Žyma: vertinimo f-ja

Mokinių mokymosi žinių tikrinimas ir vertinimas

Moksleivių žinių tikrinimas ir vertinimas yra neatsiejama ir svarbi mokomojo proceso dalis. Žinių tikrinimas ir vertinimas dažnai turi įtakos mokytojų ir mokinių, mokinių tarpusavio, mokyklos ir visuomenės santykiams, taip pat lemia pedagogų bei mokinių ir mokytojų tarpusavio santykius su mokyklos administracija.

ŽINIŲ TIKRINIMO IR VERTINIMO FUNKCIJOS

MOKOMOJI funkcija. Ją atlieka žinių tikrinimas ir vertinimas. Moksleiviui turi būti suteikta galimybė ištaisyti spragas. Žinių tikrinimas ir vertinimas yra vienas iš mokymo rasto darbaskoregavimo būdų. Tikrinimas padeda moksleiviams įforminti savo žinias ir jas išreikšti šnekamąja kalba arba raštu, taip pat padeda tobulinti įgytas žinias, gilinti jas ir šalinti atsiradusias spragas. Tikrindamas žinias mokytojas turi atkreipti dėmesį į mokėjimų ir įgūdžių kokybę. Mokymosi rezultatų tikrinimas yra itin reikšmingas mokymui – padeda geriau suvokti, papildyti ir pakartoti išeitą medžiagą, taip pat įtvirtinti, susisteminti žinias ir jas susieti su gyvenimu bei patirtimi.

LAVINAMOJI funkcija. Mokinys, atlikdamas mokytojo skirtas užduotis, mokosi įvairiai operuoti mokomąja medžiaga: aktyvėja mąstymas, lavėja ir tobulėja atmintis, mokinys pratinami susikaupti, apibūdinti sąvokas, nustatyti tarp jų ryšius. Lavinamoji funkcija geriausiai išryškėja tada, kai mokiniai dirba savarankiškai.

AUKLĖJAMOJI funkcija reikšminga tuo, kad parodo mokinių mokymosi rezultatus. Tikrinimas padeda ugdyti moksleivių savarankiškumą ir aktyvumą, taip pat skatina darbštumą, pratina tinkamai panaudoti darbo laiką. Žinių tikrinimas ir vertinimas turi įtakos tarpasmeniniams santykiams, formuoja emocinį klimatą, padeda ugdytis teigiamą požiūrį.

KONTROLĖS funkcija dar vadinama konstatuojamąja funkcija. Kontrolės funkcija parodo atskirą mokymosi lygį (visos klasės arba atskirų mokinių), taip pat kartu parodomas ir mokytojo darbo efektyvumas. Čia labai svarbus rezultatas pačiam mokytojui.

DIAGNOSTINĖ funkcijos esmė ta, kad mokytojas gali supažindinti moksleivį su nauja medžiaga tik tada, kai jis įsitikina, kad visi moksleiviai anksčiau nagrinėtus klausimus yra gerai išmokę. Tikrinimas padeda pastebėti mokinių klaidas, atskleidžia, kaip atskiri mokiniai suvokė mokymo turinį, taip pat padeda mokytojui geriau suprasti, kokiu lygiu ir kokiu tempu, kokiais metodais toliau dirbti.

Mokymosi rezultatų tikrinimas turi būti visos mokinio veiklos stebėjimas, nes tikrinimas padeda geriau pažinti atskirus mokinius, pastebėti jų gebėjimus ir netgi įvairius asmeninius bruožus. Tikrinant atsiskleidžia moksleivio charakterio bruožai, jo temperamentas, kalbos išsivystymo lygiai, mąstymo ypatumai.

TIKRINIMO IR VERTINIMO PRINCIPAI

Sistemingumo principas reikalauja, kad mokytojas sistemingai tikrintų mokinių žinias, taip pat reikalauja, kad būtų skatinamas moksleivio pasitikėjimas savo žiniomis ir realiai vertinamos galimybės. Turėtų būti sistemingai tikrinami namų darbai ir kitos veiklos.

