Mokymo organizavimo formos

Žodis „forma“ kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia išvaizdą, pavidalą. Mokymo organizavimo forma kaip didaktinė kategorija – tai išorinė mokymo proceso struktūra. Mokymas gali būti organizuojamas įvairiomis formomis, kurios priklauso nuo to, koks yra mokinių skaičius, amžius, koks mokomasis dalykas, kokia socialinė aplinka, taip pat priklauso nuo laiko, skirto pamokai ir, žinoma, mokytojo kompetencijos.

Mokymo organizavimo formos – tai įvairūs mokomieji užsiėmimai, kurių esmę bei eigą sąlygoja besimokančiųjų sudėtis, darbo vieta ir laikas, ugdytinių veiklos ir pedagogo vadovavimo pobūdis. Pagrindinės mokymo organizavimo formos yra:

1. pamoka;
2. popamokinė veikla;
3. pamoka – paskaita;
4. ekskursija;
5. seminarai;viktorina
6. laboratorinė pamoka;
7. konkursai;
8. olimpiados;
9. sporto šventės;
10. viktorinos;
11. renginiai – šventės;
12. diskusijos;
13. susitikimai su rašytojais;
14. kita.

Mokymo organizavimo formų yra įvairių, tačiau pamoka lieka pagrindine mokymo organizavimo forma. Pamoką kaip mokymo organizavimo formą teoriškai pagrindė ir pritaikė čekų pedagogas Janas Amosas Komenskis XVII a. (1592 – 1670 m.).

PAMOKOS RAIDA. J. A. Komenskis pasiūlė visuotinį šešiamečių mokymą keturiomis pakopomis, kurių kiekviena truktų po šešerius metus:

1. motinos mokykla (nuo gimimo ik šešerių metų);
2. gimtosios kalbos mokymas (nuo 6 -12 metų vaikams);
3. lotynų kalbos mokykla (12-18 metų vaikams);
4. akademija (18 – 24 metų).

Pirmosios dvi pakopos buvo privalomos. Kadangi mokytojų buvo mažai, o mokinių daug, tai vyko visuotinis mokymas – vienas mokytojas turėjęs mokyti po 300 mokinių.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymosi veiksniai
Pagrindiniai reikalavimai šiuolaikinei pamokai
Mokymo proceso grandys
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas

Mokymo metodai

Metodas – tai graikų kalbos žodis, reiškiantis planingą tiesos suradimo kelią. Jis grindžiamas empiriniu tyrinėjimu bei loginiu protavimu. Juo siekiama tam tikro tikslo sprendžiant pažintinius ir praktinius uždavinius.

Mokymo metodas – tai specialusis ugdomosios veiklos būdas mokymo procese. Mokymo metodus parenka mokytojas, atsižvelgdamas į dalyką, į konkrečią temą, mokinių amžių, klasės aplinką ir savo asmenines savybes.

Mokytojas, naudodamas įvairius mokymo metodus, tampa tarpininku tarp žmonijos patirties ir mokinio patirties. Jo uždavinys – taikyti tokius mokymo metodus, kurie padėtų mokiniui įgyti visuomeninę patirtį. Mokymo metodai – tai mokytojo ir jo vadovaujamų mokinių veiklos būdų sistema, kuri padeda mokiniams įgyti žinių ir lavinti savo sugebėjimus.

Iki šiol nėra vieningos nuomonės dėl mokymo metodų klasifikacijos, nes mokymo metodai gali būti klasifikuojami pagal skirtingus kriterijus. Pats populiariausias – pagal žinių šaltinį. Juo gali būti vaizdas, garsas (žodis), praktinė veikla. Pagal žinių šaltinį mokymo metodai skirstomi į vaizdinius, žodinius ir praktinius.

Žodiniais metodais gali būti pasakojimas, aiškinimas, dialogas, diskusija, paskaita ir kita.

Vaizdiniais metodas skiriami demonstravimas, stebėjimas, skaidrės, plakatai, žemėlapiai, herbarai ir t.t.

Praktiniai metodai – tai pratimai žodžiu ir raštu, praktiniai darbai, laboratoriniai darbai ir t.t.

Metodus galima klasifikuoti remiantis ir jų apibendrinimų lygiu:

1.    pagal išorinius mokytojo ir mokinio veiklos požymius atskirų veiksmų lygiu;
2.    pagal mokymo dalykų specifiką – dalykų mokymo metodikų lygiu.

Galima metodus klasifikuoti pagal mokymo proceso etapus arba grandis, tada tai bus dalykiniu didaktiniu lygiu. Mokymo metodai gali būti klasifikuojami ir istoriniu mokymo proceso raidos principu:

1.    Žodiniai – knyginiai metodai;
2.    Vaizdiniai – daiktiniai metodai;
3.    Praktiniai – laboratoriniai metodai;
4.    Iliustraciniai – tiriamieji metodai.

Remiantis istoriškai susiformavusiomis kryptimis, galima įžvelgti ir tokią mokymo metodų tobulinimo bei plėtojimosi tendenciją, kai einama nuo žodinių prie praktinių arba nuo praktinių prie kūrybiškumą ir savarankiškumą ugdančių metodų.

Skiriamos trys mokymo metodų grupės: informaciniai, operaciniai ir kūrybiniai metodai  (žr. pav.).

mokymo metodu klasifikacija

Informaciniai metodai – tai didaktinių veiksmų bei būdų sistema, kuri teikia mokiniams mokslo, technikos, gamybos, meno ir kitų dalykų pagrindines žinias ir jas įtvirtina. Skiriami teikiamieji ir atgaminamieji metodai.

Operacinių metodų esmę sudaro mokytojo organizuojama veikla su įgytomis žiniomis. Šie metodai moksleivius moko veiklos būdų, o jų efektyvumą lemia tinkamas pratimų parinkimas, jų sistemos sudarymas ir veiklos instrukcijų parengimas.

Kūrybinių metodų esmė – atrasti nauja. Nauju laikoma visa tai, ką mokinys pats savarankiškai atranda ir savarankiškai padaro.

___________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymosi veiksniai
Pagrindiniai reikalavimai šiuolaikinei pamokai
Mokymo proceso grandys
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas

Mokymo proceso grandys

Norint, kad žinios būtų kokybiškai perimtos, turi būti nuosekliai laikomasi kelių mokymosi etapų.

Pirmasis etapas yra parengimas. Parengimas trunka ne ilgiau kaip 3-4 minutės. Jo tikslas – pažadinti mokinių motyvaciją, sukoncentruoti jų dėmesį, parengti mokymosi stimulus. Svarbu taip mokinius nuteikti darbui, kad jie susidomėtų būsima veikla. Galima supažindinti juos su nauja pamokos tema, tikslais, medžiagos perteikimo būdu; galima leisti peržvelgti vadovėlio medžiagą (kai su nauja medžiaga mokiniai bus supažindinami pokalbio metu); galima mokiniams akcentuoti, kodėl svarbi ši tema, kur jie gyvenime panaudos žinias, kokiose veiklose ar dalykuose.

Mokytojas, atsižvelgdamas į savo asmenines savybes, galvoja ir parenka atitinkamus metodus, juos derina prie dalyko ir prie temos, taip pat prie mokinių amžiaus. Parengimo etape galima pakartoti, kas jau yra žinoma.

Antrasis etapas – suvokimas. Tai pats trumpiausias mokymo proceso etapas, trunkantis vos keliolika sekundžių. Tuo momentu, kai kažkas pasakoma, parodoma, suvokiamas objekto visumos vaizdas (kai mokinio jutimo organus veikia daiktai, reiškiniai).

Dar vėliau ateina supratimas. Kai kurie didaktai suvokimo neatskiria nuo supratimo. Supratimas – tai mokymo procesas ir rezultatas, tai ilgiausia grandis, trunkanti iki 20 minučių. Mokytojas perteikia naują medžiagą, mokiniai savarankiškai dirba. Mokytojas taiko įvairius metodus, derina kolektyvinį, grupinį ir individualų darbą.

Tyrimų rezultatai atskleidžia, kad tai, ką mokinys skaitė, prisimena 10 %, ką išgirdo – 20 %,  k1 stebėjo – 30 %, ką matė ir kartu girdėjo – 50 %, ką kalbėjo ir svarstė – net 70 %, o tai, ką pats kalbėjo ir dar praktiškai atliko – apie 90 %.

