Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą

Šiuolaikinės postmodernybės tėvyne yra laikoma Prancūzija. Tačiau esama dviejų postmodernizmų: „vokiškojo“ ir „prancūziškojo“. Vienas iš „vokiškojo“ postmodernizmo šalininkų yra Habermasas. Jis į visa tai žiūri labai rimtai, gilinasi ir užsidegęs polemizuoja su „prancūziškuoju“ postmodernizmu – Derrida, Bataille, Foucault.

Welscho knygos „Mūsų postmodernioji modernybė“ postmoderniosios koncepcijos variantas – „vokiškasis“. Knygoje aptariama postmoderniosios tradicijos „klasika“ – skirties sąvokos interpretacijos Derrida, Foucault, Deleuze‘o tekstuose. Seka ir prancūzų postmodernistu Jean – François Lyotard‘u, kuris rėmėsi ne Nietzcshe‘s radikalia racionalumo kritika, o Ludwigo Wittgensteino kalbos žaidimais. Viena vertus, autorius gina postmodernybės teises nuo jos apokaliptinių vertinimų ir kritikų, kita vertus, jis yra vieno šių kritikų (Habermaso) pats akivaizdžiai paveiktas. Autorius mano, kad modernybė niekur nedingo. Postmodernybė tėra tik naujas jos variantas. Welschas postmodernybėje neįžvelgia grėsmės tradiciniam racionalumui. Jo postmodernybė nusidriekia iki antikos laikų: ištakas įžvelgia net Aristotelio ir Kanto tekstuose (aiškina tuo, kad Aristotelis yra sulaužęs vienovės vaizdinį sakydamas, kad „vienovė“ kaip ir „būtis“ yra daugybinė sąvoka. Jis ieškojęs ne įvairių proto formų, o jų dermės).

Kalbant apie postmodernybę, neišvengiamai pasitelkiama filosofija, nes ji skatina mąstyti, padeda kritikuoti ir vertinti tai, ką daro architektai. Tačiau, kaip pabrėžia Welschas, architektūra eitų pirma, o filosofinė kritika – iš paskos.

Postmodernizmas nuo 1978 m. iki 1981 m. tapo pasauliniu judėjimu (Lyotard‘o „Postmodernusis būvis“ – 1979 m.), o architektūra, kaip ir filosofija, komunikacijos priemone. Ji sukūrė savo „žodžius“, „frazes“, „sintaksę“ ir „semantiką“.

Welschas knygoje „Mūsų postmodernioji modernybė“ pateikia savitą postmodernizmo koncepciją, tačiau remiasi ir Kantu, kuris skyrė tris racionalumo formas:

•    teorinę;
•    praktinę;
•    sprendimo galios.

Kantas pabrėžė skirtį, o Welschas – jungimą, todėl postmoderniojo pliuralizmo perspektyvoje proto sąvoka tapo pakitusi, nes dabar jis reiškia įvairių racionalumo formų siejimo ir ribų peržengimo gebėjimą. Iš to išplaukia ir tai, kad kiekvienai etikai galima parašyti ir ją atitinkančią estetiką.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Gyvenimas ir kūryba

Vilhelmas Storostas – filosofas, rašytojas, dramaturgas, publicistas ir kultūros veikėjas (slapyvardis Vydūnas) – gimė Jonaičiuose, Šilutės rajone 1868 metais. Augo gausioje šeimoje, mokėsi Pilkalnyje. Vydūno tėvas Anskis Storostas buvo pradžios mokyklos mokytojas, tad Vilhelmas irgi skatintas gerai ir atsakingai mokytis. Būdamas penkerių jau skaitė Šventąjį Raštą. Baigęs Ragainės mokytojų seminariją studijavo Greifsvaldo, Halės, Leipcigo, Berlyno universitetuose, mokėsi filosofijos, religijos, kultūros, meno, literatūros istorijos, sociologijos, gamtos mokslų, sanskrito, anglų ir prancūzų kalbų, o 1888 – 1892 m. Kintuose jau pats mokė lietuvių ir vokiečių kalbų, geografijos, istorijos ir kūno kultūros.

MokytojaudVydūnasamas Kintuose išlaikė aukštesnės kvalifikacijos mokytojo egzaminus ir 1892 – 1912 m. dėstė Tilžės gimnazijoje prancūzų ir anglų kalbas, o 1918 m. dėstė lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto. Būdamas 44 metų Vydūnas išėjo į pensiją ir ėmėsi kūrybinių darbų.

