Lietuvos istorinė ir kultūrinė situacija 1918 – 1940 metais (I dalis)

Lietuvos istorinę ir kultūrinę situaciją 1918 – 1940 metais iškalbingiausiai pristato faktai. 1918  – 1940 metų laikotarpis – tai nepriklausomybės laikas, apimantis egzodo literatūrą, nes dauguma rašytojų emigravo.

1918 m. vasario 16 d., nors karas dar nepasibaigęs, Vilniuje pasirašomas dokumentas, skelbiantis, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Po dviejų metų, 1920 spalio 7 d. lenkų legionai užgrobė Vilnių ir šis dvidešimt metų išbuvo lenkų rankose. Laikinąja sostine tada tapo Kaunas. Jame koncentravosi visas kultūrinis gyvenimas.

1940 metais birželio 15 d. į Lietuvos teritoriją įžengė Raudonoji armija, o po metų prasidėjo trėmimai. 1941 m birželio 22 d. nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą prasidėjo II pasaulinis karas. 1944 – aisiais ima trauktis vokiečiai ir grįžta rusai.

Po Pirmojo pasaulinio karo viskas pamažu vėl ėmė atsigauti, Lietuva tarsi iš naujo žengė pirmuosius žingsnius. Vienu iš svarbiausių Lietuvos valstybingumo atstatymo sąlygų buvo sukurti valstybinę švietimo sistemą. Carinės okupacijos palikimas buvo menkas: 1923 m. 32,64% Lietuvos gyventojų buvo beraščiai. Mokyklos buvo nuniokotos, mokytojai išblaškyti, stigo lėšų. Tačiau reikėjo mažinti neraštingumą, kelti bendrąjį išsilavinimą. Tuo rūpinosi Švietimo ministerija, kuri buvo įsteigta kartu su pirmąja Lietuvos vyriausybe 1918 m. lapkričio 11 d.

1922 metais Kaune įkurtas Lietuvos universitetas, kuris 1930 m. gavo Vytauto Didžiojo vardą. Tuo laiku Kaune veikė Meno mokykla (1922 m.), vėliau tapusi Dailės institutu, Konservatorija (1933 m.), Aukštieji kūno kultūros kursai (1934 m.), Vytauto Didžiojo aukštoji karo mokykla (1931 m.),Veterinarijos akademija (1936 m.), Žemės ūkio akademija Dotnuvoje (1924 m.), Prekybos (1934 m.) ir Pedagoginis (1935 m.) institutai Klaipėdoje.

Siekiant kelti gyventojų raštingumą dar 1918 metais į mokyklas buvo grąžinta lietuvių kalba, o 1922 m. buvo išleistas privalomo pradinio 7–14 metų vaikų mokslo įstatymas. Valstybė rūpinosi ir suaugusiųjų švietimu. Neraštingumas buvo beveik likviduotas.

XX a. antrajame dešimtmetyje inteligentų jau buvo pakankamai. Taigi, galima sakyti, kad žmonės sugebėjo sukurti valstybę iš niekur. Tačiau socialines problemas kėlė darbininkų klasės atsiradimas. Pradėta vėl nuo socialinės abėcėlės. Iš naujo nustatytas darbo laikas, atostogų dienos ir spręsti kiti socialiniai klausimai. Galima didžiuotis ūkio laimėjimais. Pradėta vykdyti žemės reforma, sukurtas pieninių ir kooperatyvų tinklas. Visi pasiekimai leido konkuruoti net su danais. Iš grūdų ūkio pereita prie pieno, vėliau – prie paukščių.

1922 m. rugpjūčio 9 d. Lietuvos Seimo nutarimu buvo paskelbta apie naujojo piniginio vieneto įvedimą, o 1922 m. spalio 2 d. apyvartoje pasirodė litas. Jis nenuvertėjo net krizės metu 1929 – aisiais.