Priešpaskutinis mokymo proceso etapas – įtvirtinimas. Tai žinių tobulinimas, mokėjimų ir įgūdžių sudarymas. Jis įvyksta, kai mokinys supranta medžiagą. Įtvirtinimo etape gali būti naudojami įvairūs darbo būdai:

    • kartojama;
    • skiriamos užduotys, pratimai. Užduotys gali būti individualios, kolektyvinės ir grupinės. Kartojimas turi būti sąmoningas, o kartoti reikia visada laikantis tos pačios sekos, kuria žinios ir buvo pateiktos. Kartoti reikia tik akcentuojant pačius svarbiausius dalykus. Šiame etape susiformuoja įgūdžiai. Optimalus kartojimo laikas apie 10 minučių.

Paskutinis etapas yra mokymosi rezultatų taikymas – tai žinių taikymas praktikoje. Žinių tikrinimas galimas tik pamokos pabaigoje (apie 10 minučių). Taip pat galima pakartoti tai, ką mokiniai mokėsi per pamoką, gali būti, kad ne visi viską suprato.

Taigi, aptarus mokymo proceso grandis, pamoką galima įsivaizduoti kaip obuolį:

Tikras obuolys obuolys

_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymasis ir pažinimas
Pagrindiniai reikalavimai šiuolaikinei pamokai
Mokymosi veiksniai
Mokymo metodai
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas
Mokymosi rezultatų tikrinimo rūšys ir metodai

Mokymasis ir pažinimas

Mokymasis – tai viena iš pažinimo rūšių, tačiau skiriasi nuo mokslinio pažinimo. Mokymosi procese mokiniai eina nuo nežinojimo prie žinojimo, arba nuo neišsamaus žinojimo prie išsamesnio ir išsamaus žinojimo. Paprastai mokymo procese būna stebėjimas, jutiminis suvokimas, dar toliau – abstraktus mąstymas, ir galiausiai – praktika. Čia lemiamą reikšmę vaidina besimokančiojo pojūčiai. Per pojūčius atsiranda ryšys tarp sąmonės ir objektyvios tikrovės.

Galima teigti, kad pažinimo dėsningumai sudaro mokymosi dėsningumų pagrindą.

Mokymasis – specifinis procesas, specifinis pažinimas, ir čia pakopos gali keistis vietomis. Taip atsitinka, kai mokymosi procesui vadovauja mokytojas, mokymosi procese naudojamasi naujomis pažinimo priemonėmis ir metodais, taip pat naudojamasi mokinio asmenine patirtimi.

mokymasisPeršasi išvada, kad pažinimas ir mokymasis yra ne tas pats reiškinys.

Visų pirma, pažinimo procese žmogus randa nežinomų faktų, naujų dėsningumų, ryšių, t.y. plėtojama visuomeninė patirtis, o mokymo procese mokinys perima žinias, kurios mokslui jau buvo žinomos, perima apibendrintą visuomeninę patirtį.

Antra, pažinimo procese nagrinėjami visi faktai, o mokyme – tik tipiški. Jie moksleiviui perduodami atsižvelgiant į amžiaus ypatybes akcentuojant tai, kas yra svarbiausia.

Trečia, pažinimo procesas yra ilgas ieškojimo ir pažinimo kelias, savarankiškas procesas, o mokymas yra trumpesnis ir lengvesnis procesas.

Galiausiai, pažinimo procese tiesos šaltiniu paprastai yra praktika, o mokymosi procese – ne visada.

_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymasis ir pažinimas
Mokymosi veiksniai
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas

Pedagogikos mokslas: objektas ir tikslai

Pedagogika – tai auklėjimo ir mokymo mokslas. Žodis pedagogika sudarytas iš graikų kalbos žodžių paida – vaikas ir gogike – vesti, auklėti. Pedagogika – tai jaunosios kartos ugdymo mokslas. Terminas imtas vartoti XVII a., o jo pradininku laikomas F. Bekonas, kuris 1623 m. pateikė naują mokslų klasifikaciją, kurioje paminėjo ir pedagogiką, tik tuo metu ji buvo suprasta kiek kitaip (mokslininkas ją suprato kaip mokslą, kaip vadovavimą skaitymui). Tik XVIII a. pabaigoje pedagogika kaip dalykas imtas dėstyti universitetuose, juose pradėtos steigti ir pedagogikos katedros.

Imanuelis Kantas Karaliaučiaus universitete skaitė paskaitas apie auklėjimą, o vėliau ši medžiaga buvo išspausdinta leidinyje „Apie pedagogiką“ 1803 metais.

Pedagogiką kaip mokslą įtvirtino čekų pedagogas Janas Amosas Komenskis (1592 – 1670 m.). Pagrindinis jo veikalas „Didžioji didaktika“ buvo parašytas 1632 m.

Pedagogikos tikslas – studijuoti žmogaus ugdymo ir ugdymosi teorines priemones, žadinant norą ieškoti individualių ugdymo strategijų, atitinkančių švietimo reformos reikalavimus.

Bendrieji pedagogikos tikslai:

1. suprasti asmenybės tapsmo unikalumą ir jo ypatumus, ypač mokykliniame amžiuje, integruojant psichologijos žinias apie asmenybės raidą;
2. mokėti įvertinti svarbiausių ugdymo veikėjų ir veiksnių ugdomąjį potencialą;
3. suprasti ugdymo proceso struktūrą, atskirų komponentų paskirtį, integralumą, subordinaciją;
4. žinoti svarbesnius pedagoginio poveikio būdus, metodus, formas ir gebėti atskirti jų lavinamąsias ir auklėjamąsias galimybes konkrečiose situacijose.

Praktiniai pedagogikos tikslai:

1. mokėti iškelti ir suformuluoti ugdomuosius tikslus pamokai ir nepamokinei veiklai;
2. mokėti parašyti auklėjamojo renginio išplėstinį planą;
3. mokėti analizuoti pamoką arba renginį ugdomuoju aspektu;
4. savarankiškai analizuoti ir interpretuoti pedagoginę literatūrą ir kitus švietimo dokumentus.

Pedagogikos objektas yra ne kas kita kaip žmogus. Žmogus yra ir kitų mokslų objektas, todėl pedagogikos objektas yra labiau žmogaus ugdymas. Žmogaus ugdymas įmanomas visą jo gyvenimą ir tai puikiai atlieka atskiros pedagogikos disciplinos:

• edukologija – tai mokslas apie žmogaus ugdymą ir ugdymąsi per visą jo gyvenimo laikotarpį;
• familistika – šeimos pedagogika;
• andragogika – suaugusiųjų mokymas.

Edukologija tiria permanentinį žmogaus ir grupių mokymą. Yra siūloma edukologiją suvokti kaip saviugdos mokslą.
ugdymas
Ugdymas – plačiausia ir pastaruoju metu dažniausiai vartojama sąvoka. Ugdymas – tai visuomeninis, istorinės patirties perdavimas jaunosioms kartoms, siekiant parengti jas gyvenimui ir darbui.

Mokymas – tai pedagoginis procesas, kurio metu mokiniai, mokytojo vadovaujami, įgyja žinių, mokėjimų bei įgūdžių. Kartu šiame procese vystosi mokinių pažintinės galios ir intelektas, formuojasi pažiūros ir vertybės, taigi, jie kartu lavinami, auklėjami, lavinasi ir auklėjasi.

Visuotinai pripažįstama, kad mokymasis yra svarbiausia mokyklos funkcija. Mokymas yra dvipusis procesas, jungiantis mokytojo ir mokinio veiklą. Mokytojo veikla – mokymo organizavimas ir vertinimas, o mokinio veikla – tai veikla, kuri numatyta mokymosi programose.

Lavinimas – ugdomųjų asmenų žinių, mokėjimų ir įgūdžių įvaldymas, fizinių ir protinių galių tobulinimas, jų gebėjimų, mokėjimo savarankiškai ir kūrybiškai veikti, formavimas. Lavinimo rezultatas – išsilavinimas, kuris įgyjamas mokymo metu.

Auklėjimas – tai asmenybės dorovinių ir estetinių vertybių, dvasinių poreikių, įsitikinimų ir idealų, charakterio bruožų, kultūringo elgesio įgūdžių, įpročių formavimas, t.y. asmenybės ir jos vidinio pasaulio dorovingumo formavimas. Žmogus auklėjasi viso mokymo metu.

_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Pedagogika – mokslas ar menas?
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Mokymosi veiksniai
Albino Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos