Auklėjimo samprata

Ugdyti – tai kartu mokyti, auklėti ir lavinti.

AUKLĖJIMAS. E. Kantas: „Žmogui duotos tik gėrio užuomazgos.“ („Apie pedagogiką“). Žmogaus savybes lemia aplinka ir auklėjimas. Auklėjimas – tai vertybinių ir adekvačių santykių su savimi ir esamybe ugdymo vyksmas. Auklėjimo vyksmas turi dvi puses: išorinę ir vidinę. Išorinė matoma (tai bendravimas, vadovavimas, pagalba), o vidinė pusė nematoma (psichologiniai ir dvasiniai auklėjimo procesai, savybės ir būsenos). Reikia pasiekti, kad vidiniai procesai būtų adekvatūs išoriniams veiksniams, o išoriniai – vidiniams.

Auklėjimas yra viena iš ugdymo funkcijų. Nors auklėjimas labai susijęs su mokymu ir lavinimu, tačiau turi ir savo autentiškumą bei specifiką. Jo vietą ugdymo funkcijų sistemoje galime pavaizduoti taip:

ugdymas..

Iš schemos matyti, kad artimiausios ugdymui funkcijos yra švietimas ir veikdinimas. Šis apima mokymą ir nuo jo atskiriamas funkcijas – lavinimą ir auklėjimą. Auklėjimui priklauso globojimas – pagalba, rūpestis žmogaus ateitimi, ypač neaprūpintaisiais, apleistaisiais.

Trumpai galima nusakyti laukiamus šių funkcijų veikimo rezultatus taip:

• Prusinimas ugdo inteligentą, jo kompetenciją, subtilų mąstymą, gabumus;
• Lavinimas – kūrėją;
• Mokymas – žinovą ir mokovą;
• Auklėjimas – asmenybę;
• Formavimas – individualybę.

Tačiau „gyvenimas – geriausias auklėtojas.“

AUKLĖJIMO STRUKTŪRA

Auklėjimas turi būti tikslinga veikla. Jis skirstomas:

1. Auklėjimo dalyviai (auklėtojai ir auklėtiniai);
2. Auklėjimo tikslas;
3. Auklėjamasis bendravimas;
4. Auklėjimo priemonės;
5. Auklėjimo metodai;
6. Auklėjimo sąlygos ir aplinka.

I. Auklėjimo dalyviai – tai visi žmonės nuo mažens iki senatvės, kurie  dalyvauja auklėjamajame vyksme. Visi mes esame tai auklėtiniai, tai auklėtojai. Svarbiausi auklėjimo veikėjai – prigimtiniai tėvai, toliau mokytojai, auklėtojai, kolektyvų vadovai. Pats imliausias auklėjimo amžius yra iki 16 metų. Antras tarpsnis 17 – 21 metai. Vidutiniškai imlus amžius yra 22 – 35 metai. Ir mažiau nei vidutinis imlumas išlieka visą likusį gyvenimą.

II. Auklėjimo tikslas. Svarbus genetinis tikslas – darni asmenybė, kuri yra sveika ir kūnu, ir psichika. Ji turi adekvačiai suvokti pasaulį. Pagal aukščiausius kriterijus turi vertinti daiktus, žmones ir įvykius, valdyti savo emocijas ir sprendimus, taip pat rodyti pagarbą artimiesiems ir visuomenei, gebėti viskuo džiaugtis, džiaugtis net gi kito džiaugsmu, o kančią išgyventi pačiam, neprimesti kitam.

III. Auklėjimo bendravimas. Auklėjamojo bendravimo esmė – tai auklėtojų ir auklėtinių keitimasis vertybine informacija, patirtimi, patyrimu, išgyvenimais. Bendraujant vyksta tarpasmeninė arba grupinė sąveika. Tai mes stebime bendradarbiaujant, konkuruojant, konfliktuojant, pagelbstint, atjaučiant, netaikant prievartos.

IV. Auklėjamosios priemonės.
a. Pirmoji – ugdomosios informacijos turinys, kuriame glūdi vertybės. Tai galime rasti kultūros istorijoje ir filosofijoje, religijos istorijoj ir filosofijoj, oksiologijoje (etika, estetika), teologijoje ir filosofijoje. Tai turi būti taikoma atsižvelgiant į auklėtinių amžiaus tarpsnį, išsilavinimo lygį ir siekius bei poreikius.

b. Auklėjimo priemonė gali būti kiekvienas mus supantis daiktas (augalas, gyvūnas ir kt.).

V. Auklėjimo metodai:
a. Pavyzdžio metodas (didžiausias pavyzdys – tėvai, mokytojai…)
b. Stimuliaciniai metodai (skatinti kažką gero);
c. Veikdinamieji metodai (įv. Situacijų sukūrimas, veikla).

VI. Auklėjimo sąlygos ir aplinka. Siektina, kad šeimoje ir mokykloje auklėjimo sąlygos, aplinka ir tiksliai sutaptų.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Auklėjimo principai ir metodai
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Mokymasis ir pažinimas
Asmenybės ugdymo sąlygos
Įgūdžių formavimas
Mokymosi veiksniai
Asmenybės ugdymo sąlygos

Klasės auklėtojo darbas

Mokytojas, norėdamas būti klasės auklėtoju, turėtų pasižymėti bent keletu auklėtojui būtinų savybių. Pirmiausia pageidautina, kad jis būtų partneriškas, originalus, ir svarbiausia, kad mokiniams taptų draugas.

FUNKCIJOS IR YPATUMAI

Klasės auklėtojo veiklai nusakyti galima vartoti įvairius terminus ir žodžius, kitaip tariant, konceptus – skirtingą veiklos pobūdį nusakančius žodžius, kurie geriausiai atskleidžia, kas yra klasės auklėtojas. Taigi, klasės auklėtojas savo ugdytiniams bus prižiūrėtojas ir vadovas, auklėtojas ir globėjas, organizatorius ir kuratorius, repetitorius, patarėjas ir net konsultantas:

• Prižiūrėtojas – tvarkos sergėtojas, elgesio taisyklių laikymosi stebėtojas. Jis stengiasi apsaugoti auklėtinius nuo neigiamų aplinkos poveikių.

• Auklėtojas – auklėjamojo poveikio subjektas, privalomųjų vertybių perteikėjas, atitinkamų nuostatų, jausmų, įpročių ugdytojas.

• Vadovas – tai pagal parengtas normas atsakingas asmuo. Nors vadovo ir pedagoginė funkcijos akivaizdžios, vis dėlto dominuoja administracinė paskirtis. Vadovas – tai žmogus pagal savo pareigas atsakingas už pavaldinių (šiuo atveju mokinių) veiklą.

• Globėjas – tai asmuo, kuris rūpinasi kitais asmenimis (mažesniais, jaunesniais) ir atsako už veiklų organizavimą. Jo funkcijos priklauso nuo konkrečių globos sąlygų, tačiau dominuoja auklėjamoji paskirtis.

• Organizatorius – tai veiklos iniciatorius, konkretinantis jos tikslus, parenkantis vykdytojus, juos instruktuojantis ir apibendrinantis visos veiklos rezultatus.

• Kuratorius – tai asmuo, kuriam pavesta rūpintis kuria nors veiklos sritimi padedant jos vykdytojams spręsti numatytus uždavinius.

• Repetitorius, klasės mokytojas – bendroji veikla orientuota į individualią pagalbą savo globotiniams.

• Patarėjas – socialinis pedagogas, kuris rūpinasi pedagoginės ir socialinės pagalbos teikimu jos reikalingiems ugdytiniams.

• Konsultantas – tai asmuo kvalifikuotai padedantis ugdytiniams spręsti asmenines problemas. Skirtingai nuo kitų ugdytojų, jis teikia patarimus ir pagalbą tik jos prašantiems.

Klasės auklėtojas yra mokinių auklėjimo organizatorius.

KLASĖS AUKLĖTOJO VEIKLOS TEORINIS PAGRINDAS

Klasės auklėtojo teorinis pagrindas susiję su dviem pozicijom: bendrąja ugdymo koncepcija ir ugdytinių amžiaus ypatumais.

Pirmasis aspektas remiasi bendrąja ugdymo paradigma. Šioje paradigmoje ugdymas traktuojamas kaip pedagoginis poveikis ugdytiniui, o ugdytojas formuoja ugdytinio asmenybės savybės.

Antruoju aspektu ugdymas suvokiamas kaip ugdytinio saviraidos skatinimas, o mokytojas tam sudaro optimalias sąlygas.

Dž. Lokas yra suformulavęs auklėtojų priesaiką, kuri skamba taip: „Kol vaikas mažas – iš jo reikalauk, kai paauga – su juo draugauk.“

Amžiaus tarpsnio veiksnys lemia skirtingą klasės auklėtojo veiklos pobūdį.

KLASĖS AUKLĖTOJO FUNKCIJOS

Pirmiausia, klasės auklėtojas turėtų glaudžiai bendradarbiauti su klasės mokiniais, su kitais mokytojais ir atlikti klasėje auklėjamąjį darbą. Klasės auklėtojas turėtų siekti vieningų reikalavimų tiek mokykloje, tiek šeimoje, t.y. palaikyti ryšį su mokių tėvais. Prireikus, auklėtojas turėtų mokiniams organizuoti pagalbą mokymosi srityje, taip pat organizuoti veiklą, padedančią stiprinti ugdytinių sveikatą, užkirsti kelią žalingiems įpročiams. Be viso to, auklėtojo pareiga tvarkyti klasės dokumentaciją ir atstovauti auklėtiniams bendraujant su mokyklos administracija bei vadovais.

AUKLĖJAMOSIOS VEIKLOS BARAI

1. Mokinių išsiauklėjimo tyrimas. Pradėdamas vadovauti klasei, mokytojas turi pažinti mokinių individualias savybes, jų išsiauklėjimo ypatumus, klasės bendruomenės susiformavimo lygį, klasės nuostatas.

2. Auklėjimo perspektyvų nustatymas – tai yra krypties nustatymas, kuria turėtų būti vykdomas auklėjamasis procesas, kad auklėtinių asmenybės nuolat tobulėtų.
Auklėtojas turėtų rengti auklėjimo planą.

3. Auklėtinių veiklos organizavimas. Mokiniams ši auklėjamoji veikla turėtų tapti jų gyvenimu, o auklėtojui – ugdymo priemone. Svarbiausia, auklėtojas turi pasiekti, kad ugdytinių veikla būtų visuomenei naudinga plačiąja prasme, nes tik tokioje veikloje formuojasi aktyvi asmenybės pozicija.
________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokytojo asmenybė
Pedagogo mokėjimai ir įgūdžiai bei raidos stadijos
Ugdymo tikslai ir uždaviniai
Įgūdžių formavimas
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokymo ir auklėjimo vienovė

Mokymasis visą gyvenimą

1962 metais Unesco generalinės asamblėjos 12 sesija rekomendavo suaugusiųjų švietimą traktuoti ne kaip priedą prie švietimo sistemos, bet kaip vientisą visos nacionalinės švietimo sistemos dalį. Tai ir buvo nuolatinio švietimo idėjos pradžia. Išsiplėtojo andragogika – tai mokslas apie suaugusiųjų žmonių švietimą.

Netrukus prieita prie išvados, kad norint sukurti nuoseklią visuminę švietimo sistemą, būtina traktuoti švietimą ir jo pakopas kaip vientisą struktūrą.

rato modelisPaaiškinimas:
I. Moksleivių motyvuotumas mokytis;
II. Mokytojų asmenybės savybės;
III. Mokymosi vyksmo psichologinės sąlygos.

1. Mokymosi poreikio atsiradimas ir plėtojimas.
2. Nuolatinio mokymosi motyvai.
3. Suaugusiųjų nuolatinio mokymosi motyvai.
4. Mokytojo vaidmens prasmingo mokymosi situacijoje suvokimas ir priėmimas.
5. Mokytojo įvaizdis nuolatinio mokymosi sistemoje.
6. Mokytojo nuostatų į mokinį ir ekspektacijų (nuostatų) vaidmuo.
7. Mokymosi metodai.
8. Lygiavertės mokymosi sąlygos.
9. Nuolatinio mokymosi poreikių ugdymas.

SOCIALINĖS PRIELAIDOS, ĮTAKOJANČIOS MOKYMOSI VISĄ GYVENIMĄ BŪTINYBĘ

Labai didelę įtaką mokymuisi visą gyvenimą turi globalizacija. Ji ir jos įtaka mokymosi būtinybei – tai politinis, ekonominis ir socialinis procesas, kurio dalis – mokymasis. Globalizacija – integrali visuomenės būtinybė, sąlyga konkuruoti, prisitaikyti ir taip išlikti. Ji šiuo atveju suprantama kaip atvirumo sinonimas. Tai „globali kultūra“, „globalus žmogus“, nors iš dalie tai yra nacionalumo atmetimas. Atviras žmogus – atvira visuomenė.

Antra iš socialinių prielaidų – tai mokslo žinių ir informacinių technologijų plėtra.

Trečia – vaikų ir jaunimo ugdymo spragos. Tai viso pasaulio problema. Lietuvoje tokių vaikų yra gan daug, tačiau nelankančių mokyklos skaičius nėra tiksliai žinomas, nes nėra statistikos.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Įgūdžių formavimas
Mokymosi veiksniai
Mokymasis ir pažinimas
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokytojo asmenybė

Mokymosi rezultatų tikrinimo rūšys ir metodai

Apie tikrinimo naudą ir būtinybę jau buvo rašyta ankstesniuose straipsniuose, o šis skirtas tikrinimo rūšims ir metodams aptarti.

Dabartiniame pedagogikos moksle skiriamos kelios tikrinimo rūšys: parengiamasis tikrinimas, sisteminis tikrinimas, suvestinis arba baigiamasis tikrinimai.

PARENGIAMASIS tikrinimas atliekamas mokslo metų pradžioje arba pradedant mokyti naują temą. Šio tikrinimo esmė ta, kad mokytojas jį organizuoja norėdamas patikrinti, kiek mokinių atmintyje yra išsilaikiusios anksčiau įgytos žinios. Visų pirma, toks tikrinimas turi aiškų kontrolinį pobūdį. Mokomasis pobūdis – tai, kad mokiniams padedama prisiminti, tikrinimasatgaminti žinias, kartu paruošiama dirva naujoms žinioms perimti. Šiuo tikrinimu atliekamos visos funkcijos, todėl jis turi didelę ugdomąją reikšmę.

SISTEMINIS tikrinimas – tai einamasis, nuolatinis mokymosi rezultatų tikrinimas. Jis padeda mokytojui išsiaiškinti, ar mokiniai supranta mokymo medžiagą, taip pat laiku patikslinti ir papildyti tam tikras vietas. Šį tikrinimą mokytojas organizuoja atsižvelgdamas į mokinių amžių ir perimamų žinių ypatumus. Kuo mokiniai mažesni, tuo žinias tikrinti reikia dažniau.

Tikrinimas taip pat atlieka kontrolės ir mokymo funkcijas.

SUVESTINIS arba BAIGIAMASIS tikrinimas vykdomas baigus temą, skyrių, trimestro pabaigoje, semestro gale arba mokslo metų gale. Baigus mokyklą laikomi egzaminai. Pagrindinė viso to paskirtis – kontrolė, kuri turi ir mokomąjį pobūdį.

MOKYMOSI REZULTATŲ TIKRINIMO METODAI

Nors ir nėra vieningos klasifikacijos, visgi linkstama skirti specifinius ir bendruosius metodus. Mokymo metodais mokytojas turi įtraukti moksleivius į aktyvią veiklą ar darbą, kad vėliau, tikrinant įtvirtintas žinias, būtų ugdomas savarankiškumas ir saviraiška. Mokymosi rezultatų tikrinimo metodai skirstomi į žodinius ir raštinius.

ŽODINIAI:

1. Individuali žodinė apklausa. Ji vykdoma pamokos pabaigoje. Mokiniai pratinami nuosekliai raiškiai reikšti mintis. Šis metodas padeda mokytojui pažinti mokinį, atsiranda galimybė užmegzti glaudų ryšį. Tačiau metodas atima daug pamokos laiko. Jei mokinys bijo mokytojo, tai žodžiu gali atsakinėti daug prasčiau, nei iš tikro yra.

2. Frontali žodinė apklausa vyksta tada, kai mokytojas klausimus užduoda visai klasei ir vienu metu. Per trumpą laiko tarpą patikrinamos visų mokinių žinios.

Šios apklausos trūkumas tas, kad sunku teisingai įvertinti mokinius, nes jie atsako trumpai, o atsakymai gali netiksliai atspindėti žinias. Taip pat nėra ugdomi rišlios šnekamosios kalbos įgūdžiai, mokiniai nemokomi dėstyti minčių. Tokia apklausa gali vykti ir pamokos gale.

