Moralė ir jos raida

Moralė – tai tam tikrų bendravimo taisyklių, normų ir nuostatų rinkinys. Moralė skirstoma į objektyviąją arba visuomeninę ir subjektyviąją arba individualiąją. Be valios nebūna ir  moralės.

Maži vaikai yra priklausomi nuo savo tėvų ir auklėtojų moralinių normų. Tokiam vaikui nebūdinga abstrakti vidinė taisyklių sistema, kuri vadovautų jo moraliniams samprotavimams. Tik nuo viduriniosios vaikystės laikotarpio pradžios vaikas daugiau vadovaujasi savo paties moraliniais sprendimais. Jis jau turi vidinę moralės sistemą, kuri leidžia reaguoti nepriklausomai nuo kitų, vadovaujantis tuo, kas jam atrodo teisinga ir klaidinga.

Psichoanalitinė teorija apie moralės raidą teigia, kad moralės normų įgijimas yra vaiko panašėjimo su tėvais ir elgesio kontrolės rezultatas. Vaiko moralė formuojasi pagal tėvų ir visos visuomenės standartus. Vaikas moralės normas perima, norėdamas išvengti kaltės jausmo. Pripažinus savo tėvų moralines normas, susiformuoja jo super  ego, kuris leidžia suprasti, koks jis turi būti (idealus ego) ir atpažinti tėvams nepriimtiną elgesį. Sugebėjimas išgyventi kaltės jausmą rodo, kad vaiko super ego yra gerai susiformavęs. Tada vidinės kontrolės dėka vaikas jau sugeba reguliuoti savo elgesį ir ID reikalavimus. Bihevioristinė (J.Watson ir kt.) teorija teigia, kad moralinis elgesys įgyjamas taip, kaip ir bet kuri kita reakcijų sistema: per išmokimo mechanizmus, paremtus pastiprinimu ir modeliavimu.

J. Piaget skiria dvi moralės formas:

1) heteronominę moralę (priverstinę, paklusimo kito autoritetui). Ši stadija būdinga 5-10 metų vaikams. Vaiko požiūris į taisykles, kaip į šventas ir nekeičiamas, priklauso nuo dviejų veiksnių, kurie riboja, varžo vaiko moralės supratimą – tai prievarta palaikomas suaugusiojo autoritetas, kuris remiasi neginčytinu požiūriu į taisykles ir į suaugusiuosius, kurie jas įgyvendina, bei kognityvinis nesubrendimas, t. p. ir vaiko egocentrizmas. Mažas vaikas mano, kad kiekvienas vaikas mąsto taip pat kaip ir jis, todėl taisykles traktuoja kaip nekintamą realybę, užuot vertinęs kaip subjektyvias, kurias panorėjus galima pakeisti. Vaikas neskiria socialinių taisyklių ir todėl jis tiki nuolatiniu teisingumu, kad klaidingą veiksmą neišvengiamai seka bausmė.

2) Autonominė moralė (savarankiška). Tokia moralė būdinga 10 metų ir vyresniems vaikams. J. Piaget teigė, kad visa moralė nėra grupės primesta individui ir suaugusiojo vaikui. Vaiko supratimas apie socialines normas keičiasi, o kartu keičiasi jo moralė. Vaikas dėl kognityvinės raidos pamažu išsilaisvindamas iš suaugusiųjų budrumo ir prievartos, bendraudamas su bendraamžiais, pereina iš heteronominės samprotavimo stadijos į autonominę. Šiam perėjimui ypač svarbi vaiko socialinė patirtis, bendravimas su bendraamžiais. Jis pradeda suprasti, kad skirtingi žmonės gali turėti skirtingą nuomonę apie tą patį veiksmą, kad elgesys vertinamas ne tik pagal objektyvius veiksmų padarinius, bet ir pagal subjektyvius žmonių ketinimus.

Kohlbergas irgi aprašė moralės raidos sampratą. Jis skiria šešias moralės stadijas, kurias suskirsto į tris moralinės raidos lygius:

1) Prekonvencinis moralės lygmuo.

Prekonvenciniame moralės lygmenyje moralė reguliuojama iš išorės. Vaikas sprendžia, ar veiksmai teisingi, ar klaidingi. Jis remiasi tuo, ar jie sukelia malonius, ar nemalonius padarinius. Vaikas prisiderina prie suaugusiųjų keliamų reikalavimų, taisyklių todėl, kad taisykles įtvmokytojasirtinantys asmenys yra stiprūs fiziškai. Prekonvenciniame lygyje skiriamos dvi stadijos: bausmės ir paklusnumo stadija (vaikui yra sudėtinga apsvarstyti ir atsižvelgti į du požiūrius. Jie priima autoriteto požiūrį kaip savo ir nukreipia dėmesį į tai, kaip išvengti bausmės) ir naivaus hedonizmo ir instrumentinės orientacijos stadija (vaikas supranta, kad žmonės gali skirtingai žiūrėti į moralinę dilemą, tačiau šis supratimas iš pradžių yra labai konkretus. Teisingu laikomas toks veiksmas, kuris patenkina paties asmens poreikius, ir į kitus taip pat žiūrima kaip veikiančius savo interesams).

2) Konvencinis moralės lygmuo.

Vaikas su pagarba žiūri į socialines normas kaip į moralės pagrindą, tačiau jų laikymasis nėra motyvuotas tiesioginiais jų veiksmų padariniais. Šis lygmuo skaidomas į dvi stadijas: a) „Gero berniuko – geros mergaitės orientacija“ arba santarvės moralė (vaikas jau gali nujausti, ką galvoja ir jaučia kitas asmuo, ir žino, kad kitas asmuo tuo pat metu gali daryti tą patį) ir  b) socialinės tvarkos palaikymo orientaciją. Individai, esantys toje stadijoje, spręsdami apie įvykio eigą, sugeba atsitraukti nuo dviejų asmenų tarpusavio ryšio supratimo ir atsižvelgti į trečiąją perspektyvą – visuomenėje egzistuojančius įstatymus. Moralumo neberiboja tai, kas su kuo turi asmeninius ryšius.

3) Pokonvencinis moralės lygmuo.

Šiame lygmenyje individo neriboja neginčytinas moralinis diktatas, kuris yra priimtinas jo visuomenėje. Stengiamasi moralę apibrėžti abstrakčiais principais ir vertybėmis, kurios galiotų ir būtų taikomos visomis situacijoms ir bet kurioje visuomenėje. Pokonvencinis moralės lygmuo skirstomas į: a) socialinės sutarties, teisėtumo orientaciją (individas pradeda suvokti, kad bet kuri taisyklių sistema yra tik viena iš daugelio, todėl jis gali įsivaizduoti alternatyvas jų socialinei tvarkai) ir b) orientavimosi į universalius etinius principus orientaciją (apie veiksmų teisingumą sprendžiama, vadovaujantis pačių individų pasirinktais etiniais principais, kurie yra visapusiški, racionalūs ir universaliai pritaikomi).

Mokymasis ir išmokimas – tai procesas, per kurį individai, remdamiesi patirtimi, pakeičia savo elgesį.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Mokymosi veiksniai

Mokymosi veiksniai

VIDINIAI MOKYMOSI VEIKSNIAI

Dėmesys ir nuostata

Pirmoji mokymosi sąlyga: tai, kas būtina sužinoti ir išmokti, turi atsispindėti psichikoje, ji turi tai išskirti iš visų kitų suvokiamų išorinio ir vidinio pasaulio dalykų. Vienu metu žmogus sugeba suvokti gana ribotą objektų skaičių, o iš išorės ir iš vidaus žmogų veikia daug kitų signalų. Tam tikri daiktai, įvykiai ar savybės gali sukelti psichikos aktyvumą, pasireiškiantį dėmesiu, jie susieti su informacijos poreikiu, individo reikmėmis, jo visuomeniniais polinkiais ir tikslais. Iškyla dėmesio ir mokymosi nuostatos problema – mokinio motyvų problema. Kryptingumas pasiekiamas pagrindines mokymosi ypatybes siejant su vidiniais, išoriniais ir asmeniniais individo veiklos determinantais.

