Ugdymo proceso daugiamatiškumas

Ugdymas – tai vientisas procesas ir kartu daugiamatis, vadinasi, gana sudėtingas. Ugdymas yra subjektyvus ir objektyvus procesas, todėl jį galime vadinti pedagoginiu susitikimu ir bendravimu, taip pat veikimu, įtaka, sąveika be vyksmo, kūryba, saviraiška, prasmės ieškojimu ir prisitaikymu.

Vertybių internalizavimas – tai gyvenimas pagal vertybes, jų taikymas, o ne tik jų žinojimas.

UGDYMO KRYPTYS

Skiriama keletas ugdymo krypčių pagal tai, kas jį lemia.

1. Individualus ugdymas. Šio ugdymo ištakos glūdi laisvo ir harmoningo  ugdymo pirmtakų idėjose  (Dž. Loko, Ž. Ž. Ruso, J. Pestalocio, L. Tolstojaus darbuose). Jų darbų esmė – pažinti vaiko prigimtį ir sudaryti sąlygas jai laisvai, harmoningai, natūraliai vystytis. Prigimtis tampa mokymo ir auklėjimo pamatu. Pestalocis teigė, kad prigimtis yra uola, ant kurios auklėjimas stato savo pamatą, t.y. formuoja žmogų. Žmogaus prigimtį stengėsi atskleisti ir pedagogikos pradininkas Komenskis. Pasak jo, kiekvieną žmogų reikia ugdyti individualiai.

2. Socialinis ugdymas. Kyla klausimas, ar ugdymui įtakos turi socialinė aplinka? Kaip? Ugdymo procesą įvairiapusiškai veikia socialinė aplinka. Ji lemia ir ugdytojo poveikį ugdytiniui. Visa tai nagrinėja socialinė pedagogika, kurios pagrindinės idėjos yra:

• žmogus yra žmogumi tik tarp žmonių;
• žmogus tampa žmogumi tik per bendravimą;
• nėra žmogaus, kuris nebūtų socialiai sąlygotas.

Socialinės pedagogikos objektas – tai žmogaus ir aplinkos sąveika. Socialinė pedagogika ieško būdų, kaip žmogui pažinti save ir aplinką, kaip orientuotis ir joje pritapti, kaip pačiam reguliuoti savo santykius su visuomene ir aplinka.Šiai pedagogikos rūšiai pradžią davė Pestalocio darbai.

Tarpukario Lietuvos pedagogas Šalkauskis akcentavo demografinio ugdymo principus. Jo darbus pratęsė Maceina (plėtė tautinio ugdymo idėjas). Naudingų minčių apie socialinį ugdymą galima ieškoti Vabalo – Gudaičio, Jovaišos, J. Vaitkevičiaus darbuose.  J. Vaitkevičius teisėtai laikomas socialinės pedagogikos pradininku Lietuvoje. Jis ugdymą vertina ir aptaria socialiniu požiūriu, t.y., aiškinasi, kaip visuotinės sociumas gali veikti ir veikia visą ugdytinio veiklą ir santykius.

3. Kultūrinis ugdymas. Ugdant privalu atsižvelgti ir įvertinti mūsų kultūros paveldą. „Žmogus negali būti žmogumi, neįsisavinęs vienos ar kitos kultūros, kurios pagrindu jis įgyja savo pažiūras, estetinį skonį ir pasaulėžiūrinę perspektyvą.“ Natūralu, kad kiekviena karta stengiasi savo kultūrines vertybes perduoti jaunesnėms kartoms. Pagal tai susiformavo nauja pedagogikos šaka – liaudies pedagogika, kuri nagrinėja kultūrinių vertybių įtaką ugdymo procesui.

Svarbios ir reikšmingos Vydūno, S. Šalkauskio, J. Maceinos pažiūros į kultūrą ir kultūrinį ugdymą. Ryškiausiu kultūrinės pedagogikos atstovu laikomas Vydūnas todėl, kad jis, remdamasis Rytų ir Vakarų tradicijomis, sukūrė vientisą ir savitą kultūros koncepciją, kurioje skiria tris pagrindines kultūros sferas:

• mokslą;
• meną;
• dorą.

Kiekvienoje šitoje sferoje savitai atsispindi žmogaus asmenybė, jos dvasia bei siela.
Kultūrinis ugdymas šiandien vyksta per literatūrą, istoriją, geografiją, sociologiją ir kitus mokslus. Meninis lavinimas mokykloje jaučiamas per dailę ir muziką.