TIKRINIMAS RAŠTU:

1. Apklausa raštu gali vykti pamokos pradžioje arba pabaigoje. Per trumpą laiką patikrinamos visų klasėje esančių mokinių žinios.

2. Rašomieji darbai. Jie rašomi išnagrinėjus temą ar skyrių, arba kūrinį. Tam gali būti skiriama viena arba kelios pamokos.

3. Viktorina. Viktorinos principas – tai klausimų ir atsakymų pasikeitimas. Mokytojas klausia žodžiu, mokiniai atsakymą pateikia raštu.

4. Testai – tai standartizuotos užduotys raštu. Testai gali būti kelių tipų:

  • testai, reikalaujantys savarankiško atsakymo;
  • testai, reikalaujantys parinkti atsakymą;
  • testai, reikalaujantys alternatyvaus atsakymo (Taip / Ne);

Testo parinkimas gana sudėtingas mokytojo uždavinys. Mokytojas turi aiškiai nustatyti, ar standartizuotose testuose užtenka klausimų, teiginių ir užduočių, rengdamas testą, turi įvertinti, ar jis atitinka mokymo turinį, ar atitinka vadovėlyje išdėstytą medžiagą.

Skirtini dar:

  • veiklos testai,
  • mokomųjų programų testai,
  • apybraižos tipo testai (kai klausimai reikalauja ilgų atsakymų),
  • trumpų atsakymų testai (dėmesys detalėms).

PRAKTINIAI METODAI:

1. praktikos darbai. Tikrinami moksleivių mokėjimai ir įgūdžiai. Jie parodo, kaip mokiniai geba naudotis įgytomis žiniomis, atskleidžiamas sąmoningumo lygis.
2. Grafiniai darbai;
3. įskaitos;
4. egzaminai.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymo organizavimo formos
Mokytojo asmenybė
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas
Mokymosi veiksniai
Mokinių mokymosi žinių tikrinimas ir vertinimas

Pagrindiniai reikalavimai šiuolaikinei pamokai

Pamoka – tai mokytojo ir mokinių kūryba, tad ji gali būti labai įvairi. Esmingiausiu pamokos bruožu laikoma tai, kad mokiniams mokymo medžiaga turi būti prieinama, taip pat reikia lengvinti mokinių mokymąsi, siekti, kad šis procesas būtų kuo įdomesnis, kad mokiniai kuo galima greičiau įgytų informaciją. Derėtų mokymą organizuoti taip, kad mokslo pagrindų žinios taptų mokinių savastimi, jų pažiūrų į gyvenimą pagrindu (t.y. turi būtų siekiama mokymo ir auklėjimo vienovės).

Pamoka turi atitikti standartus, tad jai yra keliami esminiai reikalavimai:

1. visada turi būti aiškūs pamokos tikslai. Mokytojas turi nuolat galvoti, ko sieks per pamoką, t.y. numatyti pagrindinį didaktinį tikslą:

  •  gali norėti supažindinti su nauja informacija ir ją įtvirtinti;
  •  susisteminti ir įtvirtinti anksčiau nagrinėtus dalykus, o žinias panaudoti naujomis sąlygomis;
  • organizuoti išeitos medžiagos kartojimą ir siekti sudaryti mokiniams mokėjimo įgūdžius;
  • gali norėti siekti ir kelių didaktinių tikslų vienu metu.

geras mokytojasPagrindinis didaktinis tikslas lemia ir kitus lavinamuosius bei auklėjamuosius tikslus, taip pat lemia ir pamokos tipą.

Pamokos tikslų grupės:

  • mokomieji tikslai (2 -3). Po pamokos mokiniai turėtų žinoti tai, kas buvo aiškinta pamokoje.
  • Lavinamieji tikslai (1-2). Po pamokos mokiniai turėtų gebėti taikyti žinias praktikoje.
  • Auklėjamieji tikslai (1). Po pamokos mokiniai turėtų apmąstyti žinių svarbą.

2. Tikslingai parinkti mokymo medžiagą kiekvienai pamokos daliai. Mokytojas turi įvertinti pamokos trukmę minučių atžvilgiu. Svarbiausias aspektas, kad pats mokytojas turi suvokti, kas pamokos medžiagoje yra svarbiausia, t.y., kas sudaro temos esmę.

3. Mokymo medžiaga turi būti susieta su gyvenimu ir mokinių patirtimi. Mokslo žinių ryšį su gyvenimu lemia kiekvieno mokymo dalyko specifika.

4. Kiekvienoje pamokoje būtina išryškinti integraciją ir naudotis jos galimybėmis. Mokinys, baigęs vidurinę mokyklą, turi turėti apibendrintą suvokimą, o ne atskirų dalykų žinių bagažą, kitaip tariant, turi turėti tarpdalykinę ir sociokultūrinę integraciją.

5. Kiekvienoje pamokoje reikia siekti perimamumo. Norint tai realizuoti, reikia remtis visu tuo, ką mokiniai jau yra įgiję bei susiformavę. Visa tai kiekvieną pamoką reikia kartoti ir gilinti. Perimamumas reikšmingas formuojant sąvokas, jas plečiant bei tikslinant. Būtina eiti nuo žinomo prie nežinomo, o naują medžiagą sieti su jau išmokta medžiaga, su mokinio patirtimi, kartu viską gilinti ir plėtoti.

6. Kiekvienai pamokai ir kiekvienai pamokos daliai parinkti mokymo metodus ir būdus.

7. Mokytojas privalo organizuoti mokinių savarankišką darbą. Vienas iš svarbiausių bendro lavinimo mokyklos uždavinių – išmokyti mokinius mokytis, t.y. savarankiškai įgyti žinių, jas tobulinti ir plėtoti.

8. Kolektyvinio, grupinio ir individualaus darbo derinimas per pamoką.

9. Mokytojui reikia pagalvoti, ar pasiteisins mokinių skirstymas darbui į grupeles, jei vienoje bus pažangūs mokiniai, o kitoje ne.

Pačios produktyviausios grupės yra tos, kuriose dirba nuo dviejų iki šešių moksleivių. Derėtų pamokoje mokytojui dirbti su kiekvienu mokiniu individualiai. Individualus darbas gali būti organizuojamas įvairiai.

Individualus darbas, mokytojui koreguojant, sėkmingai formuoja ir plėtoja moksleivio individualias savybes, protinės bei praktinės veiklos įgūdžius ir rengia moksleivį savimokai. Derinant grupinį, kolektyvinį ir individualų darbą per pamoką įvairinamas mokymasis ir mokiniai įtraukiami į aktyvią veiklą.

10. Mokytojas nuolat privalo tobulinti pamokos struktūrą ir racionaliai naudoti pamokos laiką. Darbingiausias pamokos laikas yra nuo penktos iki 23 – čios minutės. Per pirmas penkias minutes moksleivis sugeba perimti iki 60 % žinių, per kitas minute iki 23 – ios – iki 80 % , nuo 24 – 30 minutės iki 50 %, o per likusias apie 6 – 10 %.

Mokytojas turi atsisakyti individualios apklausos kaip sistemos kiekvienos pamokos pradžioje.

11. Pamokoje mokytojui turi nuolat kartoti esminę mokymo medžiagą. Būtinas ir apibendrinamasis kartojimas. Apibendrinamajam kartojimui turi būti išskiriamos atskiros pamokos. Toks kartojimas padeda išryškinti ir įtvirtinti pagrindines idėjas, susisteminti žinias, susieti jas su kitomis kurso dalimis.

12. Mokytojas privalo tikslingai parinkti vaizdinius, technines priemones ir jas naudoti. Tačiau niekada jokia technika nepakeis mokytojo gyvo žodžio.

13. Mokytojui, organizuojant mokymą, privalu sistemingai tikrinti mokinių mokymosi rezultatus ir juos vertinti.
Mokinio žinias mokytojas privalo tikrinti kiekvieną pamoką ir kiekvienoje pamokos grandyje, o vertinti pagal situaciją.

14. Mokytojas privalo pasiekti, kad pamokoje vyrautų gera emocinė atmosfera, kad būtų partneriški mokytojo ir mokinių santykiai.

15. Būtina pasiekti, kad kiekviena pamoka sietųsi su ankstesnėmis ir būsimomis pamokomis.

16. Mokytojas privalo tinkamai užbaigti pamoką ir išryškinti jos rezultatus.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Pamokos analizė – pavyzdys (I dalis)
Pamokos analizė – pavyzdys (I dalis)
Mokytojo asmenybė
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas
Mokinių mokymosi žinių tikrinimas ir vertinimas
Mokymosi rezultatų tikrinimo rūšys ir metodai