mokymosi rezultatų tikrinimo rūšys ir metodai

Mokymo organizavimo formos

Žodis „forma“ kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia išvaizdą, pavidalą. Mokymo organizavimo forma kaip didaktinė kategorija – tai išorinė mokymo proceso struktūra. Mokymas gali būti organizuojamas įvairiomis formomis, kurios priklauso nuo to, koks yra mokinių skaičius, amžius, koks mokomasis dalykas, kokia socialinė aplinka, taip pat priklauso nuo laiko, skirto pamokai ir, žinoma, mokytojo kompetencijos.

Mokymo organizavimo formos – tai įvairūs mokomieji užsiėmimai, kurių esmę bei eigą sąlygoja besimokančiųjų sudėtis, darbo vieta ir laikas, ugdytinių veiklos ir pedagogo vadovavimo pobūdis. Pagrindinės mokymo organizavimo formos yra:

1. pamoka;
2. popamokinė veikla;
3. pamoka – paskaita;
4. ekskursija;
5. seminarai;viktorina
6. laboratorinė pamoka;
7. konkursai;
8. olimpiados;
9. sporto šventės;
10. viktorinos;
11. renginiai – šventės;
12. diskusijos;
13. susitikimai su rašytojais;
14. kita.

Mokymo organizavimo formų yra įvairių, tačiau pamoka lieka pagrindine mokymo organizavimo forma. Pamoką kaip mokymo organizavimo formą teoriškai pagrindė ir pritaikė čekų pedagogas Janas Amosas Komenskis XVII a. (1592 – 1670 m.).

PAMOKOS RAIDA. J. A. Komenskis pasiūlė visuotinį šešiamečių mokymą keturiomis pakopomis, kurių kiekviena truktų po šešerius metus:

1. motinos mokykla (nuo gimimo ik šešerių metų);
2. gimtosios kalbos mokymas (nuo 6 -12 metų vaikams);
3. lotynų kalbos mokykla (12-18 metų vaikams);
4. akademija (18 – 24 metų).

Pirmosios dvi pakopos buvo privalomos. Kadangi mokytojų buvo mažai, o mokinių daug, tai vyko visuotinis mokymas – vienas mokytojas turėjęs mokyti po 300 mokinių.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymosi veiksniai
Pagrindiniai reikalavimai šiuolaikinei pamokai
Mokymo proceso grandys
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas