Žyma: asmenybė

Klasės auklėtojo darbas

Mokytojas, norėdamas būti klasės auklėtoju, turėtų pasižymėti bent keletu auklėtojui būtinų savybių. Pirmiausia pageidautina, kad jis būtų partneriškas, originalus, ir svarbiausia, kad mokiniams taptų draugas.

FUNKCIJOS IR YPATUMAI

Klasės auklėtojo veiklai nusakyti galima vartoti įvairius terminus ir žodžius, kitaip tariant, konceptus – skirtingą veiklos pobūdį nusakančius žodžius, kurie geriausiai atskleidžia, kas yra klasės auklėtojas. Taigi, klasės auklėtojas savo ugdytiniams bus prižiūrėtojas ir vadovas, auklėtojas ir globėjas, organizatorius ir kuratorius, repetitorius, patarėjas ir net konsultantas:

• Prižiūrėtojas – tvarkos sergėtojas, elgesio taisyklių laikymosi stebėtojas. Jis stengiasi apsaugoti auklėtinius nuo neigiamų aplinkos poveikių.

• Auklėtojas – auklėjamojo poveikio subjektas, privalomųjų vertybių perteikėjas, atitinkamų nuostatų, jausmų, įpročių ugdytojas.

• Vadovas – tai pagal parengtas normas atsakingas asmuo. Nors vadovo ir pedagoginė funkcijos akivaizdžios, vis dėlto dominuoja administracinė paskirtis. Vadovas – tai žmogus pagal savo pareigas atsakingas už pavaldinių (šiuo atveju mokinių) veiklą.

• Globėjas – tai asmuo, kuris rūpinasi kitais asmenimis (mažesniais, jaunesniais) ir atsako už veiklų organizavimą. Jo funkcijos priklauso nuo konkrečių globos sąlygų, tačiau dominuoja auklėjamoji paskirtis.

• Organizatorius – tai veiklos iniciatorius, konkretinantis jos tikslus, parenkantis vykdytojus, juos instruktuojantis ir apibendrinantis visos veiklos rezultatus.

• Kuratorius – tai asmuo, kuriam pavesta rūpintis kuria nors veiklos sritimi padedant jos vykdytojams spręsti numatytus uždavinius.

• Repetitorius, klasės mokytojas – bendroji veikla orientuota į individualią pagalbą savo globotiniams.

• Patarėjas – socialinis pedagogas, kuris rūpinasi pedagoginės ir socialinės pagalbos teikimu jos reikalingiems ugdytiniams.

• Konsultantas – tai asmuo kvalifikuotai padedantis ugdytiniams spręsti asmenines problemas. Skirtingai nuo kitų ugdytojų, jis teikia patarimus ir pagalbą tik jos prašantiems.

Klasės auklėtojas yra mokinių auklėjimo organizatorius.

KLASĖS AUKLĖTOJO VEIKLOS TEORINIS PAGRINDAS

Klasės auklėtojo teorinis pagrindas susiję su dviem pozicijom: bendrąja ugdymo koncepcija ir ugdytinių amžiaus ypatumais.

Pirmasis aspektas remiasi bendrąja ugdymo paradigma. Šioje paradigmoje ugdymas traktuojamas kaip pedagoginis poveikis ugdytiniui, o ugdytojas formuoja ugdytinio asmenybės savybės.

Antruoju aspektu ugdymas suvokiamas kaip ugdytinio saviraidos skatinimas, o mokytojas tam sudaro optimalias sąlygas.

Dž. Lokas yra suformulavęs auklėtojų priesaiką, kuri skamba taip: „Kol vaikas mažas – iš jo reikalauk, kai paauga – su juo draugauk.“

Amžiaus tarpsnio veiksnys lemia skirtingą klasės auklėtojo veiklos pobūdį.

KLASĖS AUKLĖTOJO FUNKCIJOS

Pirmiausia, klasės auklėtojas turėtų glaudžiai bendradarbiauti su klasės mokiniais, su kitais mokytojais ir atlikti klasėje auklėjamąjį darbą. Klasės auklėtojas turėtų siekti vieningų reikalavimų tiek mokykloje, tiek šeimoje, t.y. palaikyti ryšį su mokių tėvais. Prireikus, auklėtojas turėtų mokiniams organizuoti pagalbą mokymosi srityje, taip pat organizuoti veiklą, padedančią stiprinti ugdytinių sveikatą, užkirsti kelią žalingiems įpročiams. Be viso to, auklėtojo pareiga tvarkyti klasės dokumentaciją ir atstovauti auklėtiniams bendraujant su mokyklos administracija bei vadovais.