4. Dvasinis ugdymas. Jo paskirtis – siekis sudaryti dvasinio ugdymo sampratą. Labai svarbu atsižvelgti ir į Lietuvos pedagogikos klasikus. Apie ugdymo įtaką dvasinei raidai daug yra kalbėjęs Šalkauskis. Jis akcentavo, kaip svarbu išugdyti žmoguje dievo galias, kuriomis būtų siekiama aukštesnių gyvenimo tikslų: tiesos, gėrio, grožio. Kultūriniam ugdymui įtaką daro religinis susipratimas, religinis veiklumas ir religinis įsijautimas. Mokslininkas akcentavo, kad religinis ugdymas ne tik suranda atramą kultūriniame ugdyme, bet jį ir užbaigia, suteikia jam naujos prasmės bei vertės ir jį papildo.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Ugdymo tikslai ir uždaviniai
Auklėjimo principai ir metodai
Mokymo ir auklėjimo vienovė

Auklėjimo samprata

Ugdyti – tai kartu mokyti, auklėti ir lavinti.

AUKLĖJIMAS. E. Kantas: „Žmogui duotos tik gėrio užuomazgos.“ („Apie pedagogiką“). Žmogaus savybes lemia aplinka ir auklėjimas. Auklėjimas – tai vertybinių ir adekvačių santykių su savimi ir esamybe ugdymo vyksmas. Auklėjimo vyksmas turi dvi puses: išorinę ir vidinę. Išorinė matoma (tai bendravimas, vadovavimas, pagalba), o vidinė pusė nematoma (psichologiniai ir dvasiniai auklėjimo procesai, savybės ir būsenos). Reikia pasiekti, kad vidiniai procesai būtų adekvatūs išoriniams veiksniams, o išoriniai – vidiniams.

Auklėjimas yra viena iš ugdymo funkcijų. Nors auklėjimas labai susijęs su mokymu ir lavinimu, tačiau turi ir savo autentiškumą bei specifiką. Jo vietą ugdymo funkcijų sistemoje galime pavaizduoti taip:

ugdymas..

Iš schemos matyti, kad artimiausios ugdymui funkcijos yra švietimas ir veikdinimas. Šis apima mokymą ir nuo jo atskiriamas funkcijas – lavinimą ir auklėjimą. Auklėjimui priklauso globojimas – pagalba, rūpestis žmogaus ateitimi, ypač neaprūpintaisiais, apleistaisiais.

Trumpai galima nusakyti laukiamus šių funkcijų veikimo rezultatus taip:

• Prusinimas ugdo inteligentą, jo kompetenciją, subtilų mąstymą, gabumus;
• Lavinimas – kūrėją;
• Mokymas – žinovą ir mokovą;
• Auklėjimas – asmenybę;
• Formavimas – individualybę.

Tačiau „gyvenimas – geriausias auklėtojas.“

AUKLĖJIMO STRUKTŪRA

Auklėjimas turi būti tikslinga veikla. Jis skirstomas:

1. Auklėjimo dalyviai (auklėtojai ir auklėtiniai);
2. Auklėjimo tikslas;
3. Auklėjamasis bendravimas;
4. Auklėjimo priemonės;
5. Auklėjimo metodai;
6. Auklėjimo sąlygos ir aplinka.

I. Auklėjimo dalyviai – tai visi žmonės nuo mažens iki senatvės, kurie  dalyvauja auklėjamajame vyksme. Visi mes esame tai auklėtiniai, tai auklėtojai. Svarbiausi auklėjimo veikėjai – prigimtiniai tėvai, toliau mokytojai, auklėtojai, kolektyvų vadovai. Pats imliausias auklėjimo amžius yra iki 16 metų. Antras tarpsnis 17 – 21 metai. Vidutiniškai imlus amžius yra 22 – 35 metai. Ir mažiau nei vidutinis imlumas išlieka visą likusį gyvenimą.

II. Auklėjimo tikslas. Svarbus genetinis tikslas – darni asmenybė, kuri yra sveika ir kūnu, ir psichika. Ji turi adekvačiai suvokti pasaulį. Pagal aukščiausius kriterijus turi vertinti daiktus, žmones ir įvykius, valdyti savo emocijas ir sprendimus, taip pat rodyti pagarbą artimiesiems ir visuomenei, gebėti viskuo džiaugtis, džiaugtis net gi kito džiaugsmu, o kančią išgyventi pačiam, neprimesti kitam.

III. Auklėjimo bendravimas. Auklėjamojo bendravimo esmė – tai auklėtojų ir auklėtinių keitimasis vertybine informacija, patirtimi, patyrimu, išgyvenimais. Bendraujant vyksta tarpasmeninė arba grupinė sąveika. Tai mes stebime bendradarbiaujant, konkuruojant, konfliktuojant, pagelbstint, atjaučiant, netaikant prievartos.

IV. Auklėjamosios priemonės.
a. Pirmoji – ugdomosios informacijos turinys, kuriame glūdi vertybės. Tai galime rasti kultūros istorijoje ir filosofijoje, religijos istorijoj ir filosofijoj, oksiologijoje (etika, estetika), teologijoje ir filosofijoje. Tai turi būti taikoma atsižvelgiant į auklėtinių amžiaus tarpsnį, išsilavinimo lygį ir siekius bei poreikius.

b. Auklėjimo priemonė gali būti kiekvienas mus supantis daiktas (augalas, gyvūnas ir kt.).

V. Auklėjimo metodai:
a. Pavyzdžio metodas (didžiausias pavyzdys – tėvai, mokytojai…)
b. Stimuliaciniai metodai (skatinti kažką gero);
c. Veikdinamieji metodai (įv. Situacijų sukūrimas, veikla).

VI. Auklėjimo sąlygos ir aplinka. Siektina, kad šeimoje ir mokykloje auklėjimo sąlygos, aplinka ir tiksliai sutaptų.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Auklėjimo principai ir metodai
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Mokymasis ir pažinimas
Asmenybės ugdymo sąlygos
Įgūdžių formavimas
Mokymosi veiksniai
Asmenybės ugdymo sąlygos

Mokymasis visą gyvenimą

1962 metais Unesco generalinės asamblėjos 12 sesija rekomendavo suaugusiųjų švietimą traktuoti ne kaip priedą prie švietimo sistemos, bet kaip vientisą visos nacionalinės švietimo sistemos dalį. Tai ir buvo nuolatinio švietimo idėjos pradžia. Išsiplėtojo andragogika – tai mokslas apie suaugusiųjų žmonių švietimą.

Netrukus prieita prie išvados, kad norint sukurti nuoseklią visuminę švietimo sistemą, būtina traktuoti švietimą ir jo pakopas kaip vientisą struktūrą.

rato modelisPaaiškinimas:
I. Moksleivių motyvuotumas mokytis;
II. Mokytojų asmenybės savybės;
III. Mokymosi vyksmo psichologinės sąlygos.

1. Mokymosi poreikio atsiradimas ir plėtojimas.
2. Nuolatinio mokymosi motyvai.
3. Suaugusiųjų nuolatinio mokymosi motyvai.
4. Mokytojo vaidmens prasmingo mokymosi situacijoje suvokimas ir priėmimas.
5. Mokytojo įvaizdis nuolatinio mokymosi sistemoje.
6. Mokytojo nuostatų į mokinį ir ekspektacijų (nuostatų) vaidmuo.
7. Mokymosi metodai.
8. Lygiavertės mokymosi sąlygos.
9. Nuolatinio mokymosi poreikių ugdymas.

SOCIALINĖS PRIELAIDOS, ĮTAKOJANČIOS MOKYMOSI VISĄ GYVENIMĄ BŪTINYBĘ

Labai didelę įtaką mokymuisi visą gyvenimą turi globalizacija. Ji ir jos įtaka mokymosi būtinybei – tai politinis, ekonominis ir socialinis procesas, kurio dalis – mokymasis. Globalizacija – integrali visuomenės būtinybė, sąlyga konkuruoti, prisitaikyti ir taip išlikti. Ji šiuo atveju suprantama kaip atvirumo sinonimas. Tai „globali kultūra“, „globalus žmogus“, nors iš dalie tai yra nacionalumo atmetimas. Atviras žmogus – atvira visuomenė.

Antra iš socialinių prielaidų – tai mokslo žinių ir informacinių technologijų plėtra.

Trečia – vaikų ir jaunimo ugdymo spragos. Tai viso pasaulio problema. Lietuvoje tokių vaikų yra gan daug, tačiau nelankančių mokyklos skaičius nėra tiksliai žinomas, nes nėra statistikos.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Įgūdžių formavimas
Mokymosi veiksniai
Mokymasis ir pažinimas
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokytojo asmenybė

Mokinių mokymosi žinių tikrinimas ir vertinimas

Moksleivių žinių tikrinimas ir vertinimas yra neatsiejama ir svarbi mokomojo proceso dalis. Žinių tikrinimas ir vertinimas dažnai turi įtakos mokytojų ir mokinių, mokinių tarpusavio, mokyklos ir visuomenės santykiams, taip pat lemia pedagogų bei mokinių ir mokytojų tarpusavio santykius su mokyklos administracija.

ŽINIŲ TIKRINIMO IR VERTINIMO FUNKCIJOS

MOKOMOJI funkcija. Ją atlieka žinių tikrinimas ir vertinimas. Moksleiviui turi būti suteikta galimybė ištaisyti spragas. Žinių tikrinimas ir vertinimas yra vienas iš mokymo rasto darbaskoregavimo būdų. Tikrinimas padeda moksleiviams įforminti savo žinias ir jas išreikšti šnekamąja kalba arba raštu, taip pat padeda tobulinti įgytas žinias, gilinti jas ir šalinti atsiradusias spragas. Tikrindamas žinias mokytojas turi atkreipti dėmesį į mokėjimų ir įgūdžių kokybę. Mokymosi rezultatų tikrinimas yra itin reikšmingas mokymui – padeda geriau suvokti, papildyti ir pakartoti išeitą medžiagą, taip pat įtvirtinti, susisteminti žinias ir jas susieti su gyvenimu bei patirtimi.

LAVINAMOJI funkcija. Mokinys, atlikdamas mokytojo skirtas užduotis, mokosi įvairiai operuoti mokomąja medžiaga: aktyvėja mąstymas, lavėja ir tobulėja atmintis, mokinys pratinami susikaupti, apibūdinti sąvokas, nustatyti tarp jų ryšius. Lavinamoji funkcija geriausiai išryškėja tada, kai mokiniai dirba savarankiškai.

AUKLĖJAMOJI funkcija reikšminga tuo, kad parodo mokinių mokymosi rezultatus. Tikrinimas padeda ugdyti moksleivių savarankiškumą ir aktyvumą, taip pat skatina darbštumą, pratina tinkamai panaudoti darbo laiką. Žinių tikrinimas ir vertinimas turi įtakos tarpasmeniniams santykiams, formuoja emocinį klimatą, padeda ugdytis teigiamą požiūrį.

KONTROLĖS funkcija dar vadinama konstatuojamąja funkcija. Kontrolės funkcija parodo atskirą mokymosi lygį (visos klasės arba atskirų mokinių), taip pat kartu parodomas ir mokytojo darbo efektyvumas. Čia labai svarbus rezultatas pačiam mokytojui.

DIAGNOSTINĖ funkcijos esmė ta, kad mokytojas gali supažindinti moksleivį su nauja medžiaga tik tada, kai jis įsitikina, kad visi moksleiviai anksčiau nagrinėtus klausimus yra gerai išmokę. Tikrinimas padeda pastebėti mokinių klaidas, atskleidžia, kaip atskiri mokiniai suvokė mokymo turinį, taip pat padeda mokytojui geriau suprasti, kokiu lygiu ir kokiu tempu, kokiais metodais toliau dirbti.

Mokymosi rezultatų tikrinimas turi būti visos mokinio veiklos stebėjimas, nes tikrinimas padeda geriau pažinti atskirus mokinius, pastebėti jų gebėjimus ir netgi įvairius asmeninius bruožus. Tikrinant atsiskleidžia moksleivio charakterio bruožai, jo temperamentas, kalbos išsivystymo lygiai, mąstymo ypatumai.

TIKRINIMO IR VERTINIMO PRINCIPAI

Sistemingumo principas reikalauja, kad mokytojas sistemingai tikrintų mokinių žinias, taip pat reikalauja, kad būtų skatinamas moksleivio pasitikėjimas savo žiniomis ir realiai vertinamos galimybės. Turėtų būti sistemingai tikrinami namų darbai ir kitos veiklos.

Kuo mokinys jaunesnis, tuo jį tikrinti reikia dažniau.

Objektyvumo principas reikalauja, kad mokytojas, tikrindamas ir vertindamas žinias, neturėtų išankstinės nuostatos, būtų bešališkas. Mokiniai turi būti vertinami teisingai, neišskiriant už simpatijas ir antipatijas.

