Moralė – tai tam tikrų bendravimo taisyklių, normų ir nuostatų rinkinys. Moralė skirstoma į objektyviąją arba visuomeninę ir subjektyviąją arba individualiąją. Be valios nebūna ir moralės.
Maži vaikai yra priklausomi nuo savo tėvų ir auklėtojų moralinių normų. Tokiam vaikui nebūdinga abstrakti vidinė taisyklių sistema, kuri vadovautų jo moraliniams samprotavimams. Tik nuo viduriniosios vaikystės laikotarpio pradžios vaikas daugiau vadovaujasi savo paties moraliniais sprendimais. Jis jau turi vidinę moralės sistemą, kuri leidžia reaguoti nepriklausomai nuo kitų, vadovaujantis tuo, kas jam atrodo teisinga ir klaidinga.
Psichoanalitinė teorija apie moralės raidą teigia, kad moralės normų įgijimas yra vaiko panašėjimo su tėvais ir elgesio kontrolės rezultatas. Vaiko moralė formuojasi pagal tėvų ir visos visuomenės standartus. Vaikas moralės normas perima, norėdamas išvengti kaltės jausmo. Pripažinus savo tėvų moralines normas, susiformuoja jo super ego, kuris leidžia suprasti, koks jis turi būti (idealus ego) ir atpažinti tėvams nepriimtiną elgesį. Sugebėjimas išgyventi kaltės jausmą rodo, kad vaiko super ego yra gerai susiformavęs. Tada vidinės kontrolės dėka vaikas jau sugeba reguliuoti savo elgesį ir ID reikalavimus. Bihevioristinė (J.Watson ir kt.) teorija teigia, kad moralinis elgesys įgyjamas taip, kaip ir bet kuri kita reakcijų sistema: per išmokimo mechanizmus, paremtus pastiprinimu ir modeliavimu.
J. Piaget skiria dvi moralės formas:
1) heteronominę moralę (priverstinę, paklusimo kito autoritetui). Ši stadija būdinga 5-10 metų vaikams. Vaiko požiūris į taisykles, kaip į šventas ir nekeičiamas, priklauso nuo dviejų veiksnių, kurie riboja, varžo vaiko moralės supratimą – tai prievarta palaikomas suaugusiojo autoritetas, kuris remiasi neginčytinu požiūriu į taisykles ir į suaugusiuosius, kurie jas įgyvendina, bei kognityvinis nesubrendimas, t. p. ir vaiko egocentrizmas. Mažas vaikas mano, kad kiekvienas vaikas mąsto taip pat kaip ir jis, todėl taisykles traktuoja kaip nekintamą realybę, užuot vertinęs kaip subjektyvias, kurias panorėjus galima pakeisti. Vaikas neskiria socialinių taisyklių ir todėl jis tiki nuolatiniu teisingumu, kad klaidingą veiksmą neišvengiamai seka bausmė.
2) Autonominė moralė (savarankiška). Tokia moralė būdinga 10 metų ir vyresniems vaikams. J. Piaget teigė, kad visa moralė nėra grupės primesta individui ir suaugusiojo vaikui. Vaiko supratimas apie socialines normas keičiasi, o kartu keičiasi jo moralė. Vaikas dėl kognityvinės raidos pamažu išsilaisvindamas iš suaugusiųjų budrumo ir prievartos, bendraudamas su bendraamžiais, pereina iš heteronominės samprotavimo stadijos į autonominę. Šiam perėjimui ypač svarbi vaiko socialinė patirtis, bendravimas su bendraamžiais. Jis pradeda suprasti, kad skirtingi žmonės gali turėti skirtingą nuomonę apie tą patį veiksmą, kad elgesys vertinamas ne tik pagal objektyvius veiksmų padarinius, bet ir pagal subjektyvius žmonių ketinimus.
Kohlbergas irgi aprašė moralės raidos sampratą. Jis skiria šešias moralės stadijas, kurias suskirsto į tris moralinės raidos lygius:
1) Prekonvencinis moralės lygmuo.
Prekonvenciniame moralės lygmenyje moralė reguliuojama iš išorės. Vaikas sprendžia, ar veiksmai teisingi, ar klaidingi. Jis remiasi tuo, ar jie sukelia malonius, ar nemalonius padarinius. Vaikas prisiderina prie suaugusiųjų keliamų reikalavimų, taisyklių todėl, kad taisykles įtv
irtinantys asmenys yra stiprūs fiziškai. Prekonvenciniame lygyje skiriamos dvi stadijos: bausmės ir paklusnumo stadija (vaikui yra sudėtinga apsvarstyti ir atsižvelgti į du požiūrius. Jie priima autoriteto požiūrį kaip savo ir nukreipia dėmesį į tai, kaip išvengti bausmės) ir naivaus hedonizmo ir instrumentinės orientacijos stadija (vaikas supranta, kad žmonės gali skirtingai žiūrėti į moralinę dilemą, tačiau šis supratimas iš pradžių yra labai konkretus. Teisingu laikomas toks veiksmas, kuris patenkina paties asmens poreikius, ir į kitus taip pat žiūrima kaip veikiančius savo interesams).
2) Konvencinis moralės lygmuo.
Vaikas su pagarba žiūri į socialines normas kaip į moralės pagrindą, tačiau jų laikymasis nėra motyvuotas tiesioginiais jų veiksmų padariniais. Šis lygmuo skaidomas į dvi stadijas: a) „Gero berniuko – geros mergaitės orientacija” arba santarvės moralė (vaikas jau gali nujausti, ką galvoja ir jaučia kitas asmuo, ir žino, kad kitas asmuo tuo pat metu gali daryti tą patį) ir b) socialinės tvarkos palaikymo orientaciją. Individai, esantys toje stadijoje, spręsdami apie įvykio eigą, sugeba atsitraukti nuo dviejų asmenų tarpusavio ryšio supratimo ir atsižvelgti į trečiąją perspektyvą – visuomenėje egzistuojančius įstatymus. Moralumo neberiboja tai, kas su kuo turi asmeninius ryšius.
3) Pokonvencinis moralės lygmuo.
Šiame lygmenyje individo neriboja neginčytinas moralinis diktatas, kuris yra priimtinas jo visuomenėje. Stengiamasi moralę apibrėžti abstrakčiais principais ir vertybėmis, kurios galiotų ir būtų taikomos visomis situacijoms ir bet kurioje visuomenėje. Pokonvencinis moralės lygmuo skirstomas į: a) socialinės sutarties, teisėtumo orientaciją (individas pradeda suvokti, kad bet kuri taisyklių sistema yra tik viena iš daugelio, todėl jis gali įsivaizduoti alternatyvas jų socialinei tvarkai) ir b) orientavimosi į universalius etinius principus orientaciją (apie veiksmų teisingumą sprendžiama, vadovaujantis pačių individų pasirinktais etiniais principais, kurie yra visapusiški, racionalūs ir universaliai pritaikomi).
Mokymasis ir išmokimas – tai procesas, per kurį individai, remdamiesi patirtimi, pakeičia savo elgesį.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Mokymosi veiksniai