AUKLĖJAMOSIOS VEIKLOS BARAI

1. Mokinių išsiauklėjimo tyrimas. Pradėdamas vadovauti klasei, mokytojas turi pažinti mokinių individualias savybes, jų išsiauklėjimo ypatumus, klasės bendruomenės susiformavimo lygį, klasės nuostatas.

2. Auklėjimo perspektyvų nustatymas – tai yra krypties nustatymas, kuria turėtų būti vykdomas auklėjamasis procesas, kad auklėtinių asmenybės nuolat tobulėtų.
Auklėtojas turėtų rengti auklėjimo planą.

3. Auklėtinių veiklos organizavimas. Mokiniams ši auklėjamoji veikla turėtų tapti jų gyvenimu, o auklėtojui – ugdymo priemone. Svarbiausia, auklėtojas turi pasiekti, kad ugdytinių veikla būtų visuomenei naudinga plačiąja prasme, nes tik tokioje veikloje formuojasi aktyvi asmenybės pozicija.
________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokytojo asmenybė
Pedagogo mokėjimai ir įgūdžiai bei raidos stadijos
Ugdymo tikslai ir uždaviniai
Įgūdžių formavimas
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokymo ir auklėjimo vienovė

Ugdymo tikslai ir uždaviniai

Pagal profesorių Leoną Jovaišą, bendrasis ugdymo tikslas yra padėti individo saviraiškai realinėmis ir idealinėmis vertybėmis išvystyti prigimties duomenų visumą, kad gebėtų protingai, kūrybingai ir dorai veikti gyvenime. Ugdymo procese mokytojas ir mokinys yra partneriai. Būtent ugdymo proceso metu iškyla vaiko aktyvumas ir veiklumas, saviraiškos siekiai. Tačiau neatmetamas ir ugdytojo vadovavimas ugdytiniui, jis būtinas ir neišvengiamas. Ugdytojas turėtų vadovauti taip, kad moksleivis pats sau keltų tikslus, pats protautų, mąstytų kaip juos pasiekti ir imtųsi praktinės veiklos. Galutinis ugdymo tikslas – visapusiška, harmoninga asmenybė.

Nuo ugdymo uždavinių kokybiško sprendimo priklauso, kaip mes pasieksime ugdymo tikslą.

Ugdymo uždavinius galimą būtų prilyginti daliniams ugdymo tikslams.

I ruožas – kūno kultūra. Šio ruožo uždaviniai:
• Higieninis lavinimas
• Ekologinis lavinimas
• Fizinis lavinimas
• Sportinis lavinimas

II ruožas – psichinis lavinimas. Uždaviniai:
• Intelekto lavinimas
• Motyvacijos tobulinimas
• Praktinio veikimo lavinimas
• Charakterio tobulinimas

III ruožas – socialinis auklėjimas. Uždaviniai:
• Drausminimas
• Darbinis auklėjimas
• Ekonominis auklėjimas
• Nacionalinis ir visuomeninis auklėjimas

IV –kultūrinis lavinimas. Uždaviniai:
• Mokslinimas
• Techninis ir technologinis lavinimas
• Meninis lavinimas
• Etinis lavinimas
V ruožas – dvasinis auklėjimas. Uždaviniai:

• Pasaulėžiūros ugdymas
• Religinis auklėjimas
• Dorovinis auklėjimas
• Estetinis auklėjimas

Savaime suprantama, kad sustruktūrinta ugdymo tikslų sistema yra teorinės analizės vaisius, bet tai neskaido ugdymo proceso į atskiras dalis. Dera suvokti, kad kiekviename pedagoginio veiksmo žingsnyje, siekiant visapusiškos asmenybės (galutinio tikslo), reikia nuolat spręsti ir gausybę ugdymo uždavinių.

Uždaviniai pagal profesorių Rajacką:
1. Protinis lavinimas (pvz.: matematika, istorija)
2. Dorinis auklėjimas (pvz.: etika, tikyba)
3. Tautinis auklėjimas (pvz.: lietuvių kalba ir literatūra)
4. Darbinis ugdymas (pvz.: darbai)
5. Fizinis lavinimas (pvz.: kūno kultūra)
6. Estetinis ugdymas (pvz.: dailė, muzika)