Individualaus priėjimo prie moksleivių principas iš mokytojo reikalauja, kad žinių tikrinimas ir vertinimas būtų individualus. Jo esmė ta, kad tikrinimo objektu privalo būti kiekvienas mokinys, tačiau būtina atsižvelgti į individualybę ir konkrečią situaciją. Toks priėjimas būtinas ne tik tada, kai mokinys silpnai mokosi, bet ir tada, kai mokymosi lygis aukštas. Kiekvieno mokinio mokymosi rezultatus reikia tikrinti skirtingai: vieniems mokiniams reikia nuolatinio, bet ne visapusiško tikrinimo, kitiems – visapusiško ir nuodugnaus.

Visapusiškumo principas reikalauja stebėti ir vertinti visą moksleivio veiklą. Tai reiškia, kad visų pirma mokytojas turi tikrinti įvairaus turinio medžiagą: kaip mokinys žino sąvokas, faktus, dėsningumus. Reikia tikrinti ne tik žinias, bet ir mokėjimus, įgūdžius. Tikrinimas turi vykti įvairiais mokymo etapais ir naudojant įvairius metodus.

IŠVADA. Mokinio mokymosi rezultatų tikrinimas ir vertinimas yra visos jo veiklos, darbo rezultatų stebėjimas, nes atsiskleidžia ar išryškėja mokinio asmenybės raida, jo saviraiškos lygis, požiūris į darbą, vertybinės orientacijos, kartu mokinys geriau pažįstamas ir atsiranda galimybė skatinti iniciatyvą ir veiklumą. mokytojas privalo tikrinti žinias kiekvieno mokymo proceso metu ir sistemingai, o žinias vertinti – periodiškai.

Tiksliausias vertinimas – suminis pažymys.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mokytojo asmenybė
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas
Mokymosi veiksniai
Mokymosi rezultatų tikrinimo rūšys ir metodai

Pagrindiniai reikalavimai šiuolaikinei pamokai

Pamoka – tai mokytojo ir mokinių kūryba, tad ji gali būti labai įvairi. Esmingiausiu pamokos bruožu laikoma tai, kad mokiniams mokymo medžiaga turi būti prieinama, taip pat reikia lengvinti mokinių mokymąsi, siekti, kad šis procesas būtų kuo įdomesnis, kad mokiniai kuo galima greičiau įgytų informaciją. Derėtų mokymą organizuoti taip, kad mokslo pagrindų žinios taptų mokinių savastimi, jų pažiūrų į gyvenimą pagrindu (t.y. turi būtų siekiama mokymo ir auklėjimo vienovės).

Pamoka turi atitikti standartus, tad jai yra keliami esminiai reikalavimai:

1. visada turi būti aiškūs pamokos tikslai. Mokytojas turi nuolat galvoti, ko sieks per pamoką, t.y. numatyti pagrindinį didaktinį tikslą:

  •  gali norėti supažindinti su nauja informacija ir ją įtvirtinti;
  •  susisteminti ir įtvirtinti anksčiau nagrinėtus dalykus, o žinias panaudoti naujomis sąlygomis;
  • organizuoti išeitos medžiagos kartojimą ir siekti sudaryti mokiniams mokėjimo įgūdžius;
  • gali norėti siekti ir kelių didaktinių tikslų vienu metu.

geras mokytojasPagrindinis didaktinis tikslas lemia ir kitus lavinamuosius bei auklėjamuosius tikslus, taip pat lemia ir pamokos tipą.

Pamokos tikslų grupės:

  • mokomieji tikslai (2 -3). Po pamokos mokiniai turėtų žinoti tai, kas buvo aiškinta pamokoje.
  • Lavinamieji tikslai (1-2). Po pamokos mokiniai turėtų gebėti taikyti žinias praktikoje.
  • Auklėjamieji tikslai (1). Po pamokos mokiniai turėtų apmąstyti žinių svarbą.

2. Tikslingai parinkti mokymo medžiagą kiekvienai pamokos daliai. Mokytojas turi įvertinti pamokos trukmę minučių atžvilgiu. Svarbiausias aspektas, kad pats mokytojas turi suvokti, kas pamokos medžiagoje yra svarbiausia, t.y., kas sudaro temos esmę.

3. Mokymo medžiaga turi būti susieta su gyvenimu ir mokinių patirtimi. Mokslo žinių ryšį su gyvenimu lemia kiekvieno mokymo dalyko specifika.

4. Kiekvienoje pamokoje būtina išryškinti integraciją ir naudotis jos galimybėmis. Mokinys, baigęs vidurinę mokyklą, turi turėti apibendrintą suvokimą, o ne atskirų dalykų žinių bagažą, kitaip tariant, turi turėti tarpdalykinę ir sociokultūrinę integraciją.

5. Kiekvienoje pamokoje reikia siekti perimamumo. Norint tai realizuoti, reikia remtis visu tuo, ką mokiniai jau yra įgiję bei susiformavę. Visa tai kiekvieną pamoką reikia kartoti ir gilinti. Perimamumas reikšmingas formuojant sąvokas, jas plečiant bei tikslinant. Būtina eiti nuo žinomo prie nežinomo, o naują medžiagą sieti su jau išmokta medžiaga, su mokinio patirtimi, kartu viską gilinti ir plėtoti.

6. Kiekvienai pamokai ir kiekvienai pamokos daliai parinkti mokymo metodus ir būdus.

7. Mokytojas privalo organizuoti mokinių savarankišką darbą. Vienas iš svarbiausių bendro lavinimo mokyklos uždavinių – išmokyti mokinius mokytis, t.y. savarankiškai įgyti žinių, jas tobulinti ir plėtoti.

8. Kolektyvinio, grupinio ir individualaus darbo derinimas per pamoką.

9. Mokytojui reikia pagalvoti, ar pasiteisins mokinių skirstymas darbui į grupeles, jei vienoje bus pažangūs mokiniai, o kitoje ne.

Pačios produktyviausios grupės yra tos, kuriose dirba nuo dviejų iki šešių moksleivių. Derėtų pamokoje mokytojui dirbti su kiekvienu mokiniu individualiai. Individualus darbas gali būti organizuojamas įvairiai.

Individualus darbas, mokytojui koreguojant, sėkmingai formuoja ir plėtoja moksleivio individualias savybes, protinės bei praktinės veiklos įgūdžius ir rengia moksleivį savimokai. Derinant grupinį, kolektyvinį ir individualų darbą per pamoką įvairinamas mokymasis ir mokiniai įtraukiami į aktyvią veiklą.

10. Mokytojas nuolat privalo tobulinti pamokos struktūrą ir racionaliai naudoti pamokos laiką. Darbingiausias pamokos laikas yra nuo penktos iki 23 – čios minutės. Per pirmas penkias minutes moksleivis sugeba perimti iki 60 % žinių, per kitas minute iki 23 – ios – iki 80 % , nuo 24 – 30 minutės iki 50 %, o per likusias apie 6 – 10 %.

Mokytojas turi atsisakyti individualios apklausos kaip sistemos kiekvienos pamokos pradžioje.

11. Pamokoje mokytojui turi nuolat kartoti esminę mokymo medžiagą. Būtinas ir apibendrinamasis kartojimas. Apibendrinamajam kartojimui turi būti išskiriamos atskiros pamokos. Toks kartojimas padeda išryškinti ir įtvirtinti pagrindines idėjas, susisteminti žinias, susieti jas su kitomis kurso dalimis.

12. Mokytojas privalo tikslingai parinkti vaizdinius, technines priemones ir jas naudoti. Tačiau niekada jokia technika nepakeis mokytojo gyvo žodžio.

13. Mokytojui, organizuojant mokymą, privalu sistemingai tikrinti mokinių mokymosi rezultatus ir juos vertinti.
Mokinio žinias mokytojas privalo tikrinti kiekvieną pamoką ir kiekvienoje pamokos grandyje, o vertinti pagal situaciją.

14. Mokytojas privalo pasiekti, kad pamokoje vyrautų gera emocinė atmosfera, kad būtų partneriški mokytojo ir mokinių santykiai.

15. Būtina pasiekti, kad kiekviena pamoka sietųsi su ankstesnėmis ir būsimomis pamokomis.

16. Mokytojas privalo tinkamai užbaigti pamoką ir išryškinti jos rezultatus.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Pamokos analizė – pavyzdys (I dalis)
Pamokos analizė – pavyzdys (I dalis)
Mokytojo asmenybė
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas
Mokinių mokymosi žinių tikrinimas ir vertinimas
Mokymosi rezultatų tikrinimo rūšys ir metodai