Nuo mažumės V. Storostas buvo paveldėjęs džiovą, bet ją įveikė asketišku gyvenimo būdu. Būdamas septyniolikos tapo vegetaras, užsiėmė joga, bėgiojo, grojo arfa, o 80 – ties vis dar važinėjo dviračiu, čiuožė pačiūžomis ir bėgiojo.

Nuo pat mažų dienų norėjo būti rašytoju. Tuo metu jau šį tą rašė ir vertė į Lietuvių kalbą, bet pirmieji kūriniai neišliko.

Vydūnas siekė gyvenimo ir idealo, minties ir jausmo vienovės, siekė gyventi kaip šventasis. Jam pasaulis buvo paslaptis, o jo pozicija jame – tapti geresniu.

Vydūnas originalus filosofas. Pirmuosiuose savo darbuose rutuliojo abstrakčias filosofines problemas, idėjas. Vėliau ėmėsi analizuoti savo tautos istoriją, bandė iš lietuvių kovų su kryžiuočiais sukurti tam tikrą tautos raidos schemą. Iš pradžių gilinosi į klasikines Europos tautų filosofijas, vėliau įsijungė į naują judėjimą – teosofiją. Jis bandė suderinti Rytų ir Vakarų kultūrinę patirtį. Jo filosofija yra panteistinė; savita žmogaus tobulėjimo filosofija paremta šventuoju raštu, vedomis, egiptiečių knygomis, graikų filosofiniais raštais. Vienas pagrindinių Vydūno filosofijos bruožų yra kritikos vengimas.

Gyvenimas, pasak Vydūno, – tai kelionė tobuluman. Gyvenimas – judėjimas, o žmogus – aukščiausia gamtos pakopa, nes jis vienintelis apdovanotas sąmone, kurios laipsnis ir dydis žmonėse nevienodas (vieni arčiau fizinės materijos, kiti – artėja į dievišką absoliutą). Tauta turi padėti žmogui tobulėti, o žmogus turi save įprasminti tautoje. Pasak Vydūno, žmonės nėra silpni, nes turi kūrybos galią. Filosofija yra gyvenimo būdo, teosofijos (Dievo) išmintis. Vydūno filosofija optimistinė. Jis dar vadinamas tautos mokytoju, nes savo gyvenamuoju laiku tautiškumui suteikė filosofinius pagrindus.

Laisvė Vydūnui turėjo būti iš vidaus. Jis yra išskyręs septynis žmogaus tobulumo laipsnius / pakopas, kur septintoji pakopa – nesąmoningas žmogus.

Vydūnas parašė 12 filosofinių veikalų, daugiau negu 30 filosofinio turinio dramų ir istoriografinių darbų. Pagrindiniai filosofijos veikalai yra „Visatos sąranga“ (1907 m.), „Mirtis ir kas toliau“ (1907m.), ,,Slaptinga žmogaus didybė“ (1907 m.), ,,Mūsų uždavinys“ (apie tautos misiją pasaulyje), „Visatos sąranga“, ,,Likimo kilmė”(1908 m.), ,,Žmonijos kelias“, „Apsišvietimas“ (1909 m.), sveikatos supratimo veikalas ,,Gimdymo slėpiniai”(1909 m.), ,,Tautos gyvata” (1920 m.) ir ,,Sąmonė” (1936 m.). Rašė apie kultūrą ir etiką. Į lietuvių kalbą yra vertęs J. V. Gėtę, I. Kantą, F. Nyčę, R. Tagorę, filosofinę indų poemą 1947 metais „Bhagavad Gīta“.

Kaip mąstytojas susiformavo XIX – XX a. sandūroje. Rytų kultūroje jis rado atsvarą, aiškumą aptiko archajiniuose raštuose. Kaip filosofas buvo labai išprusęs. Labai gerai pažino Vakarų mąstymą. Vakaruose atrado Rytų išmintį. Jis siekė aiškaus pasaulėvaizdžio, tad atsigręžė į tai, kas buvo laiko patvirtinta. Vertė iš kinų kalbos Lao Dzė, taip pat iš sanskrito. Buvo atidus lietuvių mitologijai ir tautosakai, kurioje rado ryšį su Rytų mitologija. Jo kūryboje pastebėtina įtaka ir iš Vakarų. Į Rytus pastebimas posūkis tada, kai patyrė vokiečių įtaką (studijų metais). Tada įkūrė Tilžės giedotojų draugiją, kuriai vadovavo 40 metų. Draugija savo dainomis turėjus lietuvių kilmę ir garbę garsinti.