UGDYMO TIKSLŲ KRYPTYS

1. Idealizmas – ugdyti kūrybingą asmenybę, kultūrinio palikimo dalyvę ir tęsėją.
2. Perenializmas – ugdyti racionalią asmenybę.
3. Esencializmas – ugdyti naudingą ir kompetentingą asmenybę.
4. Progresyvizmas – ugdyti individą, atsižvelgiant į jo interesus ir poreikius.
5. Realizmas – siekti socialinių ir kultūrinių tikslų, padedančių įtvirtinti gėrį žmoguje.
6. Neotonizmas – padėti įsisąmoninti doros ir religijos idealus, padedančius ugdytiniams suartėti su aukščiausiu gėriu – Dievu.
7. Pragmatizmas – ugdyti individą, mokantį spręsti gyvenimo problemas.
8. Socialinis rekonstrukcionizmas – ugdyti individą, gebantį pertvarkyti visuomenę bei kurti naują.
9. Egzistencializmas – rengti ugdytinį priešintis išoriniams poveikiams, saugoti savo individualybės savitumą.
10. Humanizmas – padėti ugdytiniui išreikšti save ir tapti geresniu, harmoningai gyvenančiu žmogumi.

Galutinis ugdymo tikslas – visapusiška (harmoninga) asmenybė.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (I dalis)
Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Ugdymo proceso daugiamatiškumas
Asmenybės ugdymo sąlygos

Pedagogikos mokslas: objektas ir tikslai

Pedagogika – tai auklėjimo ir mokymo mokslas. Žodis pedagogika sudarytas iš graikų kalbos žodžių paida – vaikas ir gogike – vesti, auklėti. Pedagogika – tai jaunosios kartos ugdymo mokslas. Terminas imtas vartoti XVII a., o jo pradininku laikomas F. Bekonas, kuris 1623 m. pateikė naują mokslų klasifikaciją, kurioje paminėjo ir pedagogiką, tik tuo metu ji buvo suprasta kiek kitaip (mokslininkas ją suprato kaip mokslą, kaip vadovavimą skaitymui). Tik XVIII a. pabaigoje pedagogika kaip dalykas imtas dėstyti universitetuose, juose pradėtos steigti ir pedagogikos katedros.

Imanuelis Kantas Karaliaučiaus universitete skaitė paskaitas apie auklėjimą, o vėliau ši medžiaga buvo išspausdinta leidinyje „Apie pedagogiką“ 1803 metais.

Pedagogiką kaip mokslą įtvirtino čekų pedagogas Janas Amosas Komenskis (1592 – 1670 m.). Pagrindinis jo veikalas „Didžioji didaktika“ buvo parašytas 1632 m.

Pedagogikos tikslas – studijuoti žmogaus ugdymo ir ugdymosi teorines priemones, žadinant norą ieškoti individualių ugdymo strategijų, atitinkančių švietimo reformos reikalavimus.

Bendrieji pedagogikos tikslai:

1. suprasti asmenybės tapsmo unikalumą ir jo ypatumus, ypač mokykliniame amžiuje, integruojant psichologijos žinias apie asmenybės raidą;
2. mokėti įvertinti svarbiausių ugdymo veikėjų ir veiksnių ugdomąjį potencialą;
3. suprasti ugdymo proceso struktūrą, atskirų komponentų paskirtį, integralumą, subordinaciją;
4. žinoti svarbesnius pedagoginio poveikio būdus, metodus, formas ir gebėti atskirti jų lavinamąsias ir auklėjamąsias galimybes konkrečiose situacijose.

Praktiniai pedagogikos tikslai:

1. mokėti iškelti ir suformuluoti ugdomuosius tikslus pamokai ir nepamokinei veiklai;
2. mokėti parašyti auklėjamojo renginio išplėstinį planą;
3. mokėti analizuoti pamoką arba renginį ugdomuoju aspektu;
4. savarankiškai analizuoti ir interpretuoti pedagoginę literatūrą ir kitus švietimo dokumentus.

Pedagogikos objektas yra ne kas kita kaip žmogus. Žmogus yra ir kitų mokslų objektas, todėl pedagogikos objektas yra labiau žmogaus ugdymas. Žmogaus ugdymas įmanomas visą jo gyvenimą ir tai puikiai atlieka atskiros pedagogikos disciplinos:

• edukologija – tai mokslas apie žmogaus ugdymą ir ugdymąsi per visą jo gyvenimo laikotarpį;
• familistika – šeimos pedagogika;
• andragogika – suaugusiųjų mokymas.

Edukologija tiria permanentinį žmogaus ir grupių mokymą. Yra siūloma edukologiją suvokti kaip saviugdos mokslą.
ugdymas
Ugdymas – plačiausia ir pastaruoju metu dažniausiai vartojama sąvoka. Ugdymas – tai visuomeninis, istorinės patirties perdavimas jaunosioms kartoms, siekiant parengti jas gyvenimui ir darbui.

Mokymas – tai pedagoginis procesas, kurio metu mokiniai, mokytojo vadovaujami, įgyja žinių, mokėjimų bei įgūdžių. Kartu šiame procese vystosi mokinių pažintinės galios ir intelektas, formuojasi pažiūros ir vertybės, taigi, jie kartu lavinami, auklėjami, lavinasi ir auklėjasi.

Visuotinai pripažįstama, kad mokymasis yra svarbiausia mokyklos funkcija. Mokymas yra dvipusis procesas, jungiantis mokytojo ir mokinio veiklą. Mokytojo veikla – mokymo organizavimas ir vertinimas, o mokinio veikla – tai veikla, kuri numatyta mokymosi programose.

Lavinimas – ugdomųjų asmenų žinių, mokėjimų ir įgūdžių įvaldymas, fizinių ir protinių galių tobulinimas, jų gebėjimų, mokėjimo savarankiškai ir kūrybiškai veikti, formavimas. Lavinimo rezultatas – išsilavinimas, kuris įgyjamas mokymo metu.

Auklėjimas – tai asmenybės dorovinių ir estetinių vertybių, dvasinių poreikių, įsitikinimų ir idealų, charakterio bruožų, kultūringo elgesio įgūdžių, įpročių formavimas, t.y. asmenybės ir jos vidinio pasaulio dorovingumo formavimas. Žmogus auklėjasi viso mokymo metu.

_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Pedagogika – mokslas ar menas?
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Mokymosi veiksniai
Albino Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos

Pedagogo mokėjimai ir įgūdžiai bei raidos stadijos

Mokytojas – vienas iš nedaugelio žmonių, kurio asmenybė glaudžiai siejama su jo veiklos rezultatais. Mokytojo paskirtis esanti perduoti mokiniui mokslo pagrindus, taip pat išmokyti šiomis žiniomis naudotis praktiškai, formuoti įgūdžius, lavinti gebėjimus, kritiškai mąstyti bei būti komunikabiliu.

Mokytojas vertinamas ne tik kaip specialistas, bet kaip asmenybė, žmogus, pilietis, sugebantis šviesti, lavinti praktiškai, psichiškai ir dvasiškai tobulinti mokinį, padaryti iš jo harmoningą asmenybę, humanišką žmogų. Mokytojui yra būtinas pedagogo pašaukimas – asmenybės charakterio motyvacinių savybių visuma, tačiau reikia ir pedagoginio meistriškumo, kuris įgyjamas ir jis yra vienas iš svarbiausių autoriteto veiksnių. Jis pasiekiamas nuolat tobulinant pedagoginės veiklos mokėjimus ir įgūdžius, t.y. keliant kvalifikaciją.

Yra skiriama keletas pedagoginių mokėjimų, kuriais turėtų pasižymėti dirbantis mokytoju asmuo:

1. gebėti sudominti vaikus;
2. sudėtingus dalykus padaryti paprastais ir kiekvienam mokiniui suprantamais;
3. greitai ir tiksliai įžvelgti vaiko vidinius pergyvenimus ir pedagogiškai į juos reaguoti;
4. valdyti save ir kalbą;
5. mokėti analizuoti ugdomąjį asmenį;
6. mokėti planuoti ugdomąją veiklą;
7. gebėti parinkti tinkamiausius ugdymo būdus ir kūrybiškai jais naudotis;
8. mokėti priderinti savo įvaizdį prie grupės;
9. puikiai įvaldyti pedagoginę techniką (orientuotis situacijoje).

geras mokytojasBe šių mokėjimų labai svarbu, kad mokytojas mylėtų vaikus, būtų pakantus, sąžiningas, harmoningas, pasižymėtų dvasingumu, dorovingumu, turėtų humoro jausmą ir būtų empatiškas.

PEDAGOGO RAIDOS STADIJOS

Pedagogo vardas apibūdina pedagogo kaip individo raidos stadijas:

1. Naujokas. Toks mokytojas mokosi, kaip pažinti įvairius faktus, įgyja pradines kompetencijas ir susikuria tam tikras taisykles. Pradedantis mokytojas per pirmus darbo metus pereina tris darbo stadijas: l. fantazijos – remiasi savo fantazija ir asmenine patirtimi; 2. išlikimo – supranta, kad reikia planuoti, kaip valdyti klasę, palaikyti tvarką; 3. meistriškumo – susikuria savo darbo stilių.

2. Pramokęs mokytojas mokosi pažinti faktus ir elementus, neapibrėžtus naujoko stadijoje, ir mokosi žymiai sudėtingesnių taisyklių.

3. Kompetentingas – supaprastina ir patobulina savo darbo atlikimą, pradeda „spręsti problemas”. Dauguma mokytojų nepasiekia to lygio, tam reikalinga daugelio metų patirtis.

4. Patyręs mokytoja moka greičiau identifikuoti svarbius užduočių elementus, ugdo greitai ir remiasi intuicija bei protu. Tik mažas procentas mokytojų pasiekia šią stadiją.

5. Mokytojas ekspertas – tai patyręs ir pripažintas pedagogas. Jis dirba natūraliai ir sklandžiai. Tokie mokytojas plačiai įvertinti visuomenėje ir vadovauja bei moko pedagogus, kurie nori tapti tokiais kaip jie.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Mokymosi veiksniai
Klasės auklėtojo darbas

Mokytojo asmenybė

Asmenybės sąvokos pagrindas – elgesys. Kai yra kalbama apie skirtingas elgesio rūšis, joms sukuriame ir pavadinimus. Sąžiningas, agresyvus, karštakošis, linksmas, ramus, naivus, kūrybiškas – dažnai yra tie žodžiai, kuriais apibūdiname asmenybę. Taip iš dalies atsiskleidžia ir elgesys. Elgesys paprastai būna nenuoseklus, tą patvirtina ir psichologai. Tačiau kai situacijos panašios, jis gali būti ir nuoseklus.

Paprastai vertinant būna labai sunku nustatyti mokytojo asmenybę, t.y., kurie bruožai yra vertingiausi ir reikalingiausi mokymo procese, kurie geriausiai suformuoja mokytojo įvaizdį ir atskleidžia jo asmenybę. Vieni iš svarbiausių galbūt galėtų būti sąžiningumas vertinant ir kūrybiškumas mokant, mokytojui būtina mokėti dirbti kūrybiškai ir meniškai, kad sugebėtų mokinius sudominti, o ne tik dirbtų savo darbą ir nesidomėtų, ar mokiniai jį supranta. Svarbiausia visgi kūrybiškumo ypatybė yra originalumas. Tik kūrybiškas darbas gali būti originalus, tinkamas, pagrįstas ir geras.

Tačiau mokytojo asmenybė neapsiriboja tik vienokiais ar kitokiais elgesio bruožais. Mokytojo asmenybę kuria apskritai jo darbas pamokoje, elgesys, bendravimas su mokiniais, jų mokymas, žinių tikrinimas ir dar daug kitų žmogiškų dalykų, kurie privalomi bendraujant su mokiniais, suprantant, kad jie tolygūs partneriai mokymo ir mokymosi procese. Mokytojo elgesys, darbas klasėje turi įtakos  mokinių elgesiui ir darbui pamokos metu. Tačiau įtaką klasei ne visuomet daro tik mokytojas. Mokiniai veikia vieni kitus ir netgi gali paveikti mokytojo elgesį, nuo kurio priklauso ir tolesnis jo autoritetas.

Mokytojo asmenybė atsiskleidžia ir vertinant mokinių darbą, rašant pažymius. Šioje vietoje ypač reikia būti objektyviems, negalimas joks nusistatymas ar šališkumas. Nuo to, kaip mokytojas vertina mokinius priklausys, ar mokinys juo pasitikės, laikys mokytoją sąžiningu ir autoritetingu.

Be to, mokytojas turėtų mokėti gerai mokiniams išaiškinti mokomąjį dalyką. Kad tai būtų pasiekta, priklauso ne vien nuo pasirinktų mokymo metodų. Šioje situacijoje pagelbėtų komunikabilumas, mokėjimas mokinius motyvuoti dirbti, taip pat sugebėjimas išdėstyti mokomąją medžiagą kaip galima aiškiau, kad mokiniai ją nesunkiai suprastų ir įsisavintų. Nuo to, kaip mokytojas elgsis pamokoje, kaip aiškiai mokės pateikti žinias, bendrauti su mokiniais, juos sudominti, priklausys jo kaip mokytojo autoritetas, formuosis mokinių akyse jo asmenybė, tam tikri tik jam būdingi bruožai. Kad mokytojas šioje situacijoje pasiektų lyderio pozicijas, privalo visą dėmesį skirti mokiniams, teisingam mokymui, mokėti mokinius ne tik sudomint ar įtraukti į veiklą, bet ir pats toje veikloje tolygiai su mokiniais dalyvauti, diskutuoti neignoruodamas mokinių nuomonės, reikiamu metu mokinį pagirti, paskatinti domėtis ir toliau.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Mokymosi veiksniai