Dideli pokyčiai vyko ir literatūroje. Čia atsisakyta „poeto – tautos vado“ situacijos, jį pakeitė profesionalus literatas. Profesionalėjo ir literatūra. Tam įtakos turėjo literatūros rinka ir visuomenės diferenciacija. Daugelis iš literatūros netgi bandė išgyventi (K. Binkis). Kiti užsiėmė žurnalistika, mokytojavo (pvz. S. Nėris), dirbo universitetuose (B. Sruoga, J. A. Herbačiauskas, V. M. Putinas).

Išsiskyrė tarsi dvi literatų kartos: pirmoji – vyresnieji, susiję su simboliais ir romantika (B. Sruoga, V. M. Putinas, F. Kirša, V. Krėvė, J. Vaitkus ir kt.), vėliau avangardo banga ir keturvėjininkais, ir jaunoji karta – neoromantikai (S. Nėris, B. Brazdžionis, A. Miškinis, H. Radauskas, A. Vaičiulaitis…).

Atitinkamai pasiskirstė ir literatūra: pirmuoju laikotarpiu nuo 1918 – 20 m. vyko bandymai „įsigyventi“ ir įsikurti, vėliau, iki pat 1939 m., antruoju laikotarpiu buvo kuriama kito lygio literatūra. 1923 – 1927 m. prozos atveju – tušti metai.

Antruoju laikotarpiu suklestėjo žanrai. Per dvejus metus išleisti 32 kūriniai, radosi tipologinė romano schema. Suklestėjo novelė. Po 1928 m. kasmet išleidžiama po dešimt ir daugiau novelistikos knygų. Išsiskiria vis kitoks ir kitoks rašančiųjų „skonis“ ir kūrybinės pretenzijos. Apysakos žanre irgi jaučiamas kokybinis šuolis. Su lyrika viskas vyksta irgi panašiai. Autorių skaičius ir žanrų suklestėjimas liudijo skaitytojų gausą. Tačiau knygoms plisti trukdė kainos ir knygynų nebuvimas.

Miestiečiai pirmenybę teikė beletristikai ir pramoginei literatūrai, todėl poetai, nerasdami ryšio su skaitytojais, ėmė kritikuoti visuomenę. Situacija pasikeitė su naujosios kartos atėjimu.
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

XIX amžiaus Lietuva
Lietuvos istorinė ir kultūrinė situacija 1918 – 1940 metais (II dalis)

Auklėjimo samprata

Ugdyti – tai kartu mokyti, auklėti ir lavinti.

AUKLĖJIMAS. E. Kantas: „Žmogui duotos tik gėrio užuomazgos.“ („Apie pedagogiką“). Žmogaus savybes lemia aplinka ir auklėjimas. Auklėjimas – tai vertybinių ir adekvačių santykių su savimi ir esamybe ugdymo vyksmas. Auklėjimo vyksmas turi dvi puses: išorinę ir vidinę. Išorinė matoma (tai bendravimas, vadovavimas, pagalba), o vidinė pusė nematoma (psichologiniai ir dvasiniai auklėjimo procesai, savybės ir būsenos). Reikia pasiekti, kad vidiniai procesai būtų adekvatūs išoriniams veiksniams, o išoriniai – vidiniams.

Auklėjimas yra viena iš ugdymo funkcijų. Nors auklėjimas labai susijęs su mokymu ir lavinimu, tačiau turi ir savo autentiškumą bei specifiką. Jo vietą ugdymo funkcijų sistemoje galime pavaizduoti taip:

ugdymas..

Iš schemos matyti, kad artimiausios ugdymui funkcijos yra švietimas ir veikdinimas. Šis apima mokymą ir nuo jo atskiriamas funkcijas – lavinimą ir auklėjimą. Auklėjimui priklauso globojimas – pagalba, rūpestis žmogaus ateitimi, ypač neaprūpintaisiais, apleistaisiais.

Trumpai galima nusakyti laukiamus šių funkcijų veikimo rezultatus taip:

• Prusinimas ugdo inteligentą, jo kompetenciją, subtilų mąstymą, gabumus;
• Lavinimas – kūrėją;
• Mokymas – žinovą ir mokovą;
• Auklėjimas – asmenybę;
• Formavimas – individualybę.