1898 metais Giedotojų draugija ir keletas kitų lietuvių suvaidino dramą „Pasiilgimas“.  Ši drama – pirmas žinomas Vydūno kūrinys. Nuo 1899 – 1900 metų dar parašė kelias komedijas „Numanė“ (1911 m.), „Jonukas“, „Piktoji gudrybė“, dramą „Probočių šešėliai“(1908 m.), „Birutininkai“ (1910 m.), „Smarkusis Kruša“ (1913 m.) ir kitas, kurios statytos ir suvaidintos Tilžės giedotojų draugijoje. 1902 metais pradėjo rašyti dramatinę trilogiją „Amžina Ugnis“. Beveik visas savo dramas pats statė scenai, garsėjo kaip oratorius. Įdomu tai, kad dramas rengė atviroje erdvėje. Tuo metu kūriniai nebuvo išspausdinti.

Po to, kai įkūrė Vokietijos Teosofų draugiją, 1904 metais išleista pirmoji Vydūno knyga – Lietuvos istorijos apmatai „Senutė“, taip pat traktatai.

Nuo 1905 metų leido laikraštį „Šaltinis“, kuriame dėstė filosofinius dalykus ir Teosofų mokymą. Būtent „Šaltinyje“ išspausdinti Vydūno filosofiniai veikalai, kurie vėliau perleisti atskiromis knygelėmis. Laikraštyje Vilhelmas Storostas pasirašinėjo pavarde, slapyvardžiu Manas, R. Manas, arba sutrumpinimais: L. A., R. r., Mn., R. m. Vydūnu pasirašinėjo tik nuo 1907 metų. Nuo 1911 iki 1914 m. leido „Jaunimą“,  „Naujovę“ (1915 m.), „Darbymetį“ (1912–1925 m.), kuriuos ištisai pats ir prirašydavo.

Vydūnas mirė Detmold’e, Vokietijoje, 1953 metų vasario 20 dieną.

Vydūno kūriniai susiję su jo filosofija ir gyvenimu kalba apie 3 žmogaus tobulėjimo pakopas:
•    žmogus sau (laisvas);
•    žmogus tautoje (realizuoja save tautoje);
•    žmogus visatoje (per tautą žmogus ima matyti pasaulį).

Jo manymu, realistai tenkinasi išoriniais pavidalais, bet tai pagal Vydūną nėra tikra (išorę mato ir kvailiai). Idėjos – vyriausieji gyvenimo veiksniai. Realizmas jam – tai ne išorinių pavidalų atspindėjimas, o visuomenės paslapties išreiškimas (visa esmė, kuri yra anapus idėjos).

Apžvelgus Vydūno socialinę koncepciją, galima pasakyti, kad joje, kaip ir visoje šio mąstytojo filosofijoje, į pirmą vietą iškyla kilnios intencijos žadinti žmogaus ir tautos žmoniškumą, raginti siekimą to, kas žmones ir tautas vienija, kas leidžia pasijausti esant viena brolija, neatidėliojant spręsti socialinius savo epochos uždavinius. O tasai sprendimas turįs būti toks, kad laimingai gyventų visi žmonės. Tokius uždavinius Vydūnas kėlė lietuvių tautai, tvirtinusiai savo nepriklausomybę. Tie uždaviniai ir mąstytojo siūlyti jų sprendimo būdai šiandieninei Lietuvai yra ne mažiau, o gal ir daugiau svarbūs kaip anuometinei.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Vydūniškoji drama
Jonas Mačiulis – Maironis
Antanas Baranauskas
Motiejus Valančius
Vincas Kudirka
Poetas Antanas Justinas Vienažindys

Pedagogikos mokslas: objektas ir tikslai

Pedagogika – tai auklėjimo ir mokymo mokslas. Žodis pedagogika sudarytas iš graikų kalbos žodžių paida – vaikas ir gogike – vesti, auklėti. Pedagogika – tai jaunosios kartos ugdymo mokslas. Terminas imtas vartoti XVII a., o jo pradininku laikomas F. Bekonas, kuris 1623 m. pateikė naują mokslų klasifikaciją, kurioje paminėjo ir pedagogiką, tik tuo metu ji buvo suprasta kiek kitaip (mokslininkas ją suprato kaip mokslą, kaip vadovavimą skaitymui). Tik XVIII a. pabaigoje pedagogika kaip dalykas imtas dėstyti universitetuose, juose pradėtos steigti ir pedagogikos katedros.

