Alfonso Maldonio žvilgsniai

Alfonso Maldonio poezija pasiduoda ne tik tokiam skirstymui, kai plačiu žvilgsniu aprėpiama visuma, kiti (savos ir svetimos aplinkos žmonės), bet matomas ir „aš pats“, t.y. žvilgsnis nukrypsta į save, pasineriama į savianalizę, apmąstymus, pasvarstymus. Daugelyje eilėraščių dėmesys koncentruojamas ties šiuolaikinio žmogaus psichologine savijauta, vidinio išgyvenimo permainų fazėmis, kurių daug daugiau rinkinyje „Rytas vakaras“, priešingai nei „Rugiaveidėje“, kur labiau susitelkiama ties tiesos, teisybės paieškomis, bandymu prie jos priartėti, net prisiliesti.

Ir visgi, poezijoje svarbu atsiremti į tai, kas priartina prie žmogiškumo esmės. Pasak J. Lankučio: „Poetą vilioja atkaklus ir atviras gilinimasis į save, į savo kartos dvasines būsenas, vidaus prieštaravimus.“ :

Pavirsti ne sava valia
Į šaltą pažinimo žaltį,
Gyvos akimirkos galia
Iš šono į save pažvelgti.

„Ne gyvenu čia…”

Šis savęs suvokimas istorijoje ir laike yra vienas pagrindinių A. Maldonio poezijos leitmotyvų. Tai ne tik minties, bet ir jausmo kriterijus, kuris „padeda poetui geriau ir giliau suvokti savo kartos vietą šių dienų pasaulyje, asmeninės ir istorinės patirties reikšmę, laiko distanciją, kūrybinės veiklos prasmę…“  Dabartinio žmogaus pasaulėjauta dabar nelabai paženklinta realiu atsakomybės jausmu, tačiau visa tai nukreipta į visiems rūpimas problemas, į mūsų amžiaus „psichologiją“. Maldonio eilėse ši psichologija yra gan savita: lyrinis subjektas čia jaučia atsakomybę ne tik prieš save, bet dar daugiau prieš kitus:

Kai išeisiu, suvisam išnyksiu,
Gal po dešimties, o gal po metų,
Nežinau, ką jums paliksiu –
Smulkmenų kartėlį, džiaugsmo medį?

„Lobiai“

Smulkiai ir lėtai perkračius gyvenimą, norėtųsi aukštai pakelti galvą, „atsigręžti, parodyti kiekvienam: / Štai mano gyvenimo laukas, / Mano žali želmenėliai“ , tačiau taip „tvirtais žingsniais matavęs gyvenimą, žmogus staiga pajunta, kad gyvenimas negailestingai matuoja jį patį“ , kad tuščio ir netikro gyvenimo baimė visada bus šalia, nenutols iki užsimiršimo, bus kaip toji savikontrolė, neleidžianti išklysti iš prasmingų darbų ir dienų srauto, kai per „neišsibaigiančias erdves leki leki / ir netgi pėdsakų nėra – nematomų grandinių“ . Taigi, toks tarsi nešališko žiūrovo įspūdį sudarantis „žvilgsnis iš šalies“ tampa pagrindiniu lyrinio vertinimo komponentu.

Dar vienas reikšmingas A. Maldonio poetinio pasaulėvaizdžio bruožas – autoironija. „Blaivus analitikas sugeba skeptiškai žvilgtelti į save. Vienas pašaipus sakinys – ir jau griūva, rodos, tvirtai suręstas vaizdų statinys, atsiveria sakytum vientisos meninės realybės plyšiai.“ Teisuoliško pamokslautojo poza A. Maldoniui yra svetima, todėl reikalinga autoironija, skirta pačiam sau kaip tam tikra savikritikos rūšis – daugelis visuotinių žmogiškųjų nuodėmių prisiimamos kaip savos. Būtent per tokią autoironiją parodoma ne tik atsakomybė už save ir kitus, bet ir tam tikras požiūris, t.y. prieš žvalgydamiesi į kitus ir iš jų reikalaudami, pradėkime pirmiau nuo savęs, kad neužgestumėm kaip šviesos niekuo neįžymūs.

Kitas labai svarbus žvilgsnis į save skleidžiasi rinktinėje „Rugiaveidė“. Susirūpinama laiko stoka, gyvenimo trumpumu, savosios veiklos produktyvumu ir naudingumu. Prieš visa tai nublanksta net mirtis, rodoma per gamtos reiškinius (apskritai gamtiškumas visoje poezijoje neatsiejamas nuo žmogaus egzistencijos) ir kitimus:

Ir širdį suspaudžia
Ne lapų kitimas,
Žolynų vytimas,
Žiemos nujautimas –

Suspaudžia mintis,
Kad ne viską suspėjęs,
Smėlynuos pušynuos
Aptilsi lyg vėjas.

„Vėjuotą dieną žiūrint į Vilnių“

„Apskritai poetas daug kur mato ir vaizduoja daiktus dviem rakursais – iš kasdienybės taško ir iš istorinės perspektyvos.“  Pirmasis planas labiau susijęs su emocijomis, o antrasis – su filosofiniu ir idėjiniu apibendrinimu, kuris žymiai reikšmingesnis. Yra savistabos akimirkų, „Kai tyliai į save žiūri, / Kai taurę atminties geri“  ir susilieja reali nuotaika su sapnu, įsivaizdavimas tampa tikru išgyvenimu, parodančiu kasdien slopinamo jausmo galimas pasekmes. Tokiais atvejais sukuriama gryno vidinio veiksmo iliuzija: kas būtų, jei nemokėtum tvardytis, jeigu galėtum galupirščiais paliesti tiesą, jeigu atsisakytum kasdieninio elgesio taisyklių, jeigu paklustum pirmajam impulsui… Savistaba ir savikontrolė visgi neleidžia išsprūsti iš aplinkos ir erdvės, taigi, belieka kurti prasmingą ir būtį, ir egzistenciją.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

(NE)užmirštas poetas Alfonsas Maldonis

Literatūros kritikai ir mokslininkai daug analizavę įvairių autorių, tačiau A. Maldonis tarsi lieka užmaršty, nors jo kūrybos temos turi išliekamąją vertę, yra aktualios ir mūsų dienomis. Turtingą monografiją išleido A. Sventickas, kurioje atskleidė A. Maldonio kūrybos ir kasdienybės sąlytį, dialektikos įtaigą ir psichologizmo jėgą, teigiamai yra atsiliepęs apie draugą bendradarbis A. Baltakis, straipsnių rašę V. Kubilius knygoje „XX amžiaus Lietuvių poetai“, D. Sauka, V. Areška, V. Daujotytė, K. Nastopka, P. Bražėnas, kitos kartos poetas S. Geda. Tačiau daugelis jų prisipažįsta, kad A. Maldonis – savito žodžio ir vaizdo poetas, ir dėl to sudėtinga akivaizdžiau atskleisti jo poetinį žodį.

Nors daugeliu aspektų A. Maldonio lyrika jau yra tyrinėta ir aprašyta, tačiau būties, lemties problematika mažai išryškinta. Būties, lemties, likimo, jo prasmės, svarbos temas Maldonis itin subtiliai gvildena rinkiniuose „Rytas vakaras“ ir „Rugiaveidė.

Vienas svarbiausių A. Maldonio kūrybos motyvų – meditacijos apie žmogaus buvimą, etiniai svarstymai apie egzistencijos ritmą ir tėkmę bei būties prasmės paieškos buityje. Daugiau ar mažiau tai lemties refleksijos, ryškios ir 8-9 dešimtmečio poezijos rinkiniuose „Rytas vakaras“ ir „Rugiaveidė“. Rinkiniai parašyti skirtingais dešimtmečiais, todėl yra šiek tiek kitokio braižo. „Rytą vakarą“ gausu susitvardymo, rimties akimirkų, „Rugiaveidėje“ jau randasi šiurkštesnės meninio vaizdo, aštresnio tono paieškos. Bet visgi, abiems „būdingos poetinės intonacijos, kurios svyruoja nuo santūraus melodingumo iki ritminio proziškumo.“

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Maironio eilėraščio „Užmigo žemė“ analizė

Užmigo žemė

Užmigo žemė. Tik dangaus
Negęsta akys sidabrinės,
Ir sparnas miego malonaus
Nemigdo tik jaunos krūtinės.

Neužmigdys naktis žvaigždės,
Nenuramins širdis troškimų;
Dvasia ko ieško, kas atspės,
Kai skęsti ji tarp atminimų!

Aušra saulėtekio nušvis,
Ir užsimerks nakties šviesybės;
Neras tik atilsio širdis:
Viltis nežvelgs į jos gilybes!..

Maironio poezija yra nepasiekiamo grožio ieškojimas.“

V. Daujotytė

Maironis – poetas romantikas, kurio kūrybai būdingas maištas prieš tikrovę, kilnių idealų, jausmo, svajonių kėlimas, individo ir tautos savitumo pabrėžimas bei laisvės, patriotinių motyvų pasireiškimas.

Eilėraščio „Užmigo žemė“ tema aiški. Jos pamatas yra kontrastas – supriešinama mieganti žemė ir negęstančios dangaus akys bei (vėliau) gamta ir žmogus. Kontrastą žymi tezių ir antitezių kaita (pvz.: 1 posmelio 1 ir 2 eilutės ir 3 posmelio 1 ir 2 eilutės). Visame eilėraštyje esama nuoseklaus perėjimo nuo vidaus prie išorės, tačiau tai neužgožia minties aiškumo ir logiškumo.

Šis eilėraštis „Užmigo žemė“ atskleidžia jauno žmogaus širdies troškimus, atsiminimus, vilties perspektyvas bei lyrinio subjekto būseną – taip piešiamas eilėraščio žmogaus paveikslas ir jausmai. Tekstas atveria kitą lyrinio „aš“ gyvenimo sritį – jo psichologiją. Kaip tik čia širdis visiškai neatsiveria gamtos grožiui ir nepaklūsta jos ritmui. Pats eilėraščio pavadinimas rodo tylą, tamsą, ramybę, gamtos harmoniją. Kaip kontrastas visam tam yra eilėraščio žmogaus vidinis pasaulis ir jausmai. Lyrinis „aš “ ramiame nakties fone jaučia vienišumą. Tamsoje jis nieko neregi, tyloje nieko negirdi, nėra, kas atliepia jo neramios, maištingos širdies ilgesį, troškimus ir viltis. Eilėraščio žmogui nesvetimas gamtos pajautimas, tačiau nebūdingas atvirumas visam tam grožiui ir harmonijai. Gamtoje viskas vyksta darniai: naktį keičia diena, dieną – naktis. Gamtos ritmui (kaip jos dalis) nepaklūsta tik jaunas žmogus. Jo širdis ieško, viliasi, svajoja, trokšta, prisimena, jaučia, išgyvena, myli, todėl ir kenčia, bet čia ir ryškus psichologizmas, nes gamta jam neteikia paguodos. Jo širdis pilna nevilties:

Neras tik atilsio širdis:
Viltis nežvelgs į jos gilybes!..

Didelę reikšmę turi minimi žvaigždės, širdies, jaunos krūtinės simboliai. Maironio eilėraštyje jie reiškia nepasiekiamus troškimus, jaunystės vertę, širdis – meilę, kančią, neapykantą, džiaugsmą, viltį, skausmą (vėlgi nuoroda į tragiškumą, nes žmogus ir gamta čia visai nepanašūs, neharmoningi):

Neužmigdys naktis žvaigždės,
Nenuramins širdis troškimų…

Tai sintaksinis intonacinis paralelizmas, kuriuo remiantis parodomas eilėraščio žmogaus stiprumas, nenugalimumas, troškimų svarba. Taip pat eilėraščiui būdingas ir perkėlimas – parodo kalbėjimo svarbą ir minties vientisumą. Vėlgi siejant su lyrinio „aš“ būsena – priešybė žmogaus ir gamtos vientisumui, bendrumui, nes gamta ir žmogus yra tarsi vientisa gija.

Teksto laikas konkretus – naktis, tačiau ne bet kokia: šviesi, žvaigždėta – tai aukštesnių idealų simbolis, reiškiantis aukštybę, siejamą su nepasiekiamu. Galima ir retrospektyva į ateitį bei jos prognozavimas, kada laikas kinta (kaip priešybė atliepia ir kryžminis eilučių rimavimas):

Užmigo žemė <…>
Aušra saulėtekio nušvis…

Tik dangaus negęsta akys sidabrinės <…>
Nemigdo tik jaunos krūtinės.

Galimos dvi erdvės: reali ir transcendentinė. Reali – visa žemės erdvė, o transcendentinė – lyrinio „aš“ vidinė erdvė, kurią galima būtų įvardyti vienu žodžiu „širdis“. Erdvėms būdinga aliteracija eilėraštyje akcentuoja garsinį pradą, kuris suteikia posmams skambesio, tačiau tai nėra muzikalumas ar dainiškumas, o savitumas ir lyrizmas slypi inversijoje.

Eilėraštis „Užmigo žemė“ parašytas jambais, ritmas skambus. Kai kur pasitaiko įsiterpusių tarpkirtinių intarpų, todėl eilėraščio eilėdara silabotoninė, nes yra aiški dėsninga nekirčiuotų ir kirčiuotų skiemenų kaita eilutėse. Galima pastebėti įdomų tarpkirtinių intarpų išsidėstymą 2 posmelyje: čia pirmose dviejose eilutėse jie yra pradžioje, o 2-jų paskutinių – eilučių pabaigoje. Ir dar: 2 ir 4 eilutės baigiasi nekirčiuotais skiemenimis, o 1 ir 3 eilutės – kirčiuotais – tai gal net būtų nuoroda į silabinę eilėdarą (dėsninga skiemenų kaita eilutėse), tačiau šiame eilėraštyje rūpinamasi kirčio principu.

Maironis niekada nežaidžia forma – žodis tarnauja jausmui, svajonės, idealams, maištui išreikšti. Poetinėmis priemonėmis jis neužtemdė minties aiškumo, kas ir nebūdinga romantizmui.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Eilėraštis. Poetinė sintaksė
Eilėdarų rūšys (2)

Literatūros kritika: funkcijų paradoksas, literatūros teorijos ir literatūros kritikos santykis.

Literatūros kritikos moksle esama  tam tikro literatūros funkcijų paradokso. Kritikas, vertindamas, informuodamas, brėždamas ribas tarp kūrinių, „diktuodamas madas“ ir mokydamas skaitytoją vienaip ar kitaip suvokti literatūros kūrinį labai rizikuoja. Tarsi kalbėdamas daugumos vardu, kritikas niekada neišvengs subjektyvumo. Jis rizikuoja įvertinti kūrinį per mažai, arba pervertinti. Taip pat labai galimas dalykas, kad jis gali neatpažinti tai, kas nauja ir dar nenusistovėję, ir todėl nemokėti interpretuoti, arba interpretuoti perdėtu modernumu. Gali atsitikti taip, kad kritika bus daug literatūriškiau parašyta, negu pats literatūros kūrinys, arba siekdama informacinės funkcijos įgyvendinimo nukryps į kūrinio aprašymą. Kritika gali visai nesudominti skaityti, arba atvirkščiai – sudomins paskaityti bevertį tekstą.

Glaudus santykis išlieka tarp literatūros teorijos ir literatūros kritikos. Literatūros dėsnius pažinti padeda literatūros mokslas, o ypač literatūros teorija. „Kaip tie dėsniai veikia, keičiasi, kokią jiems įtaką daro laikas, atskleidžia literatūros istorija. Literatūros kritika vertina, aptaria dabarties literatūrą. Iš literatūros mokslo kritika perima literatūros dėsnių supratimą, sąvokas, sprendimų, vertinimų būdus, iš literatūros istorijos – galimybę gretinti, lyginti, atskleisti, kas yra nauja, o kas tik kartojama arba sugrąžinama kaip aktualu, vertinga arba tik imituojama.“

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros kritika: jos prigimtis, bruožai, objektas, funkcijos / uždaviniai.
Literatūros mokslas, objektas ir šakos
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (II dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)
Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (1 dalis)
Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (2 dalis)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (1)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (2)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (3)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (4)

Literatūros kritika: jos prigimtis, bruožai, objektas, funkcijos / uždaviniai.

Vienos tiesos, kas yra kritika – mokslas / menas / kūryba – nėra. Zalatorius teigia, kad kritika – tai savotiška kūryba. „O kūrybos nei suplanuosi, nei reglamentuosi. Kai kam kritikos šišas gali užeiti trejiems metams, paskui praeiti. Ir nieko čia nuostabaus, niekas dėl to neturėtų įsivaryti komplekso.“  Kritika ir mokslas, ir menas, ir kūryba, o kritikas „yra virpanti styga, įtempta tarp visuomenės ir literatūros. Jis privalo natūraliai (pabrėžiu – natūraliai, o ne specialiai) domėtis visom jį supančiom žmogaus ir meno problemom, jaudintis dėl jų, dalyvauti jų svarstyme ir sprendime. Tiesiogiai ar netiesiogiai – tai ne tiek svarbu. Svarbiausia – jausti dvasinės situacijos pulsą. Tik taip kritikas atrodys gyvas, tik taip supras vertybių kaitą ir hierarchiją, tik taip išlavins nuojautą, leidžiančią tiksliai iššifruoti autoriaus tekstą“.

Kritika – graikų kilmės žodis, reiškiantis visa, kas susiję su sprendimu ir vertinimu. Literatūros kritika – tai gyvenamojo meto literatūros kūrinių nagrinėjimas, sprendimais apie juos, aiškinimas, vertinimas, nuomonių išsakymas. Viktorija Daujotytė literatūros kritiką bendriausia prasme apibūdina kaip mąstymą apie literatūrą ir sako, kad „ir mąstydami apie dabarties tekstus negalime jų atskirti nuo ankstesnių, nuo kūrybos ir jos vertinimo tradicijos. Literatūros kritika išreiškia kritinį, vertinamąjį požiūrį į literatūrą, išskiria, išskiria ir apibendrina tendencijas, lygina, brėžia perspektyvas, kartu imasi ir klasifikacinių uždavinių.“  Dažniausi literatūros kritikos žanrai yra recenzija, anotacija, straipsnis, esė, etiudas, literatūrinis portretas, studija, apybraiža. Kritikos objektas – tai literatūra ir literatūros procesas. „Kritika ir literatūra yra glaudžiai susijusios, nors tiesiogiai viena nuo kitos nepriklausomos. Tradiciškai literatūros kritika suprantama kaip viena literatūros mokslo šakų – greta literatūros istorijos ir literatūros teorijos. Atskiriamos pagal siekimus, intencijas, mąstymo būdą, stilių.“

Kritika dažniausiai kreipia dėmesį į kūrinio prasminius atspalvius, originaliai interpretuoja kūrinio struktūrą, turinį, nusako vertę ir vietą literatūros kontekste. Nuomonė turi remtis bendraisiais literatūros dėsningumais, metodologija, aiškiais vertinimo kriterijais. Kritika veikia literatūrinę kūrybą, skatina tendencijas. Dažniausiai ji atlieka tarpininko vaidmenį. Svarbus dalykas yra tai, kad jai labai svarbi laiko perspektyva (jos akiratyje yra literatūros dabartis – tai gali būti dešimtmetis, daugiausia keli dešimtmečiai).

Literatūros kritika neegzistuoja pati savaime. Čia labai svarbi kritiko figūra. Jis atlieka tą tarpininko vaidmenį tarp rašytojo ir skaitytojo. Kritikas vertina literatūrą ir tuo pačiu vertinamam literatūros kūriniui priskiria atitinkamą vietą literatūros procese. Zalatoriaus nuomone „tikro kritiko uždavinys – garsiai pamąstyti apie literatūrą, įsivaizdavus greta savęs tuos, kurie literatūra domisi ir ją skaito. O gal ir tuos, kurie nesidomi; gal jie susidomės ir skaitys.“  Kritiko vertinimai vertingi tiek, kiek yra motyvuoti ir objektyvūs. Galima skirti keletą kritikos uždavinių, kuriuos vykdo / turėtų vykdyti kritikas:

•    formuoja skaitytojų / rašytojų skonį, taip pat vertina rašančiųjų darbą;

•    padeda skaitytojui suvokti kūrinį ir jį interpretuoti;

•    kritikas ir kritiko darbai turėtų kalbėti daugumos vardu;

•    kritika neturėtų kliautis autoritetais.

Literatūros kritikos „vertinimai yra susiję su literatūros kritikos funkcijomis. Jos gali būti suprantamos skirtingai, yra priklausomos nuo daugelio aplinkybių. Bendriausia prasme galima kalbėti apie komunikacinę (sustiprinamas ryšys tarp literatūros ir skaitytojų), selektyvinę (brėžiamos ribos tarp vertingų, mažiau vertingų, nevertingų tekstų), informacinę (skaitančioji visuomenė informuojama apie knygas, pokyčius, įvykius literatūroje) funkcijas. Prasminga mąstyti, kad kritika atlieka ir didaktinę funkciją – moko tekstų supratimo, gilina skaitymo įgūdžius. Svarbiausia kritikos funkcija – vertinimo, kūrinio vertės atskleidimo.“

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros kritika: funkcijų paradoksas, literatūros teorijos ir literatūros kritikos santykis
Literatūros mokslas, objektas ir šakos
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (II dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)
Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (1 dalis)
Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (2 dalis)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (1)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (2)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (3)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (4)