IŠORINIAI MOKYMOSI VEIKSNIAI

Išorinius mokymosi veiksnius lemia mokymosi medžiagos savybės:

1. Turinys.
2. Forma. Ji gali būti gyvenimiška ir didaktinė. Taip pat daiktinė, vaizdinė, kalbinė ir simbolinė.
3. Sunkumas. Nuo jo priklauso mokymosi veiksmingumas, jo sparta ir teisingumas. Mokymosi medžiagos sunkumą, kai kitos sąlygos vienodos, lemia naujos mokymosi medžiagos ryšio su mokinio turima patirtimi, žiniomis, mokėjimais laipsnis.
4. Medžiagos reikšmė – teikiamos  informacijos svarba, ji turi būti reikšminga pačiam     moksleiviui.
5. Medžiagos prasmingumas. Jis priklauso nuo ryšių tarp naujos mokymosi medžiagos ir mokinio patirties, žinių, sąvokų, mokėjimų, jau žinomų jam veiksmų ir operacijų.
6. Medžiagos struktūra. Būna: formalioji ar loginė, turtingoji ar semantinė, sintaksinė.
7. Medžiagos apimtis. Mokymosi medžiagos prasminės apimties didėjimas sunkina jos perdirbimą mintyse ir išmokimą.
8. Medžiagos emocinės savybės: medžiagos patrauklumas, jos savybė sukelti tam tikrus jausmus ir išgyvenimus.

mokymas 1Remiantis daugybe tyrimų nustatyta, kad tiek įgimti veiksniai, tiek mokymasis lemia vaiko pažintinę raidą. Sensomotoriniai sugebėjimai labiausiai priklauso nuo biologinio brendimo. Vaiko pažintinei raidai labai svarbios aplinkos sąlygos. Nepalankiomis sąlygomis augusių vaikų intelekto raida dažnai sutrinka, gali atsirasti negrįžtamų pakitimų.

Piaget nuomone, nereikia greitinti vaikų protinės raidos specialiais mokymo metodais ar sudarant specialias aplinkos sąlygas. Jo nuomone vaikai patys aktyviai eksperimentuoja su aplinka ir susikuria naują požiūrį į pasaulį, neįmanoma pagreitinti vaiko protinės raidos. Jis tikėjo, kad ne tik vaikas yra veikiamas aplinkos, bet pats ją keičia, kuria savo nuomonę apie ją.

Vygotskis teigė, kad vaiko pažinimo raidai svarbi jo socialinė aplinka, kad vaiko mokymasis prasideda būtent nuo jos. Vaikas bręsta mokydamasis, todėl mokytojas moko mokinį ne to, ką jis jau moka daryti savarankiškai, o to, ko jis dar nemoka, bet gali padaryti mokomas ir vadovaujamas.

________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokinių mokymosi žinių tikrinimas ir vertinimas
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas

Išmokimas stebint modelį

Jei negalėtume mokytis stebėdami kitus, mes sunaudotume daugiau laiko ir padarytumėme daug klaidų, besistengdami įgyti žinių, įgūdžių ir kultūros nuostatų. Stebėdami aplinkinių elgesį bei jo pasekmes  mes išmokstame beveik teisingo reagavimo.

Išmokimas stebint yra labai svarbus. Elgesio modeliai vadovauja mūsų elgesiui. Kadangi stebėjimas keičia mūsų elgesį, mes išmokstame stebėdami. Daugelis išmokimo stebint aspektų yra ištirti. Daug nuveikė A. Bandūra. Vienam savo darbe jis pailiustravo mokymosi stebint rezultatus ir tokio mokymosi sąlygas. Darželinukus jis padalijo į 5 grupes ir tyrė vienu iš 5 būdų. 1-me tyrime vaikai stebėjo agresyvų suaugusiojo elgesį. 2-me vaikai matė filmą apie tą patį įvykį. 3-me jie matė tą įvykį animaciniame filme. 4-me tyrime kontrolinės grupės vaikai nieko panašaus nematė. 5-me vaikai stebėjo ramų, neagresyvų žmogų. Po to kiekvienam vaikui buvo sukurta panaši situacija. Visos grupės, mačiusios agresyvų modelį, pademonstravo daug agresyvesnę reakciją, nei kontrolinė grupė. Modelio stebėjimas padarė poveikį elgesiui.

Susidūrimas su modeliu gali paveikti žmogaus elgesį trejopai: 1) išmokyti naujo elgesio; 2) palengvinti atlikti jau išmoktą elgesį; 3) nuslopinti arba atpalaiduoti jau išmoktą elgesį.

Įdomi išmokimo stebint ypatybė – išmokstama be bandymų. Stebėdami modelio arba savo paties veiksmų pasekmes, galime įsivaizduoti esą atlyginti arba nubausti. Vien tik stebėdami kitą žmogų, galime išmokti gana sudėtingų elgesio rūšių.

Socialinio išmokimo teorija teigia, kad yra keturios mokymosi iš modelio stadijos: dėmesys, išlaikymas atmintyje, atgaminimas ir motyvacija. Dėmesys būtina prielaida, kad išmoktume stebėdami. Išlaikymo atmintyje stadijoje mokiniai panaudoja žodinius ir vaizdinius kodus, padedančius įsiminti tai, ką jie yra išmokę stebėdami. Be to, dar padeda kartojimas – atviras ir užslėptas. Atgaminimo stadijoje, remiantis žodiniais ir vaizdiniais kodais, yra atliekami naujai išmokti veiksmai. Ši stadija yra ypač svarbi, kai reikia išmokti kūno judesių. Be to, modelio vaidmenį atliekančiam mokytojui tai suteikia galimybę pastebėti ir pataisyti klaidas, netikslumus. Koreguojamasis grįžtamasis ryšys turi didelę įtaką veiksmų atlikimui, ypač ankstyvojoje atgaminimo stadijoje.

Mokiniai gali kreipti dėmesį į modeliuojamą elgesį, bandyti jį įsiminti, netgi bandyti praktiškai taip elgtis ir vis dėl to jo dar neatlikti. Motyvacijos stadijoje mokiniai yra skatinami paversti realiu veiksmu išmoktą elgesį, o taip pat baudžiami, kad būtų nuslopintas nenoras veikti. Čia efektyvūs paties ar kito žmogaus skiriami atlyginimas ar bausmė, o taip pat savireguliacija. Stebėdami mes surenkame duomenis apie savo pažinimo veiklą. Pagal asmeninius kriterijus, dažnai perimtus stebint kitus, mes vertiname savo elgesį.

ATSITIKTINIS IŠMOKIMAS

Atsitiktinis išmokimas – tai, kai ko nors išmokstama, neturint išankstinio ketinimo, tikslo, užsiimant kitais dalykais. Šis būdas nereikalauja daug pastangų. Atsitiktinai išmokstama stebint aplinkinius, pačiam atrandant naujoves. Atsitiktinis išmokimas gali kilti spontaniškai, kai jo nesukelia koks nors dirgiklis.

________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Pedagoginės psichologijos objektas ir uždaviniai
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas
Mokymosi veiksniai
Albino Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos

Mokymo ir auklėjimo vienovė

Auklėjimas – asmenybės dorinių, estetinių vertybių, dvasinių poreikių, įsitikinimų, idealų, charakterio bruožų, kultūringo elgesio, įgūdžių, įpročių formavimas, asmenybės vidinio pasaulio ugdymas.

Mokymas – tai pedagoginis procesas, kurio metu mokiniai, vadovaujami mokytojo, įgyja žinių, mokėjimų, įgūdžių. Šiame procese vystosi mokinių pažintinės galios, intelektas, formuojasi pažiūros ir vertybės. Jie yra lavinami ir auklėjami. Tai dvipusis procesas, jungiantis mokytojo veiklą ir mokinių mokymąsi.

Auklėjime lemiamą vaidmenį atlieka praktinė veikla. Ypatingą reikšmę turi mokytojo asmenybė (jo elgesys, apranga). Savo išvaizda (tvarkingumas, pasitempimas) mokytojas irgi auklėja.

Mokymas ir auklėjimas neatsiejami. Jeigu mokytojas moko – tai ir auklėja, yra kaip pavyzdys, kaip modelis. Dominuoja nuostata: „Ko išmokau, tą ir išmokysiu“. Svarbu, kokias mokinių savybes išugdysiu.

________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Pedagoginės psichologijos objektas ir uždaviniai
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Išmokimas stebint modelį
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Įgūdžių formavimas
Mokymosi veiksniai

Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)

MOKINIŲ SAVYBĖS (jau turima patirtis, intelektai, motyvacinė sfera, būsenos)

Intelektas, tai sugebėjimas geriau suprasti ir vartoti abstrakcijas (idėjas, simbolius), nei naudotis konkrečiais dalykais (mechaniniais įrankiais), spręsti problemas, išmokti. Tai veiklos savybė. Jis paaiškina, kodėl vieniems mokiniams yra lengva mokytis, o kitiems sunku turint tuos pačius mokytojus ir knygas.

Intelektas padeda atsispirti stresui, o tai reiškia emocinį stabilumą, pasitikėjimą savimi. Intelektą apsprendžia kultūra, tad jis nėra universalus. Jį matuojame testais, t.y. užduotimis, kurioms spręsti reikia žodinio, loginio mąstymo, vaizduotės, atminties, dėmesio. Tai koreliuoja su sėkme mokykloje. Yra tautiniai ir socialiniai matuojamo intelekto skirtumai (miesto – kaimo, balti – juodi). Tarp mokslininkų vyksta diskusija, ar intelektas yra paveldimas, ar įgyjamas. Jis nėra pastovus ir nuolat kinta. Dėl aplinkos sąlygų, menko išsilavinimo jis gali mažėti.

Namų aplinka turi įtakos intelektui ir mokymosi rezultatams. Intelektas ir mokymasis glaudžiai susieti –  jis yra mokymosi pagrindas. Vienas iš mokymo tikslų – teigiamai veikti intelekto raidą.

J. Piaget pateikia keletą intelekto vystymosi stadijų:

0-2 sensorinė – ribotai naudoja simbolius, elgesys refleksinis;
7 m. prieoperacinio mąstymo – ima kalbėti, naudoja simbolius;
7-11 m. konkretaus operacinio mąstymo – ima suprasti priežastinius pasekminius ryšius, įsisąmonina laiko, masės, ilgio sąvokas;
14 m. formalių operacijų – pradeda logiškai mąstyti, naudoti abstrakcijas, kelti hipotezes.

MOTYVACIJA IR BŪSENOS

Motyvacija ir būsenos yra tai, kas teikia mums energijos ir kreipia kuria nors kryptimi mūsų elgesį. Nuo to priklauso, kodėl mokiniai esant skirtingoms sąlygoms nevienodai atlieka tą pačią užduotį ir kodėl to paties išsimokslinimo ir gabumų mokiniai tą pačią užduotį atlieka skirtingai. Maslow teigia, kad nepatenkinus žemiausių poreikių, negalima efektyviai įsigyti žinių. Mokslo pažangumą lemia tai, kaip mokinys įsivaizduoja savo sėkmių ir nesėkmių priežastis. Vieni mano, kad jų sėkmę lemia vidiniai veiksniai, o nesėkmę – išoriniai (save palaikanti sistema), o kiti galvoja atvirkščiai. Svarbu, ką mokinys galvoja apie mokytoją, pyktį ir užuojautą. Klasės darbo sistema irgi veikia mokinį.

Vieni mokiniai turi vidinius motyvus mokytis, kiti išorinius (atlygis). Frustracija irgi formuoja motyvus (dažniausią neigiamus: agresyvumas, jausmingumas, padidintas aktyvumas). Reikia išsiaiškinti, kokią aplinką mokiniams esame sukūrę. Sėkmės, gerų rezultatų motyvą galime išugdyti. Mokiniams reikia padėti pažinti teigiamas ir neigiamas savo savybės, valdyti elgesį. Paskatos ir pastiprinimas formuoja motyvaciją. Svarbu argumentuoti mokiniams diegiamus motyvus, aiškiai parodyti, ko iš jų laukiama, vengti nemalonių jausmų, kad nebūtų fizinio diskomforto, savigarbos praradimo. Ateidami į mokyklą vaikai atsineša iš savo namų kultūrinį paveldą. Mokykloje jie turi prisitaikyt, o tai lemia tai, kiek mokyklos aplinka panaši į namų.

________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Pedagoginės psichologijos objektas ir uždaviniai
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Nesugebėjimo / nenorėjimo mokytis priežasčių tyrimas ir rekomendacijų suformulavimas