Imanuelis Kantas Karaliaučiaus universitete skaitė paskaitas apie auklėjimą, o vėliau ši medžiaga buvo išspausdinta leidinyje „Apie pedagogiką“ 1803 metais.

Pedagogiką kaip mokslą įtvirtino čekų pedagogas Janas Amosas Komenskis (1592 – 1670 m.). Pagrindinis jo veikalas „Didžioji didaktika“ buvo parašytas 1632 m.

Pedagogikos tikslas – studijuoti žmogaus ugdymo ir ugdymosi teorines priemones, žadinant norą ieškoti individualių ugdymo strategijų, atitinkančių švietimo reformos reikalavimus.

Bendrieji pedagogikos tikslai:

1. suprasti asmenybės tapsmo unikalumą ir jo ypatumus, ypač mokykliniame amžiuje, integruojant psichologijos žinias apie asmenybės raidą;
2. mokėti įvertinti svarbiausių ugdymo veikėjų ir veiksnių ugdomąjį potencialą;
3. suprasti ugdymo proceso struktūrą, atskirų komponentų paskirtį, integralumą, subordinaciją;
4. žinoti svarbesnius pedagoginio poveikio būdus, metodus, formas ir gebėti atskirti jų lavinamąsias ir auklėjamąsias galimybes konkrečiose situacijose.

Praktiniai pedagogikos tikslai:

1. mokėti iškelti ir suformuluoti ugdomuosius tikslus pamokai ir nepamokinei veiklai;
2. mokėti parašyti auklėjamojo renginio išplėstinį planą;
3. mokėti analizuoti pamoką arba renginį ugdomuoju aspektu;
4. savarankiškai analizuoti ir interpretuoti pedagoginę literatūrą ir kitus švietimo dokumentus.

Pedagogikos objektas yra ne kas kita kaip žmogus. Žmogus yra ir kitų mokslų objektas, todėl pedagogikos objektas yra labiau žmogaus ugdymas. Žmogaus ugdymas įmanomas visą jo gyvenimą ir tai puikiai atlieka atskiros pedagogikos disciplinos:

• edukologija – tai mokslas apie žmogaus ugdymą ir ugdymąsi per visą jo gyvenimo laikotarpį;
• familistika – šeimos pedagogika;
• andragogika – suaugusiųjų mokymas.

Edukologija tiria permanentinį žmogaus ir grupių mokymą. Yra siūloma edukologiją suvokti kaip saviugdos mokslą.
ugdymas
Ugdymas – plačiausia ir pastaruoju metu dažniausiai vartojama sąvoka. Ugdymas – tai visuomeninis, istorinės patirties perdavimas jaunosioms kartoms, siekiant parengti jas gyvenimui ir darbui.

Mokymas – tai pedagoginis procesas, kurio metu mokiniai, mokytojo vadovaujami, įgyja žinių, mokėjimų bei įgūdžių. Kartu šiame procese vystosi mokinių pažintinės galios ir intelektas, formuojasi pažiūros ir vertybės, taigi, jie kartu lavinami, auklėjami, lavinasi ir auklėjasi.

Visuotinai pripažįstama, kad mokymasis yra svarbiausia mokyklos funkcija. Mokymas yra dvipusis procesas, jungiantis mokytojo ir mokinio veiklą. Mokytojo veikla – mokymo organizavimas ir vertinimas, o mokinio veikla – tai veikla, kuri numatyta mokymosi programose.

Lavinimas – ugdomųjų asmenų žinių, mokėjimų ir įgūdžių įvaldymas, fizinių ir protinių galių tobulinimas, jų gebėjimų, mokėjimo savarankiškai ir kūrybiškai veikti, formavimas. Lavinimo rezultatas – išsilavinimas, kuris įgyjamas mokymo metu.

Auklėjimas – tai asmenybės dorovinių ir estetinių vertybių, dvasinių poreikių, įsitikinimų ir idealų, charakterio bruožų, kultūringo elgesio įgūdžių, įpročių formavimas, t.y. asmenybės ir jos vidinio pasaulio dorovingumo formavimas. Žmogus auklėjasi viso mokymo metu.