Tačiau „gyvenimas – geriausias auklėtojas.“

AUKLĖJIMO STRUKTŪRA

Auklėjimas turi būti tikslinga veikla. Jis skirstomas:

1. Auklėjimo dalyviai (auklėtojai ir auklėtiniai);
2. Auklėjimo tikslas;
3. Auklėjamasis bendravimas;
4. Auklėjimo priemonės;
5. Auklėjimo metodai;
6. Auklėjimo sąlygos ir aplinka.

I. Auklėjimo dalyviai – tai visi žmonės nuo mažens iki senatvės, kurie  dalyvauja auklėjamajame vyksme. Visi mes esame tai auklėtiniai, tai auklėtojai. Svarbiausi auklėjimo veikėjai – prigimtiniai tėvai, toliau mokytojai, auklėtojai, kolektyvų vadovai. Pats imliausias auklėjimo amžius yra iki 16 metų. Antras tarpsnis 17 – 21 metai. Vidutiniškai imlus amžius yra 22 – 35 metai. Ir mažiau nei vidutinis imlumas išlieka visą likusį gyvenimą.

II. Auklėjimo tikslas. Svarbus genetinis tikslas – darni asmenybė, kuri yra sveika ir kūnu, ir psichika. Ji turi adekvačiai suvokti pasaulį. Pagal aukščiausius kriterijus turi vertinti daiktus, žmones ir įvykius, valdyti savo emocijas ir sprendimus, taip pat rodyti pagarbą artimiesiems ir visuomenei, gebėti viskuo džiaugtis, džiaugtis net gi kito džiaugsmu, o kančią išgyventi pačiam, neprimesti kitam.

III. Auklėjimo bendravimas. Auklėjamojo bendravimo esmė – tai auklėtojų ir auklėtinių keitimasis vertybine informacija, patirtimi, patyrimu, išgyvenimais. Bendraujant vyksta tarpasmeninė arba grupinė sąveika. Tai mes stebime bendradarbiaujant, konkuruojant, konfliktuojant, pagelbstint, atjaučiant, netaikant prievartos.

IV. Auklėjamosios priemonės.
a. Pirmoji – ugdomosios informacijos turinys, kuriame glūdi vertybės. Tai galime rasti kultūros istorijoje ir filosofijoje, religijos istorijoj ir filosofijoj, oksiologijoje (etika, estetika), teologijoje ir filosofijoje. Tai turi būti taikoma atsižvelgiant į auklėtinių amžiaus tarpsnį, išsilavinimo lygį ir siekius bei poreikius.

b. Auklėjimo priemonė gali būti kiekvienas mus supantis daiktas (augalas, gyvūnas ir kt.).

V. Auklėjimo metodai:
a. Pavyzdžio metodas (didžiausias pavyzdys – tėvai, mokytojai…)
b. Stimuliaciniai metodai (skatinti kažką gero);
c. Veikdinamieji metodai (įv. Situacijų sukūrimas, veikla).

VI. Auklėjimo sąlygos ir aplinka. Siektina, kad šeimoje ir mokykloje auklėjimo sąlygos, aplinka ir tiksliai sutaptų.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Auklėjimo principai ir metodai
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Mokymasis ir pažinimas
Asmenybės ugdymo sąlygos
Įgūdžių formavimas
Mokymosi veiksniai
Asmenybės ugdymo sąlygos

Ugdymo tikslai ir uždaviniai

Pagal profesorių Leoną Jovaišą, bendrasis ugdymo tikslas yra padėti individo saviraiškai realinėmis ir idealinėmis vertybėmis išvystyti prigimties duomenų visumą, kad gebėtų protingai, kūrybingai ir dorai veikti gyvenime. Ugdymo procese mokytojas ir mokinys yra partneriai. Būtent ugdymo proceso metu iškyla vaiko aktyvumas ir veiklumas, saviraiškos siekiai. Tačiau neatmetamas ir ugdytojo vadovavimas ugdytiniui, jis būtinas ir neišvengiamas. Ugdytojas turėtų vadovauti taip, kad moksleivis pats sau keltų tikslus, pats protautų, mąstytų kaip juos pasiekti ir imtųsi praktinės veiklos. Galutinis ugdymo tikslas – visapusiška, harmoninga asmenybė.

Nuo ugdymo uždavinių kokybiško sprendimo priklauso, kaip mes pasieksime ugdymo tikslą.

Ugdymo uždavinius galimą būtų prilyginti daliniams ugdymo tikslams.

I ruožas – kūno kultūra. Šio ruožo uždaviniai:
• Higieninis lavinimas
• Ekologinis lavinimas
• Fizinis lavinimas
• Sportinis lavinimas

II ruožas – psichinis lavinimas. Uždaviniai:
• Intelekto lavinimas
• Motyvacijos tobulinimas
• Praktinio veikimo lavinimas
• Charakterio tobulinimas

III ruožas – socialinis auklėjimas. Uždaviniai:
• Drausminimas
• Darbinis auklėjimas
• Ekonominis auklėjimas
• Nacionalinis ir visuomeninis auklėjimas

IV –kultūrinis lavinimas. Uždaviniai:
• Mokslinimas
• Techninis ir technologinis lavinimas
• Meninis lavinimas
• Etinis lavinimas
V ruožas – dvasinis auklėjimas. Uždaviniai:

• Pasaulėžiūros ugdymas
• Religinis auklėjimas
• Dorovinis auklėjimas
• Estetinis auklėjimas

Savaime suprantama, kad sustruktūrinta ugdymo tikslų sistema yra teorinės analizės vaisius, bet tai neskaido ugdymo proceso į atskiras dalis. Dera suvokti, kad kiekviename pedagoginio veiksmo žingsnyje, siekiant visapusiškos asmenybės (galutinio tikslo), reikia nuolat spręsti ir gausybę ugdymo uždavinių.

Uždaviniai pagal profesorių Rajacką:
1. Protinis lavinimas (pvz.: matematika, istorija)
2. Dorinis auklėjimas (pvz.: etika, tikyba)
3. Tautinis auklėjimas (pvz.: lietuvių kalba ir literatūra)
4. Darbinis ugdymas (pvz.: darbai)
5. Fizinis lavinimas (pvz.: kūno kultūra)
6. Estetinis ugdymas (pvz.: dailė, muzika)

UGDYMO TIKSLŲ KRYPTYS

1. Idealizmas – ugdyti kūrybingą asmenybę, kultūrinio palikimo dalyvę ir tęsėją.
2. Perenializmas – ugdyti racionalią asmenybę.
3. Esencializmas – ugdyti naudingą ir kompetentingą asmenybę.
4. Progresyvizmas – ugdyti individą, atsižvelgiant į jo interesus ir poreikius.
5. Realizmas – siekti socialinių ir kultūrinių tikslų, padedančių įtvirtinti gėrį žmoguje.
6. Neotonizmas – padėti įsisąmoninti doros ir religijos idealus, padedančius ugdytiniams suartėti su aukščiausiu gėriu – Dievu.
7. Pragmatizmas – ugdyti individą, mokantį spręsti gyvenimo problemas.
8. Socialinis rekonstrukcionizmas – ugdyti individą, gebantį pertvarkyti visuomenę bei kurti naują.
9. Egzistencializmas – rengti ugdytinį priešintis išoriniams poveikiams, saugoti savo individualybės savitumą.
10. Humanizmas – padėti ugdytiniui išreikšti save ir tapti geresniu, harmoningai gyvenančiu žmogumi.

Galutinis ugdymo tikslas – visapusiška (harmoninga) asmenybė.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (I dalis)
Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Ugdymo proceso daugiamatiškumas
Asmenybės ugdymo sąlygos

Žinių tikrinimo ir vertinimo sistema

Vertinimo sistema – tai mokinių mokymosi rezultatų išreiškimo ir įforminimo tvarkos organizavimas. Vertinimo sistemą turi suprasti ne tik mokytojas, bet ir mokiniai, mokinių tėvai bei visuomenė.

Iki 1940 metų Lietuvoje vertinimas buvo penkiabalė sistema, kurioje dominavo prie pažymio rašomas pliusas arba minusas. Atgavus nepriklausomybę iki 1993 metų buvo dar laikomasi penkiabalės sistemos, kai kada net keturbalės (nes vienetas buvo rašomas itin retai). Nuo 1993 metų Lietuvoje jau taikoma dešimtbalė vertinimo sistema, kurioje ketvertas (kalbant apie mokyklas) yra teigiamas pažymys (universitetuose mažiausias teigiamas pažymys yra penketas).

Dešimtbalė vertinimo sistema:

10 – tukas reiškia „puikiai“. Jis rašomas, kai moksleivis visiškai originaliai, racionaliai atsako į visus klausimus. Dalyką moka giliai, išstudijavęs papildomą literatūrą ir lengvai atlieka nestandartines užduotis.

9 – „labai gerai“. Mokinys visiškai turi mokėti mokomąjį dalyką ir būti gerai įsisavinęs vadovėlyje pateiktą medžiagą bei teisingai turi atlikti sunkius tipinius uždavinius.

8 – „gerai“. Aštuntukas rašomas, kai vadovėlyje išdėstytą medžiagą mokinys suprato ir moka, į klausimus atsako tiksliai ir supranta svarbiausių klausimų skirtingo traktavimo esmę, gerai sprendžia sunkesnius ar vidutinio sunkumo uždavinius.

7 – „pakankamai“. Septintukas rašomas tada, kai moksleivio atsakymai aiškūs, be klaidų, kai jis supranta medžiagos esmę ir kai atlieka tipinius uždavinius.

6 – „patenkinamai“. Šešetas rašomas tada, kai mokinys į klausimus atsako be esminių klaidų ir supranta išmoktos medžiagos esmę, tačiau jis gali nesuvokti gilesnių ryšių, o kartu ir svarbių klausimų skirtingo traktavimo esmės. Tačiau mokinys privalo lengvai naudotis žinynais, žodynais, turi sugebėti atlikti lengvas tipines užduotis.

5 – „silpnai“. Jis rašomas, kai moksleivis nemoka sudėtingesnių uždavinių, tačiau į klausimus atsako be esminių klaidų. Lengvai naudojasi žodynais, žinynais, o tipines užduotis atlieka mokytojo padedamas.

4 – „blogai“. Rašomas, kai mokinys nemoka didelės dalies išeitos medžiagos, sunkiai suvokia dalyko esmę, atsako su klaidomis ir dalies lengvų užduočių neišprendžia net mokytojo padedamas.

3 – rašomas, kai mokinys moka tik atsitiktines kurso dalis ir daro klaidų spręsdamas elementariausius uždavinius, kai neatsako į daugumą kitų klausimų.

2 – rašomas, kai ugdytinis moka tik menką kurso dalį, daro daug klaidų, neišsprendžia daugelio užduočių.

Kai mokinys neturi elementariausių įgūdžių ir nesuvokia programos esmės, rašomas vienetas.

0 : kai mokinys neatsakinėjo, neatvyko arba nusirašė.

Kitaip tariant, tokia vertinimo schema atspindi žinių bagažą:

10 – 100 %
9 – 90 %
8 – 80 %
7 – 70 %
6 – 60 %
5 – 50 %
4 – 40 %
3 – 30 %
2 – 20 %
1 – 10 %
0 – 0 %

NORMINIS VERTINIMAS

Kai kuriose Vakarų šalyse yra paplitęs norminio vertinimo metodas. Juo nustatoma, kiek ir kokių pažymių studentai gaus atsakinėjimo metu. Taip išvengiama daug vienodų pažymių ir vertinimas išsiplečia. Tokios sistemos pranašumas tas, kad ji labai gerai parodo, kaip konkretus studentas atliko jam pateiktą užduotį lyginant su kitais, kurie darė tą pačią užduotį. Sistema padeda tiksliai atrinkti nurodytus studentus, kuriems reikia papildomo įdirbio.

KRITERIJAIS PAGRĮSTAS VERTINIMAS / IKI SISTEMA

IKI sistemą sudaro trijų dėmenų suma, kuri gaunama pagal formulę:

IKI = X% + Y% + Z%
IKI = 100 %

X  – tai kasdienis vertinimas
Y – etapinės kontrolės vertinimas
Z – baigiamoji kontrolė

SOCIALINIŲ VEIKSNIŲ GRUPĖS

Socialinių veiksnių grupės taip pat turi įtakos mokinio vertinimui. Yra išskiriamos penkios socialinių veiksnių grupės:

HADO efektas: tai efektas, kada mokinio pažymiui įtakos turi ankstesni to mokinio pažymiai.
KO efektas: kai mokinys prisitaiko prie ugdytojo stiliaus ir gauna aukštesnius įvertinimus.
LYGIO efektas: kai mokinio pažymį lemia grupės ar klasės pažangumo lygis.
SVYRAVIMO efektas: kai mokytojas abejoja rašydamas pažymį, nes stokoja pedagoginės patirties.
KONTRASTO efektas: kai mokiniai bijo mokytojo ir atsakinėja prasčiau, nei iš tikro moka.
___________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokinių mokymosi žinių tikrinimas ir vertinimas
Mokymosi rezultatų tikrinimo rūšys ir metodai
Mokymo metodai
Mokytojo asmenybė
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas
Mokymosi veiksniai

Mokinių mokymosi žinių tikrinimas ir vertinimas

Moksleivių žinių tikrinimas ir vertinimas yra neatsiejama ir svarbi mokomojo proceso dalis. Žinių tikrinimas ir vertinimas dažnai turi įtakos mokytojų ir mokinių, mokinių tarpusavio, mokyklos ir visuomenės santykiams, taip pat lemia pedagogų bei mokinių ir mokytojų tarpusavio santykius su mokyklos administracija.

ŽINIŲ TIKRINIMO IR VERTINIMO FUNKCIJOS

MOKOMOJI funkcija. Ją atlieka žinių tikrinimas ir vertinimas. Moksleiviui turi būti suteikta galimybė ištaisyti spragas. Žinių tikrinimas ir vertinimas yra vienas iš mokymo rasto darbaskoregavimo būdų. Tikrinimas padeda moksleiviams įforminti savo žinias ir jas išreikšti šnekamąja kalba arba raštu, taip pat padeda tobulinti įgytas žinias, gilinti jas ir šalinti atsiradusias spragas. Tikrindamas žinias mokytojas turi atkreipti dėmesį į mokėjimų ir įgūdžių kokybę. Mokymosi rezultatų tikrinimas yra itin reikšmingas mokymui – padeda geriau suvokti, papildyti ir pakartoti išeitą medžiagą, taip pat įtvirtinti, susisteminti žinias ir jas susieti su gyvenimu bei patirtimi.

LAVINAMOJI funkcija. Mokinys, atlikdamas mokytojo skirtas užduotis, mokosi įvairiai operuoti mokomąja medžiaga: aktyvėja mąstymas, lavėja ir tobulėja atmintis, mokinys pratinami susikaupti, apibūdinti sąvokas, nustatyti tarp jų ryšius. Lavinamoji funkcija geriausiai išryškėja tada, kai mokiniai dirba savarankiškai.

AUKLĖJAMOJI funkcija reikšminga tuo, kad parodo mokinių mokymosi rezultatus. Tikrinimas padeda ugdyti moksleivių savarankiškumą ir aktyvumą, taip pat skatina darbštumą, pratina tinkamai panaudoti darbo laiką. Žinių tikrinimas ir vertinimas turi įtakos tarpasmeniniams santykiams, formuoja emocinį klimatą, padeda ugdytis teigiamą požiūrį.

KONTROLĖS funkcija dar vadinama konstatuojamąja funkcija. Kontrolės funkcija parodo atskirą mokymosi lygį (visos klasės arba atskirų mokinių), taip pat kartu parodomas ir mokytojo darbo efektyvumas. Čia labai svarbus rezultatas pačiam mokytojui.

DIAGNOSTINĖ funkcijos esmė ta, kad mokytojas gali supažindinti moksleivį su nauja medžiaga tik tada, kai jis įsitikina, kad visi moksleiviai anksčiau nagrinėtus klausimus yra gerai išmokę. Tikrinimas padeda pastebėti mokinių klaidas, atskleidžia, kaip atskiri mokiniai suvokė mokymo turinį, taip pat padeda mokytojui geriau suprasti, kokiu lygiu ir kokiu tempu, kokiais metodais toliau dirbti.

Mokymosi rezultatų tikrinimas turi būti visos mokinio veiklos stebėjimas, nes tikrinimas padeda geriau pažinti atskirus mokinius, pastebėti jų gebėjimus ir netgi įvairius asmeninius bruožus. Tikrinant atsiskleidžia moksleivio charakterio bruožai, jo temperamentas, kalbos išsivystymo lygiai, mąstymo ypatumai.

TIKRINIMO IR VERTINIMO PRINCIPAI

Sistemingumo principas reikalauja, kad mokytojas sistemingai tikrintų mokinių žinias, taip pat reikalauja, kad būtų skatinamas moksleivio pasitikėjimas savo žiniomis ir realiai vertinamos galimybės. Turėtų būti sistemingai tikrinami namų darbai ir kitos veiklos.

Kuo mokinys jaunesnis, tuo jį tikrinti reikia dažniau.

Objektyvumo principas reikalauja, kad mokytojas, tikrindamas ir vertindamas žinias, neturėtų išankstinės nuostatos, būtų bešališkas. Mokiniai turi būti vertinami teisingai, neišskiriant už simpatijas ir antipatijas.

Individualaus priėjimo prie moksleivių principas iš mokytojo reikalauja, kad žinių tikrinimas ir vertinimas būtų individualus. Jo esmė ta, kad tikrinimo objektu privalo būti kiekvienas mokinys, tačiau būtina atsižvelgti į individualybę ir konkrečią situaciją. Toks priėjimas būtinas ne tik tada, kai mokinys silpnai mokosi, bet ir tada, kai mokymosi lygis aukštas. Kiekvieno mokinio mokymosi rezultatus reikia tikrinti skirtingai: vieniems mokiniams reikia nuolatinio, bet ne visapusiško tikrinimo, kitiems – visapusiško ir nuodugnaus.

Visapusiškumo principas reikalauja stebėti ir vertinti visą moksleivio veiklą. Tai reiškia, kad visų pirma mokytojas turi tikrinti įvairaus turinio medžiagą: kaip mokinys žino sąvokas, faktus, dėsningumus. Reikia tikrinti ne tik žinias, bet ir mokėjimus, įgūdžius. Tikrinimas turi vykti įvairiais mokymo etapais ir naudojant įvairius metodus.

IŠVADA. Mokinio mokymosi rezultatų tikrinimas ir vertinimas yra visos jo veiklos, darbo rezultatų stebėjimas, nes atsiskleidžia ar išryškėja mokinio asmenybės raida, jo saviraiškos lygis, požiūris į darbą, vertybinės orientacijos, kartu mokinys geriau pažįstamas ir atsiranda galimybė skatinti iniciatyvą ir veiklumą. mokytojas privalo tikrinti žinias kiekvieno mokymo proceso metu ir sistemingai, o žinias vertinti – periodiškai.

Tiksliausias vertinimas – suminis pažymys.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mokytojo asmenybė
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas
Mokymosi veiksniai
Mokymosi rezultatų tikrinimo rūšys ir metodai