Kuo mokinys jaunesnis, tuo jį tikrinti reikia dažniau.

Objektyvumo principas reikalauja, kad mokytojas, tikrindamas ir vertindamas žinias, neturėtų išankstinės nuostatos, būtų bešališkas. Mokiniai turi būti vertinami teisingai, neišskiriant už simpatijas ir antipatijas.

Individualaus priėjimo prie moksleivių principas iš mokytojo reikalauja, kad žinių tikrinimas ir vertinimas būtų individualus. Jo esmė ta, kad tikrinimo objektu privalo būti kiekvienas mokinys, tačiau būtina atsižvelgti į individualybę ir konkrečią situaciją. Toks priėjimas būtinas ne tik tada, kai mokinys silpnai mokosi, bet ir tada, kai mokymosi lygis aukštas. Kiekvieno mokinio mokymosi rezultatus reikia tikrinti skirtingai: vieniems mokiniams reikia nuolatinio, bet ne visapusiško tikrinimo, kitiems – visapusiško ir nuodugnaus.

Visapusiškumo principas reikalauja stebėti ir vertinti visą moksleivio veiklą. Tai reiškia, kad visų pirma mokytojas turi tikrinti įvairaus turinio medžiagą: kaip mokinys žino sąvokas, faktus, dėsningumus. Reikia tikrinti ne tik žinias, bet ir mokėjimus, įgūdžius. Tikrinimas turi vykti įvairiais mokymo etapais ir naudojant įvairius metodus.

IŠVADA. Mokinio mokymosi rezultatų tikrinimas ir vertinimas yra visos jo veiklos, darbo rezultatų stebėjimas, nes atsiskleidžia ar išryškėja mokinio asmenybės raida, jo saviraiškos lygis, požiūris į darbą, vertybinės orientacijos, kartu mokinys geriau pažįstamas ir atsiranda galimybė skatinti iniciatyvą ir veiklumą. mokytojas privalo tikrinti žinias kiekvieno mokymo proceso metu ir sistemingai, o žinias vertinti – periodiškai.

Tiksliausias vertinimas – suminis pažymys.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mokytojo asmenybė
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas
Mokymosi veiksniai
Mokymosi rezultatų tikrinimo rūšys ir metodai

Literatūros kritika: jos prigimtis, bruožai, objektas, funkcijos / uždaviniai.

Vienos tiesos, kas yra kritika – mokslas / menas / kūryba – nėra. Zalatorius teigia, kad kritika – tai savotiška kūryba. „O kūrybos nei suplanuosi, nei reglamentuosi. Kai kam kritikos šišas gali užeiti trejiems metams, paskui praeiti. Ir nieko čia nuostabaus, niekas dėl to neturėtų įsivaryti komplekso.“  Kritika ir mokslas, ir menas, ir kūryba, o kritikas „yra virpanti styga, įtempta tarp visuomenės ir literatūros. Jis privalo natūraliai (pabrėžiu – natūraliai, o ne specialiai) domėtis visom jį supančiom žmogaus ir meno problemom, jaudintis dėl jų, dalyvauti jų svarstyme ir sprendime. Tiesiogiai ar netiesiogiai – tai ne tiek svarbu. Svarbiausia – jausti dvasinės situacijos pulsą. Tik taip kritikas atrodys gyvas, tik taip supras vertybių kaitą ir hierarchiją, tik taip išlavins nuojautą, leidžiančią tiksliai iššifruoti autoriaus tekstą“.

Kritika – graikų kilmės žodis, reiškiantis visa, kas susiję su sprendimu ir vertinimu. Literatūros kritika – tai gyvenamojo meto literatūros kūrinių nagrinėjimas, sprendimais apie juos, aiškinimas, vertinimas, nuomonių išsakymas. Viktorija Daujotytė literatūros kritiką bendriausia prasme apibūdina kaip mąstymą apie literatūrą ir sako, kad „ir mąstydami apie dabarties tekstus negalime jų atskirti nuo ankstesnių, nuo kūrybos ir jos vertinimo tradicijos. Literatūros kritika išreiškia kritinį, vertinamąjį požiūrį į literatūrą, išskiria, išskiria ir apibendrina tendencijas, lygina, brėžia perspektyvas, kartu imasi ir klasifikacinių uždavinių.“  Dažniausi literatūros kritikos žanrai yra recenzija, anotacija, straipsnis, esė, etiudas, literatūrinis portretas, studija, apybraiža. Kritikos objektas – tai literatūra ir literatūros procesas. „Kritika ir literatūra yra glaudžiai susijusios, nors tiesiogiai viena nuo kitos nepriklausomos. Tradiciškai literatūros kritika suprantama kaip viena literatūros mokslo šakų – greta literatūros istorijos ir literatūros teorijos. Atskiriamos pagal siekimus, intencijas, mąstymo būdą, stilių.“

Kritika dažniausiai kreipia dėmesį į kūrinio prasminius atspalvius, originaliai interpretuoja kūrinio struktūrą, turinį, nusako vertę ir vietą literatūros kontekste. Nuomonė turi remtis bendraisiais literatūros dėsningumais, metodologija, aiškiais vertinimo kriterijais. Kritika veikia literatūrinę kūrybą, skatina tendencijas. Dažniausiai ji atlieka tarpininko vaidmenį. Svarbus dalykas yra tai, kad jai labai svarbi laiko perspektyva (jos akiratyje yra literatūros dabartis – tai gali būti dešimtmetis, daugiausia keli dešimtmečiai).

Literatūros kritika neegzistuoja pati savaime. Čia labai svarbi kritiko figūra. Jis atlieka tą tarpininko vaidmenį tarp rašytojo ir skaitytojo. Kritikas vertina literatūrą ir tuo pačiu vertinamam literatūros kūriniui priskiria atitinkamą vietą literatūros procese. Zalatoriaus nuomone „tikro kritiko uždavinys – garsiai pamąstyti apie literatūrą, įsivaizdavus greta savęs tuos, kurie literatūra domisi ir ją skaito. O gal ir tuos, kurie nesidomi; gal jie susidomės ir skaitys.“  Kritiko vertinimai vertingi tiek, kiek yra motyvuoti ir objektyvūs. Galima skirti keletą kritikos uždavinių, kuriuos vykdo / turėtų vykdyti kritikas:

•    formuoja skaitytojų / rašytojų skonį, taip pat vertina rašančiųjų darbą;

•    padeda skaitytojui suvokti kūrinį ir jį interpretuoti;

•    kritikas ir kritiko darbai turėtų kalbėti daugumos vardu;

•    kritika neturėtų kliautis autoritetais.

Literatūros kritikos „vertinimai yra susiję su literatūros kritikos funkcijomis. Jos gali būti suprantamos skirtingai, yra priklausomos nuo daugelio aplinkybių. Bendriausia prasme galima kalbėti apie komunikacinę (sustiprinamas ryšys tarp literatūros ir skaitytojų), selektyvinę (brėžiamos ribos tarp vertingų, mažiau vertingų, nevertingų tekstų), informacinę (skaitančioji visuomenė informuojama apie knygas, pokyčius, įvykius literatūroje) funkcijas. Prasminga mąstyti, kad kritika atlieka ir didaktinę funkciją – moko tekstų supratimo, gilina skaitymo įgūdžius. Svarbiausia kritikos funkcija – vertinimo, kūrinio vertės atskleidimo.“

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros kritika: funkcijų paradoksas, literatūros teorijos ir literatūros kritikos santykis
Literatūros mokslas, objektas ir šakos
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (II dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)
Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (1 dalis)
Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (2 dalis)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (1)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (2)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (3)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (4)