_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Pedagogika – mokslas ar menas?
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Mokymosi veiksniai
Albino Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos

Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (I dalis)

Žmonijos kultūros raidoje įsitvirtino pažiūra į meną kaip netobulos tikrovės humanizavimo bei harmonizavimo būdą. Vienos estetikos koncepcijos kritiškai vertina visuomenės prieštaravimus, kitos siūlo optimistines, idealizuotas kultūros prieštaravimų sprendimo galimybes. Menas plačiausia prasme padeda žmogui sąlygiškai atrasti įvairias vertybes – pažintines, estetines, dorines, – jas išgyventi ir išreikšti, todėl kiekvienas meno kūrinys modeliuoja kokią nors vertybinę situaciją, kuri gali būti deklaratyvi ir moralizuojanti, neišsakyta bei nutylėta, slypėti simbolių žaismėje. Iš meno žmogus laukia naujo, nepatirto pasaulio pajautimo, daugiau ar mažiau atpažįstamų gyvenimo vertybių teigimo arba neigimo. Kai žmogus pajunta, jog moralė „susikerta“ su menu, jis atsiduria aklavietėje, nes mėgina suderinti savo laikmečio estetiškumo sampratą su klasikine etiškumo samprata.

Agresyvumo, žiaurumo, bjaurumo, amoralumo invazija meninėje kūryboje verčia mokslininkus diskutuoti apie estetinę meno prigimtį. Menininkui yra žymiai svarbiau ne kūrybos rezultatas, o pats kūrybos procesas, žaidimas, individuali vyksmo interpretacija. Šiuo metu menas yra tai, kas meno pasaulyje laikoma menu, tačiau estetikoje išlieka aktuali etinių vertybių sklaidos problema meninėje kūryboje, kuri ypač siejama su menininko atsakomybe, žmogaus estetiniu bei meniniu ugdymu.

Estetiškumo ir etiškumo, meno ir moralės vienybės idėja ypač gyvuoja Švietimo amžiaus estetikoje, Žano Žako Ruso kūryboje. Reikalaudamas iš menininko griežtos dorinės pozicijos bei atsakomybės už moralines savo kūrybos pasekmes, Ruso sutapatino menininko asmenybę ir meno kūrinį. Vėliau, XIX-XX a. estetikos istorijoje meno ir moralės santykio problema dažnai atsiremia į menininko dvasinio gyvenimo refleksijos jo kūryboje tyrinėjimus.

Neotomizmo atstovas Žakas Martenas (1882-1973) veikale „Menininko atsakomybė” rašo, kad valstybė negali spręsti apie meno kūrinio amoralumą; menas tik būdamas laisvas gali atlikti visuomeninę paskirtį. Kita vertus, jeigu amoralus literatūros kūrinys skatina veikti, tada bendruomenė gali būti priversta ginti savo etinius principus. Poetas, pasak filosofo, yra vienas su dievu, kurdamas savo likimą. Kad ir kokios būtų poeto nuodėmės, ,,savo kūrybos dėka mūsų akyse jis tampa baltas kaip sniegas“, taigi, mes negalime jo teisti, nes jis atsiskaitys tik prieš dievą.

Moralinės meno koncepcijos pradininku laikomas Imanuelis Kantas (1724-1804). Jis nepritarė tiems švietėjams, kurie, siekdami socialinio gyvenimo harmonijos, norėjo dailųjį meną paversti moraline visuomenės auklėjimo priemone. Žymiausio anglų estetizmo atstovo Oskaro Vaildo (1854-1900) kūrybos leitmotyvas – grožio ir moralės ryšiai. Jo romano ,,Doriano Grėjaus portretas“ pratarmėje rašoma, kad „Nėra moralių ar amoralių knygų. Knygos esti gerai arba blogai parašytos”. „<...> Moralinis žmogaus gyvenimas apima dalį menininko tematikos, tačiau meno moralumą sudaro tobulas netobulų priemonių vartojimas. Joks menininkas nenori nieko įrodyti. Įrodyti galima ir akivaizdžias tiesas“.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (II dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje. Jostein Gaarder „Cirko direktoriaus duktė“
Meno santykis su tiesa
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Meninė individualizacija ir apibendrinimas
Menas ir tiesa žodžiais išreikštuose sprendimuose

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė.